- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-17
- Bylos Nr.
- I-5214-1066/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. M. su skundu ir jo patikslinimu (1 tomo b. l. 1–24, 196–201) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde paaiškina, kad tardymo izoliatoriuje asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų saugią aplinką, teises ir teisėtus interesus, išsaugotų sveikatą ir savigarbą, tačiau jo laisvės ir teisės, periodiškai kalint Lukiškių TI-K nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. (69 dienas), buvo pažeistos – kalėjo netinkamomis, antisanitarinėmis, pavojingomis sveikatai ir gyvybei, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.
Teigia, kad nėra ir nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai nustatyta teisės aktuose, todėl negali būti konstatuojama, kad jis žino savo teises kalėdamas tardymo izoliatoriuje. Dėl gyvenamojo ploto pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. buvo laikomas 7 kamerose (tik kartą pasikartojo ta pati kamera), t. y. per trumpą laiką net 8 kartus perkeltas į kitas kameras. Gyvenamojo ploto trūko visas 69 dienas. Be to, kamerose buvo perteklinių baldų.
Pažymi, kad kamerose viršytas drėgmės lygis, nes papildoma vėdinimo sistema neįrengta arba ji neveikia, o pro langus vėdinimo nepakanka dėl ypatingos pastato konstrukcijos ir per didelio kalinių skaičiaus mažoje patalpoje; vasarą sienos drėgnos, o žiemą ties langu apšerkšnijusios arba apšalusios, nuolat pelija, byra tinkas, dėl to kyla labai daug dulkių, kameros atrodo lyg daug metų neremontuotos. Netinkamai įrengtas apšvietimas – šviesa arba akinama, arba labai blanki, tai kenkia regėjimui, veikia psichologinę būseną. Sienų pelėsiai, grybeliai ir drėgmė tiesiogiai veikė jo sveikatą, ypač kvėpavimo takus (kamavo kosulys, dusulys, gerklės perštėjimas), raukšlėjosi oda, žydėjo nagai, tokios sąlygos kenkė ir sąnariams. Taip pat skundžiasi privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimu: naudodamasis tualetu, jautė diskomfortą, nes jį pro langelį duryse ar atidarydami kameros duris galėjo matyti kiti kaliniai, pareigūnai (tarp prižiūrėtojų yra ir moterų). Dėl neatitverto sanitarinio mazgo ir neįrengtos ventiliacijos kameroje tvyrojo nepakeliamas kvapas (smarvė).
Nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalintas netinkamose laikinojo sulaikymo kamerose ir paskirstymo (karantino) patalpose, kurios turėtų būti priskiriamos prie laikinųjų sulaikymo kamerų patalpų. Visose laikino sulaikymo kamerų patalpose nėra sanitarinio mazgo (nėra nei unitazo, nei praustuvės), visos šios kameros yra rūsyje, mažos, labai tamsios ir niūrios, nešvarios, tvyro blogas kvapas, trūksta oro, kadangi ten nuolat rūkoma, dūmai graužia akis, drėgna. Dėl vietos trūkumo ir rūkymo dažnai kildavo konfliktų su kitais toje pačioje patalpoje esančiais kaliniais. Pagal vidaus tvarkos taisykles, laikymas laikinojo sulaikymo kamerose gali trukti ne ilgiau kaip 2 val., tačiau pareiškėjas beveik kiekvienu atveju išbūdavo iki 4 val., o paskirstymo kamerose – nuo 24 iki 48 val.
Mano, jog suteikiama teisė 15 min. kartą per savaitę nusiprausti šiltu vandeniu yra tiesioginis kankinimo, taip pat orumo ir garbės pažeminimo įrodymas. Taip sudaromos antisanitarinės sąlygos, pažeidžiamos žmogaus teisės. Pareiškėjas kalinimo Lukiškių TI-K metu turėjo teisę būti gryname ore, tačiau tik 1 val., nors, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, kalinamam asmeniui turi būti suteikta galimybė būti už kameros ribų 8 val. per parą. Dėl to patyrė orumo pažeminimą, jautė gryno oro trūkumą, erdvės stoką, nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota judėjimo laisvė. Be to, kaliniai priversti skalbti ir džiovinti drabužius gyvenamosiose kamerose, o galimybė vėdinti kameras pro langus yra atimta sąmoninga tyčia, ventiliacijos kamerose nėra, dėl to išskalbti drabužiai ne išdžiūva, o supūva, kamerose kaupiasi drėgmė, veisiasi pelėsiai. Lukiškių TI-K kalinami asmenys neaprūpinami darbo pajamomis, nemokamos pašalpos, neteikiama parama, nesilaikoma higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimų. Indų plovimas šaltu vandeniu, nenaudojant indų plovimo priemonių, sudaro sąlygas užkrečiamosioms žarnyno ligoms plisti.
Dėl rūkymo (tabako dūmų) pažymi, kad pareiškėjas periodiškai kalinimo laikotarpiu buvo priverstas būti ne tik ankštoje patalpoje su kitais asmenimis, bet ir 23 val. per parą kvėpuoti tabako dūmais, nes Lukiškių TI-K tinkamai nepasirūpinta draudimo rūkyti įgyvendinimu. Pasak pareiškėjo, tabako dūmų pasekmės: kosulys, alergija, plaučių pabrinkimas, lengvas dusulys, perštinčios akys, susilpnėjusi imuninė sistema, jautėsi nevisavertis, drabužiai nuolatos buvo persisunkę tabako dūmais. Be to, nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, t. y. niekur nebuvo iškabinti gesintuvai, nebuvo dėžės su smėliu ir kitų pirmo reikalingumo įrankių įvykus gaisrui. Gyvenamosiose patalpose buvo tik vienas išėjimas, t. y. pagrindinis išėjimas, kuris niekaip negali būti įvardijamas kaip evakuacinis. Be to, ant visų langų visose gyvenamosiose patalpose yra aklinai užvirintos grotos, taip pat yra sekcijose ir koridoriuose. Dėl asbesto pažymėjo, kad Lukiškių TI-K laikoma lengvai prieinamoje vietoje civilinėje apyvartoje uždrausta medžiaga – asbestas.
Skundo patikslinime pažymi, kad nėra fiksuojama kalinamų asmenų rotacija dienos eigoje, todėl mano, kad kalinių skaičius gali būti apskaičiuotas tik pagal miegamų vietų skaičių tam tikroje kameroje. Taip pat mano, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą iš bendros patalpos ploto turėtų būti išskaičiuojamas buitinio aprūpinimo inventoriaus ir sanitarinio mazgo su skiriamąją sienele bei praustuve užimamas plotas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į skundą (1 tomo b. l. 43–53, 2 tomo b. l. 2–7) pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių), pažymi, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pažymi, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji ir Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš jų tą tvarką kamerose palaikyti. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, taip pat nuteistiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustukai, du kartus per mėnesį išduodamas muilas, tualetinis popierius. Laisvės atėmimo vietoje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Nurodo, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, tik I ir III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai padengti asbestcemenčio šiferio lakštais, kurie nėra laužomi (asbesto plaušeliai kontrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu), todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Mano, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina. Lukiškių TI-K, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (1,98 Eur).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, nepakankamai vietos prie stalo, baldų trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-225-552/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).
Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl 5 kv. m ploto vienam asmeniui kameroje reikalavimo pažeidimo, kuris (5 kv. m plotas) teisės aktais nustatytas kaip privalomas asmeniui kalinti kitose pataisos įstaigose (ne Lukiškių TI-K), vertintini kaip nepagrįsti. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015 m. spalio 30 d. galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2014 m. liepos 14 d. ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. kartu su dar vienu asmeniu 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 111; nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2014 m. liepos 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 181, kurios plotas 7,94 kv. m ir kurioje buvo laikomi 2–3 asmenys; nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. liepos 28 d. perkeltas į 8,02 kv. m kamerą Nr. 141 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 2 iki 3); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 155 laikytas nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 10 d. (2–3 asmenys kameroje); kameroje Nr. 280, kurios plotas 7,82 kv. m, buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. (laikytų asmenų skaičius kito nuo 2 iki 3); nuo 2014 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 285 (plotas 7,08 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 2 iki 3); 7,76 kv. m ploto kameroje Nr. 271 laikytas nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. (2–3 asmenys kameroje).
Nors pareiškėjas tvirtina, kad atsakovės atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra klaidingi, kadangi per dieną kalinamieji asmenys yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, tačiau teismas nenustatė pagrindo nesiremti Lukiškių TI-K pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pareiškėjas iš esmės nepateikė minėtus atsakovės atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių. Tuo labiau pats pareiškėjas skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kiek, jo teigimu, iš tiesų buvo asmenų kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas. Taigi nagrinėjamu atveju vadovaujamasi Lukiškių TI-K teismui pateiktais detaliais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tarp jų ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamam asmeniui tenkantis plotas (žr. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui. 2018 m. lapkričio mėnesio pranešime Lukiškių TI-K Ūkio skyrius nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas yra apie 0,7 kv. m (2 tomo b. l. 8).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 67 paras. Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,7 kv. m), pripažintina, kad minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista 57 paras (pareiškėjui teko 2,13–3,56 kv. m ploto), iš kurių 52 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 181, 141, 155, 280, 285, 271, kur jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o likusias 5 dienas minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista nežymiai – pareiškėjui teko nuo 3,19 iki 3,56 kv. m.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenustato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl baldų matmenų ir įrengtų perteklinių baldų kamerose vertintina kaip aplinkybė, didinanti kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą ir todėl kilusio ginčo kontekste vertinama kaip turinti reikšmės neturtinės žalos atlyginimo dydžiui.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetai nėra atskirti nuo kameros ploto, todėl jais naudojantis nėra užtikrinamas privatumas.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, o tai atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus, be to, asmens privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos. Tačiau, teismo nuomone, taip įrengtas sanitarinis mazgas neužtikrino visiško asmens privatumo. EŽTT Glotov byloje konstatavo, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (taip pat žr. sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją). Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas atliekantis gamtinius reikalus. Nors sutiktina su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, tačiau tokios pareigos vykdymas nepaneigia suimtųjų (nuteistųjų) teisės privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta 67 paras, buvo žeminamas jo orumas, pareiškėjas jautė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, nes galimybė nusiprausti po šiltu dušu suteikiama tik vieną kartą per savaitę. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pažymėtina, kad suteikiamas laikas naudotis dušu visų pirma yra skirtas asmens higienai. Pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše po šiltu vandeniu.
Teismas pabrėžia, kad iki 2015 m. spalio 30 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu. Taigi, kaip matyti iš ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šiuo atveju atsakovės atstovas nurodė, jog, vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tokiu reglamentavimu pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi dažnumo suteikimo savaime nėra pažeidžiamas. Vis dėlto teismas pabrėžia, kad iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. EŽTT 2012 m. liepos 10 d. sprendimą Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Tačiau tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo. Šiuo atveju atsižvelgtina į šią aplinkybę sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jam individualiai nebuvo išaiškintos teisės, pareigos ir atsakomybė, išsamiai išaiškinta tardymo izoliatoriaus tvarka, suimtųjų laikymo sąlygos ir kt. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad suimtieji (nuteistieji), atvykę į įstaigą, supažindinami su įstatymais, tvarkos taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurių turi laikytis ir nepažeidinėti. Pareiškėjas, atvykęs į įstaigą, taip pat buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis bei draudimais, buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tai, kad jis buvo supažindintas su minėtais įstatymais, taisyklėmis ir pan., patvirtina jo parašas, kuris turi būti ant blanko „Supažindinimas“, tačiau atsakovės atstovas nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškėjas pasirašytinai yra susipažinęs su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Lukiškių TI-K tvarka ir sąlygomis. Taigi nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas nebuvo tinkamai supažindintas su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose trūko šviesos ar buvo per didelė jos raiška, tai veikė jo psichologinę būseną ir regėjimą, temperatūra neatitiko reikalavimų, daug kartų viršytas drėgmės lygis (veisiasi pelėsiai, grybeliai), neužtikrinamas tinkamas vėdinimas. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (1 tomo b. l. 64–86, 2 tomo 19–58) matyti, kad kamerose Nr. 111, 280, 285, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas arba prieš jo atvykimą, oro temperatūra patikrinimo metu buvo nuo 18,1 °C iki 23,5 °C, santykinė oro drėgmė nuo 39,9 iki 63 proc., ir tai atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 22 °C šaltuoju metų periodu, šiltuoju metų laiku – 18–28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Patikrinimo metu minėtose kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta buvo nuo 251 iki 297 lx, o dirbtinė naktinė apšvieta – 19,8 lx, ir tai atitiko HN 76:2010 22–23 punktų reikalavimus, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o dirbtinė naktinė apšvieta nuo 10 iki 20 lx. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 2014 m. vasario 5 d. kameroje Nr. 111 buvo vizualiai nešvarus unitazas, tačiau šis pažeidimas buvo pašalintas dar iki pareiškėjo atvykimo. Pelėsių požymių ant sienų ir lubų ginčui aktualiu laikotarpiu vizualiai nenustatyta, tai atitiko HN 76:2010 56 punkto reikalavimą. Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 30 d. yra sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patikrinimo aktuose nėra užfiksuota nariuotakojų ar graužikų buvimo pėdsakų. Be to, nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, drėgmės, temperatūros, vėdinimo laikomi objektyviai nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodo, kad atvykęs į Lukiškių TI-K nuo 4 iki 48 val. būdavo laikomas netinkamomis sąlygomis laikinojo sulaikymo ir paskirstymo patalpose, kuriose trūko vietos, buvo rūkoma, todėl kildavo konfliktų su kitais kaliniais.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11 punktą, į izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Taigi, teisės aktuose yra nustatyta galimybė atvykusius į laisvės atėmimo vietą asmenis ne ilgiau negu 2 val. uždaryti į laikino sulaikymo kameras ir tai savaime nėra laikoma pareiškėjo teisių pažeidimu. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad planiniu etapu atvykę asmenys yra uždaromi į laikino laikymo patalpas, kurios yra administraciniame pastate. Tokiose patalpose priimti suimtieji (nuteistieji) yra laikomi tol, kol sutvarkomi dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandas, t. y. laikinai prieš teismą, po teismo, prieš (po) etapo, iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan. Pareiškėjas, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas iki 4 val., o paskirstymo kamerose – iki 48 val. netinkamomis sąlygomis, šių aplinkybių visai nedetalizuoja ir nepagrindžia – nenurodo konkrečių atvejų, kai laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas 4 ir daugiau valandų arba apie šiose patalpose kilusius konfliktus, todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip neįrodyti. Be to, pareiškėjo laikymo minėtose patalpose trukmę paneigia atsakovės atstovo pateikti duomenys iš nuteistųjų (suimtųjų), laikomų Lukiškių TI-K, kamerų Nr. ir asmenų, esančių jose, žurnalų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl netinkamų sąlygų laikinojo sulaikymo patalpose ar dėl rūkymo jose. Be to, pareiškėjas nenurodo, kad yra nerūkantis, o tik išdėsto abstrakčius argumentus, jog buvo laikomas minėtose patalpose kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Todėl nagrinėjamu atveju šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nedideli, pasivaikščioti skirta viena valanda, o tiek laiko nepakanka.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau mano, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių V skirsnio reikalavimais, juose įrengti skersiniai. Vienu metu į pasivaikščiojimo kiemelį išvedami visi kartu kameroje apgyvendinti asmenys, jeigu kameroje apgyvendintas vienas asmuo, jis į pasivaikščiojimą išvedamas vienas į atskirą kiemelį. Lukiškių TI-K I korpuse yra 29 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas – nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m, II korpuse yra 14 pasivaikščiojimo kiemelių (po 7 kairėje ir dešinėje pusėse), kurių plotas – nuo 33,45 kv. m iki 35,57 kv. m, III korpuse yra 5 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas – nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m. Tačiau nei Vidaus tvarkos taisyklės, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016). Taigi atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atžvilgiu nenustatyta.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, jog Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Kaip jau minėta anksčiau, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Lukiškių TI-K administracijos jį laikyti su nerūkančiais asmenimis ir kad toks prašymas būtų netenkintas. Be to, pareiškėjas nenurodo, kad yra nerūkantis, o tik išdėsto abstraktaus pobūdžio argumentus, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Taigi pareiškėjo tvirtinimas, jog buvo pažeista jo teisė į saugią sveikatai aplinką, kadangi buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, yra nepagrįstas. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybė naudotis drabužių skalbimo paslauga, neužtikrintas būtinas higienos reikmenų kiekis – nesuteikta dantų pastos, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus nepakanka, neskiriama pašalpa.
HN 76:2010 64 punkto nuostata imperatyviai nustato, kad atsakovės atstovas veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-236-858/2015). Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Atsakovės atstovas paaiškino, jog viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Todėl Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 ,,Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri teikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimas nėra neteisėtas, nes vienoda tvarka galioja visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims. Šiuo atveju egzistuoja galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3262-442/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1086-756/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė skalbti rūbus, nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Be to, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Lukiškių TI-K patvirtino, kad minėtos higienos priemonės yra išduodamos, kad tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį (mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje). Dėl aprūpinimo higienos reikmenimis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų. Suteikia tik tiek, kiek nustatyta minėtoje aprūpinimo normoje, o jų pritrūkus, kalinamam asmeniui sudaryta galimybė įsigyti higienos priemonių už jo sąskaitoje esančias lėšas (žr., pvz., 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1361-624/2018). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas šį abstraktų pareiškėjo reikalavimą laiko nepagrįstu.
BVK 173 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 MGL dydžio išmoka. Išmokos iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo tvarką reglamentuoja Socialinės paramos nuteistiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas, jo 7.1 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos iš valstybės biudžeto, taip pat šių išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintose Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklėse nustatyta išmokų mokėjimo tvarka. Taisyklių 2 punkte nustatyta, jog konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuteistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis.
Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad nuteistųjų ir suimtųjų teisė į nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o jie turi atitikti atitinkamus Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytus kriterijus (kalbant apie BVK 173 straipsnio 7 dalyje paminėtą iki 0,3 MGL dydžio išmoką (nuteistiesiems) ir sąlygas, nustatytas Aprašo 7 punkte (nuteistiesiems ir suimtiesiems). Pažymėtina, kad nurodytose teisės normose nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmoką ir pašalpą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik bendrais bruožais nurodo, kad Lukiškių TI-K jam neskiria pašalpos, tačiau nedetalizuoja pašalpos neskyrimo aplinkybių, nenurodo, ar yra kreipęsis su prašymu į atsakovą skirti tokią pašalpą. Taigi nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo išduodamas inventorius švarai palaikyti.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą kamerose. Atsakovė atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą. Teismas daro išvadą, kad abejoti tokiais atsakovo teiginiais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl priemonių kamerai valyti išdavimo, nenurodė, nei kada, nei kokiose kamerose būnant nebuvo išduotos reikiamos valymo priemonės. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas šį pareiškėjo reikalavimą laiko nepagrįstu.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pavojingas jo sveikatai, be to, nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, nėra evakuacinio išėjimo plano, gesintuvų, dėžės su smėliu.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pažymėtina, kad nelaužomi šiferio lakštai, konstrukcijose esantys tvirtai surišti su užpildu asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Pareiškėjo teiginiai dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais.
Teismo nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kaip statinio galima neatitiktis priešgaisriniams reikalavimams, t. y. evakuacinio išėjimo nebuvimas, pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė priežastinio ryšio tarp šių pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Akcentuotina, kad neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas tik tada, kai nustatomas realus poveikis asmeniui, tačiau ne spėjamas, galimas ar tikėtinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimo nesilaikymo atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Žalą sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K.
Teismas, vertindamas pateiktą pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, visų pirma pabrėžia, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek ir neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatęs, kad minimali ploto norma, tenkanti pareiškėjui, buvo pažeista 57 paras (teko 2,13–3,56 kv. m ploto): iš jų 52 dienas kamerose Nr. 181, 141, 155, 280, 285, 271 jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o likusias 5 dienas teko nuo 3,19 iki 3,56 kv. m ploto, t. y. norma buvo pažeista nedaug; į tai, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta 67 paras; taip pat į kitus nustatytus pažeidimus, daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, kėlė diskomfortą, kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir mastą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma 3 000 Eur yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 750 Eur.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgęs į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas išlaidas už A4 formato lapų kopijų, susijusių su bylos nagrinėjimu, parengimą. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta ABTĮ 67 straipsnio 3 dalyje. Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132–133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. M. skundą patenkinti iš dalies.
Pareiškėjui M. M. priteisti 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d.
Likusią skundo dalį atmesti.
Netenkinti atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.