Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-479-662/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-23
Bylos Nr.: A-479-662/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-02868-2015-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: A. U.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius

Administracinė byla Nr. A-479-662/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02868-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. U. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. spalio 7 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalintas Šiaulių TI nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 7 d., teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas kameroje Nr. 36 buvo laikytas su asmeniu, kuris sirgo tuberkulioze, todėl jis labai bijojo apsikrėsti. Vėliau pareiškėjas laikytas kamerose, kuriose trūko ploto, nes jose buvo laikyta nuo 3 iki 6 asmenų. Kamerose matėsi pelėsis, atsilupę dažai, buvo drėgna, šalta, daugelis rūkė, tekdavo laukti eilėse prie tualeto ar maisto. Tualete nebuvo atskiros ventiliacijos, tad tvyrojo tvaikas. Dušai buvo purvini, juose nebuvo galima tinkamai nusiprausti, nebuvo ventiliacijos, lentynėlių higienos priemonėms. Persirengimo kambariai buvo drėgni, šalti. Laikino paskirstymo kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, menkas apšvietimas, neatitvertas tualetas. Suolai buvo purvini, surūdiję. Pasivaikščioti buvo vedama kartą per dieną. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas teigė patyręs emocinį šoką, sutriko miegas, buvo žeminamas jo orumas, jis jautė baimę, todėl pareiškėjui atsirado neturtinė žala.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti – prastos sąlygos laikino sulaikymo kamerose, ploto trūkumas gyvenamosiose kamerose, be to, jose trūko baldų, buvo drėgmė, kilo problemų su langu. Sanitarinis mazgas buvo prastai dezinfekuojamas. Dušai nevalomi, prastai suremontuoti. Pareiškėjas teigė dėl to patyręs įtampą, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus, depresiją, galimybių sumažėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Šiaulių TI kamerose negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI kamerose laikytas nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 7 d., jose būdavo 1-7 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nebuvo pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,19 kv. m iki 9,43 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimą. Kameroje Nr. 12 nustatyta, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus. Atsakovas neturėjo duomenų, kad 2015 m. vasario 21 d. kameroje Nr. 98 nebuvo vandens. Atsakovas pažymėjo, jog kiekvienoje kameroje buvo inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius buvo išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalėjo patys suimtieji. Inventorius skiriamas ir dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadino inventorių. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Dezinfekcija ir deratizacija buvo vykdomos pagal numatytą grafiką. Antisanitarinės sąlygos priėmimo - paskirstymo skyriuje nebuvo užfiksuotos. Tualetai ir dušai buvo įrengti pagal higienos normų reikalavimus, dušai 2015 m. pradžioje buvo suremontuoti. Atsakovas teigė niekaip neišskyręs pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikytų asmenų ir jam tyčia nesudaręs blogesnių laikymo sąlygų, netaikęs kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti jo patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pareiškėjas padarytą žalą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą buvo nepagrįsti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. U. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė neturtinės žalos atlyginimą – 120 Eur.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalintas nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 7 d. (imtinai). Iš viso pareiškėjas Šiaulių TI kalintas 409 dienas, per visą šį laikotarpį jam teko nuo 3,19 kv. m iki 11,17 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jog iš jų 390 dienų pareiškėjui teko nuo 3,72 kv. m iki 11,17 kv. m kameros ploto. Karantino kamerose pareiškėjas buvo 10 kartų. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 19 dienų, laikytas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Taigi, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. 62/04-3259 nurodyta, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 7 d. pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, o 2015 m. sausio 1 d. buvo paskelbęs bado akciją dėl priimto įstatymo, kuris blogino suimtųjų padėtį. Pareiškėjas taip pat teikė skundus dėl pareigūnų veiksmų, prašė pakeisti čiužinį.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. 62/08-1024 nurodyta, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), ir Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo normos). Visose gyvenamosiose kamerose buvo įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kuris nuo kameros buvo atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga, tai atitiko higienos normų reikalavimus. Patalpos dezinfekuojamos nustatyta tvarka, asmenys, laikomi tardymo izoliatoriuje, patys privalėjo rūpintis švara kamerose, tam jiems jų pačių prašymu išduodamas atitinkamas inventorius. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadino inventorių. Trumpalaikio sulaikymo ir paskirstymo kamerose tualetai nebuvo atitverti. Prausimosi patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal nustatytas normas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, patikrinimus. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte konstatuota, kad kameroje Nr. 12 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, laikino laikymo kamerose buvo per maža dirbtinė apšvieta. 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte konstatuota, kad karantino kamerose buvo per maža temperatūra, tualetas neatitvertas, dušo patalpose grindys buvo slidžios, nebuvo kilimėlių. 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte konstatuota, kad karantino kamerose buvo per žema oro temperatūra, per mažas apšvietimas, grindų dangos nelygios, dušuose grindys slidžios. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte konstatuota, kad išvykstančių apžiūros patalpos tvarkingos, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, juose buvo šiukšliadėžės.

Teismas, susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorija, pastebėjo, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, į medicinos punktą daugiausia atvykdavo pasisverti, kartą buvo užsirašęs pas psichiatrą. Pareiškėjas dėl regėjimo kreipėsi 2013 m. balandžio 18 d., tačiau nurodė, kad regėjimas silpo jau dvejus metus.

Teismo vertinimu, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo pareiškėjui tekęs per mažas plotas kamerose, tačiau bylos medžiaga nepaneigti ir pareiškėjo skundo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų kamerose, kuriose jis buvo laikytas. Pažymėtina, kad galbūt antisanitarinės sąlygos priėmimo - paskirstymo kamerose pareiškėjui negalėjo sukelti ilgalaikio poveikio, nes tokių apžiūrų atlikimo laikas buvo trumpas, o pareiškėjas per daugiau nei metus jose buvo tik 10 kartų. Pakankamai mažai laiko pareiškėjas praleisdavo ir dušuose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose, antisanitarinės sąlygos juose nebuvo nustatytos. Teismas darė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas pabrėžė, jog, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas, bet konstatuota, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pareiškėjui neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teigtina, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tai pripažintina pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjui beveik visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas. Per 409 dienas, kurias jis praleido Šiaulių TI, toks plotas buvo neužtikrintas tik 19 dienų, iš jų 4 dienas pareiškėjui teko 3,19 kv. m kameros ploto, o likusias 15 dienų pažeidimas buvo iš viso minimalus, pareiškėjui teko 3,40 kv. m kameros ploto. Teismas taip pat pastebėjo, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, aktyviai kovojo už savo teises, net pasirinkdamas tokias kraštutines priemones kaip badavimas. Tačiau pareiškėjas, pradėdamas badavimą, nurodė, jog badaus dėl priimto įstatymo, kuris, jo nuomone, blogino kalinių padėtį. Tolesnio savo buvimo Šiaulių TI metu pareiškėjas nesiskundė dėl jam tekusio kameros ploto ar kitų kalinimo sąlygų, tad šie jo veiksmai leido daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kaip nurodyta skunde.

Teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip šias sąlygas blogino. Nenustatyta ir tai, kad pareiškėjas būtų buvęs visą laiką laikytas kamerose, neatitikusiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, tad visos abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai. Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, jog pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Teismas, įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, jog laikotarpis, kurį pažeistos pareiškėjo teisės, buvo trumpas, pažeidimai nebuvo žymūs, nusprendė, kad pareiškėjui priteistinas 120 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III.

Pareiškėjas A. U. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikytas nežmoniškomis sąlygomis, nes iš tiesų šis laikotarpis yra daug ilgesnis. Be to, Šiaulių TI pateikė klaidingus duomenis apie kamerų Nr. 12 ir Nr. 15 plotą ir jose laikytų asmenų skaičių. Šių kamerų plotas yra 15,9 kv. m, kameroje Nr. 15 laikyta iki 6 asmenų. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo ranka nubrėžtus minėtų kamerų planus, teigdamas, kad turėjo šių kamerų nuotraukas. Be to, pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas turėjo maistą laikyti antisanitarinėmis sąlygomis, ant gultų. Kamerose spintelių visiškai nebuvo, tik atviros lentynos.

Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl antisanitarinių sąlygų paskirstymo - priėmimo kamerose jis kreipėsi į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą, kuris nustatė higienos normų pažeidimus karantino kamerose. Šiaulių TI neneigė, jog buvo sugedusi ventiliacija, bet Šiaulių visuomenės sveikatos centras į tai neatsižvelgė arba atmestinai tikrino dušo ir persirengimo patalpas.

Pareiškėjas patikslina, kad jis Šiaulių TI buvo pradėjęs badauti ne dėl netinkamų laikymo sąlygų, o dėl pakeisto teisinio reguliavimo, kuriuo sumažintos piniginės sumos apsipirkti parduotuvėje ir dėl pasimatymų su artimaisiais. Pareiškėjas paaiškina į psichiatrą kreipęsis tik vieną kartą, nes Šiaulių TI bendrosios praktikos gydytojas po kreipimosi jam nurodė, kad Šiaulių TI psichiatro nėra. Pareiškėjas į medikus kreipėsi ne tik norėdamas pasisverti, bet ir pasimatuoti kraujo spaudimą, taip pat dėl regos, nes neseniai akyse pradėjo lietis vaizdas. Pareiškėjas tvirtina medikams nesakęs, kad jo rega silpo jau dvejus metus. Be to, pareiškėjas vyko į Vilniaus laisvės atėmimo vietų ligoninę pasitikrinti plaučių, nes jautė didelį nerimą (sutriko miegas) ir bijojo, kad susirgo tuberkulioze, kadangi priėmimo - paskirstymo kameros labai purvinos ir jose buvo labai žiaurios sąlygos. Atsakovas, atsiliepime nurodydamas, kad higienos normų reikalavimai yra taikomi tik gyvenamųjų patalpų įrengimui, patvirtina, kad laikino laikymo kamerose ir priėmimo - paskirstymo kamerose neatliekami jokie darbai, siekiant pagerinti asmenų laikymo sąlygas, jog jos atitiktų higienos normų reikalavimus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia dabar patyręs dar didesnį emocinį šoką, jo orumas buvo dar labiau pažemintas, jis jautė baimę, nes teisės aktai visiškai negina įkalintų Lietuvos piliečių. Teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, šališkai, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo laisvė buvo apribota ir jam buvo sunku pateikti kokius nors įrodymus, nesirėmė pareiškėjo išdėstytais faktais.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia skundo argumentais. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė tai patvirtinančių duomenų. Pareiškėjo nusiskundimai dėl patirtų nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galbūt neteisėtais atsakovo veiksmais, o šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu Šiaulių TI.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui A. U., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir teigia, kad jo patirta neturtinė žala buvo didesnė.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildina iš to, kad jis buvo kalintas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 7 d. (imtinai), iš viso 409 dienas. 19 dienų pareiškėjas laikytas sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2015 m. spalio 21 d. pažyma dėl A. U., b. l. 24-33), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis iš esmės sutinka ir patikslina, kad pareiškėjui 3,6 kv. m kameros plotas neužtikrintas 21 parą. Pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 3,19 kv. m iki 3,40 kv. m ploto. Pareiškėjo teiginiai, kad kamerų Nr. 12 ir Nr. 15 plotas yra 15,9 kv. m, o ne atitinkamai 17,3 kv. m ir 18,85 kv. m, kaip nurodė Šiaulių TI, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais, kadangi pareiškėjas nenurodė, iš kur gavo duomenis apie kitokį minėtų kamerų plotą, kuo šie duomenys paremti. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad kameroje Nr. 15 laikyta iki 6 asmenų (pagal Šiaulių TI pateiktus duomenis, šioje kameroje laikyti 2–5 asmenys), bet nedetalizavo daugmaž kada tai įvyko, kaip dažnai jis laikytas šešiese, todėl tokie abstraktūs pareiškėjo teiginiai nelaikytini paneigiančiais Šiaulių TI pateiktus duomenis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Šiaulių TI pareiškėjo atžvilgiu pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalaus ploto normą, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamos vietos judėti, nesudarytos galimybės laisvai (nelaukiant eilėje) prieiti prie lango ir valgyti prie stalo, baldų trūkumo yra susiję ir vertintini kartu su nustatytu teisės į minimalų kameros plotą pažeidimu. Be to, teismui pateiktos kamerų, kuriose pareiškėjas laikytas, nuotraukos (b. l. 51-63) patvirtino, jog šiose kamerose lentynėlės maistui, kitiems daiktams susidėti buvo įrengtos. Tuo tarpu pareiškėjo pretenzijos dėl turėjimo laukti eilėje norint pasinaudoti sanitariniu mazgu, pavyzdžiui, praustuvėje išsiplauti indus arba pasinaudoti tualetu, nelaikytinos pagrįstomis, kadangi teisės aktai neriboja nuteistųjų skaičiaus vienoje kameroje (kol kiekvienam nuteistajam užtikrinama minimalaus kameros ploto norma), o kamerose numatyta įrengti tik vieną sanitarinį mazgą (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.).

Dėl laikymo sąlygų trumpalaikio laikymo ir karantino kamerose teisėjų kolegija pabrėžia, kad Higienos normos HN 76:2010 nuostatose yra išskiriamos dviejų tipų patalpos: gyvenamosios ir bendros paskirties. HN 76:2010 5 punkte gyvenamosios patalpos yra apibrėžtos kaip bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Taigi, karantino kameros laikytinos gyvenamosiomis patalpomis, o trumpalaikio laikymo kameros priskirtinos bendrosios paskirties patalpų tipui. Priešingai nei atsiliepime į skundą teigė atsakovas, kai kurios Higienos normos HN 76:2010 nuostatos yra taikomos ne tik gyvenamosioms, bet ir bendros paskirties patalpoms (pvz., 26 p.) arba laisvės atėmimo vietų patalpoms, nediferencijuojant jų į gyvenamąsias ir bendros paskirties (pvz., 60 ir 62 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-93-858/2017). Vadinasi, Šiaulių TI privalėjo užtikrinti tam tikrus higienos reikalavimus ir trumpalaikio laikymo bei karantino kamerose.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 11 punktą, į izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Ši nuostata pakartota ir 20 punkte, nurodant, jog asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Iš teismui Šiaulių TI Įskaitos skyriaus pateiktos 2015 m. spalio 23 d. pažymos (b. l. 34) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laikino – paskirstymo kamerose laikytas 10 kartų, 1‑3 mėnesių intervalais. Pareiškėjas teigė trumpalaikio laikymo patalpose buvęs laikytas 1‑4 valandas, bet nenurodė, kada laikymo šiose kamerose trukmė viršijo teisės aktuose nustatytą ribą arba kad šis pažeidimas jam sukėlė kokias nors neigiamas pasekmes ar išgyvenimus. Iš to darytina išvada, kad nėra pagrindo šiuo aspektu nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 50 punktą, tardymo izoliatorių ir areštinių karantino (izoliavimo) patalpose asmenys laikomi ne ilgiau nei 5 darbo dienas, per šį laiką turi būti patikrinta jų sveikata; tik po sveikatos patikrinimo asmenys perkeliami į bendras gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas teigė karantino kamerose buvęs laikytas 1‑4 valandas. Tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Dėl laikymo sąlygų bendrose gyvenamosiose kamerose pareiškėjas nurodė, kad jose buvo pelėsis, nuo sienų ir lubų nusilupę dažai, ant dirbtinio apšvietimo lempų nebuvo apsauginių gaubtų, trūko dienos šviesos, ventiliacijos, buvo drėgna ir šalta. Trumpalaikio laikymo kamera, kurioje pareiškėjas laikytas, buvo purvina, joje trūko apšvietimo, ventiliacijos, nebuvo praustuvės ir veidrodžio. Karantino kamera buvo purvina, drėgna, šalta, joje trūko apšvietimo, ventiliacijos, neįrengta praustuvė, veidrodis ir lentynėlės, nebuvo stalo, gultai purvini ir surūdiję. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Higienos norma HN 76:2010. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjo pretenzijos dėl dienos šviesos trūkumo ir ventiliacijos sistemos kamerose neįrengimo susijusios su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl negali būti pripažintos Šiaulių TI neteisėtais veiksmais. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skundu patvirtino, kad galimybė kameras vėdinti per langus jam buvo sudaryta, todėl pareiškėjo teiginiai apie pakankamos ventiliacijos neužtikrinimą atmestini.

Teisėjų kolegija pastebi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. gegužės 7 d. patikrinimo metu (2015 m. gegužės 18 d. Nr. EP-201, b. l. 68-71), tikrinant, be kita ko, karantino kameras, nustatė, kad santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, tačiau oro temperatūra ir apšvietimas nebuvo pakankami (Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 p. pažeidimai), nebuvo praustuvių (Higienos normos HN 76:2010 21 p. pažeidimas). Šie pažeidimai karantino kamerose nustatyti ir ankstesniuose patikrinimuose (pvz., 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153, b. l. 72-75). 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu (2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-354, b. l. 64-67), tikrinant, be kita ko, kameras Nr. 12, Nr. 64, Nr. 82, kuriose ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 7 d.) laikytas pareiškėjas, laikino laikymo ir kratos kameras bei paskirstymo kameras, nustatyta, jog oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta šiose kamerose atitiko higienos normos reikalavimus, išskyrus laikino laikymo ir paskirstymo kameras, kuriose dirbtinis apšvietimas buvo per mažas (Higienos normos HN 76:2010 22 p. pažeidimas). Laikino laikymo, paskirstymo kameros buvo išvalytos, išvėdintos, bet kamerose esantys metaliniai paviršiai aprūdiję (Higienos normos HN 76:2010 54 p. pažeidimas). Laikino laikymo ir paskirstymo kamerose veidrodžių nebuvo (Higienos normos HN 76:2010 21 p. pažeidimas). Šie duomenys patvirtino pareiškėjo teiginius apie tai, kad trumpalaikio laikymo ir karantino kamerose buvo per žema temperatūra, nepakankamas apšvietimas, baldai surūdiję.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Eksploatavimo taisyklių 14 punkte yra nustatyti reikalavimai apgyvendinimo kamerų (inter alia karantino kamerų) įrengimui, įskaitant reikalavimą įrengti prie grindų pritvirtintą stalą ir taburetes. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog, be kita ko, karantino (izoliavimo) patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti praustuvė, veidrodis ir tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. spalio 22 d. pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 35-38) nurodyta, kad priėmimo paskirstymo kamerose (karantinuose) yra tik sanitarinis mazgas ir prie grindų pritvirtinti metaliniai gultai. Taigi, pareiškėjo nusiskundimai dėl baldų trūkumo karantino kamerose yra pagrįsti, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam tinkamai įrengtose karantino kamerose. Tuo tarpu trumpalaikio laikymo kamerų įrengimas, jose įrengiant tik prie grindų pritvirtintus metalinius suoliukus ir sanitarinį mazgą, atsižvelgiant į šių patalpų paskirtį ir tai, kad suimtieji (nuteistieji) šiose kamerose negali būti laikomi ilgiau nei 2 valandas, negali būti pripažintas neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų.

Dėl lempų gaubtų bendrose gyvenamosiose kamerose nebuvimo, pareiškėjui sukėlusio baimę, kad lempos kada nors gali ant jo nukristi ir sužaloti, teisėjų kolegija akcentuoja, jog, pagal Higienos normos HN 76:2010 35.5 punktą, dirbtiniam apšvietimui turi būti naudojamos liuminescencinės lempos. Teisės aktai nenumato įpareigojimo šias lempas uždengti gaubtais ar kitomis priemonėmis, išskyrus reikalavimą drausmės izoliatoriaus kameroje elektros lemputę įrengti nišoje virš kameros durų arba lubose ir aptraukti metaliniu tinklu (Eksploatavimo taisyklių 15 p.). Iš to darytina išvada, kad Šiaulių TI kameros šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

Dėl sanitarinio mazgo teisėjų kolegija akcentuoja, jog Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, nuo likusio kameros ploto atitverta ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Šiuo atveju atsakovas nurodė, kad priėmimo-paskirstymo kamerose (karantinuose) sanitariniai mazgai nėra atitverti. Kadangi sanitariniai mazgai buvo įrengti ir trumpalaikio laikymo kamerose, Šiaulių TI turėjo pareigą užtikrinti pareiškėjo privatumą naudojantis tualetu ir šiose kamerose, bet to nepadarė. Aplinkybę, kad laikino laikymo, paskirstymo kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto, patikrinimų metu nustatė ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras (2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153, b. l. 72-75; 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-354, b. l. 64-67). Tačiau teismui pateiktos kamerų, kuriose pareiškėjas laikytas, nuotraukos (b. l. 51-63) patvirtino, jog bendrose gyvenamosiose kamerose sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas atitvara, įėjimas į sanitarinį mazgą uždengtas durimis arba užuolaida. Remiantis tuo, konstatuotina, kad Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu trumpalaikio laikymo ir karantino kamerose.

Dėl sąlygų dušinėse pareiškėjas teigė, kad dušai buvo purvini, juose nebuvo ventiliacijos (ventiliacijos sistema sugedo rugpjūčio mėn.), veidrodžių ir praustuvių, nebuvo kur pasidėti higienos priemones, neužtekdavo kabyklų drabužiams ir rankšluosčiams, persirengimo kambaryje buvo šalta ir drėgna. Šiaulių TI nurodė, jog dušinės suremontuotos 2015 m. vasario mėn., jose buvo kabyklos rūbams, dubenys (Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. spalio 22 d. pažyma, b. l. 35-38). Pareiškėjas skunde patvirtino, kad šiuo metu dušinė yra suremontuota, tačiau tvirtino, kad ji mažai valoma arba išvis nevaloma. Teisėjų kolegija pastebi, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. gegužės 7 d. patikrinimo metu (2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo aktas Nr. EP-201, b. l. 68-71), tikrindamas dušinių įrengimą, nustatė, jog dušo patalpose grindys dengtos plytelėmis, slidžios, guminių kilimėlių nėra. Nors Šiaulių TI dušinės neatitiko Higienos normos HN 76:2010 39.4 punkto reikalavimų (slidžios grindys), kitų higienos normų, pavyzdžiui, dėl švaros dušuose, pažeidimai nustatyti nebuvo. Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nepasisakė dėl lentynėlių dušinėse įrengimo, kadangi to nereglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153, b. l. 72-75). Pagal Aprūpinimo normas, dušo patalpoje turi būti lentynėlė higienos priemonėms (1 vnt. 15 asmenų) ir guminiai kilimėliai (1 vnt. 15 asmenų), dušo patalpos prieškambaryje turi būti veidrodis (1 vnt.) ir sieninė pakaba drabužiams (3 kabliukai 1 asmeniui), taip pat kiti nurodyti įrengimai. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog dušo patalpoje buvo lentynėlė, o prieškambaryje – veidrodis, taip pat kad mikroklimato sąlygos (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir oro judėjimo greitis) atitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatytus parametrus gyvenamosios ir bendros paskirties patalpoms, todėl šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai. Tačiau pareiškėjo teiginiai dėl nešvaros ir praustuvių įrengimo atmestini kaip nepagrįsti, o nusiskundimai dėl nepakankamo kabyklų skaičiaus atmestini kaip abstraktūs ir neleidžiantys nustatyti, ar kabliukų skaičius Šiaulių TI dušinių prieškambariuose buvo mažesnis už Aprūpinimo normose įtvirtintą reikalavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjo sveikatai saugios aplinkos dušinėse ir teisės naudotis tinkamai įrengta dušine ir dušinės prieškambariu.

Dėl išduodamo tualetinio popieriaus kiekio teisėjų kolegija pabrėžia, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų. Aprūpinimo normos numato, jog vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (mėnesiui). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Pritrūkus tualetinio popieriaus, pareiškėjui sudaryta galimybė įsigyti papildomą tualetinį popierių už jo sąskaitoje esančias lėšas, jis šia galimybe nurodė pasinaudojęs. Vadinasi, Šiaulių TI veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

EŽTT pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 21 parą, su pertraukomis, teko nuo 3,19 kv. m iki 3,40 kv. m ploto, todėl laikytina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 7 d.) pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo nežymiai pažeista. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu pareiškėjo galimybė normaliai judėti kameroje buvo suvaržyta. Tačiau bendrose gyvenamosiose kamerose, kuriose pareiškėjas laikytas, higienos normų reikalavimų pažeidimai nustatyti nebuvo, todėl kitos pareiškėjo laikymo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Trumpalaikio laikymo ir karantino kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, apšvietimas, tinkamas kamerų įrengimas (karantino kamerose nebuvo stalo, veidrodžio, praustuvės, metaliniai paviršiai surūdiję) ir privatumas naudojantis tualetu, bet iš pareiškėjo teiginių ir bylos duomenų darytina išvada, jog pareiškėjas šiose kamerose per visą ginčo laikotarpį buvo laikytas tik 10 kartų, po kelias valandas. Teismui pateikti duomenys nepaneigė ir pareiškėjo teiginių, jog dušinėse buvo per žema oro temperatūra, nepakankama ventiliacija ir per didelė drėgmė, nebuvo lentynėlių higienos reikmenims susidėti ir veidrodžio dušo patalpų prieškambaryje, bet pastebėtina, jog pareiškėjas dušu naudojosi kartą per savaitę, trumpai, o dėl sveikatai saugių sąlygų dušinėse neužtikrinimo (slidžių grindų ir neįrengtų guminių kilimėlių) pareiškėjo sveikata nenukentėjo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir kitų teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu priteistinos neturtinės žalos dydžiu.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-492/2016).

Šioje byloje pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautėsi kankinamas, psichiškai ir emociškai sutrikęs, negalėjo miegoti, tapo dirglus, nusilpo jo rega. Iš išrašo iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 11-21) matyti, kad psichikos būklės įvertinimo metu pareiškėjas nusiskundimų neturėjo. Vėliau pareiškėjas į medicinos punktą reguliariai atvykdavo pasisverti ir pasimatuoti kraujospūdį. 2015 m. gegužės 18 d. įraše užfiksuota, kad pareiškėjas skundėsi mirgėjimu akyse, bet matė geriau. 2015 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjas kreipėsi dėl susitikimo su psichiatru, bet jam paaiškinta, jog psichiatras tuo metu atostogavo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų bandęs su psichiatru susitikti vėliau arba kad būtų siekęs kitų sveikatos priežiūros specialistų pagalbos. Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nusilpusios regos, sutrikusio miego ir neigiamo poveikio jo psichikai asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nebuvo, pareiškėjas kitų savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo baimė Šiaulių TI susirgti kokiomis nors ligomis yra pagrįsta, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl purvo ir netvarkos kamerose ir dušinėje paneigti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu teikė skundus, prašymus Šiaulių TI administracijai: 2015 m. rugpjūčio 10 d. skundas dėl pareigūno veiksmų reikalaujant, kad pareiškėjas eitų miegoti (b. l. 44-45), 2015 m. vasario 26 d. prašymas pakeisti kratos metu suveltą čiužinį (b. l. 48). Pareiškėjas minėtą skundą ir prašymą vėliau atsiėmė (atitinkamai 2015 m. rugsėjo 25 d. ir 2015 m. kovo 19 d. prašymai nenagrinėti skundo (prašymo), b. l. 46, 49), kadangi juose nurodytos aplinkybės buvo išspręstos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šiuo atveju nagrinėjamų jo kalinimo sąlygų. Nors pareiškėjas teigė teikęs skundą visuomenės sveikatos centrui dėl netinkamų sąlygų dušinėse, bet šis skundas nebuvo nagrinėtas, pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kada pateikė šį skundą ir dėl kokių konkrečiai aplinkybių. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. buvo paskelbęs badavimą (pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 1 d. pareiškimas Šiaulių TI direktoriui, b. l. 42; Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 3 d. raštas Klaipėdos apygardos teismui „Dėl badavimo paskelbimo“, b. l. 43; Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 16 d. raštas Klaipėdos apygardos teismui „Dėl badavimo nutraukimo“, b. l. 40), bet skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėjas pabrėžė, jog jis nusprendė badauti ne dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, kuris, pareiškėjo nuomone, blogino suimtųjų (nuteistųjų) padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas buvo pakankamai aktyvus, siekdamas apginti pažeistas savo teises dėl kitų kalinimo aspektų, tačiau nesiėmė jokių veiksmų dėl šioje byloje nagrinėjamų laikymo sąlygų, todėl konstatuotina, jog dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI kamerose sąlygų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai ir nepatogumai nebuvo tokie dideli, kaip jis teigė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 120 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, bei nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl šis dydis paliekamas nepakeistas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVaida Urmonaitė-Maculevičienė