Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-622-555/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-05-28
Bylos Nr.: e2A-622-555/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-11817-2023-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Egidijus Tamašauskas
Ieškovas: I. P.
Atsakovas: I. S.

Kategorijos

2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
2.6.10.5.2.7Atsakomybė už savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio fizinio asmens padarytą žalą
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.8Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-622-555/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11817-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.7; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1214-1077/2024 pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovei I. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. S..

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės I. S. 635,54 Eur turtinės, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartimi nustatyta, kad trečiasis asmuo M. S., būdamas nepakaltinamas dėl lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – (duomenys neskelbtini), padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, o būtent 2022 m. vasario 7 d. grasino nužudyti ieškovę ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, nes trečiasis asmuo paskambino į ieškovės darbovietę, prisistatė esąs iš (duomenys neskelbtini), sudarė įspūdį, kad ji gali būti sekama ir turėti prievartinių lytinių santykių, taip pat jog jos artimiesiems ir turtui gali būti pakenkta bei pateikė apie ją turimą asmeninę informaciją. Dėl nurodytų trečiojo asmens veiksmų ieškovė patyrė: 1) didelę baimę, nerimą ir nesaugumo jausmą dėl savo bei artimųjų sveikatos ir gyvybės, nes trečiasis asmuo pokalbio metu užsiminė ir apie jos seserį; 2) nepatogumų, nes buvo priversta kreiptis į teisėsaugos instituciją, gydymo įstaigą, advokatą, dalyvauti ikiteisminiame tyrime ir bylos nagrinėjime teisme; 3) nesunkų sveikatos sutrikdymą – buvo susargdinta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, kadangi kitą dieną po įvykio kreipėsi į gydymo įstaigą, kur jai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) nepatikslintas nerimo sutrikimas, ambulatorinio apsilankymo aprašyme užfiksuota, kad ieškovė tai siejo su nurodytais trečiojo asmens veiksmais, jai taikytas medikamentinis gydymas raminamaisiais vaistais ir išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Ieškovė papildomai pažymėjo, kad trečiasis asmuo įvykio metu skambino ieškovei darbiniu telefonu, o po įvykio neaiškiu būdu gavo jos asmeninį telefoną, be to, 2022 m. vasario 14 d. buvo atėjęs į ieškovės darbo kabinetą, taip pat laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 18 d. iki 2023 m. sausio 1 d. parašė bent 98 žinutes ir atliko bent 38 skambučius ieškovei asmeniniu telefonu, be kita ko, grasindamas jai baudžiamąja atsakomybe dėl psichinės prievartos panaudojimo, žalos jo sveikatai padarymo dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo. Dėl trečiojo asmens grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą ir tuo padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ieškovė patyrė 635,54 Eur turtinę žalą ir neturtinę žalą, kurią vertino 1 500 Eur suma. Kadangi trečiasis asmuo dėl lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – (duomenys neskelbtini), būdamas nepakaltinamas, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, teismas turi įpareigoti atlyginti žalą kartu su juo gyvenančią sutuoktinę (atsakovę) I. S., kuri neabejotinai žinojo apie tokią trečiojo asmens psichikos būklę, nes ji jam diagnozuota dar 1994 m. ir trečiasis asmuo dėl to buvo ne kartą gydytas, tačiau atsakovė nesiėmė jokių priemonių, kad jis būtų pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje.

Atsiliepimas

3. Atsakovė I. S. prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad žala buvo padaryta ne atsakovės, bet kito asmens. Atsakovė neturi, išskyrus paskutinį būstą, nei nekilnojamojo, nei registruotino, nei kitokio vertingesnio turto, yra silpnos sveikatos ir jos pajamas sudaro tik darbo užmokestis. Be to, žala siejama ne su sveikatos sutrikdymu, bet su grasinimais. Atsakovė prašė neturtinės žalos nepriteisti. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės reikalavimai dėl turtinės žalos dydžio yra neįrodyti. Trečiasis asmuo nuo 1994 m. sirgo (duomenys neskelbtini), dėl šios ligos gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini), buvo hospitalizuotas ne vieną kartą. Atsakovė visada dėjo pastangas, kad sutuoktinis gautų reikiamą gydymą. Šios bylos atveju nepakaltinamumo būsena netapo žinoma sutuoktinei, kadangi iki staigaus ligos paūmėjimo tokia būsena nekėlė pavojaus nei pačiam trečiajam asmeniui, nei aplinkiniams. Atsakovės civilinę atsakomybę ieškovė sieja su vienintele aplinkybe – santuokos sudarymo faktu. Atsakovė pažymėjo, kad su sutuoktiniu juos sieja tik formalūs santykiai, ji su sutuoktiniu bendro ūkio neveda, tačiau padeda jam, kaip turinčiam sveikatos problemų, buityje, nuperka maisto, rūbų, vaistų, tačiau pareigos ir patirties organizuoti psichikos sveikatos priežiūrą ir kontrolę, imtis priemonių tinkamai įvertinti sutuoktinio psichikos būklę ir jį priverstinai hospitalizuoti bei apriboti jo veiksnumą ji neprivalo ir nemoka. Nėra jokio pagrindo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę, kadangi sutuoktiniai ne nuolat gyveno kartu, bendro ūkio neveda ir tai gali būti pagrindu pripažinti, kad atsakovė su trečiuoju asmeniu yra nutraukę socialinius bei ekonominius ryšius, be to, deklaruota gyvenamoji vieta yra skirtinga. Atsakovė žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nei gydymo įstaiga, nei kitos institucijos jai nenurodė, kad ji turi imtis priemonių, kad asmuo būtų pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje. Atsakovė nežinojo, kokia tai galėtų būti sritis – nesinaudoti mobiliuoju telefonu ar apskritai nebendrauti su kitais asmenimis. Trečiojo asmens darbdavys, pas kurį jis dirba, taip pat jokių pavojingumo požymių jo veikloje neįžvelgia.

Šalies argumentai

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. S. su ieškiniu nesutiko. Trečiasis asmuo nurodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), ir nuo 1989 m. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pirmuosius metus trečiasis asmuo buvo atsakingas už pavojingų įrenginių automatikos priežiūrą. Trečiasis asmuo turi asmeninį butą, moka mokesčius. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje nurodyti teisiamojo posėdžio metu eksperto duoti parodymai, kad tiriamajam išlieka tam tikri psichikos sutrikimų požymiai, bet psichikos būklė yra pagerėjusi. Galima apsiriboti ambulatoriniu stebėjimu jo gyvenamojoje vietoje. Šio sutrikimo gydymas yra medikamentinis. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad neveiksnumas yra ultima ratio (kraštutinė) priemonė. Iš byloje pateiktų įrodymų visumos nėra pagrindo daryti išvados, kad trečiasis asmuo nesugeba pasirūpinti savimi, nesugeba savarankiškai priimti sprendimų dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, pareigomis, dėl ko atsakovė, kaip sutuoktinė, turėjo imtis priemonių kreiptis dėl jo pripažinimo neveiksniu. Pareiga atsakovei imtis priemonių, kad jos sutuoktinis būtų pripažintas neveiksniu, atsirastų, jei atsakovė žinotų, kad jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti kurioje nors turtinių ar neturtinių santykių srityje. Ieškovė nenurodė, kokioje gi srityje trečiasis asmuo turėtų būti pripažintas neveiksniu. Tai, kad trečiajam asmeniui yra diagnozuota psichikos liga, nėra teisinis pagrindas kreiptis į teismą dėl jo pražinimo neveiksniu ir tokios pareigos atsakovei nekilo. Iki nusikaltimo padarymo ir po jo, trečiasis asmuo praktiškai gyveno savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, todėl jo gyvenamoji vieta laikytina jo asmeninis butas. Atsakovė pastoviai gyveno jai nuosavybės teise priklausančiame bute, todėl jų gyvenimo negalima laikyti viena vieta, o kartu ir konstatuoti pastovų gyvenimą kartu. Atsakovė kartu su trečiuoju asmeniu kartu negyveno, o sueidavo, kai kuriam nors reikėdavo pagalbos. Net jei ir kiltų atsakovės atsakomybė, prašoma atlyginti žala ženkliai mažintina. Byloje neįrodyta, kad būtent bendravimas su trečiuoju asmeniu ieškovei sukėlė visas ligas ir negalavimus. Taip pat byloje nėra įrodyta, kad dėl bendravimo su trečiuoju asmeniu ji buvo priversta išeiti iš darbo – išėjo šalių susitarimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 3 d. papildomu sprendimu patenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl papildomo procesinio sprendimo priėmimo ir valstybei iš ieškovės priteista 479,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakomybės už savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio fizinio asmens padarytą žalą taikymo tokio asmens sutuoktiniui. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-411-1057/2023 nustatyta, jog M. S., būdamas nepakaltinamas dėl lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – (duomenys neskelbtini), padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, o būtent 2022 m. vasario 7 d. grasino nužudyti I. P. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, nes trečiasis asmuo paskambino į ieškovės darbovietę, prisistatė esąs iš (duomenys neskelbtini), sudarė įspūdį, kad ji gali būti sekama ir turėti prievartinių lytinių santykių, taip pat jog jos artimiesiems ir turtui gali būti pakenkta bei pateikė apie ją turimą asmeninę informaciją. Teismas sprendė, kad M. S. šią nusikalstamą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, todėl jam taikė priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje, kuria trečiajam asmeniui M. S. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, be kita ko, remtasi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. rugsėjo 29 d.–spalio 25 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 78TPK-195/2022.

8. Teismas vertino, kad vien atsakovės žinojimas apie trečiajam asmeniui atsakovės sutuoktiniui diagnozuotą psichikos sutrikimą neleidžia daryti išvados apie tai, jog trečiasis asmuo iki nusikalstamos veikos padarymo nesugebėjo pasirūpinti savimi, nesugebėjo savarankiškai priimti sprendimų dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, pareigomis, dėl ko atsakovė, kaip sutuoktinė, turėjo imtis priemonių kreiptis dėl jo pripažinimo neveiksniu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje, kuria trečiajam asmeniui taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, užfiksuoti teismo posėdžio metu eksperto M. J. duoti parodymai, kad nagrinėjamu atveju galima apsiriboti ambulatoriniu stebėjimu. Psichikos sveikatos būklės pablogėjimas galimas dėl daugelio faktorių, bet pagrindinė priežastis gydymo rekomendacijų nesilaikymas. Šio sutrikimo gydymas yra medikamentinis. Kai yra ligos paūmėjimas, sutrinka ryšys su realybe. Gali būti neprognozuojamas, agresyvus. Nėra duomenų, kad praeityje būtų agresyvus. 2022 m. rugsėjo 29 d.–spalio 25 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-195/2022 fiksuojama, kad trečiasis asmuo daug kartų gydytas stacionare, tačiau į psichikos sveikatos priežiūros specialistus kreipdavosi pats. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad iki 2022 m. vasario 7 d. nusikalstamos veikos padarymo trečiasis asmuo būtų buvęs agresyvus savo ar kitų asmenų atžvilgiu. Priešingai, byloje esančios trečiojo asmens darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. sausio 16 d. ir 2023 m. rugsėjo 8 d. charakteristikos patvirtino, kad trečiasis asmuo dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 1989 m. elektriku, atlieka katilinės automatikos priežiūros darbus. Apibūdinamas kaip sąžiningas, darbštus, atsakingas, geranoriškas žmonėms, taip pat nurodyta, kad jis turi 30 procentų darbingumo lygį, bet susitvarko su užduotimis. Trečiojo asmens advokato pateikti duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo mokėdavo mokesčius už jam nuosavybės teise priklausantį butą.

9. Teismas pažymėjo, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovei, neturinčiai specialiųjų žinių psichikos sveikatos priežiūros srityje, iki 2022 m. rugsėjo 29 d.–spalio 25 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-195/2022 surašymo buvo ar turėjo būti suprantama, jog yra pagrindas inicijuoti jos sutuoktinio pripažinimo neveiksniu procesą. Byloje nėra duomenų, kad iki minėtos psichiatrijos ekspertizės būtų konstatuota, jog trečiasis asmuo nesupranta savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti. Liudytoja apklausta trečiąjį asmenį gydžiusi gydytoja psichiatrė parodė, kad jis nevartojo vaistų tiek, kiek gydytojos buvo paskirta, tačiau dėl neveiksnumo nekalbėjo su trečiuoju asmeniu, jis buvo dirbantis, dėl ko jam nebuvo siūlomas neveiksnumas. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama ir vertinama, ar atsakovė, kaip trečiojo asmens sutuoktinė, žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę nusikalstamos veikos padarymo metu, ir, priešingai, nėra vertinama šio asmens psichikos būklė, egzistavusi vėliau. Dėl to atsakovei išaiškintina, kad ji, kaip trečiojo asmens sutuoktinė, turi pareigą įvertinti ir nuspręsti dėl poreikio kreiptis į teismą dėl trečiojo asmens pripažinimo neveiksniu (ribotai veiksniu). Priešingai nei teigia atsakovė, įstatymas tokią pareigą pirmiausia nustato ne gydymo įstaigai ar kitoms institucijoms, o kartu gyvenančiam sutuoktiniui.

10. Teismui konstatavus, kad atsakovė iki nusikalstamos veikos padarymo momento nežinojo apie savo sutuoktinio psichikos būklę, dėl kurios jis nesuprato savo veiksmų reikšmės, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tačiau teismas sutiko ir su ieškovės argumentais, kad baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, užfiksuota pakankamai aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovė nusikalstamos veikos padarymo metu gyveno kartu su sutuoktiniu (trečiuoju asmeniu). Teismas šį faktą laikė nustatytu, įvertindamas byloje esančius įrodymus. Teismas nesivadovavo šioje byloje teismo posėdžių metu duotais atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimais dėl jų gyvenimo kartu fakto, nes šie paaiškinimai buvo nenuoseklūs, prieštaringi vienas kitam, taip pat prieštaravo kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, pateiktiems iš baudžiamosios bylos, ir nebuvo nurodyta jokių įtikinamų priežasčių, kurios pagrįstų tokį prieštaravimą.

11. Teismas nurodė, kad asmeniui civilinė atsakomybė, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu, galima tik nustačius visas tris sąlygas: 1) žalą padarė asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo; 2) atlyginti žalą gali būti įpareigoti tik šioje įstatymo normoje nurodyti, kartu su žalą padariusiu asmeniu gyvenantys, asmenys; 3) šie asmenys žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu. Teismas nustatęs, kad šiuo atveju neegzistuoja trečioji sąlyga, ieškovės ieškinį atmetė, kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovė I. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1.1. Nagrinėjamu atveju, nors ieškovei buvo sukelta žala dėl prieš ją įvykdytos nusikalstamos veikos, tačiau ji teismo sprendimu nebuvo priteista. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė dvi iš trijų CK 6.268 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas atsakomybei taikyti, tačiau pažymėjo, jog byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovė būtų žinojusi apie žalą padariusio asmens psichikos būklę ir nesiėmusi priemonių, jog jos sutuoktinis būtų pripažintas neveiksniu, todėl ieškinį nepagrįstai atmetė. Tačiau šios teismo nustatytos aplinkybės yra prieštaraujančios faktinėms bylos aplinkybėms.

1.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neegzistuoja trečioji sąlyga (žinojimas apie asmens psichinę būklę), tačiau vėliau teismas pats konstatavo, jog atsakovei buvo žinoma apie jos sutuoktiniui diagnozuotą psichikos sutrikimą. Būtent šiais pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiais atskleidžiama, kad trečioji sąlyga civilinei atsakomybei kilti egzistuoja, nes atsakovė, sudarė su sutuoktiniu santuoką 1996 m., t. y. jau tuomet kai jis nuo 1994 m. sirgo (duomenys neskelbtini) ir nereguliariai vartojo jam paskirtus vaistus bei gydėsi gydymo įstaigoje. Taigi, atsakovė žinojo apie sutuoktinio psichikos būklę, ką pripažino ir teismas.

1.3. Aplinkybę, kad trečiasis asmuo nesielgė adekvačiai ir negebėjo pasirūpinti savimi iš esmės atskleidė ir pati atsakovė. Be to, dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, apklausta atsakovė, kuri, kalbėdama apie savo sutuoktinį (trečiąjį asmenį) nurodė, jog jokiais būdais jo negalima nervuoti. Tokie teiginiai, kaip „jokiais būdais jo negalima nervuoti“ jau leidžia teigti, kad atsakovei buvo žinoma apie galimą nepageidautiną sutuoktinio reakciją, jo neadekvatų elgesį.

1.4. Pagal atsakovės ir jos sutuoktinio duotus parodymus teismo posėdžio metu, galima spręsti, jog būtent ji rūpinasi sutuoktinio buitimi, nuperka maisto, rūbų, vaistų, kontroliuoja jo žiūrimas televizijos laidas ir kt. Iš šių aplinkybių, darytina išvada, kad atsakovė, gyvendama kartu su sutuoktiniu, gerai įvertino jo psichinę būklę ir suvokė, kad būdamas psichinis ligonis, nevartodamas jam skiriamų medikamentų, kas kaip pažymėjo specialistai gali sukelti agresiją ir ligos paūmėjimą, jis gali būti neadekvatus, galimai pavojingas ir aplinkiniams. Nuolatinis rūpinimasis sutuoktiniu, sveikatos priežiūra, o taip pat ir duoti atsakovės parodymai, kuriais ji jau nurodo, kad jokiais būdais jos sutuoktinio negalima nervuoti, vėlgi įrodo, kad atsakovė žinojo apie jo ligą ir galimą agresiją ar neadekvatų elgesį, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad jis būtų pripažintas neveiksniu. Net ir po įvykdytos nusikalstamos veikos, atsakovės sutuoktinis toliau buvo neprognozuojamo elgesio, kaip įrodymą pateikia VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovės teiginius. Atsakovė negalėjo nežinoti apie neprognozuojamą sutuoktinio elgesį, jo ligą, gebėjimą veikti savarankiškai.

1.5. Remiantis teismų praktika, trečioji sąlyga, ar konkretūs asmenys žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių – nėra siejama su asmens gebėjimu pasirūpinti savimi ar savarankiškai priimamais sprendimais. Tam tikrais atvejais asmuo geba savimi pasirūpinti ir yra neveiksnus tik tam tikroje srityje, tačiau tai jokiu būdu neeliminuoja pareigos ir atsakomybės, jog pakankamai sunkus psichikos ligonis nenusikalstų ir žala nukentėjusiajam būtų atlyginta. Teismų praktikoje, tapačia liga ((duomenys neskelbtini)) sergančiam asmeniui sukėlus žalą, priteisdamas žalą iš artimo jo asmens Panevėžio apygardos teismas yra nurodęs, jog, būdama pakankamai rūpestinga ir atidi, atsakovė privalėjo pasirūpinti, kad G. K. būtų pripažintas neveiksniu ar imtis kitokių priemonių, kad atsirastų galimybė išvengti galimo žalos atlyginimo. Kadangi atsakovė to nepadarė, teismas, vadovaudamasis CK 6.268 straipsnio 4 dalimi, G. K. padarytą žalą, taip pat 5 procentų palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovės (Panevėžio apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-264-198/2012).

1.6. Nagrinėjamoje situacijoje, vertinant itin ilgai trunkančią atsakovės ir jos sutuoktinio santuoką, tai, kad sutuoktinis (trečiasis asmuo) dėl savo ligos gydomas jau itin ilgą laiką, nekyla jokių abejonių, jog apie jo psichikos būklę, ligos požymius, galimą pavojingą jo elgesį atsakovė žinojo, todėl būtent dėl to ji ir kontroliuodavo, kokias laidas sutuoktinis žiūri ir pan. (tikslu išvengti galimos agresijos ar kt. ligos paūmėjimo). Be to, šiuo atveju žala buvo padaryta vienam svarbiausių ir labiausiai teisės ginamų ir saugomų vertybių – asmens sveikatai. Atmetus ieškovės ieškinį tarsi paneigiamas teisingumas, asmuo, kurio sveikata buvo sutrikdyta netenka galimybės žalą kompensuoti.

Atsiliepimas

13. Atsakovė I. S. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Žinojimas apie susirgimą ir kreipimasis dėl veiksnumo apribojimo yra du skirtingi dalykai – žinojimas apie ligą atsakovei nebuvo pagrindas kreiptis dėl veiksnumo ribojimo. 2022 m. vasario 15 d. apklausos metu atsakovė paaiškino, kad skambino ieškovei ir nurodė, kad iš sutuoktinio telefoninio pokalbio išklotinių pastebėjo, jog jos vyras iš tiesų skambino ieškovės telefono numeriu, taip pat prašė atsiimti ieškovės parašytą pareiškimą, pažymėdama, kad jos sutuoktinis serga (duomenys neskelbtini), jog jis už savo veiksmus neatsako, nes yra ligonis. Tačiau tokie žodžiai buvo pasakyti 2022 m. vasario 15 d., t. y. prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, ir tai buvo noras padėti sutuoktiniui. Iki šio įvykio jokių veiksmų, kurie rodytų sutuoktinio neadekvatumą, nesugebėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmų, nebuvo. Tai, kad atsakovė yra pasakiusi, kad sutuoktinio negalima nervuoti, taip pat nerodo jo neveiksnumo – taip atsakovė pasakė, žinodama jo charakterio savybes. Tačiau tokie pasakymai neįrodo neadekvataus sutuoktinio elgesio.

Šalies argumentai

2.2. Ieškovė teigia, kad, ir po įvykdytos veikos, trečiasis asmuo ir toliau buvo neprognozuojamo elgesio ir kaip įrodymą nurodo darbovietės atstovės teiginius. Šie išsakyti teiginiai svarstant medicinos priemonių pakeitimą į kitas medicinines priemones nenurodo trečiojo asmens neprognozuojamo elgesio, o priešingai, parodo, kad jo elgesį galima kontroliuoti. Svarbu ir tai, kad yra kalbama apie įvykius padarytus po nusikalstamos veikos padarymo, kai atsakovė, žinodama apie sutuoktinio poelgį, ėmėsi kontroliuoti jo būseną ir vaistų vartojimą. Iki nuskalstamos veikos padarymo pats sutuoktinis kontroliavo savo būseną vaistais ir nebuvo net minties, kad gali kažką panašaus iškrėsti ar kad, atsakovei reikia apriboti jo veiksnumą.

Atsiliepimas

2.3. Atsakovė pritaria darbdavio charakteristikoje nurodytais trečiojo asmens bruožais, kurie patvirtina jos žodžius apie jo adekvatumą, todėl jai niekada nekilo mintys kreiptis dėl sutuoktinio veiksnumo ribojimo. Tai, kad iki įvykio su ieškove nebuvo pagrindo ypatingai rūpintis sutuoktinio psichine būsena įrodo ir ieškovės teikiami argumentai nurodyti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartyje byloje Nr. 1S-206-581/2024. Būtent ten akcentuojama, kad iki trečiojo asmens patekimo į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę, tinkamas artimųjų dėmesys nebuvo skiriamas.

2.4. Atsakovė negalėjo nežinoti apie neprognozuojamą sutuoktinio elgesį, jo ligą, gebėjimą veikti savarankiškai. Po įvykių prieš ieškovę, atsakovė ypatingai rūpinosi savo sutuoktinio psichine būsena, o atlikti tam tikri atsakovės procesiniai veiksmai, tik įrodo jos nuoširdų įsitikinimą, kad sutuoktinis nėra ir nebuvo tokios būklės, kad būtų galima riboti jo veiksnumą, tai taip pat įrodo ir atsakovės įsitikinimą, kad ir po įvykių prieš ieškovę nėra pagrindo riboti sutuoktinio veiksnumą, jau žinant, kad ji yra apkaltinta to nedarymu ir dėl to iš jos šiuo metu yra reikalaujama atlyginti žalą.

2.5. Nurodytame Panevėžio apygardos teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi savo esme nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, teismo sprendimas taip pat yra priimtas 2012 m., t. y. buvo vadovautasi tuo metu buvusia teismų praktika civilinėse bylose dėl fizinių asmenų pripažinimo neveiksniais tam tikrose srityse aiškinimu. Vėliau, pasikeitus įstatymams, iš esmės pasikeitė ir asmens veiksnumo ribojimo samprata – asmens veiksnumo ribojimas – tik kraštutinė priemonė.

2.6. Nagrinėjamu atveju matant atsakovės sutuoktinio sutrikimus, jie buvo ir yra sėkmingai šalinami pasitelkiant kitus institutus: priverstinę hospitalizaciją, priverčiamąsias medicinines priemones. Nei vienas atsakovės sutuoktinį gydęs gydytojas nerekomendavo kreiptis į teismą ir riboti jo veiksnumą. Net dabartiniu metu, jau po nusikaltimo padarymo, žinant ir matant jo būklę, atsakovės nesikreipimą dėl trečiojo asmens neveiksnumo į teismą, niekas kitas tokio kreipimosi neiniciavo. Atsakovės sutuoktinio sveikatos būklė nėra tokia, dėl kurios būtų buvę ar dabar būtų reikalinga kreiptis į teismą ir riboti jo veiksnumą.

2.7. Nors atsakovės sutuoktinis sirgo (duomenys neskelbtini), be diagnozės, kitokių įrodymų leidžiančių manyti apie tai, kad jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nebuvo ir nėra šiuo metu. Nors ieškovė nurodo iš viešai skelbiamos informacijos, kad (duomenys neskelbtini) yra svarbi, nes ji dažnai susijusi su sunkiais simptomais, kurie gali sukelti pavojų tiek pacientui, tiek aplinkiniams, taip pat reikalauja ilgalaikio gydymo ir palaikymo, tačiau ne diagnozė apsprendžia reikia asmens veiksnumo ribojimą, tą apsprendžia ligos eiga, jos sunkumas ir iškilę pavojai.

2.8. Šiuo atveju žalos padarymas sveikatai nėra įrodytas, o nustatytas tik iš pačios ieškovės žodžių. Aplinkybė, kad būtent bendravimas su atsakovės sutuoktiniu sukėlė visas ligas ir negalavimus neįrodytas.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

15. Prieš vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą. Ieškovė I. P. kartu su apeliaciniu skundu pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartį pagal teikimą Nr. T-2205-1057/2023, Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį byloje Nr. 1S-206-581/2024; 2022 m. vasario 15 d. ieškovės ir atsakovės apklausos protokolus medžiagoje Nr. M-1-01-06642-22.

16. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas. Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

17. Ieškovė, pateikdama naujus įrodymus, neprašo jų prijungti prie bylos ir nenurodo argumentų, kodėl šie įrodymai negalėjo būti gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui. Ieškovė teikia teismų priimtus procesinius sprendimus, tačiau teismas su jais taip pat gali susipažinti Lietuvos teismų informacinėje teismų sistemoje LITEKO. Kita dalis teikiamų naujų įrodymų yra ieškovės ir atsakovės apklausos protokolai iš baudžiamosios bylos, tačiau pastebėtina, kad dalis jų jau yra byloje (pvz., atsakovės apklausos protokolas). Ieškovė nenurodė, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimo teisme metu ir neįrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai atsisakė priimti. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme yra įtvirtinta ribota apeliacija, taip pat ieškovei nepagrindus pateiktų naujų įrodymų būtinybės apeliacinės instancijos teisme, juos yra atsisakoma priimti.

Dėl ginčo esmės

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo iš savo veiksmų reikšmės suprasti ar jų valdyti dėl psichikos sutrikimo negalinčio asmens sutuoktinio, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. M1-411-1057/2023, pripažinta, kad M. S., būdamas nepakaltinamas dėl lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – (duomenys neskelbtini), padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

20. Ieškovė I. P., vadovaudamasi CK 6.268 straipsnio 4 dalimi, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės I. S. priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kurią ji patyrė dėl atsakovės sutuoktinio nusikalstamų veiksmų, pasireiškusių tuo, kad jis, būdamas nepakaltinamu, grasino nužudyti ieškovę ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, kai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, nes jis paskambino į ieškovės darbovietę, prisistatė esąs iš (duomenys neskelbtini), sudarė įspūdį, kad ji gali būti sekama ir turėti prievartinių lytinių santykių, taip pat jog jos artimiesiems ir turtui gali būti pakenkta bei pateikė apie ją turimą asmeninę informaciją. Ieškovė teigė, kad atsakovė žinojo apie žalą padariusio sutuoktinio psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad jis būtų pripažintas neveiksniu.

21. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį, nenustatęs visų CK 6.268 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų deliktinės atsakomybės sąlygų, kurioms esant atsakovei kiltų pareiga atlyginti žalą ieškovei, t. y. konstatavo, kad vien atsakovės žinojimas apie atsakovės sutuoktiniui diagnozuotą psichikos sutrikimą, neleidžia daryti išvados apie tai, kad M. S. iki nusikalstamos veikos padarymo nesugebėjo pasirūpinti savimi, nesugebėjo savarankiškai priimti sprendimų dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis bei pareigomis, dėl ko atsakovė, kaip sutuoktinė, turėjo imtis priemonių kreiptis dėl jo pripažinimo neveiksniu. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir, pateikdama apeliacinį skundą, teigia, kad šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos atsakovės deliktinės atsakomybės taikymui. Apeliantei nusikalstamais veiksmais buvo pažeista labiausiai saugoma vertybė – sveikata, todėl ji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nusikalstamais veiksmais ieškovės sveikatą sutrikdęs trečiasis asmuo M. S. baudžiamojoje byloje yra pripažintas nepakaltinamu ir žalos padarymo ieškovei metu nebuvo civilinio proceso tvarka pripažintas neveiksniu. Atsakomybę už tokių asmenų padarytą žalą reglamentuoja CK 6.268 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. Tuo tarpu CK 6.268 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta speciali norma, nustatanti, kad jeigu žalos padarė asmuo, kuris savo veiksmų reikšmės suprasti ar jų valdyti negalėjo dėl psichikos ir elgesio sutrikimo, tai teismas gali įpareigoti atlyginti žalą kartu su šiuo asmeniu gyvenantį jo sutuoktinį, tėvus ar pilnamečius jo vaikus, kurie žinojo apie tokią žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.268 straipsnio 4 dalį gali atsirasti esant tokioms sąlygoms: 1) žalą padarė asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo; 2) atlyginti žalą gali būti įpareigoti tik šioje įstatymo normoje nurodyti, kartu su žalą padariusiu asmeniu gyvenantys, asmenys; 3) šie asmenys žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2005). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl pirmosios ir antrosios deliktinę atsakomybę lemiančių sąlygų, pirmosios instancijos teismas jas konstatavo ir dėl to ginčo nėra. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju neegzistuoja trečioji iš deliktinę atsakomybę lemiančių sąlygų, t. y. atsakovės žinojimas apie jos sutuoktinio psichinę būklę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pasisako tik apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

24. Šios nutarties 23 punkte nurodytoje kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad CK 6.268 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų atsakomybės už žalą pagrindas yra jų pačių kaltė. Įstatymo nuostata šiuo atveju yra ta, kad kartu su psichikos liga sergančiu asmeniu gyvenantys jo artimieji turi būti rūpestingi. Pripažinus psichiškai nesveiką asmenį neveiksniu, pareiga atlyginti jo padarytą žalą tenka globėjui ar prižiūrinčiai institucijai, tuo tarpu nepasirūpinus, kad toks asmuo būtų pripažintas neveiksniu, atsirastų galimybė išvengti galimo žalos atlyginimo. Dėl to įstatymo normoje nurodytų asmenų nepasirūpinimas, kad psichikos ligonis būtų pripažintas neveiksniu, gali būti pagrindas įpareigoti juos atlyginti psichikos ligonio padarytą žalą. Pagal CK 6.268 straipsnio 4 dalis normos dispoziciją teismas gali priimti tokį sprendimą, nustatęs, kad šie asmenys dar iki žalos padarymo žinojo ir suvokė asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad jis būtų pripažintas neveiksniu.

25. Apeliantė laikosi pozicijos, kad atsakovei kyla pareiga atsakyti už jos sutuoktinio nusikalstamos veikos padarymo metu jos (apeliantės) sveikatai padarytą žalą, kadangi atsakovė žinojo apie savo sutuoktinio psichikos ligą, kuri jam buvo diagnozuota dar prieš santuokos su trečiuoju asmeniu sudarymą ir dėl kurios jis ne kartą buvo gydytas gydymo įstaigoje. Apeliantė teigia, kad pati atsakovė yra pripažinusi, jog jos sutuoktinis nesielgė adekvačiai ir negeba pasirūpinti savimi, nereguliariai vartoja jam paskirtus medikamentus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad jis būtų pripažintas neveiksniu, todėl turi atlyginti ieškiniu prašomą priteisti žalą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams.

26. CK 2.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. CK 2.10 straipsnio, reglamentuojančio fizinio asmens pripažinimą neveiksniu tam tikroje srityje, 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichikos ir elgesio sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu toje srityje; neveiksniam tam tikroje srityje asmeniui šioje srityje yra nustatoma globa. Neveiksnumo instituto taikymo ir globos tam tikroje srityje neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus tam tikroje srityje asmens teises ir interesus, taip pat kitų asmenų teises ir interesus (CK 3.238 straipsnio 1 dalis). CK 2.10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prašymą pripažinti asmenį neveiksniu tam tikroje srityje turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Jie taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo visiškai veiksniu ar veiksniu toje srityje, kurioje asmuo yra pripažintas neveiksniu.

27. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant asmens veiksnumo ribojimo klausimą, yra pavojus pažeisti pamatines asmens teises, todėl tokiam procesui inicijuoti turi egzistuoti svarūs argumentai, o jo metu turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys į tinkamą asmens, tariamai stokojančio veiksnumo, teisių apsaugą, privalo būti užtikrinamas teisingas bylos nagrinėjimas (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-684/2020, 21 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija teikia pagrindą daryti išvadą, kad nepaisant to, jog asmens veiksnumo ribojimą EŽTT laiko kraštutine priemone, asmens veiksnumo apribojimas yra siejamas su tokio asmens gebėjimu veikti tam tikrose srityse, t. y. suprasti savo veiksmų tam tikrose srityse reikšmę ir juos valdyti. Todėl, vadovaujantis EŽTT praktikoje suformuluota nuostata, kad asmens veiksnumo ribojimas yra kraštutinė priemonė, naudojama išimtinėmis aplinkybėmis, ir detaliai išanalizavus, ar asmuo dėl psichikos sutrikimų tikrai nebegali veikti visose turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, siektina kiek įmanoma mažiau riboti asmens veiksnumą, paliekant jam teisę veikti tose srityse, kuriose jis dar gali. Asmens veiksnumo ribojimo mastas yra siejamas ne su santykių sritimis, kurios tokiam asmeniui yra aktualios ar neaktualios, o su psichikos sutrikimo pobūdžiu bei intensyvumu ir to nulemtu asmens negalėjimu suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ir jų valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑280‑684/2019).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės ir trečiojo asmens M. S. santuoka sudaryta 1996 m.. Trečiajam asmeniui (duomenys neskelbtini) diagnozuota 1994 m., dėl ko jis ne kartą buvo gydytas psichiatrinio profilio stacionare, į psichikos sveikatos priežiūros specialistus kreipdavosi pats. Trečiajam asmeniui diagnozuotos ligos gydymas yra medikamentinis, todėl, siekiant palaikyti stabilią psichinę būklę, jis turi nuolatinai vartoti jam paskirtus vaistus. Be to, trečiasis asmuo nuo 1989 m. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektriku, atlieka katilinės automatikos priežiūros darbus, jam yra nustatytas 30 procentų darbingumo lygis, darbovietė trečiąjį asmenį charakterizuoja teigiamai. Byloje ginčo dėl šių nustatytų aplinkybių nėra, jų apeliaciniu skundu neginčija ir pati apeliantė. Taigi, nepaisant diagnozuotos ligos, trečiasis asmuo dirbo ir gyveno pilnavertį gyvenimą.

29. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad trečiajam asmeniui diagnozuota liga yra susijusi su jo psichikos būkle ir gali turėti įtakos jo kasdieniniam gyvenimui, tačiau vien tik ši aplinkybė savaime nereiškia, kad toks asmuo yra neveiksnus. Apeliacinio teismo vertinimu, pats faktas, kad trečiajam asmeniui yra diagnozuota tam tikra psichikos liga, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti apie tokio asmens nugebėjimą pasirūpinti savimi ir elgtis savarankiškai ar, tuo labiau, keliamas grėsmes sau ir aplinkiniams. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kada konkrečiai trečiasis asmuo M. S. de facto (liet. faktiškai) tapo neveiksniu, t. y. nuo kada jis nebegalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nuo kada jam buvo reikalinga globa. Minėta, kad trečiasis asmuo buvo ne kartą gydytas stacionare, o paskutinį kartą buvo gydytas – likus keliems mėnesiams iki nusikaltimo padarymo, t. y. 2021 m. rugpjūčio 2 d. – rugpjūčio 19 d.. Tačiau byloje duomenų, kad gydytojams būtų kilęs įtarimas dėl trečiojo asmens veiksnumo, nėra. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu liudytoja apklausta trečiąjį asmenį gydžiusi gydytoja psichiatrė taip pat nurodė, kad dėl neveiksnumo su trečiuoju asmeniu nekalbėjo, jis buvo dirbantis, dėl ko jam nebuvo siūlomas neveiksnumas. Spręsti apie tai, kad trečiojo asmens gydymas būtų buvęs netinkamas ar nepakankamas, apeliacinės instancijos teismas pagrindo neturi. Trečiasis asmuo buvo prižiūrimas medikų ir į gydymo įstaigas kreipdavosi pats, duomenų apie jo agresyvumą sau ir aplinkiniams iki nusikalstamos veikos padarymo nėra, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra faktinio pagrindo teigti, kad atsakovė objektyviai galėjo pasirūpinti, bet nesirūpino efektyviu trečiojo asmens gydymu.

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad civilinei deliktinei atsakomybei taikyti turi būti nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys ir žala (CK 6.245–6.249, 6.268 straipsnio 4 dalis). Kaip minėta, byloje nėra jokių įrodymų, kad iki nusikalstamos veikos padarymo trečiasis asmuo būtų buvęs agresyvus savo ar kitų asmenų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad atsakovė pagal savo turimas žinias, subjektyvią patirtį ir gebėjimus, esamoje situacijoje galėjo objektyviai įvertinti sutuoktinio psichinę būklę bei suvokti, kad trečiasis asmuo, tiek metų sirgdamas jam diagnozuota liga, tačiau dirbdamas ir gyvendamas pilnavertį gyvenimą, gali būti pavojingas sau ar aplinkiniams, dėl ko jai kyla pareiga kreiptis į teismą dėl jo pripažinimo neveiksniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė neįrodinėja, o ir nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad galimas trečiojo asmens pripažinimas neveiksniu (ribotai neveiksniu tam tikroje srityje) šiuo konkrečiu atveju būtų leidęs išvengti žalos ieškovei atsiradimo. Pažymėtina, kad asmens pripažinimas neveiksniu (ribotai neveiksniu tam tikroje srityje) savaime nereiškia tokio asmens pripažinimo visuomeniškai pavojingu ir jo izoliavimo nuo visuomenės ar atskirų asmenų. Aptartų aplinkybių pagrindu, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas, konstatuodamas, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų ir dėl to atsakovė neturi pareigos atlyginti ieškovei jos prašomą priteisti žalą.

31. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad trečiojo asmens nugebėjimą savimi pasirūpinti bei neprognozuojamą jo elgesį patvirtina ir atsakovės sutuoktinio tolimesnis elgesys jau po įvykdytos nusikalstamos veikos, todėl, apeliantės teigimu, atsakovė negalėjo nežinoti apie savo sutuoktinio esamą psichinę būklę. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad deliktinei atsakomybei CK 6.268 straipsnio pagrindu kilti turi būti nustatytas atsakovės žinojimo apie jos sutuoktinio psichinę būklę nusikalstamos veikos padarymo metu faktas, bet nėra vertinama šio asmens psichikos būklė, egzistavusi vėliau, t. y. jau po nusikalstamos veikos padarymo. Dėl to apeliantės argumentai, susiję su po nusikalstamos veikos padarymo trečiojo asmens psichikos būkle, šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės CK 6.268 straipsnio taikymo pagrindui ir nėra vertinami.

32. Apeliantė įrodinėdama, kad, tokia pačia liga ((duomenys neskelbtini)) sergančiam asmeniui sukėlus žalą, teismų praktikoje ji yra priteisiama iš artimo asmens, cituoja Panevėžio apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-264-198/2012. Nors apeliantės nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios, t. y. abejose bylose nusikaltimą padaręs asmuo buvo pripažintas nepakaltinamu dėl psichikos ligos ((duomenys neskelbtini)), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti apie bylų tapatumą. Priešingai nagrinėjamai bylai, apeliantės nurodytoje byloje buvo duomenų apie iki nusikalstamos veikos padarymo psichine liga sergančio asmens elgesį, sudarantį pagrindą objektyviai abejoti tokio asmens galimybe savimi pasirūpinti ir suvokti savo veiksmų reikšmę. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis apeliantės nurodyta civiline byla, kadangi jos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (liet. argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) nesutampa.

33. Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑52/2011).

34. Apibendrindamas tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo CK 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu, yra teisėtas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė civilinę atsakomybė reglamentuojančias teisės normas, todėl ieškovės I. P. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės I. P. apeliacinio skundo netenkinus, jai jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Tuo tarpu atsakovė I. S. pateikė teismui duomenis apie jos apeliacinės instancijos teisme turėtas 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (reg. Nr. DOK-8760).

36. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), sprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių (maksimali suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudarytų 2 909,27 Eur (2 237,90 x 1,3) ir yra pagrįstos, todėl yra priteisiamos iš ieškovės.

37. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 600 Eur (šešis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas