- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-10
- Bylos Nr.
- 1S-206-581/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00165-2022-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Kategorijos
- 2.8.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.12.4Aukštesniojo teismo sprendimų rūšys, jų galiojimas (BPK 442 str.)
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, M. S. ir jo sutuoktinės I. S. skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartimi M. S., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi M. S., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
3. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. lapkričio 18 d. nutartimi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas patenkintas iš dalies ir M. S. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęstas.
Šalies argumentai
4. Skundu M. S. prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį: M. S. skirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis – pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
4.1. Nurodo, jog nutartyje teismas nepasisakė, kokią grėsmę M. S. gali kelti visuomenei; teismui pateikta teigiama charakteristika iš darbovietės UAB (duomenys neskelbtini), siuntimas dėl kardiologinių problemų.
4.2. M. S. savo noru įformino įgaliojimą žmonai I. S. jį atstovauti ne tik banmuose, bet ir visose organizacijose; M. S. nerado bendros kalbos su gydytoja psichiatre J. S. ir nuo 2024-02-12 iš (duomenys neskelbtini) perėjo gydytis į UAB (duomenys neskelbtini) pas gydytoją psichiatrę E. B.. Po širdies stimuliatoriaus įdėjimo 2024-04-21 M. S. susitaikė su žmona I. S., iki to laiko vaistų vartojimas nebuvo stebimas; suprato, kad šeima ir sveikata yra brangiausias turtas žmogaus gyvenime; 2024-03-21 jam buvo implantuotas širdies stimuliatorius, yra tik iš dalies darbingas; supranta, kad visi vaistai turi šalutinį poveikį, bet M. S. sutinka bandyti leidžiamus prailginto veikimo vaistus, tikisi, kad tai bus daroma ambulatorinio stebėjimo pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje;
4.3. 6 mėnesių gydymas atitinka Vilniaus teismo skirtą terminą, iki apeliacinio skundo sprendimo praeis 6 mėnesiai;
4.4. iš asmens negali būti atimta laisvė vien todėl, kad jis yra psichiškai nesveikas; psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę, tai buvo padaryta trijų Rokiškio psichiatrijos ligoninės gydytojų; psichikos sutrikimas turi būti tokio laipsnio ar pobūdžio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą pakartotinai 6 mėnesių laikotarpiui; ligoninės medikai leidžia ambulatorinį stebėjimą ir asmuo vaistus vartos, nes gyvens kartu su žmona I. S., kuri stebės ir kontroliuos vaistų naudojimą;
4.5. asmens laisvės atėmimas gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei įvertinus švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, dėl ko atitinkamą asmenį reikia sulaikyti, kad šiuo konkrečiu atveju jokios grėsmės visuomenei nebuvo nustatyta.
5. Skundu M. S. sutuoktinė I. S. prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį: M. S. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis – pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
5.1. Nurodo, kad teismas nepasisakė, kokią grėsmę M. S. gali kelti visuomenei; M. S. savo noru įformino įgaliojimą žmonai I. S. jį atstovauti ne tik bankuose, bet ir visose organizacijose; labai pasitiki žmona; po gydymo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje I. S. gyvens kartu su M. S. nuosavame bute, griežtai, reguliariai stebės vaistų vartojimą; šiuo metu I. S. dirba, tačiau ryte ir vakare bus namuose, darbo dienomis galės su juo bendrauti Skypu, savaitgaliais galės skirti visą parą ligonio priežiūrai; M. S. bus gydomas (duomenys neskelbtini) klinikoje pas gydytoją psichiatrę E. B.; klinika yra 500 m atstumu nuo namų;
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
5.2. Atsižvelgiant į tai, kad pablogėjo M. S. sveikatos būklė, 2024-03-21 jam buvo implantuotas širdies stimuliatorius, M. S. dirbti visai neplanuoja; sutinka bandyti leidžiamus prailginto veikimo vaistus;
5.3. 6 mėnesių gydymo laikotarpis atitinka teismo skirtą terminą.
6.Teismo posėdžio metu M. S., I. S., gynėjas bei prokurorė prašė apeliacinius skundus patenkinti.
7. Skundai atmetami.
8. Išnagrinėjęs skundo argumentus, išklausęs proceso dalyvius, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai M. S. pratęsta taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apylinkės teismas byloje esančius duomenis vertino tinkamai, atsižvelgdamas į sąlyginai trumpą M. S. sveikatos pagerėjimo laikotarpį, formalią kritiką ligos atžvilgiu, vidutinę pakartotinio smurto riziką ir ribotas jo galimybes užtikrinti gydymo tęstinumą ambulatorinėmis sąlygomis. Todėl tenkinti apeliacinius skundus nėra pagrindo.
9. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
10. Aukštesniojo teismo pozicija yra ta, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs M. S. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jo socialinį pavojingumą, pagrįstai pratęsė šiuo metu jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Žemesnės instancijos teismas
10.1 VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros 2024-10-29 išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad gydymo pradžioje, apie mėnesį laiko, M. S., buvo pakilios nuotaikos, nerimastingas, pretenzingas, išsakydavo daug įvairių hipochindrinio pobūdžio nusiskundimų, savęs pervertinimo idėjas, nenorėdavo vartoti vaistų, vėliau gydymo eigoje elgesys koregavosi, pagerėjo nuotaika, emocijos tapo stabilesnės, redukavosi sujaudinimas, pervertinimo idėjos, elgesys tapo adekvatesnis, susiformavo formali kritika susirgimui ir įvykdytai neteisėtai veikai; visu stebimu laikotarpiu elgesys buvo formaliai teisingas, agresijos, smurtinio elgesio nestebėta, impulsų kontrolė išliko pakankama; medicinos personalo nurodymus vykdo, neprieštarauja, paskirtus medikamentus vartoja gana noriai. Komisija rekomendavo M. S. keisti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį gydymą ambulatorinio gydymo sąlygomis.
10.2. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, daro išvadą, jog nėra pagrindo manyti, jog M. S. psichinė būsena pasikeitė tiek, kad jam būtų galima taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, be to, ir esant stebimam paciento psichinės būklės pagerėjimui, šis laikotarpis yra per trumpas, jog būtų galima konstatuoti, kad M. S. psichinė būsena pagerėjo, o jo socialinis pavojingumas visuomenei sumažėjo tiek, kad jį toliau galima stebėti ambulatorinėmis sąlygomis.
10.3. M. S. stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikomas nuo 2024 m. gegužės 13 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutarties M. S. psichinė būsena tuo metu buvo nestabili.
10.4. Nuo M. S. gydymo pradžios (2024-05-13) VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje iki Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros 2024-10-29 išvados Nr. (duomenys neskelbtini) praėjo mažiau nei pusė metų, todėl, net jeigu ir yra stebimas paciento psichinės būklės pagerėjimas, šis laikotarpis yra per trumpas, kad būtų galima konstatuoti, jog M. S. sveikatos būklė pagerėjo, o socialinis pavojingumas visuomenei esmingai sumažėjo tiek, kad jam būtų galima toliau taikyti švelnesnes gydymo priemones ir kad jo gydymas švelnesnėmis sąlygomis būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Juolab, jog minėtos iš Komisijos išvados matyti, kad M. S. elgesys koregavosi vėliau gydymo eigoje, kas sudaro pagrindą spręsti, jog sveikatos būklės pagerėjimas yra ne viso stebimo laikotarpio metu. Be to, iš minėtos Komisijos išvados matyti, kad M. S. elgesys tapo adekvatesnis, emocijos stabilesnės, klinikiniame vaizde išlieka sutrikimai mąstymo sferoje, kiek stokojančios adekvatumo emocijos. Iš Smurto rizikos įvertinimo HCR – 20 matyti, jog M. S. psichikos sutrikimas pasireiškė jauname amžiuje, jis daug kartų gydytas psichiatrijos stacionare; pakartotinio nusikalstamumo riziką didina psichikos sutrikimas bei praeityje fiksuoti ankstesni režimo pažeidimai (reguliariai nevartojo paskirtų vaistų). Šie duomenys leidžia spręsti, jog M. S. ankstesnis taikomas gydymas iki patekimo į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę nebuvo pakankamas.
10.5. Iš byloje esančio 2024 m. spalio 10 d. M. S. smurto rizikos įvertinimo HCR – 20 matyti, jog jo smurto rizika yra vidutinė, akcentuojant, jog ji gali didėti esant psichinės ligos paūmėjimui, nereguliariai vartojant/nevartojant medikamentus. Akivaizdu, jog siekiant kontroliuoti M. S. smurto riziką, svarbu užtikrinti jo tolimesnį gydymą bei nuolatinę priežiūrą. Nors M. S. žmona teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde teigia, kad rūpintųsi savo sutuoktiniu, užtikrintų jo tinkamą priežiūrą, gydymąsi, tačiau, ištyrus bylos įrodymus, matyti, jog M. S. iki patekimo į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę tinkamas artimųjų dėmesys nebuvo skiriamas. Komisijos išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad M. S. daugiau nei 20 kartų pakartotinai gydytas RVPL. Šie duomenys leidžia spręsti, jo M. S. ankstesnis taikomas gydymas iki patekimo į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę nebuvo efektyvus. Be to, Komisijos išvadoje nėra aiškiai nurodyta, ar M. S. būklė yra pakankamai stabili, o, kaip minėta, dėstoma apie psichinės būsenos pagerėjimą, stabilesnes emocijas, adekvatesnį elgesį. Esant tokiam smurto rizikos laipsniui, kai tik mažiau nei puse metų stebimas nežymus būklės pagerėjimas, aukščiau paminėti duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog bus užtikrinta tinkama M. S. elgesio kontrolė ir tinkamas ambulatorinis gydymas, jo tęstinumas, atsižvelgiant į paties M. S. galimybes pasirūpinti savimi savarankiškai dėl diagnozuotos ligos.
11. Aptartų aplinkybių visuma šios nutarties priėmimo momentu pagrindžia būtinumą M. S. toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šiuo metu nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti, ką pagrįstai skundžiama nutartimi konstatavo apylinkės teismas. Apeliantų dėstomos aplinkybės, jog M. S. yra kritiškas savo elgesiui, neagresyvus, nepavojingas ir kt., nepaneigia apylinkės teismo išvados bei sprendimo.
12. Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiama apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją naikinti skunduose išdėstytais argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – M. S., jo sutuoktinės I. S. apeliacinius skundus ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2024 m. lapkričio 18 d. nutartį.
Nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.