Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-31 · Administracinė byla Nr. I1-885-596/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-31
Bylos Nr.
I1-885-596/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02954-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė (pirm.)
Pareiškėjas
I. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-885-596/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02954-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 31 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjui I. K. (K.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės dėl jo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 1–6).

Paaiškino, kad nuo 2018 m. balandžio iki gegužės mėnesio, taip pat nuo 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. birželio mėnesio, tikslių datų neprisimena, buvo laikomas Lukiškių TI-K, kur visą laiką buvo pažeidinėjamos jo teisės, buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kankinamas baudžiant.

Nurodo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo per mažas, buvo laikomas perpildytose kamerose, trukdavo oro, veiklos, pastoviai kildavo ginčai su kitais asmenimis kamerose, todėl mano, kad taip buvo pažeistas jo orumas. Teigia, kad tualetas visose kamerose atitvertas neaukšta sienele, todėl atliekant gamtinius reikalus jis buvo matomas kitų kameroje laikomų asmenų, taip pat pareigūnų pro kameros duryse įrengtą langelį. Teigia, kad toks kamerų įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį.

Teigia, kad yra netinkamai buvo įrengtos dušo patalpos, nes per stebėjimo langelį jis buvo pastoviai stebimas Lukiškių TI-K darbuotojų, kas jam sukėlė nemalonius pojūčius. Pastoviai, be jokio pasibeldimo ar pranešimo būdavo atidaromos durys ar atkeliamas stebėjimo langelis, todėl dušu besinaudojantį pareiškėją matydavo moteriškos ar vyriškos lyties asmenys.

Nurodo, kad kameroje esantis langas buvo su grotomis iš abiejų pusių, kas trukdė prieiti prie lango, o lango vidinės grotos užėmė gyvenamąjį plotą. Pareiškėjo teigimu, jo gulimasis gultas, kuriame pareiškėjas turėjo miegoti, buvo antrame aukšte ir nebuvo saugus, nes neturėjo užlipimo kopėtėlių ir apsauginės pertvaros.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–20).

Patikslina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (po reorganizavimo nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) buvo nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. ir pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas šiuo laikotarpiu numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Pažymi, kad plotas, tenkantis vienam asmeniui, nebuvo pažeistas, o pareiškėjo teiginys dėl nesaugaus gulto nepagrįstas, nes visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, nurodo, kad jis yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Pažymi, kad visų įstaigos gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Šis įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo ir toks vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Nurodo, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus, sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Paaiškina, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus.

Paaiškina, kad įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą nurodo apytiksliai padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.).

Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis 2013 m. – Nr. 252-257; 2012 m. - Nr. 386-395; 2015 m. - Nr. 406-417; 2016 m. - Nr. 418-426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pažymi, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Pažymi, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2901-261/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-624/2019).

Pareiškėjas skunde teismui prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio iki gegužės mėnesio, už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2019 m. birželio mėnesio, savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad jam kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, kurį mažino kameroje esančios vidinės lango grotos; nebuvo užtikrintos sąlygos privačiai naudotis tualetu ir dušu, sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos; kamerų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų (trūko oro); kamerose trūko veiklos; gulimasis gultas, kuriame turėjo miegoti, buvo antrame aukšte ir nebuvo saugus, kadangi neturėjo užlipimo kopėtėlių ir apsauginės pertvaros.

Kadangi pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkretaus laikotarpio, kuriuo buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. lapkričio 16 d., išvyko 2019 m. balandžio 8 d. į Utenos apskrities areštinę, atvyko 2019 m. balandžio 12 d. į Vilniaus pataisos namus, išvyko 2019 m. gegužės 10 d. į Panevėžio apskrities areštinę, atvyko 2019 m. gegužės 17 d. į Vilniaus pataisos namus, išvyko 2019 m. gegužės 24 d. į Kauno tardymo izoliatorių.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas, kurį mažino kameroje esančios vidinės lango grotos.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir BVK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus įsakymo Nr. V-124 (toliau – Įsakymas Nr. 124) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).

Atsižvelgiant į Vilniaus pataisos namų pateiktus duomenis (b. l. 13), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2018 m. lapkričio 16 d. - 2019 m. balandžio 7 d.; 2019 m. balandžio 12 d. - 2019 m. gegužės 9 d.; 2019 m. gegužės 17 d. - 2019 m. gegužės 23 d. laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų Nr. 105, Nr. 229, Nr. 343, Nr. 126, Nr. 190, Nr. 186, Nr. 114, Nr. 72, Nr. 118, Nr. 156, Nr. 92 ir Nr. 216, plotus (atitinkamai: 7, 31 kv. m, 7,38 kv. m, 7, 48 kv. m, 7,87 kv. m, 7, 94 kv. m, 8,08 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,65 kv. m iki 7,48 kv. m) gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančios vidinės grotos, vertintini kritiškai. Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai ar kiti įrenginiai - šiuo atveju lango vidinės grotos. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ar kitų įrenginių (šiuo atveju lango vidinių grotų) ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr. pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas Nr. V-124, kuriuo, be kita ko, nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose trūko veiklos, tačiau kokios konkrečiai veiklos jam trūko, nenurodė, todėl teismas minėtus pareiškėjo teiginius dėl jų nekonkretumo vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš to, kad sanitariniai mazgai įrengti gyvenamojoje kameroje, nuo kurios atskirti ne aukštesne kaip 1,2 - 1,3 m pertvara, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015) nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr. pvz., sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Pabrėžtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nors Lukiškių TI-K kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas ir atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau, remdamasis teismų praktika, daro išvadą, jog sanitarinio mazgo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. balandžio 7 d., nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. gegužės 9 d., nuo 2019 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Remiantis, tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. balandžio 7 d. nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. gegužės 9 d.; nuo 2019 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gegužės 23 d., iš viso 178 dienas.

Dėl pareiškėjo motyvo, kad naudojantis dušu buvo pažeistas jo privatumas, nurodytina, kad pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-624/2018).

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas, atsiliepime nurodydamas, kad privatumui užtikrinti dušuose yra įrengtos pertvaros. Tačiau, remiantis ginčui aktualia anksčiau minėta LVAT praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad dušo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Pareiškėjas skunde tvirtina, jog kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, nes trūko oro.

Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. pvz., 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2550-629/2018, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-438/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr. pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr. pvz., LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-415/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose trūkusio oro visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma HN 134:2015 17 punkte nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinamas gryno oro kiekis, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl higienos sąlygų kamerose nesikreipė (b. l. 22–46).

HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovo teigimu, Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (buvęs Vilniaus visuomenės sveikatos centras), periodiškai atliekančio sveikatos saugos kontrolę Lukiškių TI-K, patikrinimo aktus matyti, jog kamerų vėdinimas per atidaromus langus laikomas atitinkančiu HN 134:2015 reikalavimus (b. l. 22 –24, 30–32).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo sudaryta galimybė gyvenamąsias kameras vėdinti natūraliu būdu per langus, todėl konstatuoti neteisėtų Lukiškių TIK veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu teismas neturi pagrindo.

Pareiškėjo teigimu, dviaukštės lovos buvo įrengtos be kopėtėlių ir nebuvo apsauginės pertvaros, todėl kilo pavojus ir grėsmė gyvybei.

Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte numatyta, jog kamerose turi būti, be kita ko, pritvirtintos prie grindų metalinės lovos. Šis teisės aktas nedetalizuoja kitų lovų parametrų, nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles ar apsaugines pertvaras. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr. pvz., 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pareiškėjo nurodomi argumentai dėl kopėtėlių ar apsauginių pertvarų lovoje neįrengimo vertintini kaip nepagrįsti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais t. y. tualetu ir dušu, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir pagrindu atlyginti neturtinę žalą (žr. pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2483-624/2018).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012, 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais - tualetu iš viso 178 dienas, o dušu - 25 kartus (skaičiuojant, jog pareiškėjas dušu naudojosi vieną kartą per savaitę), į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 270 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. K. (K.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. K. (K.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 270 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimties eurų) neturtinę žalą.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė