- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-22
- Bylos Nr.
- e2A-478-661/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03206-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas (pran.), Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Atsakovas
- D. K.
- Ieškovas
- UAB „GF bankas“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Kunikov“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „GF bankas“ ieškinį atsakovui D. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – UAB „Kunikov“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas UAB „GF bankas“ prašė priteisti iš atsakovo D. K. 1723,19 Eur įmokų skolą, 337,87 Eur nuostolius (negautas pajamas), 8,88 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad ieškovas 2020-02-15 sudarė su atsakovu vartojimo kredito sutarties Nr. 90009931866 finansavimo sandorį Nr. 1 (toliau – Sutartis) dėl 1 300 Eur vartojimo kredito sumos, sandorio sudarymo mokestis 135 Eur, bendra finansuojama suma 1 495 Eur, palūkanų norma 12 proc., tvarkymo mokestis 0,308 proc., bendros vartojimo kredito kainos metinė norma 25,7 proc., bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma 2099,77 Eur, kurią sudaro: 1300 Eur vartojimo kreditas, 195 Eur sandorio sudarymo mokestis, 216,00 Eur tvarkymo mokestis ir 388,77 Eur pelno palūkanos. Atsakovas kreditą įsipareigojo grąžinti iki 2024-08-15, kas mėnesį mokėdamas po 38,89 Eur sumą, tačiau prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė.
3. Atsakovas D. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo Sutartis buvo sudaryta ne paties ieškovo, o tarp atsakovo ir ieškovą atstovaujančio vartojimo kredito tarpininko UAB „Kunikov“, kuriai atstovavo T. M.. Atkreipė dėmesį, kad ant šios Sutarties yra tik atsakovo parašas, o ieškovą atstovaujančio tarpininko ši Sutartis net nebuvo pasirašyta. Todėl šios aplinkybės pagrindu šiai Sutarčiai paprasčiausia trūksta dviejų šalių suderintos valios (CK 1.63 str. 6 d.), o dėl valios trūkumo tokia Sutartis laikytina kaip nesudaryta ir yra negaliojanti. Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal šią Sutartį jokie gryni pinigai jam net nebuvo perduoti – nebuvo pasirašytas grynųjų pinigų išmokėjimo kvitas, kasos orderis ar kitas finansinis dokumentas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir nusprendė: priteisti iš atsakovo D. K. ieškovui UAB „GF bankas“ 1523,19 Eur įmokų skolą, 337,87 Eur nuostolius (negautas pajamas), 8,88 Eur delspinigius, iš viso – 1 869,94 Eur sumą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 869,94 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. lapkričio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 42,46 Eur (keturiasdešimt du eurus 46 ct) bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas sprendė, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog Sutartis buvo pasirašyta atsakovo. Teismo posėdyje patvirtino ir pats atsakovas, t. y. kad Sutartyje ir kvite yra būtent jo parašai. Tokiu būdu atsakovas savo parašu patvirtino, kad Sutarties sudarymo metu jam grynaisiais pinigais buvo išmokėta 1300 Eur vartojimo kredito suma. Be to, kartu su dubliku ieškovas pateikė į bylą 2020-02-15 Pinigų išmokėjimo kvitą Serija 2019 Nr. 61, kuris taip pat yra pasirašytas atsakovo. Taigi, atsakovas savo parašu dar kartą patvirtino, kad gavo lėšas pagal sudarytą Sutartį. Teismo posėdžio metu tiek trečiojo asmens UAB „Kunikov“ vadovas S. K., tiek ir liudytoju apklaustas šios įmonės darbuotojas T. M., patvirtino, kad Sutarties sudarymo dieną paskola grynaisiais pinigais iš tiesų buvo išmokėta atsakovui.
6. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad nors atsakovas teisme ir pripažino, jog jis iš tiesų pasirašė tiek Sutartį, tiek pinigų išmokėjimo kvitą, tačiau teigė, jog padarė tai nežinodamas, nes pasirašydavo visus dokumentus, kuriuos jam pateikė tarpininkas. Teismas sprendė, pirma, atsakovas, kaip veiksnus ir sąmoningas asmuo, sudarantis tokius sandorius ne pirmą kartą, privalėjo suprasti, kad pasirašydamas neperskaitytus dokumentus, jis prisiima su tuo susijusią riziką.
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog jis pagal sudarytą ginčo Sutartį 2020-03-26 atliko 38,89 Eur mokėjimą, tačiau vėliau Sutarties vykdymo procese nusprendė Sutarties nebevykdyti.
8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo teiginiai, susiję su M. R., jų tarpusavio santykiai ir susitarimai, niekaip nepaneigia nurodytų aplinkybių, kad būtent atsakovas pasirašė ginčo Sutartį ir būtent jam buvo grynais išmokėtas 1 300 Eur kreditas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Atsakovas D. K. (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys ir ieškovo ieškinį atmesti pilna apimtimi arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
9.1. Šioje byloje nenustatytas pinigų priėmimo-perdavimo faktas. Turėjo būti apklaustas liudytoju M. R., nes nagrinėjamu atveju, dar iki sandorio pasirašymo, grynųjų pinigų kvitas buvo iš anksto įmonės direktoriaus pasirašytas, tačiau šiame grynųjų pinigų kvite skolintina 1300 Eur suma buvo įvesta kompiuteriniu būdu. Todėl atsakovui pagrįstai kilo abejonių dėl paties grynųjų pinigų pasirašymo/išrašymo aplinkybių, jau nekalbant dėl pačių grynųjų pinigų perdavimo momento.
9.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad apeliantas sutarties sudarymo dieną – 2020-02-15 turėjo ir kitų finansinių įsipareigojimų ir, ar turėjo pakankamai pajamų vykdyti ginčo sutartį.
Atsiliepimas
10. Ieškovas UAB „GF bankas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė, kad ginčo dalykas ne automobilio pirkimas, o vartojimo kredito sutarties sudarymas ir jos nevykdymo pasekmės“. Ieškovas nurodė:
10.1. Atsakovas per vartojimo kredito tarpininką UAB „Kunikov“ sudarė dvi sutartis: vartojimo kredito sutarties Nr. 90009931866 sandorį Nr. 1 su UAB GF banku dėl 1300,00 Eur grynųjų pinigų, ir tikslinę paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. VDN00215NMPA su „AS Inbank filialas“, kurios pagrindu Atsakovas įsigijo automobilį. Tiek Teismo posėdyje buvo paaiškinta, tiek iš pateiktų sutarčių akivaizdu, kad vartojimo kredito sutarties Nr. 90009931866 sandoris Nr. 1 su UAB GF banku buvo sudarytas per UAB „Kunikov“ vadybininką T. M., o vartojimo kredito sutartis Nr. VDN00215NMPA su „AS Inbank filialas“ per UAB „Kunikov“ vadybininką R. M.. Taigi, buvo sudarytos dvi nepriklausančios viena nuo kitos ir niekaip nesusijusios sutartys, kurių pagrindu atsakovas įgijo automobilį bei 1300,00 Eur grynųjų pinigų sumą.
10.2. Nors Atsakovas teigia, kad automobilį įgijo ir perleido M. R., iš šios aplinkybės negali būti sprendžiama, kad Atsakovas negalėjo sudaryti sutarties dėl grynųjų pinigų gavimo.
10.3. Grynųjų pinigų gavimo faktą patvirtina tiek paties Atsakovo pasirašyta vartojimo kredito sutartis, tiek pinigų išmokėjimo kvitas. Teismo posėdžio metu nebuvo patvirtina, paliudyta, kad UAB „Kunikov“ darbuotojas T. M. ar kitas asmuo būtų privertęs, prašęs, ar raginęs atsakovą pasirašyti sutartį, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės yra visiškai nepagrįstos.
10.4. Ieškovas pabrėžia, kad Bankas, prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principais, įgyvendindamas teisės aktų reikalavimus ne tik atliko patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose (LR Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 1 d.), bet surinko informaciją tiesiogiai iš paties Atsakovo apie jo finansinius įsipareigojimus bei davė jam užpildyti kredito paraišką, kurioje jis pažymėjo, turimų įsipareigojimų dydį lygų 0 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
12. Nagrinėjamu atveju atsakovas 2020-02-15 per vartojimo kredito tarpininką UAB „Kunikov“ sudarė dvi sutartis: vartojimo kredito sutarties Nr. 90009931866 sandorį Nr. 1 su UAB GF banku dėl 1300,00 Eur grynųjų pinigų, ir tikslinę paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. VDN00215NMPA su „AS Inbank filialas“, kurios pagrindu Atsakovas įsigijo automobilį. Iš pateiktų sutarčių akivaizdu (ir tai buvo išsiaiškinta teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu), kad vartojimo kredito sutarties Nr. 90009931866 sandoris Nr. 1 su UAB GF banku buvo sudarytas per UAB „Kunikov“ vadybininką T. M., o vartojimo kredito sutartis Nr. VDN00215NMPA su „AS Inbank filialas“ per UAB „Kunikov“ vadybininką R. M.. Taigi, buvo sudarytos dvi viena nuo kitos nepriklausančios ir niekaip nesusijusios sutartys, kurių pagrindu atsakovas įgijo automobilį bei 1300,00 Eur grynųjų pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju ginčo dalykas ne automobilio pirkimas, o vartojimo kredito sutarties sudarymas ir jos nevykdymo pasekmės.
13. CK 6.886 straipsnio 1 dalis įtvirtina vartojimo kredito sutarties sampratą, o šio straipsnio 3 dalis nustato, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai. Prie kitų įstatymų, reglamentuojančių su vartojimo kreditu susijusius santykius, priskirtinas Vartojimo kredito įstatymas, kuriuo buvo įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB).
14. Pagal aktualią bylai Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalį vartojimo kredito gavėju (vartotoju) laikomas fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Pagal minėto straipsnio 13 dalį vartojimo kredito davėju laikomas asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus. Taigi, vartojimo kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas, 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020. Teismų praktika. 2020, 53, p. 117-140). Taigi, teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.
16. Nagrinėjamu atveju, sutarties sąlygų sąžiningumo atžvilgiu apeliantas neginčija. Tačiau jis ginčija aplinkybę, jog minėtą sutartį sudarė suklydęs ir negavo pinigų pagal ginčo vartojimo sutartį. Nors atsakovas teisme ir pripažino, jog jis iš tiesų pasirašė tiek Sutartį, tiek pinigų išmokėjimo kvitą, tačiau teigė, jog padarė tai nežinodamas, nes pasirašydavo visus dokumentus, kuriuos jam pateikė tarpininkas. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad UAB „Kunikov“ darbuotojas T. M., laikydamas savo rankose visus pasirašymui skirtus dokumentus, atlenkė šių lapų kampučius ir pirštu konkrečiai nurodė Atsakovui, kur šiam pasirašyti.
17. Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl savo valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina asmens suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.
18. CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis).
19. Kasacinio teismo praktikoje suklydimas yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. Ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).
20. Konkrečiu atveju vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, kt.).
21. Kita vertus, suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017).
22. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsakovas (apeliantas) įrodė suklydimo faktą, kuriam esant būtų pagrindas pripažinti ginčijamą 2020 m. vasario 15 d. kredito sutartį negaliojančia. Iš byloje esančių įrodymų darytina priešinga išvada, nei nurodo apeliantas – bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, kad UAB „Kunikov“ darbuotojas T. M. ar kitas asmuo būtų privertęs, prašęs ar raginęs atsakovą pasirašyti sutartį. Todėl atsakovo nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos, nes protingas, sąžiningas, atidus asmuo, neturintis sveikatos ar kitų sutrikimų (byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas atitiktų minėtus požymius), turi atsakingai priimti sprendimus ir domėtis, ką pasirašo ir kokios yra pasirašymo teisinės pasekmės. Vien faktas, kad atsakovas elgėsi aplaidžiai, nepatvirtina, jog atsakovas nenorėjo įgyti grynųjų pinigų ir jų negavo, tačiau tai gali būti vertinama kaip siekis išvengti atsakomybės pagal sudarytą sutartį.
23. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo spręsti, kad ginčijama kredito sutartis gali būti pripažinta negaliojančia dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Nors apeliantas akcentuoja banko nutylėjimą, tačiau, byloje nėra duomenų, kad apeliantas neturėjo galimybės susipažinti su kredito sutarties sąlygomis. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas buvo skubinamas banko darbuotojų sudaryti sutartį, pasidomėti galimomis pasekmėmis, kurios kyla netinkamai vykdant sutartį, palyginti kitų bankų siūlomas kreditavimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, atsakovui (apeliantui), kaip vidutiniam vartotojui, turėjo būti suprantama sudaromos sutarties esmė, jos nevykdymo rizika.
24. Dėl pinigų priėmimo perdavimo. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kam konkrečiai pinigai buvo perduoti, ant kokio stalo padėti ir pan. Šiuo atveju sutiktina su ieškovo pozicija, kad atsakovas, kaip protingas ir atidus asmuo, negavęs pinigų, neturėjo pasirašyti pinigų išmokėjimo kvito. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pinigų išmokėjimo kvitas buvo pasirašytas – pats atsakovas ranka parašė savo vardą, pavardę ir padėjo parašą. Teismo posėdžio metu neneigė, o patvirtino, kad dokumentai yra pasirašyti jo paties. Taigi, teiginys, kad teismas nesiaiškino, kam pinigai buvo perduoti, laikytinas nepagrįstu ir neatitinkančiu tikrovės.
25. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad atsakovo teiginiai, susiję su M. R., jų tarpusavio santykiai ir susitarimai, niekaip nepaneigia bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, jog būtent atsakovas pasirašė ginčo Sutartį ir būtent jam buvo grynais išmokėtas 1 300 Eur kreditas. Atsakovas teigia, jog jis tą pačią dieną (2020-02-15) iš UAB „Kunikov“ pirko automobilį už 4700 Eur paskolą pagal Tikslinę paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. VDN00215NMPA, tačiau tai niekaip nepagrindžia, kaip nurodyta paskolos sutartis yra susijusi su pareikštu ieškiniu bei su ieškovu sudaryta Sutartimi.
26. Iš, to kas išdėstyta darytina išvada, kad šioje byloje ieškovas įrodė, kad atsakovui (atsižvelgus į jo turtinę padėtį) buvo suteiktas 1300 Eur dydžio kreditas, atsakovas pinigus gavo, tačiau vengė juos grąžinti ieškovui. Nors atsakovas teigė priešingai, jis savo teiginių neįrodė, juos paneigė byloje surinkti įrodymai, šalių bei liudytojų paaiškinimai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį.
Dėl bylos baigties
27. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
28. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.