- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-13
- Bylos Nr.
- e2A-531-1012/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06198-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Svetlana Panina, Asta Jakutytė-Sungailienė, Dalia Trumpulienė
- Ieškovas
- M. P.
- Atsakovas
- A. M., M. M.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė „Swedbank“
- Kategorijos
- 2.6.8.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.29.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Svetlanos Paninos ir Dalios Trumpulienės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) M. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovams A. M., M. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 33 985,85 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo teismo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad:
1.1. 2022 m. balandžio mėnesį atsakovai A. M. ir M. M. dėl laikinų finansinių sunkumų paprašė paskolinti pinigų akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ įmokoms už kreditą ir ieškovas nuo 2022 m. balandžio mėnesio iki 2024 m. spalio mėnesio už juos vykdė finansinius įsipareigojimus bankui. Nurodytu laikotarpiu pervedė AB „Swedbank“ 33 985,85 Eur. Atsakovai nurodė skolą grąžinsiantys iki 2024 m. rugsėjo 10 d.
1.2. Ieškovas sutiko geranoriškai padėti atsakovams, nes yra atsakovų sūnaus krikšto tėvas, be to, ne kartą buvo skolinęs pinigus atsakovui, taip pat laidavo baudžiamojoje byloje už atsakovą.
1.3. 2024 m. rugsėjo 10 d. ieškovas bandė telefonu susisiekti su atsakovu dėl skolos grąžinimo, tačiau nepavyko. Atsakovė sutiko grąžinti skolą, tačiau negali dėl sunkios finansinės padėties. 2022 m. rugsėjo 13 d. ieškovas registruotais laiškais išsiuntė raginimus atsakovams per 7 dienų terminą grąžinti skolą, tačiau atsakovai skolos negrąžino.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Atsakovė nurodė, kad:
2.1. Šeimos finansinius reikalus (įmokas, mokėjimus, komunalines sąskaitas) nuo 2006 m. mokėjo atsakovas, jis periodiškai uždarbiauja Ispanijoje. Girdėjo, kad vyras prašė ieškovo pagalbos tiek per vaizdo ryšį, tiek realių susitikimų metu.
2.2. Atsakovė neturi bankuose sąskaitų ar internetinio banko, todėl jokių mokėjimų atlikti negalėjo.
3. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė:
3.1. Faktas apie skolą ieškovui atsakovą nustebino, nes su ieškovu paskolos sutarties nesudarė, nei žodžiu, nei raštu neprašė paskolinti 33 985,85 Eur, taip pat neprašė trečiųjų asmenų pervesti ir nedavė leidimo tretiesiems asmenims pervesti pinigus finansinių įsipareigojimų dengimui.
3.2. 2006 m. spalio 3 d. tarp AB banko „Hansabankas“ (dabar – AB „Swedbank“) ir atsakovų buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas iki 2044 m. spalio 2 d. suteikė atsakovams 995 000 Lt (288 171,92 Eur) kreditą gyvenamojo namo dalies su žemės sklypo dalimi pirkimui / statybos ir apdailos darbų užbaigimui. Prievolių įvykdymui užtikrinti buvo įkeista atsakovams priklausanti žemės sklypo gyvenamojo namo dalis bei atsakovui asmeninės nuosavybės tiese priklausanti kavinė-baras. 2014 m. balandžio 14 d. tarp atsakovų buvo sudaryta vedybų (povedybinė) sutartis, o nuo 2020 m. sausio 7 d. atsakovas nebegyvena ir niekada nebuvo Lietuvoje, nes išvyko gyventi ir dirbti į Ispaniją. Taip pat atsakovas nuo tada negyvena ir neveda bendro ūkio su atsakove, nors atsakovų santuoka dar nenutraukta.
3.3. Atsakovui išvykus gyventi į užsienį, jam namas tapo nereikalingas, nes reikia mokėti kredito įmokas, išlaikyti namą. Atsakovai sprendė parduoti turimą turtą ir atsiskaityti su banku, tačiau atsakovė pasiūlė pati persikelti į butą ir pritaikyti jį trumpalaikei nuomai, o iš gautų nuomos pajamų atsakovė norėjo pati dengti kredito įmokas bankui, mokėti komunalinius mokesčius. Atsakovas su tuo sutiko, nes jis dėl to neturėjo turėti jokių finansinių prievolių/ nuostolių. Atsakovė visada atsakovui teigė, kad ji moka kredito įmokas. Atsakovui niekada nekilo abejonių, jog įmokos bankui pagal kredito sutartį, komunalinių paslaugų išlaidos yra mokamos kito asmens, o ne atsakovės. Atsakovas neturėjo abejonių dėl tinkamo asmens tinkamai mokamų kredito įmokų dėl to, kad jis reguliariai bendraudavo telefonu su banko vadybininke, domėjosi finansinių įsipareigojimų vykdymu, vadybininkė kartais informuodavo atsakovą, jog vėluojama sumokėti įmokas, tačiau, pasiteiravus atsakovės, kredito įmokos būdavo sumokamos. Apie tai, jog kreditą bankui dengia tretieji asmenys, o ne pati atsakovė, atsakovo neinformavo nei atsakovė, nei kredito įstaiga, nei ieškovas.
3.4. Atsakovas nedavė sutikimo ieškovui dengti kredito įmokas bankui, taip pat niekada neprašė skolinti pinigų kreditui dengti. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių paskolos suteikimo faktą, t. y. nepateikta rašytinė sutartis (įstatymo imperatyvas), neįrodyta, kas ir kada ją sudarė, dėl kokio dydžio paskolos ir jos grąžinimo terminų buvo susitarta, taip pat kada ir kokio dydžio pinigines lėšas ieškovas perdavė atsakovams, o jie priėmė.
3.5. Ieškovas iki ieškinio pateikimo teismui dienos nereiškė jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl paskolos grąžinimo, raginimas grąžinti skolą atsakovui buvo išsiųstas registruotu laišku atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nors atsakovas apie 5 metus nebegyvena Lietuvoje, ir ieškovas apie tai žinojo.
3.6. Jei pinigus skolinosi atsakovė, tai iš jos ir turi būti prisiteisiama, o ne iš abiejų atsakovų solidariai. Nuo 2021 m. liepos mėn. ieškovas yra atsakovės faktinis sugyventinis ir jie gyvena atsakovams priklausančiame bute, ir tai yra svarbu dėl to, kad atsakovės banko sąskaitos yra areštuotos dėl jos skolų, ji negali jomis naudotis, todėl naudojosi savo sugyventinio vardu atidaryta banko sąskaita (į kurią arba pati įnešdavo grynuosius pinigus, arba gaudavo iš atsakovams priklausančio nekilnojamojo turto nuomos) ir iš jos darydavo kredito pavedimus AB „Swedbank“. Atsižvelgiant į faktą, kad atsakovė yra teista už sukčiavimą ir dokumentų klastojimą, byla atsakovo atžvilgiu yra inicijuota ieškovui ir atsakovei veikiant nesąžiningai, turint piktavališkų kėslų, kerštaujant bei siekiant įbauginti arba tokiu būdu priversti atsakovą perduoti savo turtą ieškovui ir / ar atsakovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir atsakovas prašė ieškovą paskolinti pinigų, taip pat ir finansinių įsipareigojimų AB „Swedbank“ vykdyti / dengti už atsakovus. Duomenų, kad atsakovas žodžiu ar raštu tarėsi su ieškovu dėl paskolos suteikimo, byloje nepateikta. Ieškovas negalėjo nurodyti: konkrečiai kada ir kur, kokiomis aplinkybėms, kokiam terminui ir kokią sumą atsakovas prašė paskolinti / dengti kreditą. Taip pat nėra ir jokių įrodymų, kad fiziniai asmenys dėl didesnės nei 600 Eur paskolos būtų sudarę rašytinės formos ir ją patvirtinę notaro kontoroje. Dėl ieškovo ir atsakovės teigimo, kad buvo sudaryta žodinė sutartis su atsakovais, taip pat nėra jokių įrodymų, jeigu ir būtų galima vertinti, kad žodinis susitarimas dėl paskolos suteikimo yra teisiškai galiojantis, tačiau nei ieškovas, nei atsakovė negalėjo nurodyti aplinkybių – kur ir kada bei kokiu būtu susitarė su atsakovu, kad jis skolinasi pinigų finansinių įsipareigojimų vykdymui. Tiek ieškovo, tiek atsakovės nuolat keičiami parodymai teismui kėlė abejonių dėl deklaruojamo žodinio susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo, suteikiant paskolą kredito dengimui.
6. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovui namo nebereikia dėl emigracijos ir siūlė namą parduoti, tačiau atsakovė nesutiko namo parduoti ir nurodė, kad pati kraustysis į jų namą, ten vykdys apgyvendinimo veiklą, iš gautų pajamų mokės paskolos įmokas bei namo išlaikymo mokesčius. Šią atsakovo pateiktą įvykių versiją patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. susirašinėjimas elektroniniu paštu ar per Viber / WhatsApp programas bei pateikti komunalines paslaugas teikiančių bendrovių atsakymai dėl mokėtojų ir kokiu būdu buvo mokami mokesčiai. Kaip patvirtino komunalinių paslaugų tiekėjų pateikta informacija, įmokos buvo mokamos grynais pinigais per atitinkamus terminalus Lietuvoje, o atsakovas nuo 2020 m. pradžios neturėjo galimybės atlikti mokėjimų grynaisiais pinigais per Lietuvoje veikiančios parduotuvės „MAXIMA“ kasą, AB „Lietuvos paštas“ padalinį Klaipėdoje ar „PERLO“ terminalą. Tai patvirtina faktą, kad tokią galimybę turėjo tik atsakovė, nes ji vykdė atsiskaitymus, o ne atsakovas.
7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas nebuvo informuotas jokiu būdu ir nei vieno atsakingo asmens (sutuoktinės, ieškovo ar AB „Swedbank“ atstovo) apie tai, jog ieškovas mokėjo įmokas pagal atsakovų su AB „Swedbank“ sudarytą kredito sutartį. Maža to, jis nebuvo informuotas apie tą faktą, svarbu ir tai, kad jis nedavė nei bankui, nei ieškovui jokių sutikimų ir leidimų įmokų mokėjimui. Ir šiuo atveju nei trečiasis asmuo AB „Swedbank“, nei ieškovas, nei atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių anksčiau nurodytas aplinkybes, t. y. atsakovui nebuvo siųsti jokie pranešimai, kad kredito įmokas už jį mokėtų trečiasis asmuo. Banko atstovas patvirtino ir tai, kad atsakovas internetinės bankininkystės sistemoje negalėjo matyti, kas atlieka konkrečias įmokas pagal kredito sutartį, t. y. jis tik galėjo matyti skolos dydį ir kredito įmokos sumokėjimo / nesumokėjimo faktą, tačiau duomenų apie konkretų piniginių lėšų mokėtoją matyti negalėjo ir, nors klausė banko vadybininkės, tačiau ji nenurodė, kas moka įmokas. Taigi, dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, atsakovui niekada nekilo abejonių, jog įmokos pagal atsakovų su AB „Swedbank“ sudarytą kredito sutartį yra mokamos ne atsakovės, o kažkokio kito asmens.
8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai, kaip ir tarp ieškovo ir atsakovės, todėl šis reikalavimas atmetamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:
9.1. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog šalių nesiejo paskolos sutartiniai teisiniai santykiai, nepagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto ir nepriteisė ieškovui jo už atsakovus sumokėtų sumų bankui šiuo teisiniu pagrindu.
Atsiliepimas
9.2. Atsakovo žinojimas ar nežinojimas, sutikimas ar nesutikimas neturi teisinės reikšmės nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui, nes jis nesiejamas su šiomis aplinkybėmis, skolininko tyčia.
9.3. Atsakovų prievolė prieš ieškovą yra bendra, nepriklausomai nuo atsakovo pozicijos, kad jis apie paskolą nežinojo ir nedavė jai sutikimo, nes atsakovai yra sutuoktiniai. Pirmosios instancijos teismui eliminavus atsakovą iš paskolos sutartinių santykių, tarp likusių sutarties šalių, t. y. atsakovės ir ieškovo ginčo dėl sutarties fakto nekilo.
9.4. Paskolos sandoris su ieškovu buvo sudarytas atsakovų šeimos interesais, nes ieškovo lėšomis buvo padengta dalis atsakovų kredito, kuris buvo panaudotas atsakovų nekilnojamojo turto įgijimui, taigi atsakovo sutikimo nereikėjo.
9.5. Nors atsakovai buvo sudarę povedybinę sutartį, tačiau, pirma, tiek iki sutarties sudarymo įgytas turtas, tiek šio turto įsigijimui iš banko skolintos lėšos, bei su tuo susijusios prievolės yra bendroji jungtinė atsakovų nuosavybė. Antra, atsakovų povedybinė sutartis negali pakeisti/apriboti sutarties šalimi nesančių trečiųjų asmenų (ieškovo) teisių (sutarties uždarumo principas). Trečia, sutuoktinių prievolės bendrumas prieš kreditorių siejamas su prievolės prisiėmimo tikslu, t. y. ji yra asmeniniais ar šeimos interesais, o ne su sutuoktinių tarpusavio sutartiniais santykiais.
Žemesnės instancijos teismas
9.6. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad kreditą bankui dengė ne ieškovas, o atsakovė, piktavališko susitarimo su ieškovu pagrindu, t. y. teismas savo iniciatyva sukūrė ir pripažino sandorį byloje nesant tokio reikalavimo, taip išeidamas už ieškinio ribų. Taip pat teismas, nesant tokio reikalavimo, iš esmės pripažino abiejų atsakovų tarpusavio sandorį dėl paskolos dengimo.
9.7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko bylą pagal ieškovo ieškinį dėl piniginės prievolės pavertė į atsakovų tarpusavio asmeninių privačių santykių, taip pat tokių santykių su ieškovu tyrimą.
Atsiliepimas
10. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma:
10.1. Nors atsakovė neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti patį skolos priteisimo/nepriteisimo faktą, tačiau iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, rėmėsi nepagrįstomis prielaidomis apie asmeninį šalių gyvenimą ir netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.
10.2. Pirmosios instancijos teismo išvados yra padarytos selektyviai vertinant įrodymus ir ignoruojant faktinę situaciją.
10.3. Teismas supainiojo moralinį vertinimą su juridinio fakto nustatymu.
Atsiliepimas
10.4. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovas mokėjo ne savo, o pačios atsakovės lėšomis, rėmėsi tik prielaidomis ir pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles.
10.5. Pirmosios instancijos teismas, išeidamas už ieškinio ribų, ėmėsi spręsti santuokos nutraukimo bylai būdingus klausimus.
11. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad:
11.1. Ieškovas, siekdamas kitokio ginčo teisinių santykių kvalifikavimo taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, jo neprašė taikyti pirmosios instancijos teisme ir neįrodinėjo.
Šalies argumentai
11.2. Ieškovo prašoma priteisti piniginė suma buvo pervesta ne į atsakovo banko sąskaitą, esančią AB „Swedbank“ banke, tačiau į trečiojo asmens AB „Swedbank“ nurodytą banko sąskaitą.
11.3. Nepaisant to, jog atsakovas ir atsakovė vis dar formaliai yra sutuoktiniai, tačiau vėliausiai nuo 2020 m. sausio 7 d., kuomet atsakovas išvyko į užsienį, negyvena kartu ir neveda jokio bendro ūkio. Be to, dar 2014 m. balandžio 14 d. tarp atsakovų buvo sudaryta vedybų (povedybinė) sutartis, kuria šalys susitarė, kad bet koks turtas, taip pat vieno iš sutuoktinių vardu prisiimtos prievolės, kurios bus įgytos po šios vedybų sutarties pasirašymo vieno iš sutuoktinių vardu, yra atitinkamai sutuoktinio, kurio vardu turtas yra įgytas, asmeninė nuosavybė, o vieno iš sutuoktinių prisiimta prievolė po šios sutarties pasirašymo be kito sutuoktinio sutikimo yra to sutuoktinio asmeninė prievolė. Todėl, jeigu kokie nors teisiniai santykiai dėl tariamai paskolintų lėšų ir yra susiklostę, tai jie yra ir gali būti tik tarp ieškovo ir atsakovės.
11.4. Atsakovas nuo 2020 m. sausio 7 d., kuomet išvyko į Ispaniją, nėra turėjęs jokio fizinio kontakto, nėra kalbėjęs nei gyvai, nei telefonu su ieškovu ar atsakove.
11.5. Paskolos sutartis yra realinis sandoris ir laikomas sudarytu nuo pinigų perdavimo paskolos gavėjui. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas paskolino ir perdavė atsakovui atitinkamo dydžio pinigines lėšas ar kad šalys tarėsi dėl paskolos suteikimo.
11.6. Atsakovas iki pat ieškinio gavimo dienos apskritai nežinojo apie tai, jog ieškovas mokėjo įmokas pagal atsakovų su AB „Swedbank“ banku sudarytą kredito sutartį, tam nei bankui, nei trečiajam asmeniui nedavė jokių sutikimų ir leidimų.
11.7. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog tarp ieškovo ir atsakovų (ypač atsakovo) nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, įvertino bylos medžiagoje esančių rašytinių įrodymų bei šalių bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu teiktų paaiškinimų visumą, atitinkamai konstatavo akivaizdų ieškovo ir atsakovės teiktų paaiškinimų prieštaringumą.
11.8. Kadangi atsakovas, gindamasis nuo ieškinio reikalavimų, nurodė ir rašytiniais bei vaizdo įrodymais pagrindė ginčui reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su ieškovo ir atsakovės santykiais, kuriuos byloje jie neigė, tiek su atsakovo ir atsakovės santykiais bei tarpusavio susitarimais, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą dėl jų pasisakyti ir ieškinio reikalavimų kontekste pateikti šių susijusių aplinkybių vertinimą skundžiamame sprendime.
11.9. Ieškovas ir atsakovė pasinaudojo aplinkybe, kad iš tiesų atsakovė atliko mokėjimo pavedimus pagal kredito sutartį AB „Swedbank” iš ieškovo banko sąskaitos ir tai formalizuodami pasirinko tokią teisinę priemonę, kuri labiausiai atitinka formaliuosius galimo teisinio santykio požymius bei piktnaudžiaudami teise ir turėdami kitų neatskleistų siekių pareiškė ieškinį dėl tariamai negrąžintos solidarios paskolos priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
12. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
15. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad:
15.1. (duomenys neskelbtini) tarp atsakovų sudaryta santuoka.
15.2. 2006 m. spalio 3 d. tarp AB banko „Hansabankas“ (dabar – AB „Swedbank“) ir atsakovų buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas iki 2044 m. spalio 2 d. suteikė atsakovams 995 000 Lt (288 171,92 Eur) kreditą gyvenamojo namo dalies su žemės sklypo dalimi, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui / statyboms ir apdailos darbų užbaigimui. Prievolių įvykdymui užtikrinti buvo įkeista atsakovams priklausanti žemės sklypo gyvenamojo namo dalis bei kavinė-baras, (duomenys neskelbtini), taip pat laiduotojas UAB „Dukantas“. Sutarties sąlygos buvo keistos 4 kartus (el. b. 2 t., b. l. 16–49).
15.3. 2014 m. balandžio 14 d. tarp atsakovų buvo sudaryta vedybų (povedybinė) sutartis, kuria pasirinktas sutuoktinių turto visiško atskirumo teisinis režimas. Šios sutarties 2.3 punktu šalys, be kita ko, susitarė, jog vieno iš sutuoktinių prisiimta prievolė po šios sutarties pasirašymo be kito sutuoktinio sutikimo yra to sutuoktinio asmeninė prievolė. Sutarties 3.1 punktu šalys susitarė, kad nutraukus jų santuoką ar pradėjus gyventi skyrium (separacija), kiekvienam iš jų ir toliau asmeninės nuosavybės teise priklausys tas turtas, kuris priklausė asmeninės nuosavybės teise iki santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium pradžios, o turtas, įgytas jų asmeninės nuosavybės teise bendrojoje dalinėje nuosavybėje, ir toliau priklausys sutuoktiniams nustatytomis dalimis, jei sutuoktiniai nesusitars kitaip (el. b. 1 t., b. l. 91–94).
15.4. Atsakovas nuo 2020 m. pradžios negyvena Lietuvoje ir faktiškai gyvena Ispanijoje (el. b. 1 t., b. l. 115–120).
15.5. Ieškovas iš savo banko sąskaitos AB SEB banke, nurodydamas mokėjimo paskirtį pagal paskolos sutartį (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. balandžio 26 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. už atsakovus atliko pavedimų į AB „Swedbank“ nurodytą banko sąskaitą 33 985,85 Eur sumai (el. b. 1 t., b. l. 12–17; 2 t., b. l. 6).
16. Ieškovas ieškiniu prašė iš atsakovų solidariai priteisti 33 985,85 Eur skolą, kuri susidarė dėl už atsakovus atliktų mokėjimų į AB „Swedbank“ banko sąskaitą. Ieškovo teigimu, atsakovai į jį kreipėsi su prašymu paskolinti pinigus, kurie reikalingi dengiant kreditą bankui, dėl to tarp šalių susidarė paskolos teisiniai santykiai. Atsakovė su pareikštu ieškiniu sutiko ir pripažino skolą bei patvirtino egzistuojančius paskolos teisinius santykius. Tuo tarpu atsakovas su ieškovo pozicija nesutiko, atsikirsdamas, kad tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis dėl kredito įmokų dengimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nedavė sutikimo ieškovui dengti kredito įmokas ir nebuvo informuotas suinteresuotų šalių, kad kelis metus finansinius įsipareigojimus už atsakovus vykdė ieškovas. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp ieškovo ir atsakovų susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Teismo vertinimu, labiausiai tikėtina, kad yra susitarimas tarp ieškovo ir atsakovės, todėl kilusius finansinius klausimus jie turėtų spręsti tarpusavyje.
17. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, jog byla buvo išnagrinėta neteisingai, sprendimas priimtas neišsiaiškinus ir tinkamai neįvertinus visų reikšmingų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, paneigus nepagrįsto praturtėjimo faktą, išplėtus ieškinio dalyką ir peržengus ieškinio ribas, kas lėmė nepakankamą sprendimo motyvavimą bei ginčo neišnagrinėjimą iš esmės. Atsižvelgiant į tai, pagrindinis apeliacijos dalykas šioje byloje yra klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, bylos nagrinėjimo ribas, bylos esmės atskleidimą bei teismo sprendimo motyvavimą.
Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo
18. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
19. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-881/2019). Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018).
20. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019).
21. Teismas, inter alia (be kita ko), turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017). CPK 265 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Pažymėtina, kad visi šie klausimai, kurių išnagrinėjimas reiškia galutinio teismo sprendimo priėmimą (CPK 260 straipsnis), negali būti tinkamai išspręsti, neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso. Kitais žodžiais tariant, tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).
22. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo sprendimo turiniu ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas faktines bei teisines aplinkybes, neišsamiai pasisakė dėl pareikšto reikalavimo teisinio pagrindo ir šalių argumentų, dėl ko ginčas nebuvo išnagrinėtas visapusiškai ir liko neatskleista bylos esmė.
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamų materialiųjų reikalavimų turinį ir teismo sprendimo motyvus, visų pirma, pažymi, kad vienas iš ginčui išspręsti aktualių aspektų buvo nustatyti, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu ieškovas grindžia reikalavimą dėl skolos priteisimo ir kokios aplinkybės, jo vertinimu, sudaro pagrindą taikyti atsakovams solidariąją civilinę atsakomybę. Kaip minėta, ieškovas teigia, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, kuria šalys sutarė, jog ieškovas dengs už atsakovus jų kredito įmokas bankui. Kaip pakartotinai akcentuojama apeliaciniame skunde, ieškovas reikalavimą reiškė atsakovams solidariai, nes jie vis dar yra susituokę bei abu sutiko su paskolos sudarymu. Šiais klausimais svarbu pažymėti, jog atsakovai 2014 m. buvo sudarę povedybinę sutartį, kuria sutarė dėl sutuoktinių turto visiško atskirumo teisinio režimo. Kaip nurodyta anksčiau, povedybinės sutarties 2.3 punktu atsakovai susitarė, jog vieno iš sutuoktinių po šios sutarties pasirašymo be kito sutuoktinio sutikimo prisiimta prievolė yra to sutuoktinio asmeninė prievolė (žr. plačiau šios nutarties 15.3 punktą). Tai reiškia, kad ieškinio reikalavimo pareiškimas solidariai atsakovams, kurie laikytini sutuoktiniais, savaime nepatvirtina jų turto teisinio režimo pobūdžio ir nesudaro pagrindo preziumuoti bendros prievolės egzistavimo. Todėl sprendžiant dėl ieškinio (ne)pagrįstumo turėjo būti kompleksiškai įvertinta, ar nurodoma žodinė paskolos sutartis apskritai buvo sudaryta, su kuriuo iš atsakovų ji galėjo būti sudaryta, ar egzistavo kito sutuoktinio informavimas apie tai ir jo pritarimas, bei kaip šios aplinkybės koreliuoja su povedybinės sutarties nuostatomis dėl asmeninių prievolių atribojimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šių klausimų sistemiškai neanalizavo, nepasisakė dėl povedybinės sutarties taikymo apimties ir jos reikšmės vertinant galimą solidarios prievolės atsiradimą bei sutuoktinių turto ir prievolių teisinį režimą. Byla buvo išnagrinėta iš esmės nenustačius, koks teisinis režimas taikytinas atsakovų tarpusavio santykiams ir ar egzistavo teisinės prielaidos jų solidariajai atsakomybei. Iš skundžiamo sprendimo turinio darytina išvada, jog ginčas byloje buvo sprendžiamas taip, tarsi reikalavimas nebūtų reiškiamas solidarumo pagrindu ir santuokiniai bei sutartiniai santykiai neturėtų reikšmės bylos baigčiai.
25. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teismas analizavo paskolos sutarties (ne)egzistavimo klausimą ir konstatavo, jog byloje nėra pakankamų įrodymų apie paskolos sutarties sudarymą, tačiau toks vertinimas buvo atliktas neatskleidus atsakovų tarpusavio turto ir prievolių teisinio režimo reikšmės nagrinėjamam ginčui ir neįvertinus povedybinės sutarties nuostatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje susiklostė procesiškai specifinė situacija, kai vienas iš atsakovų (sutuoktinė) pripažino ieškovo reikalavimą ir palaikė jo poziciją dėl prievolinių santykių egzistavimo, kai tuo tarpu kitas atsakovas reikalavimą ginčijo. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį atsakovės atžvilgiu, iš esmės savarankiškai paneigė atsakovės procesinę valią sutikti su ieškiniu ir konstatavo, kad paskolos santykiai tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo susiklostę (skundžiamo sprendimo 33 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir argumentacija ydinga. Pažymėtina, kad šalys, naudodamosi CPK įtvirtintais dispozityvumo ir rungimosi principais (CPK 12–13 straipsniai), pačios sprendžia, kokius reikalavimus reikšti ar nereikšti byloje. Priešingu atveju gali būti ne tik pažeistas dispozityvumo principas, bet ir apskritai paneigta civilinio proceso prigimtis. Kaip minėta, atsakovė su ieškovo pozicija sutiko bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei šios pozicijos laikosi ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Tokiu atveju, esant atsakovės aiškiam sutikimui su ieškiniu, teismas privalėjo šią aplinkybę įvertinti ir savo išvadas pagrįsti taip, kad būtų aišku, kodėl atsakovės pripažinimas neturi (ar negali turėti) įtakos sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo jos atžvilgiu. To nepadarius, buvo ne tik neįvertinta šalių procesinė pozicija, bet ir liko neatskleista, kokiu pagrindu atsakovės paskolos santykių pripažinimas buvo ignoruotas, kas turi reikšmės sprendimo motyvų pakankamumui.
26. Kadangi atsakovas reikalavimą ginčijo, o tarp atsakovų yra sudaryta povedybinė sutartis, atsakovo atsikirtimai dėl paskolos santykių nesudarymo pirmiausia turėjo būti vertinami jo teisių ir pareigų apimties kontekste, neperkeliant jų į atsakovės situaciją, kuri su ieškiniu sutiko. Kitaip tariant, susiklosčiusi šalių procesinė pozicija nagrinėjamu atveju suponavo būtinybę pirmiausia nustatyti ieškovo nurodomos prievolės pobūdį atsakovų tarpusavio turto režimo požiūriu, t. y. ar prievolė galėjo būti laikoma bendra sutuoktinių prievole, ar tai yra vieno sutuoktinio asmeninė prievolė pagal povedybinės sutarties nuostatas. Jeigu byloje būtų nustatyta, kad ši prievolė yra bendra, tuomet atsakovės sutikimas su ieškiniu galėtų turėti reikšmės ir atsakovo atsakomybės apimčiai, todėl teismas turėtų vertinti atsakovo atsikirtimus į ieškinį atsakovės ieškinio pripažinimo argumentų ir bendros prievolės prezumpcijų (jei jos taikytinos) kontekste. Tai reikštų, jog teismas turėtų vertinti paskolos teisinių santykių realumą nepaisant to, kad atsakovė paskolą pripažįsta. Tuo tarpu, jeigu būtų nustatyta, kad prievolė yra asmeninio pobūdžio, tuomet atsakovės sutikimas su ieškiniu sudarytų pagrindą spręsti dėl ieškinio reikalavimo tenkinimo jos atžvilgiu, nenustačius akivaizdžių sandorio negaliojimo pagrindų, o dėl reikalavimo atsakovo atžvilgiu, nenustačius atsakovo informavimo ir sutikimo su paskola, jis negalėtų būti tenkinamas vien tuo pagrindu, kad šalys tebėra susituokusios. Priešingu atveju, pirmiausiai byloje sprendžiant dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo, esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms (atsakovės pritarimas, povedybinė sutartis), iškreipiamos šalių įrodinėjimo pareigos, neapibrėžiamas bylos nagrinėjimo dalykas bei nesudaromos sąlygos, atsakius į byloje keltinus teisinius klausimus, tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti motyvuotą sprendimą.
27. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmiausiai byloje būtina atsakyti į klausimą, kokio pobūdžio ieškovo įrodinėjama prievolė galėjo sieti atsakovus – bendroji ar asmeninė. Tam nustatyti būtina įvertinti povedybinės sutarties nuostatas, jų taikymo apimtį bei reikšmę atsakovų tarpusavio prievoliniams santykiams, taip pat atsakovės pritarimo paskolos teisiniams santykiams turinį ir apimtį, atsakovo informavimą apie tariamą paskolos sandorį bei jo valios išraišką. Tik nustačius prievolės teisinį pobūdį ir atitinkamai apibrėžus šalių teisių bei pareigų ribas, gali būti vertinamas paskolos sutarties sudarymo realumo klausimas pagal šios nutarties 26 punkte aptartas įrodinėjimo ribas.
28. Tokiame kontekste aktualus ieškovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šalių nesiejo paskolos sutartiniai teisiniai santykiai, nepagrįstai netaikė nepagrįsto praturtėjimo instituto ir nepriteisė ieškovui jo už atsakovus sumokėtų sumų bankui. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamo sprendimo 11 punkte pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas iš savo sąskaitos laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 26 d. iki 2024 m. rugsėjo 3 d. pervedė į atsakovo sąskaitą AB „Swedbank“ 33 985,85 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nurodytas sumas pervedė į atsakovo banko sąskaitą, specialiai skirtą kredito įmokų dengimui, kitam tikslui lėšos šioje sąskaitoje negalėjo būti naudojamos. Nepaisant to, tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl pačių mokėjimų fakto – ginčas kilo dėl šių mokėjimų teisinio pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovo atliktų pervedimų faktą atsakovų kredito prievolei dengti, tačiau nenustatęs paskolos teisinių santykių egzistavimo, ieškinį atmetė, nepasisakydamas dėl galimo nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo.
29. Nepagrįsto praturtėjimo ar daikto gavimo be pagrindo institutus reglamentuoja CK 6.237–6.242 straipsniai. Kasacinio teismo praktikoje šiuose straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 20 punktas).
30. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau, jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška [...] (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).
31. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmuo, siekdamas reikalavimo patenkinimo, neprivalo pats teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo pareiga. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškovo atliktų mokėjimų faktą ir tai, kad šiais mokėjimais buvo mažinama atsakovų kredito prievolė, tačiau nenustatęs paskolos sutarties egzistavimo, pranešus apie tai šalims, turėjo įvertinti, ar susiklosčiusios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Nenagrinėjęs šio galimo materialinės teisės taikymo aspekto ir neatsakęs į klausimą, ar atsakovai (ar vienas iš jų) neįgijo turtinės naudos ieškovo sąskaita be teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas neišsamiai teisiškai kvalifikavo nustatytas faktines aplinkybes, dėl ko liko neatskleista ginčo esmė.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir skundžiamo sprendimo motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes bei neatskleidė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, būtinų tinkamam ginčo išsprendimui. Byloje nebuvo sistemiškai išnagrinėtas atsakovų tarpusavio turto ir prievolių teisinis režimas, neįvertinta povedybinės sutarties reikšmė sprendžiant dėl galimos solidariosios atsakomybės, taip pat nenustatytas ieškovo nurodomos prievolės pobūdis. Be to, teismas neatsižvelgė į susiklosčiusią šalių procesinę poziciją, kai atsakovę su ieškiniu sutiko, o atsakovas jį ginčijo, ir šios aplinkybės neįvertino spręsdamas dėl įrodinėjimo ribų bei atsakomybės apimties. Taip pat, konstatavęs, jog paskolos sutarties teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo įrodyti, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl galimo nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, nors byloje buvo nustatytas ieškovo atliktų mokėjimų faktas ir jų panaudojimas atsakovų kredito prievolei dengti. Dėl nurodytų aplinkybių byla liko neištirta iš esmės, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neišsamiai išnagrinėjus bylą.
33. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pernelyg akcentavo ieškovo ir atsakovės tarpusavio asmeninius santykius, tačiau aiškiai nepagrindė, kokią teisinę reikšmę šios aplinkybės turi sprendžiant dėl ieškovo reiškiamo reikalavimo priteisti skolą. Teismo sprendimui keliami motyvavimo išsamumo, aiškumo ir objektyvumo reikalavimai suponuoja pareigą koncentruotis į bylai reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, vengiant vertinimų, kurie neturi įtakos ginčo teisiniam kvalifikavimui ar sprendimo baigčiai. Konstatuojama, kad nurodytos aplinkybės taip pat pagrindžia skundžiamo sprendimo ydingumą bei patvirtina esminius pirmosios instancijos teismo išvadų motyvavimo trūkumus.
Dėl procesinės bylos baigties
34. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialines ir proceso teisės normas, iš esmės priėmė nepagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
35. Atsižvelgiant į byloje tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešinga situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl nurodyto teisėjų kolegija sprendžia, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms, anksčiau aptartiems argumentams, yra pagrindas naikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. spalio 8 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
36. Pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, turi atsižvelgti į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes dėl procesinių pažeidimų įrodinėjimo procese.
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) bei šalių paaiškinimų nustatyta, jog lygiagrečiai šiai bylai yra nagrinėjamas atsakovų ištuokos byla (civilinės bylos Nr. e2-580-971/2026). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.59 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, jog santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami vienoje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į civiliniam procesui keliamus koncentruotumo tikslus, šią bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme siūlytina svarstyti šių bylų sujungimo tikslingumą (CPK 136 straipsnio 4 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).
39. Dėl to panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.