- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-17
- Bylos Nr.
- eI2-5488-983/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06989-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Barys“
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Barys“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 24S264001 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde tvirtina, jog teikdamas atsakovui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kartu pateikė visus turimus duomenis, kurie buvo tikslūs ir teisingi jo pateikimo metu. Taigi, nenuslėpė ir niekada neteikė Migracijos departamentui jokių tikrovės neatitinkančių duomenų, tačiau atsakovas, priimdamas Sprendimą įvertino priešingai, nors Sprendime nenurodė, kurie konkrečiai pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės.
Dėl darbuotojams mokamo atlyginimo pareiškėjas paaiškina, kad nors tam tikrais mėnesiais atlyginimas buvo mokamas mažesnis nei 2 BDU, tačiau iki 2024 m. liepos mėn. buvo laikomasi nustatyto atlyginimo dydžio, kuris atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Vėliau keitėsi uždarosios akcinės bendrovės „Barys“ (toliau – ir Bendrovė) darbuotojų sąstatas ir valdymo organai, todėl kelis mėnesius Bendrovėje laikinai nedirbo bent du Lietuvos Respublikos piliečiai. Nepaisant to, Bendrovė atitiko visus kitus UTPĮ 45 straipsnio reikalavimus. Bendrovė veiklą vykdė pagal verslo planą, kuris buvo pateiktas kartu su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi. Todėl teiginys, kad pareiškėjas neatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas atitinka visas UTPĮ numatytas sąlygas.
Pažymi, kad atsakovas priimdamas sprendimą nesilaikė gero administravimo principų, neinformavo Bendrovės apie galimus veiklos trūkumus ir nenustatė termino jiems pašalinti. Be to, pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju buvo pažeista ir jo teisė būti išklausytam, kadangi Migracijos departamentas neprašė jo paaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos Bendrovėje.
Atsakovas priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nors nepateikė jokių įrodymų, kad Bendrovė nevykdo savo veiklos ar nesilaiko pateikto verslo plano, yra fiktyvi.
Pažymi, kad jei sprendimas liktų galioti, pareiškėjas susidurtų su sunkiomis teisinėmis pasekmėmis, nes nuo Sprendimo priėmimo dienos vienerius metus negalėtų teikti naujo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė bei prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Nurodo, jog Sprendime Migracijos departamentas neginčija Bendrovės vykdomos veiklos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad po kelių mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi pakeitimo pradžios Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų konstatavo, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo valdomoje Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2023 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. – 4 628 Eur, 2023 m. spalio mėn. – 4 332,7 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 2 592 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 1 773,47 Eur, 2024 m. sausio – balandžio mėn. – 2 592 Eur, 2024 m. gegužės – 2 688,62 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 3 916,66 Eur, o Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 158,80 Eur, be to, nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. birelio 11 d. Bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o nuo 2024 m. birželio 12 d. Bendrovėje nėra nei vieno darbuotojo, atitinkančio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, atsakovas sprendė, kad pareiškėjas bei jo valdoma įmonė nuo 2023 m. lapkričio mėn. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
Migracijos departamentas Bendrovės fiktyvumo ar jos veiklos fiktyvumo klausimo nekelia. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, o ne dėl Bendrovės fiktyvumo.
Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog nesuteikiant progos teikti paaiškinimus buvo pažeistas gero administravimo principas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, ir šio reikalavimo pareiškėjo Bendrovė neatitiko. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, kurios pareiškėjas ir neginčija, mano, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jam turėjo būti suteikta galimybė teikti išsamią informaciją ir paaiškinti aplinkybes.
Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Barys“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nurodė, kad palaiko pareiškėjo skundą, prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 24S264001, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. lapkričio 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei šios įmonės darbuotojus. Patikrinęs duomenis apie Bendrovėje dirbančius asmenis, atsakovas nustatė, kad Bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo metu dirbo du darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus – Lietuvos Respublikos piliečiai E. Š., gim. 1988 m. rugpjūčio 24 d., ir M. Š., gim. 1979 m. rugpjūčio 3 d. Taip pat atsakovas nustatė, kad M. Š. iš Bendrovės buvo atleistas 2023 m. spalio 31 d., o E. Š. – 2024 m. birželio 11 d.
Siekiant įvertinti pareiškėjo deklaruotą tikslą – vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ nustatytas sąlygas, buvo patikrinti Fondo valdybos informacinės sistemos duomenys ir atsakovas nustatė, kad Bendrovėje įdarbintų darbuotojų darbo užmokestis, po leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo (2023 m. rugpjūčio mėn.) buvo – E. Š.: 2023 m. rugpjūčio – lapkričio mėn. – 2 592 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 1 773,47 Eur, 2024 m. sausio – balandžio mėn. – 2 592 Eur, 2024 m. gegužės – 2 688,62 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 3 916,66 Eur (atleidimo įmoka). M. Š.: 2023 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. – 2 036 Eur, 2023 m. spalio mėn. – 1 740,7 Eur (atleidimo įmoka).
Atsižvelgiant į tai, kad užsieniečio valdomoje Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2023 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. – 4 628 Eur, 2023 m. spalio mėn. – 4 332,7 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 2 592 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 1 773,47 Eur, 2024 m. sausio – balandžio mėn. – 2 592 Eur, 2024 m. gegužės – 2 688,62 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 3 916,66 Eur, o Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 158,80 Eur, be to, į tai, jog nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. birželio 11 d. Bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o nuo 2024 m. birželio 12 d. Bendrovėje nėra nei vieno darbuotojo, atitinkančio UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas bei jo valdoma įmonė nuo 2023 m. lapkričio mėn. neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu kreipėsi į teismą.
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenustato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018; kt.). Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020; kt.). Bendrovėje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio padidinimas po Departamento sprendimo priėmimo, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, paprastai nėra pagrindas Departamento sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5255-1062/2018; kt.).
Žemesnės instancijos teismas
UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog Bendrovėje keitėsi darbuotojų sąstatas ir valdymo organai, todėl kelis mėnesius Bendrovėje laikinai nedirbo bent du Lietuvos Respublikos piliečiai. Nepaisant to, Bendrovė atitiko visus kitus UPTĮ 45 straipsnio reikalavimus, t. y. Bendrovė veiklą vykdė pagal verslo planą, kuris buvo pateiktas kartu su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad, Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2024 m. lapkričio 19 d. VSDFV informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą UAB „Barys“ ir šios įmonės darbuotojus. Patikrinus duomenis apie Bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad įmonėje nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 1014 m. birželio 11 d. (skirtingais laikotarpiais) dirbo ir dirba 19 darbuotojų, iš jų du darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus – Lietuvos Respublikos pilietis E. Š., gim. 1988 m. rugpjūčio 24 d., ir Lietuvos Respublikos pilietis M. Š., gim. 1979 m. rugpjūčio 3 d. Taip pat nustatyta, kad M. Š. iš Bendrovės buvo atleistas 2023 m. spalio 31 d., o E. Š. – 2024 m. birželio 11 d. Be to, VSDFV informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad asmenims atitinkantiems UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis buvo: 2023 m. rugpjūčio rugsėjo mėn. – 4 628 Eur, 2023 m. spalio mėn. – 4 332,7 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 2 592 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 1 773,47 Eur, 2024 m. sausio – balandžio mėn. – 2 592 Eur, 2024 m. gegužės – 2 688,62 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 3 916,66 Eur.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo valdomoje Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis 2023 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. – 4 628 Eur, 2023 m. spalio mėn. – 4 332,7 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 2 592 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 1 773,47 Eur, 2024 m. sausio – balandžio mėn. – 2 592 Eur, 2024 m. gegužės – 2 688,62 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 3 916,66 Eur, o Lietuvos statistikos departamento 2023 m. paskutinio paskelbto šalies ūkio 2 BDU dydis buvo 3 158,80 Eur, į tai, kad nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. birželio 11 d. Bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o nuo 2024 m. birželio 12 d. Bendrovėje nėra nei vieno darbuotojo, atitinkančio UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas bei jo valdoma Bendrovė nuo 2023 m. lapkričio mėn. neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.
Atkreiptinas dėmesys, jog pats pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu pripažino faktą, kad nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje dienos, Bendrovėje visą darbo laiką nedirba bent du Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiaus kaip 2 BDU. Šiuo atveju teismas pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką, Migracijos departamentas nustatęs, kad įmonė, kurioje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų reikalavimų, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi (žr. LVAT 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2909-492/2018, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-575/2018).
Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020; kt.).
Be to, LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018 pažymėjo, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų (pvz., dėl Bendrovės struktūros pokyčių, iššūkių ieškant naujų darbuotojų ir pan.) UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui (taigi, ir UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui), neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitiktis UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr. LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017, 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018).
Taigi, atsižvelgdamas į įtvirtintą teisinį reguliavimą bei LVAT praktiką, teismas vertina, jog atsakovas, nustatęs UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą (dėl darbuotojų ir jiems mokamo atlyginimo sąlygos neatitikimo), turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyvent Lietuvos Respublikoje, nevertindamas kitų priežasčių (pvz., jog Bendrovė veiklą vykdė pagal atsakovui pateiktą verslo planą), kadangi vien faktas, jog buvo nustatytas UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, savaime sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepriklausomai nuo kitų aplinkybių ar papildomų argumentų. Kitaip tariant, Bendrovė neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o tai yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1836-821/2023).
Nors pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas yra nepagrįstas, kadangi Bendrovė nėra fiktyvi, tačiau šiuo atveju Sprendime pareiškėjo leidimo panaikinimas negrindžiamas Bendrovės fiktyvumu, todėl minėtas pareiškėjo argumentas nevertinamas.
Migracijos departamentas Sprendime taip pat konstatavo, jog pareiškėjo deklaruotos leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygos (tai yra, kad Bendrovėje visu darbo etatu dirba ne mažiau kaip du darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, ir jiems bendrai mokamas ne mažesnis kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius siekiantis darbo užmokestis) neatitiko tikrovės, todėl leidimą laikinai gyventi pareiškėjui panaikino ir UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. pagrindu.
Dėl pareiškėjo argumento, kad jo atveju neaišku, kokias aplinkybes Migracijos departamentas vertino kaip neatitikusias tikrovės ir kad Sprendime neįrodyta, kad egzistavo situacija, apibrėžta UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl šis Sprendimo priėmimo pagrindas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu, teismas, pirmiausiai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog, siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, jog pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. jeigu duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, paprastai yra sietinas su užsieniečio ar jį įdarbinančios bendrovės tyčia, šių asmenų valia suklaidinti atsakovą, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2318-624/2024). Jeigu priimant sprendimą yra apsiribojama vien VSDFV duomenų patikrinimu, tai LVAT vertinimu, nėra pakankama padaryti išvadą, kad buvo situacija, apibrėžta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).
Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodytos aplinkybės, jas vertinant pirmiau nurodytos LVAT praktikos kontekste, nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją; byloje taip pat nėra kitų duomenų, kurie leistų daryti tokią išvadą, taigi, nagrinėjamu atveju nėra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo. Migracijos departamento vertinimas, kai nepaisant nuoseklios suformuotos LVAT praktikos, vien faktinės aplinkybės, kad Bendrovė nuo 2023 m. lapkričio mėn. neatitiko Įstatymo reikalavimų, t. y. kad Bendrovėje visu darbo etatu dirbtų ne mažiau kaip du darbuotojai, atitinkantys UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, ir jiems būtų mokamas ne mažesnis kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžius siekiantis darbo užmokestis, pagrindu yra padaroma išvada, jog asmuo, kreipdamasis dėl leidimo išdavimo teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nors byloje nėra duomenų, kad Bendrovės darbuotojas M. Š. nuo 2023 m. spalio 31 d. iš darbo buvo atleistas darbdavio iniciatyva, be to, mokamas darbuotojams bendras darbo užmokesti nuo 2023 m. lapkričio mėn. sumažėjo būtent atleisto darbuotojo atlyginimo dydžiu, negali būti laikomas pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, paminėtas Sprendime nurodytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas neatitinka faktinės situacijos ir nėra tinkamai motyvuotas, todėl negali būti laikoma teisėtu.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014; kt.). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014; kt.). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; kt.). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019; kt.).
Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėji teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.).
Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis ir nemoka valstybinės kalbos, neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, t. y. atitikti UTPĮ nustatytas sąlygas. Kita vertus, asmuo, siekiantis įgyti leidimą laikinai gyventi, turi galimybę pasitelkti teisininkus, vertėjus ar kitus specialistus, kurie gali padėti suprasti ir tinkamai vykdyti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Kaip matyti, šiuo atveju, pareiškėjas yra atstovaujamas profesionalaus teisininko, kuris turėjo galimybę paaiškinti jam jo teises ir pareigas įtvirtintas UTPĮ bei imtis atitinkamų veiksmų, jei pareiškėjui kilo neaiškumų.
Taigi, įvertinus skundžiamą Sprendimą taip pat ir VAĮ 10 straipsnio kontekste, darytina išvada, kad skundžiamo Sprendimo dalis, kuria leidimas laikinai gyventi naikinamas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, tai yra, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra asmuo, neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, yra pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, ją priimant nepadaryta esminių procedūrinių pažeidimų, todėl minėta Sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Kita Sprendimo dalis keistina, ją naikinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 24S264001 panaikinant jo dalį, kuria leidimas laikinai gyventi naikinamas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 24S264001 dalį palikti nepakeistą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.