Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai D. O. (D. O.), F. O. (F. O.), I. O., Y. O., V. O. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1253(01345) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei V. O., panaikinimo“ ir panaikinti 2017 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1252(01341; 01342; 01343; 01344) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams D. O., F. O., Y. O. ir I. O., panaikinimo“.Skunde nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėjai bei jų atstovas paaiškino, kad 2016 m. balandžio 5 d. pateikė prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu. Šių prašymų pagrindu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – Migracijos valdyba) išdavė pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2018 m. birželio 30 d. Atsakovas patikrinęs duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) įdarbintus asmenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – Sodros sistema) nustatė, kad minėtoje bendrovėje nuo 2016 m. lapkričio 21 d. nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taip pat nustatė, jog nuo 2017 m. birželio 30 d. minėtoje bendrovėje yra įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjų manymu atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu. Pareiškėjų teigimu atsakovas priimdamas sprendimus formaliai įvertino faktines aplinkybes, t. y. apsiribojo Sodros sistemoje esančių duomenų patikrinimu. Atsakovas nesiėmė veiksmų patikrinti Sodros duomenų teisingumo, patikrinti UAB (duomenys neskelbtini) veiklą ar pareiškėjų gyvenimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes. Taip pat nurodo, jog nebuvo vertinta, kad pareiškėjų šeimos valdomas UAB (duomenys neskelbtini) sėkmingai vykdo veiklą nuo pat jo įsteigimo 2011 m. gegužės 5 d., moka mokesčius ir neturi socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo. Paaiškino, jog priklausomai nuo ekonominės situacijos UAB (duomenys neskelbtini) skirtingais laikotarpiais dirbo nuo 3 iki 6 žmonių. Įmonės veiklą grindė sudarytomis sutartimis su kitais Lietuvos ūkio subjektais ir per banką atliktais mokėjimais laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. Nurodė, jog iš apdraustųjų, kurių valstybinis socialinis draudimas baigėsi, sąrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) išėjo arba buvo atleista 10 asmenų. Akcentavo, jog įmonėje skirtingais laikotarpiais dirbo nuo 3 iki 6 asmenų, iš darbo išėjusius darbuotojus pakeitė kiti – kai UAB (duomenys neskelbtini) rado toms pareigoms užimti tinkamus asmenis. Akcentavo, kad skundo padavimo metu UAB (duomenys neskelbtini) dirbo 5 asmenys, iš kurių 3 asmenys Lietuvos Respublikos piliečiai. Paaiškino, jog dėl vadybininkų ir buhalterių kaitos tam tikrais laikotarpiais UAB (duomenys neskelbtini) buvo laisvos dvi darbo vietos, jas užimti buvo ieškoma žmonių. Be to, atsakovas nevertino ir pareiškėjų šeimos gyvenimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių.Nurodė, dėl to, kad atsakovas nesiaiškino reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiami sprendimai laikytini priimtais, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Sprendimų priėmimo aplinkybės aiškiai ir nedviprasmiškai bylojo, jog jie neproporcingi pareiškėjų situacijai. Atsakovas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį neįvertino faktinių duomenų. Pareiškėjų nuomone sprendimai buvo priimti formaliai vadovaujantis įstatymu, nepasisakant dėl svarbių sprendimų priėmimui aplinkybių, neatsižvelgus nei į įmonės veiklos aplinkybes, nei į pareiškėjų pragyventą laiką Lietuvos Respublikoje, šeimos bei nepilnamečių vaikų interesus. Be to, atsakovas nepranešė pareiškėjams apie jų atžvilgiu pradėtą administracinę procedūrą, neįspėjo apie įtariamą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) pažeidimą. Tokiu būdu iš pareiškėjų buvo atimta galimybė teikti duomenis atsakovui ar kitaip daryti įtaką administracinei procedūrai. Pareiškėjų teigimu atsakovo taikyta sankcija neatitiko jokio visuomenei svarbaus tikslo, nes pareiškėjai jokio neigiamo poveikio visuomenei nedarė. Priešingai, pareiškėjai per vykdomą veiklą kūrė darbo vietas, mokėjo mokesčius, teikė prekes ir paslaugas vietos žmonėms ir verslininkams. Vaikai dalyvavo mokslo ir kultūros renginiuose, kuriuose atstovavo Lietuvą. Todėl vertino, kad nubaudus pareiškėjus nebus pasiektas joks visuomenei svarbus tikslas. Sankciją vertino kaip varžančią pareiškėjų teises ir laisves daugiau nei būtina. Tvirtino, jog sankcijos pritaikymas sukeltų pareiškėjams akivaizdžiai neproporcingas pasekmes, kadangi panaikinus leidimus laikinai gyventi tėvams būtų sudėtinga valdyti šeimos verslą nuotoliniu būdu, o tai neigiamai atsilieptų šeimos finansams. Be to, pareiškėjams tektų spręsti sudėtingą klausimą, kur apsigyventi su šeima, nes ilgai gyvenant Lietuvoje, nutrūko jų ryšiai su Rusija. Vaikai auga ir gyvena Lietuvoje nuo mažens, gyvenamosios aplinkos pakeitimas gali padaryti didelę žalą jų raidai.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėjas D. O. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui (toliau – Migracijos skyrius) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tą pačią dieną pareiškėjas D. O. pateikė prašymus pakeisti jo nepilnamečiams vaikams leidimus laikinai gyventi ir dokumentus dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taip pat, tą pačią diena pareiškėja V. O. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje Migracijos skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nurodė, jog atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai D. O. ir V. O. yra UAB (duomenys neskelbtini) akcininkai, o pareiškėjas D. O. taip pat yra šios įmonės direktorius, UAB (duomenys neskelbtini) buvo įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, tai pat į tai, kad pagal tuo metu turimus duomenis įmonė atitiko kitus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys iki 2018 m. birželio 30 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 50 straipsnio 3 dalimi, 2017 m. rugpjūčio 14 d. priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjams bei jų nepilnamečiams vaikams buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą ir nustatytas aplinkybes, ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjų valdomoje įmonėje nuo 2016 m. lapkričio 21 d. nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o nuo 2017 m. birželio 30 d. minėtoje bendrovėje buvo įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis, todėl konstatavo, kad pareiškėjai D. O. ir V. O. bei jų valdoma įmonė nuo 2016 m. lapkričio 22 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Departamentas, patikrinęs duomenis Sodros informacinėje sistemoje, nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir patys pareiškėjai, kuriems buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Atkreipė dėmesį, kad UAB (duomenys neskelbtini) nuo pat 2016 m. lapkričio 22 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, kas sudaro daugiau nei 8 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Todėl pareiškėjų skundo teiginius dėl darbuotojų kaitos vertino kritiškai. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai skunde nenurodė argumentuotų priežasčių, kodėl naujų darbuotojų paieška nebuvo vykdoma nedelsiant. Vertino, jog pareiškėjai siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Todėl konstatavo, kad pareiškėjų teiginys, kad skundo padavimo teismui metu UAB (duomenys neskelbtini) dirbo trys asmenys, nereikšmingas ginčijamo sprendimo teisėtumo vertinimui, kadangi du nauji darbuotojai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, Sodros informacinės sistemos duomenimis buvo įdarbinti pareiškėjams jau gavus ginčijamus sprendimus. Atkreipė dėmesį, jog iš Sodros informacinėje sistemoje esančių duomenų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadybininku dirbęs S. P. buvo atleistas 2016 m. rugpjūčio 31 d., o į jo vietą dirbti pardavimų vadybininke buvo įdarbinta J. B. tik 2017 m. rugpjūčio 28 d., t. y. net po vienerių metų laikotarpio. Kita UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoja N. P., ėjusi buhalterės pareigas, buvo atleista 2016 m. lapkričio 21 d., į jos vietą nauja darbuotoja J. A. įdarbinta tik 2017 m. rugpjūčio 28 d. Pareiškėjų argumentus, jog buvo ieškoma naujų darbuotojų užimti dvi laisvas darbo vietas, tačiau jiems nepateikus šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, atsakovas vertino kaip deklaratyvius. Departamentas nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad Departamentas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą turėjo taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymo leidėjo ketinimus, nes būtent Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos teisės normos yra imperatyvios, paaiškino, jog Įstatyme nėra nustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Atsakovas nurodė, jog Sodros informacinės sistemos duomenys aiškūs ir nedviprasmiški, todėl jam nekilo reikalingumas kreiptis į pareiškėjus dėl papildomų paaiškinimų. Skunde nurodomus teiginius, kad atsakovas nepatikrino UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, įmonė sėkmingai vykdo veiklą, moka mokesčius, vertino kaip nereikšmingus, kadangi ginčijami sprendimai yra priimti ne fiktyvios įmonės pagrindu, o dėl to, kad jų valdoma įmonė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų. Aplinkybė, kad pareiškėjai jaučiasi pripratę prie gyvenimo Lietuvoje vertino, kaip neturinčią įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes pareiškėjams buvo išduotas leidimas laikinai gyventi tam, kad jie vykdytų teisėtą veiklą pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus, o vaikams – šeimos susijungimo pagrindu atvykti gyventi pas tėvus. Nurodė, jog pareiškėjų vaikų teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjų teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga, dėl kurios pareiškėjai įgyja teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad sprendimas neproporcingas ir nepagrįstai suvaržantis pareiškėjų teises ir laisves. Departamento nuomone, ginčijamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, o užsieniečių kontrolė vykdyta efektyviai. Atsižvelgiant į ilgą pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje laiką neatitinkant Įstatymo reikalavimų, tai, kad pareiškėjai nesiėmė laiku veiksmų, jog įmonė, kurios pagrindu pareiškėjams buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, atitiktų Įstatymo reikalavimus, teigė, jog pareiškėjų atžvilgiu priimtas ginčijamas sprendimas atitiko Įstatymo nustatyto administravimo tikslą ir buvo proporcingas.

Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2017 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas būtų tenkintas; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas atitinka Konstitucijos 29 straipsnį.Nurodo, jog pareiškėjai Lietuvoje, turėdami leidimus laikinai gyventi, gyvena nuo 2013 m. D. ir V. O. turi leidimus teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, o nepilnamečiai vaikai – šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjai įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kad įmonėje visai darbo dienai būtų įdarbinti ne mažiau kaip 3 Lietuvos piliečiai ar nuolatiniai Lietuvos gyventojai, vertina kaip diskriminacinį ir neteisėtą, mano, kad pareiškėjų atveju pažeidimo, dėl kurio turėtų būti naikinami leidimai, nebuvo. Pabrėžia, kad pareiškėjų įmonė realiai ir efektyviai veikianti, todėl teisinio reguliavimo tikslai – kad nebūtų formalių nefunkcionuojančių įmonių bet kuriuo atveju buvo pasiekti. Pareiškėjų vertinimu įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, numatantis skirtingą sąlygų taikymą užsieniečių (turinčių leidimą laikinai gyventi) atžvilgiu darbo santykiuose yra diskriminacinis ir neatitinkantis Konstitucijos 29 straipsnio, todėl pareiškėjai prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl nurodytos normos konstitucingumo patikrinimo. Tvirtina, kad įstatymo reikalavimas, įpareigojantis įdarbinti būtent Lietuvos piliečius ar nuolatinius gyventojus, nustato diskriminacines sąlygas, kurios niekaip nėra susiję su darbuotojų dalykinėmis savybėmis. Pažymi, kad toks įstatymo reikalavimas minėtąsias įmones (t. y. darbdavius) skatina būtent priimti į darbą Lietuvos piliečius ar nuolatinius gyventojus, nes net ir tuo atveju, kai įmonėje yra jau 3 darbuotojai Lietuvos piliečiai, darbdavys apsidrausdamas tiems atvejams, kad darbuotojas bet kuriuo metu gali nutraukti darbo santykius, visuomet sieks priimti darbuotojus Lietuvos piliečius ar nuolatinius gyventojus, todėl diskriminuojami užsieniečiai, turintys leidimą laikinai gyventi. Tačiau toks skirtingų darbo sąlygų nustatymas užsieniečiams, kurie teisėtai gyvena Lietuvoje, turėdami leidimą laikinai gyventi, pareiškėjų vertintas kaip neteisėtas. Pareiškėjai teigia, kad jų veikla vykdoma jau keletą metų, įmonė veikia efektyviai ir pelningai. Pareiškėjų veikla nėra formali, kuria siekiama tik įteisinti savo buvimą. Be to, atkreipia dėmesį, jog per tą laiką teisinis reguliavimas keitėsi net keletą kartų, siekdami nenutraukti veiklos ir neprarasti investicijų, pareiškėjai stengėsi atitikti keliamus reikalavimus, tačiau pastarasis, dėl kurio kilo ginčas, akivaizdu, kad priklauso ne tik nuo pareiškėjų norų ar planų, bet ir nuo darbuotojų valios. Nes darbuotojas dėl įvairių, nuo darbdavio nepriklausančių priežasčių, gali nutraukti darbo santykius, o darbdavys niekaip negali įpareigoti, priversti jų likti. Todėl pareiškėjams akivaizdu, kad užsienietis, daug investavęs į verslą ir vėliau po teisės aktų pakeitimų tampantis priklausomu nuo darbuotojų valios (kai darbuotojas gali bet kada sugalvoti nutraukti darbo sutartį dėl bet kokių priežasčių ir kai užsieniečiui naikinamas leidimas neatsižvelgiant į keletą metų realiai vykdytą veiklą), atsiduria pažeidžiamoje padėtyje. Atsakovas su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka, jų apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus dėl UAB (duomenys neskelbtini) realiai vykdomos veiklos vertina kaip nepaneigiančius nei Migracijos departamento, nei pirmosios instancijos teismo sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo.Pažymi tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, o Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, kurios pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, šių reikalavimų nebeatitinka, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi.Dėl pareiškėjų argumentų, kad toks įstatymo taikymas yra diskriminacinis, atsakovas pažymi tai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti reikalavimai ne verslo vykdymui, bet leidimui laikinai gyventi gauti teisėtos veiklos pagrindu, todėl mano, kad vien pareiškėjų nuomonė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminaciniai, nesudaro pagrindo netaikyti pareiškėjų atžvilgiu šių imperatyvių Įstatymo nuostatų. Be to pažymi, kad Lietuvos Respublika, kiek tai neprieštarauja tarptautiniams įsipareigojimams, yra laisva nusistatyti savo imigracijos politiką. Per tokias teisės normas kaip Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublika nusistato savo imigracijos politiką užsienio investuotojų, norinčių gyventi Lietuvoje, atžvilgiu, numato, kiek užsienietis turi investuoti į įmonę, kiek sukurti darbo vietų ir pan., t. y. nustato minimalias ribas, kiek investuotojas iš trečiųjų šalių turi prisidėti prie Lietuvos Respublikos ekonominių ir socialinių rodiklių gerėjimo, kad jis įgautų teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Dėl šių priežasčių nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad Migracijos departamentas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą turėjo taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus, nes būtent Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos teisės normos yra imperatyvios, nenumatančios jokių išimčių, o įstatymų leidėjo ketinimai buvo kiek kitokie nei teigia pareiškėjas. Atsakovas, neigdamas pareiškėjų argumentus dėl diskriminacijos, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.Prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, prideda kartu su atsiliepimu duomenis kurie atspinti pakitusį (padidėjusį jų darbo krūvį).