Kauno apygardos teismo nutartis

2017-03-21 · Civilinė byla Nr. e2A-266-413/2017

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-21
Bylos Nr.
e2A-266-413/2017
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-22146-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Palubinskaitė, Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis
Ieškovas
E. A.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „Krivita“
Civilinė byla Nr. e2A-266-413/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22146-2015-3Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.2.6.; 2.6.8.11.2.; 2.6.11.6.; 3.3.1.14.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Krivita“ dėl ūkinio pastato pirkimo – pardavimo kainos sumažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas E. A. ir valstybė yra 0,0900 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini, bendraturčiai. Minėtame žemės sklype esantis ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė Kauno miesto savivaldybei (atsakovei), o gyvenamasis namas ir kiemo statiniai – ieškovui. Atsakovei pradėjus vykdyti jai priklausančio ginčo turto privatizavimą, ieškovas 2014 m. gegužės 7 d. pateikė atsakovei prašymą privatizuoti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) valdoje esantį pagalbinio ūkio paskirties ūkinį pastatą. Atsakovės 2014 m. spalio 23 d. užsakymu trečiasis asmuo UAB „Krivita“ atliko 95,00 kv. m užstatyto ploto ginčo ūkinio pastato (2I1p) vertinimą ir nustatė, kad minėto statinio rinkos vertė vertinimo dienai (2014-10-23) yra 45 000 Lt (13 032,90 Eur). Ieškovas 2015 m. vasario 13 d. padavė atsakovei prašymą dėl UAB „Krivita“ atliktos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos pervertinimo. 2015 m. kovo 16 d. atsakovė raštu informavo ieškovą, kad neketina kreiptis į Turto vertinimo priežiūros tarnybą. 2015 m. gegužės 28 d. ieškovas pateikė atsakovės administracijos Privatizavimo skyriui prašymą dėl leidimo privatizuoti (pirkti) ginčo pastatą Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ar daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. leisti pirkti lengvatinėmis sąlygomis už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymą. Atsakovė 2015 m. spalio 5 d. informavo ieškovą, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-545 jam parduodamas pagalbinio ūkio paskirties pastatas (211 p, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) už 13 078,95 Eur, taip pat apie pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo bei apmokėjimo tvarką. Šalys 2015 m. lapkričio 4 d. Kauno m. 23-iajame notaro biure sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 7337), pagal kurią atsakovė pardavė, o ieškovas asmenine nuosavybės teise įgijo ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) už 13 078,95 Eur sumą. 2015 m. lapkričio 4 d. mokėjimo pavedimu ieškovas pervedė atsakovės administracijai už ūkinį pastatą 6 150 Eur, t. y. turto vertę, kurią ieškovo užsakymu atlikęs ūkinio pastato vertinimą nustatė UAB „Laudomus“. 2015 m. lapkričio 23 d. ieškovo atstovas pateikė atsakovei siūlymą pakeisti ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą ūkinio pastato pirkimo kainą, sumažinant ją nuo 13 078,95 Eur iki 6 150 Eur. Atsakovė 2015 m. gruodžio 16 d. informavo ieškovo atstovą, jog Kauno miesto savivaldybė nenumato keisti ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų.Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2015 m. rugsėjo 29 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-545 „Dėl pagalbinio ūkinės paskirties pastato (duomenys neskelbtini) pardavimo“ 1 punktą, kuriuo patvirtintas pagalbinio ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) įkainojimo aktas, ir 2 punktą dalyje, kuria parduodamo ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo kaina nustatyta 13 078,95 Eur, bei pripažinti negaliojančiu šiuo 2015 m. rugsėjo 29 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-545 patvirtintą pagalbinio ūkinio pastato įkainojimo aktą; 2) pakeisti 2015 m. lapkričio 4 d. pirkimo pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp Kauno miesto savivaldybės ir E. A., nustatytą ūkinio pastato pirkimo kainą, sumažinti ją nuo 13 078,95 Eur iki 6 150 Eur; 3) priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovo teigimu, UAB ,,Krivita“ Turto vertinimo ataskaita parengta netinkamai, neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, joje nepagrįstai remiamasi tik išlaidų (kaštų) metodu, netaikytas lyginamasis ir pajamų metodas, nustatyta neadekvačiai didelė rinkos vertė, neįvertinti trūkumai, būklė, neskaičiuoti nuvertėjimo koeficientai ir suvaržyta ieškovo galimybė privatizuoti ūkinį pastatą už teisingą kainą. Nurodė, kad 2014 m. gruodžio 22 d. ieškovas kreipėsi į Turto vertinimo priežiūros tarnybą, tačiau jo prašymas patikrinti UAB „Krivita“ 2014 m. atliktos Turto vertinimo ataskaitos tinkamumą netenkintas, kadangi ieškovas nepatenka į tokio paklausimo teisę turinčių subjektų ratą, o atsakovė atsisakė kreiptis į minėtą tarnybą, nurodydama, jog, ieškovui atsisakius pirkti, ūkinį pastatą ji parduos aukcione. Pažymėjo, kad ieškovas turi tiesioginį interesą įsigyti jo valdomame žemės sklype esantį apleistą ūkinį pastatą ir privatizuoti prie atsakovės ūkio pastato suformuotą, bet faktiškai ieškovo naudojamą žemės sklypą, o atsakovė siekia nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėti ieškovo sąskaita, parduodama pastatą už nepagrįstai didelę kainą.Atsiliepimu į ieškinį atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad savivaldybės pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo atvejus, jų vertės ir kainos nustatymą, sandorių sudarymą, atsiskaitymo už parduotus ūkinius pastatus tvarką ir lėšų panaudojimą reglamentuoja įstatymas ir Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas tokių pastatų pardavimo tvarkos aprašas. Pagal trečiojo asmens UAB „Krivita“ atliktą turto vertinimą buvo nustatyta 45 000 Lt (13 032,90 Eur) ūkinio pastato vertė, todėl atsakovė ieškovui pateikė pasiūlymą pirkti ūkinį pastatą už minėtą kainą. Nors ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovę dėl ginčo ūkinio pastato atlikto įvertinimo, atsakovė nenustatė jokių Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 14-K-076 neatitikimų teisės aktų reikalavimams, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui bei metodikai, o su ieškovo argumentais dėl netinkamai paskaičiuotos ūkinio pastato realios rinkos kainos nesutinka. Pažymėjo, kad 2015 m. lapkričio 4 d. šalys laisva valia pasirašė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, sutarties sudarymo metu ieškovas nereiškė prieštaravimų dėl ūkinio pastato kainos, su ja sutiko ir įsipareigojo ją sumokėti sutartyje nustatyta tvarka. Sudaryta sutartis nenuginčyta, galiojanti ir šalims turi įstatymo galią. Pagal teisės aktus atsakovė nenustato parduodamo turto vertės, o ūkinio pastato turto vertinimo ataskaita teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyta, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtais 2015 m. rugsėjo 29 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-545 1-2 punktus, kur nustatyta 13 078,95 Eur ūkinio pastato kaina, bei pripažinti negaliojančiu patvirtintą ūkinio pastato įkainojimo aktą ir pakeisti 2015 m. lapkričio 4 d. pirkimo - pardavimo sutartyje nustatytą ūkinio pastato pirkimo kainą, sumažinant ją iki 6 150 Eur.Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo UAB „Krivita“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nesutiko su ieškovo teiginiais dėl vertinimo ataskaitos nepagrįstumo, nes ataskaitoje yra nurodyti atsisakymo taikyti ieškovo nurodomų lyginamojo ir pajamų metodų motyvai, nurodyti išlaidų (kaštų) metodo taikymo argumentai, įvertinti ūkinio pastato trūkumai nustatant to pastato nuvertėjimą. Tuo tarpu ieškovo pateiktoje UAB „Laudomus“ vertinimo ataskaitoje Nr. 15-51 ūkinio pastato rinkos vertė nustatyta daugiau nei po metų nuo UAB „Krivita“ ataskaitos parengimo, o lyginti skirtingu laiku nustatytas vertes ir metodų taikymo ar netaikymo aplinkybes negalima dėl besikeičiančios rinkos konjunktūros, vertinamo turto charakteristikų pasikeitimo. Be to, UAB „Laudomus“ vertinimo ataskaita pažeidžia esminius Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei metodikos reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas buvo laisvas pasirinkti, ar sudaryti su atsakove ginčo ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartį, ar ne; šį pastatą iš savivaldybės jis turėjo teisę įsigyti pirmenybės teise už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktas (nuo 2015-01-01 – Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo (toliau – Paramos įstatymas) 24 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 25 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad parduodamo savivaldybės pagalbinio ūkio paskirties pastato vertę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu bei Turto ir verslo vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159 (toliau – Metodika), turi teisę nustatyti viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka parinktos turto vertinimo įmonės (turto vertintojai), ką šiuo atveju atliko tokių paslaugų konkursą laimėjęs trečiasis asmuo UAB „Krivita“ (Paramos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). UAB „Krivita“ atlikta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita nėra nuginčyta teisme, jos neatitikties įstatymo reikalavimams nėra nustačiusi Priežiūros įstaiga, todėl teismas sprendė, kad pripažinti šią ataskaitą neteisinga nėra teisinio pagrindo (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis). Teismas nurodė, kad taipogi nėra nuginčyta ir ieškovo užsakymu metais vėliau atlikta UAB „Laudomus“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, todėl teismas analizavo šalių argumentus dėl abiejų paminėtų ataskaitų pagrįstumo. Teismas sprendė, kad skirtingu metu parengtose nekilnojamojo ginčo turto vertinimo ataskaitose, dėl besikeičiančios situacijos rinkoje, vertinamo turto charakteristikų pasikeitimo galimi turto verčių ir metodų taikymo/netaikymo aplinkybių skirtumai. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus dėl trečiojo asmens UAB „Krivita“ ginčo turto vertinimo ataskaitos netinkamumo, kadangi ataskaitoje (6-ame ir 17-ame puslapiuose) nurodytos priežastys, kodėl nebuvo taikyti dveji turto vertinimo metodai, tinkamai argumentuotas išlaidų (kaštų) metodo taikymo ir vertinamo turto sukūrimo sąnaudų skaičiavimo modelio bei nuvertėjimo skaičiavimo modelio pasirinkimas ir atsisakymo taikyti lyginamąjį turto vertinimo metodą (nesant tuo metu rinkoje pakankamai lyginamųjų objektų ir įvykusių analogiškų ar panašių turto sandorių per 36 mėnesių laikotarpį) bei pajamų metodą (vertinamas ginčo ūkio pastatas buvo blogos būklės ir nedavė bei negalėjo duoti pajamų) pagrindimas, taip pat išlaidų (kaštų) pasirinkto turto vertinimo metodo pagrindimas (toks metodas taikomas apskaičiuojant specialios paskirties ar retai rinkoje parduodamų objektų vertę, kai lyginamuoju metodu ar pajamų metodu neįmanoma nustatyti turto rinkos vertės, todėl šiuo metodu nustatyta atkuriamoji turto vertė laikoma turto rinkos verte (Metodikos 55, 63, 66, 74 punktai)); atkreiptas dėmesys, kad komunikacijų ir konstrukcijų nebuvimas nepripažintinas pastato konstrukcijų būklės trūkumais, juolab, kad į tai trečiojo asmens ataskaitoje buvo atsižvelgta (Ataskaitos 16, 17 puslapiai), nustatant objekto kainą, sumažinant ją 6 proc. (vidaus apdailos nebuvimas 1% + vandentiekio nebuvimas 1%, nuotekų šalinimo nebuvimas 1% + elektros nebuvimas 3%), taip pat į tai, kad ginčo ūkio pastatas turėjo stogą, kas užfiksuota ir metais vėliau UAB „Laudomus“ atliktos vertinimo ataskaitos nuotraukose; turto nuvertėjimui nustatyti pasirinktas gyvavimo amžiaus skaičiavimo modelis (Metodikos 70 punktas), o pasirinkto modelio argumentai Ataskaitos 16 puslapyje (turto vertintojas turėjo daugiausiai patikimų, tikslių ir teisingų duomenų, reikalingų nustatyti vertinamo turto nuvertėjimą šiuo modeliu). Atsižvelgęs į 8 punkte nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, o teismas iš byloje esančių įrodymų nenustatė teisinio pagrindo pripažinti 2014 m. spalio 23 d. UAB „Krivita“ Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 14-K-076 netinkamai parengta ar neatitinkančia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei Metodikos reikalavimų. Tuo tarpu ieškovo pateiktą UAB „Laudomus“ 2015 m. parengtą Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą teismas vertino kritiškai, kadangi ji atlikta juridinio asmens, kuris nėra laimėjęs viešojo pirkimo tokioms paslaugoms atlikti (Paramos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis), ataskaitą sudariusiam turto vertintojui R. D. už jo parengtas Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas Turto arba verslo vertintojų garbės teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. GT-6(15)-S (kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-03-14 sprendimu paliktas nepanaikintas) yra skyręs drausminę nuobaudą – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodomas lyginamasis turto vertės nustatymo metodas taikomas tuomet, kai vertintojas turi informaciją apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius 36 mėnesius analogiško ar panašaus turto sandorių laisvoje ir atviroje rinkoje kainas, o turto pirkimui iš savivaldybės toks metodas negalėjo būti taikomas, nes turtas galėjo būti privatizuojamas taikant ieškovui pirmenybės teisę, o taip pat ginčo atveju nesant pakankamai lyginimui tinkamų sandorių. Pažymėjo, kad ginčo ūkinis pastatas negali būti lyginamas su perleistomis ūkinio pastato dalimis, nes vieno savininko valdomas turtas laikomas vertingesniu, taip pat negali būti lyginami skirtingos paskirties pastatai (pvz., ūkinis pastatas su sandėliavimo pastatu). Nurodė, kad lyginant ginčo ūkinį pastatą su Kauno m. brangiausiose verčių zonose esančiu turtu, taikomas labai didelis vietos pataisos koeficientas, todėl teismas sutiko su trečiojo asmens argumentais, kad buvo vertinamas neanalogiškas ir nepanašus turtas, o tai patvirtina bendros pataisų sandaugos bei lyginamųjų objektų sandorių kainų svyravimo skirtumus (Metodikos 57., 58.1, 58.2 punktai). Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas žinojo apie UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaitoje nustatytą ginčo ūkinio pastato vertę nuo 2015 m. gegužės 28 d., tačiau šios ataskaitos teisme neginčijo; notarinės ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu jau buvo parengta ieškovo užsakyta UAB „Laudomus“ turto vertinimo ataskaita, todėl ieškovas galėjo nepirkti ginčo pastato, o ieškovo nenoras, kad atsakovės ginčo ūkinis pastatas būtų pardavinėjamas aukcione ir sutarties su atsakove sudarymas notarine tvarka tik patvirtina atsakovės įrodinėjamą aplinkybę, kad trečiojo asmens UAB „Krivita“ nustatyta ginčo ūkinio pastato rinkos vertė atitinka tikrąją pastato rinkos vertę, o galimai yra ir mažesnė.Kadangi visi ieškovo reikalavimai kildinami iš ginčo ūkinio pastato kainos sumažinimo, teismas sprendė, kad ieškovui neįrodžius, o teismui nenustačius ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti kitus ieškinio reikalavimus: dėl 2015 m. rugsėjo 29 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-545 „Dėl pagalbinio ūkinės paskirties pastato (duomenys neskelbtini) pardavimo“ 1 ir 2 punktų ir tuo sprendimu patvirtinto pagalbinio ūkinio pastato įkainojimo akto pripažinimo neteisėtu bei jo panaikinimo; dėl 2015 m. lapkričio 4 d. šalių pirkimo- pardavimo sutartyje nustatytos ginčo ūkinio pastato pirkimo kainos pakeitimo, ją sumažinant iki 6 150,00 Eur. Todėl teismas atmetė ieškovo ieškinį visa apimtimi kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.397 straipsnio 1 dalis, Paramos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 25 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1, 7 dalys, 177, 178, 185 straipsniai).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas E. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2015 m. rugsėjo 29 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-545 „Dėl pagalbinio ūkinės paskirties pastato (duomenys neskelbtini) pardavimo“ 1 punktą, kuriuo patvirtintas pagalbinio ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) įkainojimo aktas, ir 2 punktą dalyje, kuria parduodamo ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo kaina nustatyta 13 078,95 Eur, bei pripažinti negaliojančiu šiuo 2015 m. rugsėjo 29 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-545 patvirtintą pagalbinio ūkinio pastato įkainojimo aktą; 2) pakeisti 2015 m. lapkričio 4 d. pirkimo pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp Kauno miesto savivaldybės ir E. A., nustatytą ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo kainą, sumažinti ją nuo 13 078,95 Eur iki 6 150 Eur; 3) skirti nekilnojamojo turto – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), – vertinimo ekspertizę; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad sutarties šalys buvo laisvos nustatyti sutarties sąlygas (tame tarpe sąlygas dėl kainos), taip pat sudaryti ar nesudaryti ginčo sutartį. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju ginčo santykiui taikytinos teisės normos (Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) imperatyviai riboja šalių sutarties laisvės principą nustatant sutarties kainą, kadangi turtas turi būti parduodamas už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Todėl atsakovė privalėjo nustatyti kainą pagal teisės aktų reikalavimus ir ši kaina negalėjo būti nustatyta derybų būdu. Tuo tarpu ginčo ūkinio pastato pardavimas už daugiau nei du kartus didesnę rinkos kainą pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus.

Šalies argumentai

11.2. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad ieškovas turi teisę atsisakyti pirkti ginčo turtą, kadangi: 1) atsakovė privalo parduoti, o ieškovas turi teisę pirkti turtą lengvatinėmis sąlygomis už teisingą kainą; 2) ieškovas siekia įsigyti ūkinį pastatą dėl interesų priklausomybės, kadangi iki tol neprižiūrimas ir apleistas ūkinis pastatas yra ieškovo žemės sklype bei kelia grėsmę jo šeimai. Be to, įstatymas nereglamentuoja kainos nustatymo prieš metus laiko iki sandorio sudarymo. Šiuo atveju privatizavimo procedūra truko neproporcingai ilgai ne dėl apelianto kaltės ir tai lėmė, jog laikotarpis tarp nekilnojamojo turto vertinimo (2014-10-23) iki ūkinio pastato pardavimo (2015-11-04) pasiekė daugiau nei 1 metus laiko, kas lėmė, kad turtas buvo parduotas pažeidžiant Paramos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ne už rinkos kainą. Teismas pripažino, kad rinkos situacija, taip pat ūkinio pastato būklė per 1 metų laikotarpį objektyviai galėjo pasikeisti, tačiau nemanė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti sutarties kainą. Apeliantas pažymi, kad pagal vykdytų procedūrų pradžioje galiojusį Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 1013 „Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo“ 3 punktą sprendimas dėl gyvenamųjų patalpų, jų priklausinių, pagalbinio ūkio paskirties pastatų ar jų dalių privatizavimo (pardavimo) turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo šių gyvenamųjų patalpų, jų dalių, pagalbinio ūkio paskirties pastatų ar jų dalių nuomininko ar jo šeimos pilnamečio nario prašymo (kartu su nustatytais dokumentais) pateikimo. Jeigu teismas laikytų, kad nagrinėjamu atveju ginčo procedūra nebuvo tęsiama pagal tą reguliavimą, pagal kurią ji buvo pradėta, tuomet pripažintina, kad šie veiksmai privalėjo būti atlikti per protingą ir objektyviai pakankamą laiką, bet kuriuo atveju neviršijantį bendros administracinės procedūros trukmės (Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnis).

11.3. Teismas, atsisakydamas kreiptis į Turto vertinimo ir priežiūros tarnybą bei atsisakydamas tenkinti ieškovo prašymą ir skirti teismo ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti, ne tik neatskleidė bylos esmės, tačiau neadekvačiai apribojo galimybę ieškovui įrodinėti ieškinio pagrįstumą. Taip teismas pažeidė ieškovo teisę į teisingą procesą. Tuo tarpu byloje keliama tinkamos turto vertės nustatymo problema laikytina specialių žinių reikalaujančiu klausimu, todėl apeliantas prašo teismo skirti ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti.

11.4. Teismo motyvai dėl 2014 m. ataskaitos tinkamumo yra nepagrįsti jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais, todėl laikytini abstraktaus pobūdžio. Teismas tiesiog perkėlė turto vertinimo ataskaitos rengėjo UAB „Krivita“ pateiktą poziciją į teismo sprendimą. Tuo tarpu atmesdamas ieškovo pateiktą 2015 m. Turto vertinimo ataskaitą kaip netinkamą, teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, kad nekilnojamojo turto vertintojo R. D. kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas. Apelianto nuomone, ši aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl 2015 m. ataskaitos tinkamumo, kadangi ataskaita parengta iki teismo nurodytos drausminės nuobaudos turto vertintojui taikymo, o drausmės pažeidimas yra niekuo nesusijęs su 2015 m. ataskaitos parengimu.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo vadovautis 2015 m. ataskaita, kadangi pagal įstatymą turto vertinimą atlieka tik viešųjų pirkimų būdu parinktos turto vertinimo įmonės. Apeliantas sutinka, kad viešieji pirkimai yra vienintelis būdas, kuriuo privatizavimą vykdanti institucija gali pirkti turto vertinimo paslaugą, tačiau turto vertintojo parinkimas viešųjų pirkimų būdu jokiu būdu nesuteikia turto vertintojui kvalifikacinio pranašumo prieš kitus lygiaverčius turto vertintojus, taip pat negarantuoja teikiamos paslaugos kokybės. Vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, turto vertinimo įmonės (turto vertintojai) dėl netinkamai įvykdytų įsipareigojimų atsako teisės aktuose ir turto vertinimo sutartyje nustatyta tvarka.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sutarties šalys buvo laisvos nustatyti sutarties sąlygas (tame tarpe sąlygas dėl kainos) taip pat sudaryti ar nesudaryti ginčo sutartį. Pažymi, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarka sukonkretinta bei detalizuota galiojančiame ir nenuginčytame Kauno miesto savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo tvarkos apraše, patvirtintame 2015 m. liepos 21 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-421 „Dėl Kauno miesto savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Parduodamo savivaldybės pagalbinio ūkio paskirties pastato vertę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu bei Turto ir verslo vertinimo metodika (patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. IK-159), turi teisę nustatyti viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka parinktos turto vertinimo įmonės (turto vertintojai), o šiuo atveju tai atliko tokių paslaugų konkursą laimėjusi UAB „Krivita“. Iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo minėtas turto vertinimas nebuvo ginčytas (nuginčytas) teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai neturėjo pagrindo spręsti dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų teisėtumo bei teisingumo. Pagal teisės aktų nuostatas, Kauno miesto savivaldybės kompetencijai nėra priskirta nustatyti parduodamo turto vertę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Paramos įstatymas nenumato galimybės vadovautis bet kurio nekilnojamąjį turto vertinimą atlikusio vertintojo ataskaita, nes tokį vertinimą, gali atlikti tik viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka parinktos turto vertinimo įmonės (turto vertintojai). Be to, notarinės ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu jau buvo parengta ieškovo užsakyta UAB „Laudomus“ turto vertinimo ataskaita, todėl ieškovas, laikydamas, kad jam nepriimtinos kai kurios pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, turėjo teisę nesudaryti pirkimo sandorio. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ūkinio pastato pardavimas už daugiau nei du kartus didesnę rinkos kainą pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus, kad atsakovės nustatyta kaina paneigia turto pardavimo lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtį, o teismo motyvai, kad ieškovas turi teisę nepirkti ginčo turto yra nepagrįsti. Pažymi, kad ieškovui ginčo ūkinio pastato kaina buvo žinoma prieš pasirašant pirkimo pardavimo sutartį, o ieškovo nenoras, kad atsakovės ginčo ūkinis pastatas būtų pardavinėjamas aukcione ir sutarties su atsakove sudarymas notarine tvarka, patvirtina, jog UAB „Krivita“ nustatyta ginčo ūkinio pastato rinkos vertė atitiko tikrą jo rinkos vertę. Ieškovas pats pripažino, kad pagal Paramos būstui įstatymą turi teisę, o ne pareigą pirkti ginčo pastatą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šalys laisva valia pasirašė ginčo ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartį, tokiu būdu išreikšdamos savo valią už trečiojo asmens UAB „Krivita“ nustatytą kainą perleisti-įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad privatizavimo procedūra truko neproporcingai ilgai ne dėl ieškovo kaltės. Atsakovė pažymi, kad ieškovas pats nebuvo suinteresuotas, kad ginčo ūkinis pastatas būtų kuo greičiau privatizuotas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Kauno miesto savivaldybė vilkino privatizavimo procedūras. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismo motyvai dėl 2014 m. ataskaitos tinkamumo yra nepagrįsti jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais. Atsakovė pažymi, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, analizavo ne tik UAB „Krivita“ 2014 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, bei ir ieškovo pateiktą UAB „Laudomus“ 2015 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą. Paramos įstatymas nenumato galimybės vadovautis bet kurio nekilnojamojo turto vertinimą atlikusio vertintojo ataskaita, nes tokį vertinimą, gali atlikti tik viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka parinktos turto vertinimo įmonės (turto vertintojai) (Paramos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nesutinka su apelianto prašymu skirti nekilnojamojo turto - ūkinio pastato esančio namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini), vertinimo ekspertizę, kadangi teismas nagrinėjamoje byloje vertino surinktų įrodymų visumą ir sprendė, kad šių įrodymų pakanka išvadoms apie ginčo turto vertę, todėl, pagrįstai atmetė ieškovo prašymą skirti ekspertizę, tuo nepažeisdamas proceso teisės normų ir nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovė pažymi, kad ieškovas po priimto ginčijamo teismo sprendimo sumokėjo visą 2015 m. lapkričio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą už ginčo objektą. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Krivita“ prašo ieškovo skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo į bylą pateiktus įrodymus, pagrįstai atsisakė skirti byloje ekspertizę ir priėmė teisingą sprendimą. Trečiasis asmuo pilnai palaiko ir pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytiems argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konsta tu o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir valstybė yra 0,0900 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Minėtame žemės sklype esantis ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė Kauno miesto savivaldybei (atsakovei), o gyvenamasis namas ir kiemo statiniai – ieškovui. Atsakovei pradėjus vykdyti jai priklausančio ginčo turto privatizavimą, ieškovas 2014 m. gegužės 7 d. pateikė atsakovei prašymą privatizuoti jai nuosavybės teise priklausantį ginčo ūkinį pastatą. Atsakovės užsakymu trečiasis asmuo UAB „Krivita“ 2014 m. spalio 23 d. atliko ūkinio pastato (2I1p) vertinimą ir nustatė, kad ginčo statinio rinkos vertė vertinimo dienai (2014 m. spalio 23 d.) yra 45 000 Lt (13 032,90 Eur). 2015 m. gegužės 28 d. ieškovas pateikė atsakovei prašymą dėl leidimo privatizuoti (pirkti) ginčo pastatą Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ar daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. leisti statinį pirkti lengvatinėmis sąlygomis už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymą. Atsakovė 2015 m. spalio 5 d. informavo ieškovą, kad vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. T-545 jam parduodamas ginčo pastatas už 13 078,95 Eur. Šalys 2015 m. lapkričio 4 d. Kauno m. 23-iajame notaro biure sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 7337), pagal kurią atsakovė pardavė, o ieškovas asmenine nuosavybės teise įgijo ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) už 13 078,95 Eur sumą. 2015 m. lapkričio 4 d. mokėjimo pavedimu ieškovas pervedė atsakovės administracijai už ūkinį pastatą 6 150 Eur, t. y. turto vertę, kurią ieškovo užsakymu atlikęs turto vertinimą nustatė UAB „Laudomus“. 2015 m. lapkričio 23 d. ieškovo atstovas pateikė atsakovei siūlymą pakeisti ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą ūkinio pastato pirkimo kainą, sumažinant ją nuo 13 078,95 Eur iki 6 150 Eur. Atsakovė 2015 m. gruodžio 16 d. informavo ieškovo atstovą, jog Kauno miesto savivaldybė nenumato keisti ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų.Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutarčių sudarymo principus, ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, taikymo ir aiškinimo. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso numatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Pagal to paties straipsnio 3 dalį šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei.Ieškovo (apelianto) vertinimu, nagrinėjamu atveju Paramos įstatymo imperatyvios normos būtent ir riboja sutarties laisvės principą, kadangi savivaldybės turtas turi būti parduodamas už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, t. y. už kainą, nustatytą laisvu apsisprendimu ne šalių, bet turto vertintojo. Be to, esant dviem skirtingiems turto vertinimams, turto privatizavimo (pardavimo) specifika lemia, kad turto pardavimas lengvatinėmis sąlygomis reiškia turto pardavimą už turto vertintojų nustatytą mažesnę kainą. Su tokiu aiškinimu teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovė, lengvatinį turto pardavimo aspektą lemia ne parduodamo (privatizuojamo) turto kaina, bet įstatymu nustatytas asmenų ratas, turintis teisę privatizuoti tokį turtą, ir turto pardavimo ne aukciono tvarka būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2014). Taigi, aptariamu ginčo atveju sutarties laivės principas reiškia, kad ieškovas įgijo teisę pirkti turtą už kainą, kurios nustatymo tvarką reguliuoja specialūs teisės aktai, tačiau kainos nustatymas nepanaikina pirkėjo (ieškovo) teisės atsisakyti nuo sandorio, jeigu pirkimo kaina jam yra per didelė. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė nepažeidė parduodamo pagalbinio ūkio paskirties pastato vertės nustatymo tvarkos, 2015 m. kovo 16d. raštu Nr. 66-6-127 išaiškino ieškovui, kodėl savivaldybė neketina kreiptis Turto vertinimo priežiūros tarnybą dėl trečiojo asmens UAB „Krivita“ atlikto ginčo turto vertinimo (ne)pagrįstumo, nurodė galimus tolimesnius savo veiksmus, jeigu ieškovas atsisakys pirkti ūkinį pastatą ir šio atsakymo (rašto) apskundimo tvarką. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo jo užsakymu UAB „Laudomus“ parengtą ginčo turto vertinimo atskaitą, pagal kurią ūkio pastato vertė buvo per pus mažesnė nei nustatytą UAB „Krivita“.Apibendrinant šios nutarties 16-19 punktuose aptartas aplinkybes ir konstatuotus faktus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas 2015 m. lapkričio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu turėjo visą reikiamą informaciją apie atsakovės parduodamą turtą ir jos veiksmus, kuriais buvo nustatyta prašoma sumažinti ūkinio pastato vertė, nei vieno iš atsakovės veiksmų administracine tvarka neskundė ir įstatymo nustatyta tvarka neginčijo UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaitos, turėdamas teisę atsisakyti nuo tokios sutarties ieškovas sutartį sudarė, dėl ko yra pagrindas išvadai, kad ieškovas sutiko su turto verte arba elgdamasis nesąžiningai, turėjo tikslą vėliau išvengti laisva valia prisiimtų įsipareigojimų (sumokėti visą turo kainą). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad konstatuoti sutarties šalių laisvės principo pažeidimą ir tuo pagrindu pakeisti pirkimo – pardavimo sutartį (sumažinti parduoto turto kainą) nebuvo jokio teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismo išvados dėl UAB „Krivita“ 2014 m. turto vertės nustatymo ataskaitos tinkamumo yra nepagrįsti faktiniais bylos duomenimis. Visų pirma, apeliantas šios aplinkybės nepaneigė kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus įrodinėjamą aplinkybę apie ieškovo užsakymu UAB „Laudomus“ atliktą turto vertinimą (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Antra, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei vertino ne tik trečiojo asmens UAB „Krivita“, bet ir UAB „Laudomus“ turto vertinimo atskaitas, nurodė argumentus, kuria iš ataskaitų jis vadovaujasi ir kodėl kitos ataskaitos duomenis laiko nepatikimais ir mažiau teisingais. Tai, kad, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, teismas atmetė ieškovo įrodymą, laikydamas, kad kiti ištirti ir įvertinti įrodymai suponuoja priešingą išvadą, negali būti pripažįstama netinkamu įrodymų vertinimu ar įrodinėjimo taisyklių pažeidimu. Todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų nekartodama, atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismas privalėjo skirti teismo ekspertizę ginčijamai turto vertei nustatyti. Visų pirma, kaip minėta 21 punkte, ieškovas sutiko su atsakovės nustatyta ūkinio pastato verte, taigi ir UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaita. Antra, CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627-686/2015; kt.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas apsisprendė pirkti ginčo turtą 2015 m. gegužės 28 d., pateikdamas atsakovės administracijos Privatizavimo skyriui prašymą dėl leidimo privatizuoti (pirkti) ginčo pastatą Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ar daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. lapkričio 4 d., todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad privatizavimo procedūra truko neproporcingai ilgai. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, plačiau dėl jų nepasisako.Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, todėl, atmesdamas ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlgimantas KukalisRūta Palubinskaitė