Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai) 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos), atstovaujamam Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriaus (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyrius), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) Anykščių skyriaus 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 38S-8-(14.38.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. Š.“ (toliau – ir Sprendimas), 1.5 punktą, kuris suformuluotas taip: „atlyginant kitais būdais: pinigais už 2 ha žemės (vertė 723 Eur <...>“; 2) įpareigoti Tarnybos Anykščių skyrių atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. 2 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn analogišką žemės sklypą toje pačioje kadastro vietovėje, kurioje jau yra pareiškėjo nuosavybė.

2.1. pareiškėjui neaišku, kodėl nuosavybės teisės į 2 ha žemės buvo atkurtos, atlyginant pinigais. Pareiškėjas ne kartą nurodė, jog jis pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra, t. y. gauti žemės sklypą, nesvarbu kokioje vietoje. Kai pareiškėjas, atvykęs į Tarnybos Anykščių skyrių, buvo supažindintas su Sprendimo projektu, jis išreiškė savo nesutikimą ir pakartotinai paaiškino, kad pageidauja nuosavybę atgauti natūra. Nepaisant to, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo valią;

2.2. Sprendime nurodyta, kad turto vertė yra 723 Eur. Kadangi Tarnybos pažyma Nr. 38PAŽ1-1-(14.38.34.) „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ (toliau – ir Pažyma) buvo patvirtinta tik 2022 m. lapkričio 18 d., neaišku, kokiu būdu buvo nustatyta Sprendime nurodyta vertė. Pareiškėją supažindinant su Sprendimo projektu, jam nebuvo paaiškinta, kodėl nustatyta būtent tokia turto vertė;

2.3. nuosavybės teisės į aptariamą nekilnojamąjį turtą (2 ha žemės) pareiškėjui jau buvo atkurtos 2009 metais, t. y. Utenos apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. išvada Nr. 18-2964 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada), bet dėl žemėtvarkininkų kaltės (netinkamo darbo) žemė nebuvo suteikta pareiškėjui. Vėliau dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių Išvada buvo panaikinta (Tarnybos Anykščių skyriaus 2019 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. 38VĮ-797-(14.38.2)), o aptariamas turtas – nacionalizuotas;

2.4. pareiškėjas nori, kad nuosavybės teisės jam būtų atkurtos natūra, t. y. grąžinant žemę (tokį patį žemės sklypą), nesvarbu kokioje vietoje. Jei negalima grąžinti žemės toje pačioje vietoje (nors šios žemės nuomotojas – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Kupiškio plytų gamykla – yra bankrutavęs ir ši žemė yra laisva), tai žemė pareiškėjui gali būti grąžinama šalia, nes ginčui aktualioje vietovėje apstu laisvos, valstybės disponuojamos žemės. Pareiškėjui yra priimtinas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriaus, atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4.1. Išvada buvo parengta atsižvelgiant į tai, kad dalis nekilnojamojo turto, į kurį pareiškėjas pretendavo atkurti nuosavybės teises (t. y. 2 ha žemės), pateko į valstybės išperkamos žemės teritoriją, ir į pareiškėjo išreikštą norą gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus rajone. Pareiškėjas 2010 metais buvo informuotas apie tai, kad jis turi pateikti patikslintą prašymą, kuriame būtų nurodyta konkreti pasirinkta kadastro vietovė, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjas pateikė tokį patikslintą prašymą;

4.2. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2017 m. vasario 3 d. ir 2019 m. vasario 21 d. raštais informavo pareiškėją, kad Išvadoje nėra nurodyta konkreti kadastro vietovė, kurioje jis pageidauja atkurti nuosavybės teises, o 2019 m. vasario 21 d. rašte taip pat nustatė 30 dienų terminą pareiškėjui pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, ir konkrečiai nurodyti kadastro vietovę, bei informavo, kad, nepateikus tokio prašymo, nuosavybės teisės į aptariamą žemę bus atkurtos atlyginant pinigais. Kadangi pareiškėjas iki 2019 m. gegužės 13 d. nepateikė atitinkamo prašymo, Tarnybos Vilniaus rajono skyrius grąžino Išvadą Tarnybos Anykščių skyriui;

4.3. Tarnybos Anykščių skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 38VĮ-797-(14.38.2) pripažino Išvadą netekusia galios, o 2019 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 38SD-2367-(14.38.105.) informavo pareiškėją apie priimtą minėtą įsakymą, taip pat apie tai, kad nuosavybės teisės pareiškėjui bus atkurtos, išmokant kompensaciją pinigais;

4.4. ginčo faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas buvo teisės aktų nustatyta tvarka informuotas apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, jog nuosavybės teisės jam būtų atkurtos jo pageidaujamu būdu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1259-624/2021 konstatavo, jog pretendentui tenka pareiga laikytis normalių atidumo ir rūpestingumo standartų, kurių pareiškėjo elgesys 2019 metais neatitiko;

4.5. kompensacija pinigais, kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdas, nėra derybų objektas. Valstybės išperkamos žemės vertė yra apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertė bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika). Atsakovo parengtuose dokumentuose išperkamos žemės vertė yra apskaičiuota teisingai.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2023 m. gruodžio 21 d. sprendime atmetė pareiškėjo V. Š. skundą ir nurodė grąžinti pareiškėjui 30 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

6.1. pareiškėjas yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 24,53 ha žemės sklypą, jam tenkanti dalis yra 15,11 ha. Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. spalio 20 d. sprendimu Nr.13-29188 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį šios žemės (suformuoti du žemės sklypai, bendro 13,11 ha ploto), bet liko neatkurtos nuosavybės teisės į 2 ha valstybės išperkamos žemės, patenkančios į naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritoriją (Įstatymo 12 str. 1 p.);

6.2. pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 18 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Anykščių raj. žemėtvarkos skyrius) pateikė prašymą už valstybės išperkamą žemę suteikti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus rajono Avižienių, Bezdonių ar Sudervės kadastro vietovėse. Pareiškėjas tokią poziciją pakartojo 2009 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. gruodžio 16 d. raštuose;

6.3. Utenos apskrities viršininkas 2009 m. spalio 12 d. parengė Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,00 ha žemės. Išvada 2009 m. spalio 13 d. buvo išsiųsta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Vilniaus raj. žemėtvarkos skyrius). Vilniaus raj. žemėtvarkos skyrius 2009 m. lapkričio 25 d. grąžino Išvadą Anykščių raj. žemėtvarkos skyriui ir nurodė, jog reikia patikslinti konkrečią kadastro vietovę, į kurią persiunčiama Išvada;

6.4. Anykščių raj. žemėtvarkos skyrius 2009 m. gruodžio 3 d. ir 2010 m. sausio 14 d. raštuose nurodė pareiškėjui patikslinti kadastro vietovę, į kurią jis pageidauja persiųsti Išvadą, tačiau pareiškėjas nurodė kadastro vietovės netikslinsiąs, nes mato galimybę gauti žemės trijose kadastro vietovėse. Anykščių raj. žemėtvarkos skyrius 2010 m. kovo 2 d. pakartotinai išsiuntė Išvadą Vilniaus raj. žemėtvarkos skyriui ir nurodė, jog pareiškėjas atsisakė tikslinti seniūniją ir kadastro vietovę;

6.5. Tarnybos Vilniaus rajono skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad per nustatytą laikotarpį pareiškėjas nepateikė prašymo ir nenurodė konkrečios kadastro vietovės, kurioje pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą pagal parengtą Išvadą, 2019 m. gegužės 13 d. raštu Nr. TR-4345-(5.34) grąžino Išvadą Tarnybos Anykščių skyriui;

6.6. Tarnybos Anykščių skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 105¹ punktu, 2019 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 38VĮ-797-(14.38.2) Išvadą pripažino netekusia galios. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. kovo 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl minėto įsakymo panaikinimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1259-624/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą;

6.7. Tarnybos Anykščių skyrius 2022 m. lapkričio 16 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į jam tenkančią buvusio savininko J. P. žemės dalį – 2 ha, atlyginant pinigais (723 Eur).

7. Teismas pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 13 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartyje konstatuota, jog, pagal galiojantį reglamentavimą, lygiaverčio turėtajam žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn procedūra gali būti vykdoma tik žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo konkrečioje kadastro vietovėje metu, kai pretendentas yra pasirinkęs konkrečią kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti žemės sklypą, o teisės aktai nenumato galimybės perduodamą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą iš karto projektuoti keliose kadastro vietovėse; apie būtinybę pasirinkti konkrečią kadastro vietovę pareiškėjas buvo informuotas tinkamai, tačiau to nepadarė; pareiškėjas nenurodė ir nepateikė nei jokių savo apsilankymą Tarnybos Vilniaus rajono skyriuje patvirtinančių įrodymų, nei logiško paaiškinimo, kodėl jis 2019–2019 metais (pastaba: manytina, kad teismas turėjo omenyje 2009–2019 m. laikotarpį) neišreiškė valios dėl konkrečios kadastro vietovės ir nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūros eiga. Teismai padarė išvadą, jog Tarnybos Anykščių skyriaus 2019 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. 38VĮ-797-(14.38.2) yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo naikinti Įsakymą bei įpareigoti atsakovą pareiškėjui 2 ha žemės grąžinti natūra.

8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias Įstatymo ir Tvarkos nuostatas, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė Įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje numatyta situacija, kai pareiškėjas, informuotas apie tokią būtinybę, nenurodė (nepatikslino) vienos konkrečios kadastro vietovės, kurioje pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, todėl Tarnybos Anykščių skyrius teisėtai ir pagrįstai priėmė 2019 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. 38VĮ-797-(14.38.2), kuriuo Išvadą pripažino netekusia galios. Susiklosčius Įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje numatytai situacijai, šis įstatymas numato vienintelį nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atlyginimą pinigais, kas ir buvo padaryta, priimant ginčijamą Sprendimą.

9. Teismas, vertindamas Sprendime nurodytą turto vertę, apžvelgė Metodikos nuostatas ir akcentavo, kad pagal (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių (duomenys neskelbtini) d. sąrašą nustatyta, jog J. P. (duomenys neskelbtini) valdoma žemė buvo IV rūšies. Šie plotai ir žemės ūkio paskirčiai naudotos žemės vertė nurodyta Tarnybos Anykščių skyriaus parengtame 2022 m. spalio 5 d. valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akte Nr. 38LS-5-(14.38.91.). Apskaičiuota pareiškėjui tenkančios žemės dalies vertė yra 723 Eur. Teismas, išanalizavęs atsakovo atliktus skaičiavimus, konstatavo, kad aptariamo turto vertė buvo apskaičiuota teisingai, laikantis Metodikos reikalavimų. 2022 m. lapkričio 18 d. priimta Pažyma buvo išduota pareiškėjui, vadovaujantis Tvarkos 117 punktu, todėl ta aplinkybė, jog Pažyma išduota vėliau nei priimtas Sprendimas, nepaneigia fakto, jog turto vertė buvo apskaičiuota teisingai.

10. Teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl Metodikos nuostatų, priėjo prie išvados, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį. Sumokėtas žyminis mokestis yra grąžintinas jį sumokėjusiam asmeniui, nes, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio bylose šalys yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

III.

12. Pareiškėjas V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus.

13.1. teismo sprendimas yra neteisingas, pažeidžiantis pareiškėjo teises ir pagrįstus lūkesčius. Teismas tinkamai neįsigilino į reikalo esmę, jo aplinkybes, labai formaliai atliko savo pareigą. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais argumentais, kurie neatspindi reikalų esmės ar net yra klaidingi, ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus;

13.2. atsakovo atsiliepime į skundą ir teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nenurodė Tarnybai konkrečios kadastro vietovės, kurioje jis pageidauja gauti žemės. Tai nėra tiesa, nes pareiškėjas nurodė Tarnybai tris galimas kadastro vietoves Vilniaus rajono savivaldybėje: Avižienių, Bezdonių ir Sudervės. Pareiškėjas siekė tokiu būdu palengvinti žemėtvarkininkų darbą, žinodamas, jog grąžintinos žemės kiekis atskiroje kadastro vietovėje ir Vilniaus rajono savivaldybėje yra ribotas;

13.3. Tarnyba ir teismas savaip traktuoja reikalavimą „nurodyti kadastrinę vietovę“. Jei kilo neaiškumų dėl šios formuluotės, turėjo būti pasikreipta į kalbininkus ar ekspertus ir paprašyta išaiškinti norminio dokumento formuluotę, o apie gautą atsakymą informuoti pareiškėją;

13.4. priešingai nei nurodyta teismo sprendime, pareiškėjas neprašė perduodamą neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą iš karto projektuoti keliose kadastro vietovėse. Pareiškėjas prašė žemės sklypą projektuoti bet kurioje iš jo nurodytų kadastro vietovių, t. y. ten, kur yra laisvos žemės. Niekas netrukdė žemėtvarkininkams siūlyti pareiškėjui laisvą žemės sklypą bet kurioje iš jo išvardytų kadastro vietovių, jų užduotis dėl to tik palengvėjo. Tačiau 9 metus pareiškėjo pateikti dokumentai gulėjo valstybės tarnautojų stalčiuose, niekas pareiškėjo nepakvietė ir nepasiūlė kokio nors žemės sklypo;

13.5. atsakovas ir teismas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas nesirūpino žemės grąžinimu, neieškojo žemės sklypų ir pan. Priešingai, pareiškėjas ne vieną kartą lankėsi Vilniaus raj. žemėtvarkos skyriuje, bet negavo konkrečių atsakymų į jo iškeltus klausimus (jam tik būdavo nurodoma, kad tarnautojai turi labai daug darbo ir nespėja). Pareiškėjui neaišku, kokius įrodymus dėl apsilankymų pas žemėtvarkininkus jis galėjo / turėjo pateikti teismui. Be to, pareiškėjui nesuvokiamas argumentas, jog jis pats turėjo ieškoti laisvų žemės sklypų ir teikti juos valstybės tarnautojams;

13.6. atsakovas nepagrįstai nurodė ir teismas patikėjo, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2019 metais išsiuntė pareiškėjui kažkokį laišką, kuriuo jis buvo kviečiamas atvykti į skyrių, bet pareiškėjas neatvyko ir todėl negalima atkurti nuosavybės teisių pareiškėjo pageidaujamu būdu. Teiginys, kad laiškas buvo išsiųstas, nėra įrodymas, jog pareiškėjas gavo tą laišką. Pareiškėjas negavo aptariamo laiško, o teisme nebuvo įrodyta priešingai. Neaišku, kodėl Tarnyba nebandė susisiekti su pareiškėju kitais būdais (pvz., telefonu, el. paštu). Be to, net jei pareiškėjas būtų gavęs tą laišką ir 2019 metais nuvykęs į Tarnybos Vilniaus rajono skyrių, kai jau nebebuvo laisvos grąžintinos žemės, tai niekas nuo to nebūtų pasikeitę;

13.7. Įstatymo nauja redakcija, įsigaliojusi 2019 m. vasario 1 d., ir Vyriausybės nutarimas dėl žemės reformos užbaigimo, neatlikus iki galo to darbo, t. y. negrąžinus piliečiams nuosavybės, yra akivaizdžiai neteisingi ir korupciniai (žemė grąžinta tik tiems, kam buvo būtina ir kurie, matyt, patys susidaro sau tinkamus žemės sklypus), nes šie norminiai aktai akivaizdžiai neatitinka nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Restitucijos akto, nei teisingumo principo. Neaišku, kodėl teismui nekilo klausimų dėl teisės aktų (Įstatymo, Vyriausybės nutarimo ir kt.) ir kodėl, kilus abejonių, teismas nepasikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismas dėl šių aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

13.8. pareiškėjui neaišku, kodėl 2019 metais Tarnybos Anykščių skyrius, gavęs dokumentus iš Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus, nepasikvietė pareiškėjo aptarti žemės grąžinimo klausimus, kai Anykščių krašte yra apstu laisvos žemės. Prieš kelerius metus bankrutavus UAB Kupiškio plytų gamykla, net buvo grąžinta žemė prie pareiškėjo seneliui priklausiusio žemės sklypo. Pareiškėjas pasirinko vieną iš Įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje išvardytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, todėl nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos jo pageidaujamu būdu, o ne pinigais.

14. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas tvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procedūra buvo vykdoma vadovaujantis teisės aktuose nustatyta tvarka, tai patvirtina ir pagal pareiškėjo skundus priimti teismų sprendimai. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, nėra numatyta galimybė keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą kaimo vietovėje. Tarnyba privalėjo užbaigti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui, o teisės aktuose tam buvo numatytas vienintelis būdas – kompensacija pinigais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 38S-8-(14.38.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. Š.“ 1.5 punkto, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo įpareigojimo atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į 2 ha žemės natūra pagrįstumo.

17. Ginčijamu Sprendimu Tarnyba atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į jam tenkančią buvusio savininko J. P. žemės dalį – 2 ha, atlyginant – pinigais (723 Eur).

18. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad susiklosčius Įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje numatytai situacijai, šis įstatymas numato vienintelį nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atlyginimą pinigais, kas ir buvo padaryta, priimant ginčijamą Sprendimą, o pareiškėjui tenkančios buvusio savininko valdytos žemės dalies, į kurią ginčijamu Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, vertė apskaičiuota teisingai, laikantis Metodikos nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti jo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliaciniame skunde nurodoma, kad, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teises ir pagrįstus lūkesčius, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, bylą išnagrinėjo vadovaudamasis atsakovo argumentais ir neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017).

21. Vertindama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. LVAT ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

22. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad, kaip teisingai tikrinamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-482-279/2020 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartimi (žr. minėtos nutarties 49 punktą), priimtoje išnagrinėjus V. Š. apeliacinį skundą, konstatuota, jog pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo „byloje susiklostė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje numatyta situacija, kad pareiškėjas, informuotas apie tokią būtinybę, nenurodė (nepatikslino) vienos konkrečios kadastro vietovės, kurioje pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybės lygiavertį tyrėtajam žemės sklypą, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti 2009 m. spalio 12 d. išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 18-2964, o Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2019 m. liepos 5 d. sprendimu „Dėl V. Š. prašymo išnagrinėjimo“ Nr. 1T-16-( 7.5) paliko jį galioti, ir pagrindo naikinti tokius atsakovo sprendimus nėra, o tuo pačiu konstatuotina, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą 2,00 ha žemės pareiškėjui grąžinti natūra.“

23. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.

24. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog įvertinus aukščiau minėtą teisinį reguliavimą 22 nutarties punkte nurodytais teismų sprendimais Nacionalinės žemės tarnybos Anykščių skyriaus 2019 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. 38VĮ-797-(14.38.2), kuriuo Išvada buvo pripažinta netekusia galios, pripažinus teisėtu ir pagrįstu, susiklostė Įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nuostatas atitinkanti situacija, kai numatytas vienintelis nuosavybės teisių atkūrimo būdas, t.y atlyginimas pinigais, kas ir buvo padaryta, priimant šioje byloje ginčijamą Sprendimą. Dėl šių argumentų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su 2019 m. gegužės 23 d. įsakymu dėl Išvados panaikinimo argumentai nėra nagrinėjami ir teismas detaliau dėl jų nepasisako.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti ir pagrįstai pripažino, jog nėra jokio pagrindo ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo nurodytais pagrindais. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinamas teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, grindžiamas įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Jame nuosekliai ir išsamiai išdėstyta, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados.

27. Pakartotinai byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinus pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, kuriais jis grindė savo abejones dėl piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą žemę apskaičiavimo, pritartina pirmosios instancijos teismo motyvuotoms išvadoms, be kita ko, tam, kad: i) Taryba apskaičiuodama valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę pagrįstai taikė Metodikos nuostatas; ii) nagrinėjamu atveju Taryba pagrįstai pagal (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių (duomenys neskelbtini) d. sąrašą nustatė, kad J. P. (duomenys neskelbtini) valdoma žemė buvo IV rūšies; iii) Tarybos skaičiavimai dėl pareiškėjui tenkančios dalies žemės vertės (723 Eur) neprieštarauja aktualiems teisės aktams; iv) pareiškėjo nurodomi argumentai dėl vėlesnės pažymos apie valstybės išperkamos žemės vertę datos nei priimtas Sprendimas šių skaičiavimų teisingumo nepaneigia ir nereiškia Sprendimo neteisėtumo.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad Taryba vykdydama nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procedūrą ir priimdama šioje byloje ginčijamą Sprendimą nesilaikė teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti motyvai yra pakankami. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

29. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl subjektyvaus, šališko teismo sprendimo, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo subjektyvus ar šališkas.

30. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

31. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai) 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.