Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-936-459/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-21
Bylos Nr.: e2A-936-459/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-02296-2021-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Ovirama“
Ieškovas: mažosios bendrijos „Verslo idėja“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-936-459/2021Teisminio proceso Nr.

2-06-3-02296-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 3.2.6.10; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

SKLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ovirama“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Verslo idėja“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ovirama“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 9 000 Eur skolą, 23,67 Eur palūkanų už pavėluotus atsiskaitymus, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsniu, 6 procentų metinių palūkanų už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Bylą prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

2. 2021 m. balandžio 1 d. preliminariu sprendimu ieškinys buvo patenkintas – priteista iš atsakovės UAB „Ovirama“ 9 000 Eur skola, 23,67 Eur palūkanos, 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 9 023,67 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. balandžio 1 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 402 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei MB „Verslo idėja“.

3. Atsakovė pateikė prieštaravimus, kuriais prašė pakeisti preliminarų sprendimą, tenkinti ieškinio dalį dėl 8 648,84 Eur skolos ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, kitus ieškinio reikalavimus atmesti; teismo sprendimo vykdymą išdėstyti dalimis įpareigojant atsakovę padengti ieškovei 8 648,84 Eur skolą ir sumokėti palūkanas per 9 mėnesius, atliekant iki kiekvieno mėnesio 15 d. ne mažesnio kaip 1 000 Eur dydžio mokėjimus; priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė 2021 m. kovo 12 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovei 705,95 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodė ,,dalinis mokėjimas pagal s. f. SVPK-0017863 ir 0018435 (pasikeitus kreditoriui)“. Pažymėjo, kad skolų suderinimo akte ir sąskaitose faktūrose nenumatytas palūkanų skaičiavimas, palūkanų dydis, delspinigiai ar žala. Atsakovė teigia, kad nesutinka su ieškovės nurodytu 311,16 Eur palūkanų dydžiu, nes šios sumos pradinis kreditorius su atsakove nesuderino, reikalavimo perleidimo sutartyje ši suma taip pat nenurodoma. Mokėjimo paskirtyje nurodomas konkrečiai įvardytų sąskaitų faktūrų apmokėjimas. Be to, ieškovė neįgijo teisės reikšti naują reikalavimą papildomai sumokėti 23,67 Eur palu?kanu?, nes reikalavimo teisės įgijimas pagal neapmokėtas 2 sąskaitas faktūras nėra tapatus komerciniam sandoriui. Atsakovė atsiskaitymus su ieškove kaip naująja kreditore vykdė ir vykdo geranoriškai, skola mažinama, kiek tai leidžia teisinės aplinkybės, draudžiančios tenkinti žemesnės eilės kreditorių reikalavimus. Kadangi su atsakove neatsiskaitoma už rangos darbus ir tai laikina būsena, įvertinus aplinkybę, kad dėl COVID-19 taikomų karantino priemonių Lietuvoje įmonės patiria ekonominių sunkumų, mano, kad yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.

Atsiliepimas

4. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, kuriame nurodė, kad raštas dėl skolos suderinimo negali būti laikomas dokumentu, kuriuo, neva, atsisakoma nuo netesybų reikalavimo, kadangi priešingu atveju tai reikštų žodinio susitarimo keitimą neturint tam įgaliojimų. Aktą pasirašę asmenys neturėjo įgaliojimo keisti sandorį ar inicijuoti naujų jo susitarimo nuostatų. Reikalavimo teisės perleidimo metu reikalavimo įgijėjui (naujajam kreditoriui) pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Ieškovė pranešimu-raginimu pateikė reikalavimą padengti visą skolą, kurios suma – 9 705,95 Eur. 2021 m. kovo 12 d. bankiniu mokėjimu atsakovė ieškovei pervedė 705,95 Eur sumą. Skolininkės atlikta įmoka buvo paskirstyta pirmiau padengiant netesybas ir palūkanas, kurios pagal įstatymą turi būti apmokamos trečiąja eile, o po to buvo dengiama dalis pagrindinės skolos sumos, kuri pagal įstatymą apmokama ketvirtąja eile. Dėl šios priežasties po šio mokėjimo atsakovės skola sumažėjo iki 9 000 Eur. Iki ieškinio pateikimo dienos įstatymų nustatyta tvarka bei remiantis ieškinyje pateiktu skaičiavimu atsakovei susikaupė naujos palūkanos – 23,67 Eur. Tokiu pagrindu ieškinio reikalaujama suma tapo – 9 023,67 Eur. Atsakovės pozicija, išdėstyta prieštaravimuose dėl skolos dydžio nustatymo, yra visiškai nepagrįsta. Ieškovė mano, kad prašymo argumentai dėl sprendimo vykdymo išdėstymo ir atidėjimo turėtų būti vertintini neigiamai, o pats prašymas atmestas. Atsakovė yra atlikusi tik vieną bankinį mokėjimą į ieškovės sąskaitą. Iki tol, skolininkei esant mokiai ir aktyviai vykdant komercinę veiklą, finansiniai įsipareigojimai geranoriškai nebuvo vykdomi. Atsakovės finansinė padėtis nėra tokia bloga, kokią ją deklaruoja UAB „Ovirama“.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m.birželio 8 d. galutiniu sprendimu Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 1 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovės UAB „Ovirama“ priteista 9 000 Eur skola, 23,67 Eur palūkanos, 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 9 023,67 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. balandžio 1 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 402 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei MB „Verslo idėja“,paliko nepakeistą ir priteisė iš atsakovės UAB „Ovirama“ 300 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškoveiMB „Verslo idėja“.

5.1. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pradinė kreditorė UAB „Šiluma ir vanduo“ atsakovei perdavė prekes, išrašė ir pateikė 2020 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaitą faktūrą SVPK Nr. 0017863 5 645,38 Eur sumos (apmokėjimo terminas iki 2020 m. rugsėjo 14 d.) ir 2020 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą SVPK Nr. 0018435 3 709,41 Eur sumos (apmokėjimo terminas iki 2020 m. lapkričio 29 d.), iš viso 9 354,79 Eur. 2021 m. sausio 28 d. sudarytas aktas dėl skolos suderinimo 9 354,79 Eur sumos. 2021 m. kovo 2 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Šiluma ir vanduo“ ir ieškovės MB „Verslo idėja“ buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės vardu susidariusį įsiskolinimą. 2021 m. kovo 3 d. ieškovė pranešimu informavo atsakovę apie kreditoriaus pasikeitimą ir paragino sumokėti 9 705,95 Eur įsiskolinimą. Pranešime nurodyta, kad įsiskolinimą sudaro: 9 354,79 Eur skola, 311,16 Eur palūkanos, 40 Eur, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą. 2021 m. kovo 12 d. atsakovė ieškovei bankiniu pavedimu sumokėjo 705,95 Eur, paskirtyje nurodyta ,,dalinis mokėjimas pagal s. f. SVPK-0017863 ir 0018435 (pasikeitus kreditoriui)“.

5.2. Nagrinėjamu atveju iš 2021 m. kovo 2 d. Reikalavimo perleidimo sutarties matyti, kad pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės skolą pagal 2020 m. rugsėjo 14 d. ir 2020 m. spalio 30 d. PVM sąskaitas faktūras bei 2021 m. sausio 28 d. aktą dėl skolos suderinimo kartu su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais), palūkanomis bei nuostoliais. Esant tokioms reikalavimo perleidimo sutarties sąlygoms, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, formuojamą teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad ieškovė reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijo teisę ne tik į atsakovės pagrindinę skolą, bet ir į palūkanas, nuostolius.

5.3. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kad atsakovė būtų skolą sumokėjusi visiškai ar pateikusi pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės. Teismas nustatė, kad atsakovė ieškovei 2021 m. kovo 12 d. bankiniu pavedimu pervedė 705,95 Eur. Ieškovė teigia, kad šią sumą paskirstė įstatymo nustatyta tvarka.

5.4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnyje reglamentuojamas piniginių įmokų paskirstymas tais atvejais, kai skolininko sumokėta tam tikra suma nepadengia visos skolos. CK 6.54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Pagal to paties CK 6.54 straipsnio nuostatas antrąja eile skolininko sumokėtos vykdant prievolę įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą (2 dalis), o trečiąja eile – netesyboms sumokėti (3 dalis). Ir tik ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos CK 6.54 straipsnyje nustatytos teisės normos. Tais atvejais, kai skolininko sumokėtos įmokos nepadengia visos skolos sumos ir šalys nėra susitarusios dėl įmokų paskirstymo, tokių įmokų paskirstymo eiliškumas reglamentuojamas CK 6.54 straipsnyje, pagal kurio 4 dalį įmokos skolai pagal pagrindinę prievolę dengti priskiriamos ketvirtajai, t. y. paskutinei, eilei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1036/2003; 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006 ir kt.). Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju ieškovė tinkamai paskirstė atsakovės įmokėtas sumas.

5.5. Teismas nurodė, kad atsakovė prašymą išdėstyti sprendimo įvykdymą grindė iš esmės sunkia finansine padėtimi. Tačiau įrodymų, pagrindžiančių savo turtinę padėtį, nepateikė (tokių kaip, pvz., įmonės balanso, informacijos iš turtą registruojančių registrų ir pan.).

5.6. Teismo vertinimu, vien atsakovės nurodyti teiginiai ir argumentai apie galimybės neturėjimą šiuo metu sumokėti visą sumą, nesant tikslių duomenų apie įmonės finansinę padėtį (gaunamas pajamas, turimas išlaidas, turimą turtą), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovės finansinė padėtis yra tokia išimtinai sunki, kad sąlygotų teismo sprendimo įvykdymo išdėstymą. Byloje pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, susirašinėjimo su KRATC medžiaga nesudaro pagrindo priešingai išvadai padaryti.

5.7. Tenkinus atsakovės prašymą, teismo vertinimu, sprendimo įvykdymas nepagrįstai užsitęstų, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, taip pat pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai, juo labiau, kaip minėta, jog atsakovė nepateikė pagrįstų įrodymų apie savo sunkią finansinę padėtį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

6. Atsakovė UAB „Ovirama“ teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo teismo prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. galutinį sprendimą, priimti naują sprendimą – pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 1 d. preliminarų sprendimą, tenkinti ieškinio dalį dėl 8 648,84 Eur skolos ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, kitus ieškinio reikalavimus atmesti; 2) teismo sprendimo vykdymą išdėstyti dalimis įpareigojant atsakovę padengti ieškovei 8 648,84 Eur skolą ir sumokėti palūkanas per 9 mėnesius, atliekant iki kiekvieno mėnesio 15 d. ne mažesnio kaip 1 000 Eur dydžio mokėjimus; 3) priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1. Vadovaujantis sutarčių uždarumo principu, sutartiniai santykiai dėl prekių tiekimo sieja tik UAB „Šiluma ir vanduo“ ir UAB ,,Ovirama“, todėl teisę skaičiuoti ar neskaičiuoti palūkanas, kurių mokėjimo prievolė kildinama iš sutarties, gali įgyvendinti tik sutarties šalis. Nagrinėjamu atveju UAB „Šiluma ir vanduo“, sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį, nurodė, kad yra perleidžiama reikalavimo teisė į išrašytą 2020-09-14 PVM sąskaitą faktūrą SVPK Nr. 0017863, 2020-10-30 PVM sąskaitą faktūrą SVPK Nr. 0018435, tačiau neišreiškė valios perleisti kitas teises, kildinamas iš sutarties, sudarytos tarp UAB „Šiluma ir vanduo“ ir UAB ,,Ovirama“, nes tokia sutartis reikalavimo perleidimo sutartyje nėra minima. Be to, UAB „Šiluma ir vanduo“ ir neturėjo teisės perleisti reikalavimo teisės į palūkanas, nes pagal 2021-01-28 aktą dėl skolų suderinimo, kurio galia yra prilyginta sutarčiai, UAB ,,Šiluma ir vanduo“ nuo tokios teisės atsisakė.

6.2. Apeliantės teigimu, ieškovė neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės papildomai sumokėti 311,16 Eur palūkanų, nes tai papildomai varžytų skolininko teises, o naujasis kreditorius įgytų daugiau teisių, nei pradinis kreditorius jų perleido atitinkamai reikalavimo perleidimo sutartyje įvardydamas 9 354,79 Eur skolą pagal 2 sąskaitas faktūras ir skolos suderinimo aktą.

6.3. Ieškovė neįgijo teisės reikšti naują reikalavimą papildomai sumokėti 23,67 EUR palu?kanu?, skaic?iuojant iki ieškinio pateikimo dienos, t. y. iki 2021-03-26, už pave?luotus atsiskaitymus, remiantis Lietuvos Respublikos moke?jimu?, atliekamu? pagal komercinius sandorius, ve?lavimo prevencijos i?statymo 3 str., nes reikalavimo teisės įgijimas pagal neapmokėtas 2 sąskaitas faktūras nėra tapatus komerciniam sandoriui.

Atsiliepimas

6.4. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog ieškovė atsakovės tinkamų finansinių galimybių prielaidas daro remdamasi ,,Creditinfo“ klaidingai skelbiama informacija. ,,Creditinfo“ su atsakove nebendradarbiauja, nėra susipažinusi su atsakovės veikla, neturi prieigos prie visų registrų, todėl teikiami duomenys yra netikslūs, neišsamūs, klaidinantys.

6.5. Atsakovė paaiškino, kad dėl COVID-19 sumažėjo atsakovės pelningumas. Pagal vykdomos veiklos specifiką didžioji dalis darbuotojų dirba užsienyje, todėl dėl pasaulinės pandemijos privalo tiek nuvykę, tiek grįžę karantinuotis, daryti testus, naudoti papildomas apsaugos priemones. Tai didina įmonės veiklos sąnaudas ir kartu mažina įmonės veiklos produktyvumą. Be to, atsakovė turėjo nemažai darbo ginčų su darbuotojais ir dėl to patyrė nuostolių. Dalis darbuotojų 2020 m. kilus pandemijai iš baimės pasišalino iš darbo vietos užsienyje, atsakovė siekdama įvykdyti užsakymus laikinai turėjo priimti papildomą darbuotojų skaičių. Pas atsakovę dirbantys asmenys keičiasi, tačiau jų bendras skaičius svyruoja apie 40. Iki pandemijos pradžios darbuotojų skaičius augo, po to stabilizavosi, šiuo metu sumažėjo apie 10 proc.

6.6. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės vėlavimas atsiskaityti esmingai pažeidžia jos teisėtus interesus ir interesų pusiausvyrą.

6.7. Priešingai, atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai apie tai, kad su atsakove neatsiskaitoma už rangos darbus, kad dėl COVID-19 taikomų karantino priemonių atsakovė patiria ekonominių sunkumų, tai patvirtina ir SODROS sprendimas dėl įmokų atidėjimo, yra pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą.

6.8. Teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl darė nepagrįstas išvadas. Teismas nepagrįstai nesivadovavo valstybės institucijų pripažintu, todėl visiems žinomu faktu, kad dėl COVID-19 verslas patiria ekonominių sunkumų ir dėl to valstybė teikia pagalbą. Šį faktą, be kita ko, patvirtina atsakovės pateiktas oficialus rašytinis dokumentas, kuriuo patvirtintas faktas, kad atsakovei SODRA yra atidėjusi socialinio draudimo įmokų mokėjimą.

6.9. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai nesivadovauja oficialios valstybės institucijos neviršijant kompetencijos išduotu dokumentu apie atsakovės patiriamus finansinius sunkumus, nepagrįstai nesivadovavo teismui prieinamais LITEKO duomenimis, kad atsakovė dėl skolų turi ir daugiau teisminių ginčų. Šie duomenys yra pakankami ir svarūs pripažinti, jog atsakovė turi finansinių sunkumų, todėl yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.

7. Ieškovė MB „Verslo idėja“ teismui pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo teismo prašo: 1) atsakovės UAB „Ovirama“ apeliacinį skundą atmesti; 2) Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą; 3) priteisti MB „Verslo idėja“ iš Atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

7.1. Atkreipė teismo dėmesį, kad atsakovė apeliaciniame skunde pateikia tiesos neatitinkančią informaciją. Akcentuotina, kad dėl reikalaujamų sąskaitų padengimo tarp UAB „ Šiluma ir vanduo“ ir UAB „Ovirama“ nebuvo sudaryta jokia pirkimo–pardavimo sutartis. Šį faktą patvirtina ir tai, jog atsakovė teikdama teismui šiuos argumentus nepateikė pačios sutarties ir jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių šios sutarties egzistavimą.

7.2. Tarp ieškovės ir pradinio kreditoriaus sudarytoje reikalavimo teisės perleidimo sutartyje labai aiškiai nurodyta, kad: „pradinis kreditorius perleidžia, o naujasis kreditorius perima iš pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę į skolą, kartu su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais) palūkanomis bei nuostoliais“.

7.3. Taigi, kaip buvo minėta ieškinyje, šis reikalavimas kilo iš žodinio šalių susitarimo, kurį patvirtina pradinio kreditoriaus išrašytos sąskaitos. Įrodymų, jog tarp šalių buvo sudaryta, neva, rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis, nėra. Teismų praktikoje laikoma, kad PVM sąskaita faktūra yra sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas, kuris gali būti reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu perleidžiant reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020). Kaip galima matyti iš atsakovės apeliacinio skundo, atsakovė šioms sąskaitoms neprieštarauja ir jas pripažįsta. Todėl mano, kad yra visiškai teisėtas pagrindas priteisti reiškiamą reikalavimą kartu su ieškinyje apskaičiuotomis palūkanomis už atsakovės pažeistą prievolę.

7.4. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad „UAB „Šiluma ir vanduo“ ir neturėjo teisės perleisti reikalavimo teisės į palūkanas, nes pagal 2021-01-28 aktą dėl skolų suderinimo, kurio galia yra prilyginta sutarčiai, UAB ,,Šiluma ir vanduo“ nuo tokios teisės atsisakė“. Ieškovė pažymi, kad skolų suderinimo aktas Lietuvos teismų praktikoje nėra tiesiogiai pripažįstama sutartimi. Tuo labiau, kad šioje byloje pranešimas dėl skolų suderinimo visiškai neatitinka Lietuvos teisinėje sistemoje cirkuliuojančios skolų suderinimo akto formos.

7.5. Atkreipė dėmesį, kad šioje byloje rašto dėl skolų suderinimo paskirtis, forma ir tikslai visiškai skiriasi nuo civilinės teisės praktikoje cirkuliuojančio skolų suderinimo akto formos.

7.6. Tam, kad šį raštą būtų galima laikyti civilinėje rinkoje cirkuliuojančiu skolų suderinimo aktu, kuriuo yra keičiamos įstatymų numatytos teisės į netesybas ir normos, susijusios su šalių atsakomybe, raštą dėl skolų suderinimo turėjo pasirašyti arba tuo metu esantys įmonių vadovai, kaip tiesioginiai atstovaujantys bendrovių interesams, arba jų įgalioti asmenys. Šiuo atveju įmonės buhalterijos atstovas savaime nėra laikytinas įmonės atstovu, turinčiu įgaliojimus atstovauti įmonei visuose civiliniuose santykiuose. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad aktą pasirašiusios buhalterės akto pasirašymo momentu turėjo įmonių vadovų įgaliojimus atstovauti bendrovėms visuose civiliniuose santykiuose.

7.7. Apie skolų suderinimo dokumentų menką reikšmę įrodymų tyrime taip pat pasisakoma ir kasacinio teismo praktikoje. Nors MB „Verslo idėja“ šioje byloje tarp rašto „dėl skolų suderinimo“ reikšmės ir civilinėje teisėje vartojamos „Skolų suderinimo akto“ sąvokos lygybės ženklo nededa, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kalbėdamas jau net ir apie skolų suderinimo akto reglamentavimą, aiškiai pabrėžia, kad suderinimo aktas pats iš savęs, nelaikomas atskiru sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Taip pat pridurtina, kad „tarpusavio skolų suderinimo aktas nors ir yra įrodymas, patvirtinantis, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio, tačiau šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu ar iš viso su aktu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokį aktą ar jame nurodytus skaičiavimus“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1321/2000; 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1214/2000).

7.8. Nurodo, kad raštas dėl skolos suderinimo negali būti laikomas dokumentu, kuriuo, neva, atsisakoma nuo netesybų reikalavimo, kadangi priešingu atveju tai reikštų žodinio susitarimo keitimą neturint tam įgaliojimų. Kaip buvo nustatyta, aktą pasirašę asmenys neturėjo įgaliojimo keisti sandorį ar inicijuoti naujų jo susitarimo nuostatų. Dėl šios priežasties atsakovės pozicija dėl rašto dėl skolų suderinimo reikšmės nustatant skolos dydį laikytina visiškai nepagrįsta.

7.9. Pritartina, kad, tenkinus atsakovės prašymą, sprendimo įvykdymas nepagrįstai užsitęstų, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, taip pat pažeisti Ieškovės teisėti lūkesčiai, juo labiau, kaip minėta, jog Atsakovė nepateikė pagrįstų įrodymų apie savo sunkią finansinę padėtį.

7.10. Akcentuoja, kad „Creditinfo“ – tai kreditų biuras, kuris savo ataskaitose pateikia informaciją iš Juridinių asmenų registro, ir ši informacija yra atnaujinama kasdien. Šiam teiginiui pagrįsti teismui pateikia „Creditinfo“ Pardavimų ir klientų aptarnavimo departamento vadovo išduotą pažymą, patvirtinančią šią informaciją. „Creditinfo“ duomenų bazėje yra formuojamos visų Lietuvoje registruotų juridinių asmenų duomenų ir kreditinės padėties ataskaitos. Tai reiškia, kad šios informacijos tikslumui visiškai jokios įtakos neturi faktas, ar tas juridinis asmuo, apie kurį formuojama veiklos ataskaita, bendradarbiauja su „Creditinfo“, ar ne. Dėl šių priežasčių šis atsakovės argumentas dėl „Creditinfo“ teikiamos informacijos tariamo neteisingumo yra visiškai nepagrįstas ir niekinis.

7.11. Pastebi, kad atsakovė atsiliepime visiškai nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių pastarąjį faktą – neįrodyta, jog teismui išdėsčius sprendimo vykdymą bus sudarytos prielaidos sprendimą realiai įvykdyti. Taip pat šis išdėstymo prašymas buvo pateiktas nuo pirmo atsakovės pateikto prieštaravimo. Kaip minėta, UAB „Ovirama“ pripažįsta skolą ir prašė, kad prievolę įvykdytų kas mėnesį mokant po 1 000 EUR. Akcentuotina, kad šis prašymas buvo pateiktas 2021-04-26. Taigi, jeigu atsakovė būtų tikrai suinteresuota sąžiningai dengti skolą pagal teikiamą prašymą, per laikotarpį nuo 2021-04-26 iki šiandien tikrai būtų atlikusi bent keletą dalinių mokėjimų po 1 000 EUR, dengiančių susidariusią skolą.

7.12. Atsižvelgdama į šiuos argumentus bei teisinius motyvus, daro išvadą, kad atsakovė yra suinteresuota užvilkinti visą teisminį procesą siekdama išsisukti nuo savalaikio prievolės vykdymo. Viena iš tokių priemonių galima laikyti ir šį apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos galutinio teismo sprendimo, kuriuo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 1 d. preliminarus sprendimas, kuriuo iš atsakovės UAB „Ovirama“ priteista 9 000 Eur skola, 23,67 Eur palūkanos, 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 9 023,67 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. balandžio 1 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 402 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei MB „Verslo idėja“, paliktas nepakeistas ir priteista iš atsakovės UAB „Ovirama“ 300 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei MB „Verslo idėja“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų

11. Ieškovė kartu su atsiliepimu į ieškinį teismui pateikė naują įrodymą byloje – 2020 m. sausio 20 d. Pažymą dėl informacijos kredito biure „Creditinfo“.

12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).

13. Įvertinus ieškovės pateiktą naują įrodymą byloje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo priimti ir vertinti naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė turėjo visas galimybes anksčiau nurodytą įrodymą pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi ieškovė neįrodė, jog apeliacinėje instancijoje prašomo pridėti įrodymo ji negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos būtų atsisakęs priimti ar kad šių įrodymų pateikimo būtinybė būtų iškilusi po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nusprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti prašomus pridėti prie bylos įrodymus, kaip neatitinkančius naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje išimčių.

Dėl netesybų priteisimo

14. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar ieškovė pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį įgijo teisę skaičiuoti palūkanas, kurių dydis ir prievolė mokėti numatyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme.

15. Reikalavimo perleidimas (cesija) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reikalavimo įgijėjui pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Šia teisės norma įtvirtinta bendroji taisyklė, kad, perleidžiant reikalavimą, perleidžiamos ir papildomos, šalutinės teisės, net jeigu tai ir nenurodyta cesijos sutartyje. Nurodyta teisės norma yra dispozityvi, todėl reikalavimo teisės perleidimo sutartyje šalys gali nustatyti pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės išimtis, išskyrus atvejus, kai papildomos teisės yra neatsiejamai susijusios su cesijos sutartimi perleidžiamu reikalavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672/2013). Taigi asmuo, perėmęs visą piniginį reikalavimą, perima ir visą su juo susijusią teisę reikalauti nesumokėtų netesybų, palūkanų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.101 straipsnio 2 dalis).

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2021 m. kovo 2 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Šiluma ir vanduo“ ir ieškovės MB „Verslo idėja“ buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės vardu susidariusį įsiskolinimą. 2021 m. kovo 3 d. ieškovė pranešimu informavo atsakovę apie kreditoriaus pasikeitimą ir paragino sumokėti 9 705,95 Eur įsiskolinimą. Pranešime nurodyta, kad įsiskolinimą sudaro: 9 354,79 Eur skola, 311,16 Eur palūkanos, 40 Eur, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 punktą. 2021 m. kovo 12 d. atsakovė ieškovei bankiniu pavedimu sumokėjo 705,95 Eur, paskirtyje nurodyta ,,dalinis mokėjimas pagal s. f. SVPK-0017863 ir 0018435 (pasikeitus kreditoriui) “. Atsakovė liko skolinga ieškovei 9 000 Eur, taip pat ieškovė apskaičiavo 23,67 Eur palūkanas. Apeliantės teigimu, skolos likutis pagal PVM sąskaitas faktūras yra 8 648,84 Eur, pasikartoja, kad ieškovė neturėjo pagrindo apskritai skaičiuoti palūkanų.

17. Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (CK 6.101 straipsnio 2 dalis). Ieškovė ieškiniu papildomai prašė priteisti iš atsakovės 23,67 Eur palūkanų už pavėluotus atsiskaitymus, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsniu. Paminėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas ir laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą sumokėti.

18. 2021 m. kovo 2 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi šalys susitarė, kad šia sutartimi pradinis kreditorius naujajam kreditoriui perleidžia savo reikalavimo teisę į skolą kartu su visomis palūkanomis bei nuostoliais iš UAB „Ovirama“ pagal 2020-09-14 PVM sąskaitą faktūrą SVPK Nr. 0017863, 2020-10-30 PVM sąskaitą faktūrą SVPK Nr. 0018435, 2021-01-28 skolų suderinimo aktą.

19. Nors rašytinė sutartis, kurioje būtų aptartos prievolės užtikrinimo priemonės jos nevykdymo atveju tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės nebuvo sudaryta, tai neapriboja ieškovės reikalavimo teisių, nes reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovė įgijo visas reikalavimo teises į atsakovę, kurios gali atsirasti ne tik sutarties, bet ir įstatymo pagrindu. Ta aplinkybė, kad pradinis kreditorius savo santykiuose su atsakove niekada neskaičiavo ir neprašė mokėti kompensuojamųjų palūkanų (kurios skaičiuojamos praleidus prievolės įvykdymo terminą), nereiškia, kad jis tokios teisės neturėjo, nes pareigą mokėti įstatymo numatytas kompensuojamąsias palūkanas numato įstatymas (CK 6.210 straipsnis).

20. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Nagrinėjamoje byloje tarp atsakovės ir pradinio kreditoriaus buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, kuri laikoma komerciniu sandoriu. Tokiu atveju pradinis kreditorius turėjo teisę reikalauti iš atsakovės Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme numatytų pavėluoto mokėjimo palūkanų, ir minėta Reikalavimo perleidimo sutartimi teises į šį reikalavimą perleido ieškovei.

21. Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas ir laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą sumokėti. Kadangi atsakovė laiku nesumokėjo pradiniam kreditoriui ir ieškovei prekių kainą, tai atsakovė pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas 8 proc. dydžio palūkanas. Ieškovės apskaičiuotos pavėluoto mokėjimo palūkanos pagal minėtas dvi PVM sąskaitas faktūras – 23,67 Eur. Pažymėtina, jog civilinių įstatymų normos nustato sandorių šalims bendradarbiavimo ir kooperacijos pareigą, kurios šiuo atveju nesilaikė pati atsakovė, nes buvo pasyvi sandorio šalis, nesiėmė iš esmės jokių aktyvių veiksmų savo skoliniams įsipareigojimams, kuriuos, neabejotinai, žinojo esant neįvykdytais, vykdyti, ir tik kilus neigiamoms pasekmėms – preliminariu teismo sprendimu priteisus įsiskolinimą, ėmėsi aktyvių veiksmų.

22. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti įstatymo numatytas pavėluoto mokėjimo palūkanas – 23,67 Eur.

23. Remdamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad reikalavimas buvo perleistas tik į buhalterinės apskaitos dokumentais fiksuotą ir atsakovės pripažįstamą skolą, kaip jau minėta prieš tai, reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius ieškovei perlaido ne tik reikalavimą į pagrindinę atsakovės skolą, tačiau ir iš to kylančias netesybas bei palūkanas. Pakartotina, kad perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi, nagrinėjamu atveju tiek pradinis kreditorius, tiek ir perėmusi reikalavimą ieškovė pagrįstai ir teisėtai turi teisę skaičiuoti atsakovei atitinkamas netesybas už tinkamą sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

24. Apeliantė nurodo, kad UAB „Šiluma ir vanduo“ ieškovei perdavė tik buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtinančius apibrėžtą 9354,79 Eur skolos dydį, nenurodydama ir nedetalizuodama skolos atsiradimo pagrindo. Pagal UAB ,,Ovirama“ ir UAB ,,Šiluma ir vanduo“ 2021-01-28 aktą dėl skolų suderinimo skolos dydis yra 9 354,79 Eur, o skolos likutis siekia 8 648,84 Eur sumą.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš tai nurodyti apeliantės teiginiai vertintini kaip nepagrįsti. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Dėl to šią spragą yra užpildęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.109 straipsnio 1 dalį ir formuodamas šiuo klausimu vienodą teismų praktiką. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas perleistas.

26. Sutiktina su ieškovės atsiliepime nurodytu argumentu, jog šiuo atveju, MB „Verslo idėja“ neprivalėjo atsakovei pateikti be atskiro reikalavimo kitų skolą pagrindžiančių dokumentų. Ieškovė, skolininkei pateikė reikalavimo teisės perleidimo sutartį bei pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą, raginantį padengti susidariusią skolą. Prievolei įvykdyti buvo suteiktas penkių dienų terminas nuo pranešimo gavimo dienos. Teisėjų kolegija sutinka, kad prieš tai nurodytais veiksmais buvo įvykdyta įstatyme nurodyta ieškovės pareiga – skolininkei pateikti reikalavimo teisės perleidimo faktą pagrindžiančius dokumentus, tuo pranešant apie kreditoriaus pasikeitimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darytina pagrįsta išvada, jog reikalavimo teisės perleidimas yra teisėtas ir atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą reguliavimą. Nuo 2021 m. kovo 2 d. ieškovė tapo naująja kreditore skolininkės atžvilgiu, to pagrindu UAB „Ovirama“ pagal perleistą reikalavimą yra atskaitinga ieškovei MB „Verslo idėja“ ir pranešime nurodyta skolos suma, kylanti iš buvusių komercinių santykių, sieja tik ieškovę ir atsakovę.

27. Apeliantė nurodo ir tai, kad UAB „Šiluma ir vanduo“ neturėjo teisės perleisti reikalavimo teisės į palūkanas, nes pagal 2021-01-28 aktą dėl skolų suderinimo UAB ,,Šiluma ir vanduo“ nuo tokios teisės atsisakė.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad suderinimo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Jeigu viena iš šalių nesutinka su nurodytu skolos dydžiu, ji turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011).

29. Iš pateikto 2021-01-28 rašto dėl skolų suderinimo yra aiškiai matyti, kad paminėtu dokumentu pradinis kreditorius ir atsakovė suderino atsakovės neapmokėtas sąskaitas, pažymint išrašytų sąskaitų datas, numerius, sumas, neapmokėtą likutį. Nėra pagrindo manyti, jog pradinio kreditoriaus ir atsakovės patvirtintas raštas dėl skolos suderinimo patvirtina pradinio kreditoriaus atsisakymą nuo netesybų, kurias šis turėjo teisę skaičiuoti atsakovei už atitinkamų įsipareigojimų nevykdymą. Sutiktina ir su atsakovės teiginiu, kad toks raštas negali būti laikomas šalis siejusius prievolinius teisinius santykius pakeičiančiu dokumentu, kadangi šis patvirtintas tik tuometinių šalių darbuotojų – vyr. buhalterių, tačiau ne įgaliojimus sandorius sudaryti, keisti ar nutraukti turinčių įmonių atstovų. Dėl nurodytų priežasčių apeliantės pozicija dėl rašto dėl skolų suderinimo reikšmės nustatant skolos dydį laikytina visiškai nepagrįsta.

30. Pakartotina, kad nagrinėjamu atveju iš 2021 m. kovo 2 d. Reikalavimo perleidimo sutarties matyti, jog pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės skolą pagal 2020 m. rugsėjo 14 d. ir 2020 m. spalio 30 d. PVM sąskaitas faktūras bei 2021 m. sausio 28 d. aktą dėl skolos suderinimo, kartu su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais), palūkanomis bei nuostoliais, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgijo teisę ne tik į atsakovės pagrindinę skolą, bet ir į palūkanas bei nuostolius.

Dėl teismo sprendimo išdėstymo

31. Atsakovė pateiktuose prieštaravimuose pirmosios instancijos teismo prašė teismo sprendimo vykdymą išdėstyti dalimis įpareigojant atsakovę padengti ieškovei 8 648,84 Eur skolą ir sumokėti palūkanas per 9 mėnesius, atliekant iki kiekvieno mėnesio 15 d. ne mažesnio kaip 1 000 Eur dydžio mokėjimus.

32. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vien atsakovės nurodyti teiginiai ir argumentai apie galimybės neturėjimą šiuo metu sumokėti visą sumą, nesant tikslių duomenų apie įmonės finansinę padėtį (gaunamas pajamas, turimas išlaidas, turimą turtą), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovės finansinė padėtis yra tokia išimtinai sunki, kad sąlygotų teismo sprendimo įvykdymo išdėstymą. Pažymėjo, kad byloje pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, susirašinėjimas su KRATC nesudaro pagrindo priešingai išvadai padaryti.

33. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl darė nepagrįstas išvadas. Teismas nepagrįstai nesivadovavo valstybės institucijų pripažintu, todėl visiems žinomu faktu, kad dėl COVID-19 verslas patiria ekonominių sunkumų ir dėl to valstybė teikia pagalbą. Šį faktą, be kita ko, patvirtina atsakovės pateiktas oficialus rašytinis dokumentas, kuriuo patvirtintas faktas, kad atsakovei SODRA yra atidėjus socialinio draudimo įmokų mokėjimą.

34. Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima (CPK 284 straipsnio 1 dalis).

35. Išnagrinėjęs bylą iš esmės, priimdamas galutinį sprendimą, teismas ginčą išsprendžia visiškai, toks sprendimas tampa privalomas ir vykdytinas, įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią (CPK 18, 259, 260 straipsniai, 279 straipsnio 4 dalis). Vis dėlto teismo sprendimas ne visuomet gali būti įvykdytas jame nurodyta tvarka. Teismo sprendimo nevykdymą gali lemti tiek skolininko nesąžiningumas, kai jis vengia įvykdyti sprendimą, tiek neįvykdymo padarinių nenurodymas teismo sprendime, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, tiek objektyvios aplinkybės, kurioms susidėjus teismo sprendimas negali būti vykdomas jame nurodytu būdu. Tokiais atvejais bylos šalys, vadovaudamosi CPK 284 straipsnio 1 dalimi, turi teisę prašyti teismo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą, bylos šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisėtų interesų apsaugą. Kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsigaliojus, tai, spręsdamas tokį klausimą, teismas yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto materialiojo reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės. CPK 284 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutas nėra skirtas įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3-346/2013).

36. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo aktualūs yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006).

37. Be to, CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, todėl, nusprendžiant dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo (atidėjimo ar išdėstymo), visuomet turi būti atsižvelgiama ir į šį principą – kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų faktiškai paneigtas teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje.

38. Apie būtinybę teismui, sprendžiančiam CPK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto instituto taikymo klausimą, užtikrinti, kad sprendimo vykdymo atidėjimu ar išdėstymu nebūtų iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, taip pat nebūtų pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, buvo pasisakęs ir kasacinis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

39. Pažymėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės tik atkartoja jau pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, jog jos dabartinė finansinė situacija neleidžia jai sumokėti ieškovės naudai priteistinos skolos, akcentuoja dėl COVID-19 pandemijos sumažėjusias iš vykdomos veiklos gaunamas pajamas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė į bylą nepateikė jokių įmonės dokumentų (pavyzdžiui, įmonės balanso, informacijos iš turtą registruojančių registrų ir pan.), kurie patvirtintų esamą prastą įmonės finansinę padėtį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės į bylą pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo ir susirašinėjimas su KRATC nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovės finansinė padėtis šiuo metu būtų sunki.

40. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad karantino paskelbimas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje savaime nereiškia skolininkų atleidimo nuo prievolių ir / ar įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo. Juolab, kad būtent valstybės taikomos mokestinės pagalbos priemonės (pavyzdžiui, atleidimas nuo delspinigių, galimybė sudaryti mokestinės paskolos sutartį be palūkanų) šiuo atveju leidžia lėšas, kurias asmuo būtų privalėjęs skirti privalomiems mokesčiams į valstybės biudžetą sumokėti, naudoti atsiskaitymui su įmonės kreditoriais. Siekdamas jam palankaus procesinio sprendimo dėl skolos išdėstymo, atsakovas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius ne tik tai, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių jo finansinė padėtis yra sunki, bet ir tai, kad padėtis yra tokia sudėtinga, jog priteistos skolos mokėjimo neišdėstymas sukeltų atsakovui itin sunkias pasekmes, kartu ir įrodymus, kad ateityje jo finansinė padėtis pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021-02-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-92-370/2021).

41. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad vien tik atsakovės noras išvengti neigiamų priverstinio sprendimo vykdymo pasekmių negali būti priežastis suteikti jai prioritetą prieš įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkintą ieškovo interesą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi jog, tenkinus atsakovės prašymą, sprendimo įvykdymas nepagrįstai užsitęstų, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, taip pat pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai, juo labiau, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog ateityje jos finansinė padėtis pagerės, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad atsakovė bus pajėgi tinkamai įvykdyti teismo sprendimą jį išdėsčius ar atidėjus priteistos sumos sumokėjimą tam tikram laikotarpiui.

42. Teisėjų kolegija sutinka ir su ieškovės pateiktu pastebėjimu, jog atsakovė prašymą išdėstyti skolos apmokėjimą pateikė teismui teikdama prieštaravimus – 2021 m. balandžio 26 d., kuriais taip pat pripažino dalį ieškovės pareikštų reikalavimų, tačiau per visą bylos nagrinėjimo laikotarpį atsakovė ieškovei neatliko nė vieno skolos dengimo, kas iš esmės patvirtina, jog atsakovė nėra suinteresuota geranoriškai ir sąžiningai įvykdyti jai tenkančių priešpriešinių įsipareigojimų.

43. Taigi atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo išnagrinėjo teisingai.

Dėl bylos procesinės baigties

44. Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, ieškovės ieškinį patenkinęs visiškai, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kurių apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė. Naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą remiantis atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

46. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, jai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.

47. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šios ieškovės turėtos išlaidos yra realios, pagrįstos ir protingo dydžio, neviršija užmokesčio dydžio, numatyto Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktuose, todėl ieškovei iš atsakovės, kurios apeliacinis skundas atmestas, priteistina 300,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Raimonda AndrulienėAlbina PupeikienėAlvydas Žerlauskas