Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-126-990/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-03-10
Bylos Nr.: 1A-126-990/2026
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Mindaugas Ražanskas
Kaltinamasis: A. V.
Nukentėjusysis: I. K.
Advokatai: Erikas Čerškus, Dalia Ramoškevičienė

Kategorijos

1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
2.1.3.1Jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)
2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-126-990/2026

Teisminis procesas Nr. 1-01-1-15603-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.1.3.1; 2.1.14.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės ir Mindaugo Ražansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujantteismo posėdžių sekretorei Renatai Paukštei,prokurorei Renatai Augutavičienei,išteisintajam A. V., jo gynėjui advokatui Erikui Čerškui,nukentėjusiojo I. K. (I. K.) atstovei pagal įstatymą J. K. (Y. K.),vertėjui R. S. (R. S.),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nepilnamečio nukentėjusiojo I. K. atstovės pagal įstatymą J. K., nepilnamečio nukentėjusiojo I. K. įgaliotosios atstovės advokatės Dalios Ramoškevičienės ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės V. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. išteisintas jam nepadarius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalyje, įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašą nutarta perduoti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui administracinio nusižengimo teisenai pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 72 straipsnį pradėti, o I. K. atstovės pagal įstatymą J. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. V. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, t. y. kad jis 2024 m. balandžio 25 d. apie 14.00 val. privačioje pagrindinio ugdymo mokykloje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), pamokos metu klasėje sugriebė mažamečiui I. K. už dešinės rankos ir patraukė, po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, suėmęs už I. K. dešinės rankos, tempė grindimis iš klasės į koridorių, tokiu būdu sukeldamas I. K. fizinį skausmą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamosios bylos duomenis, nustatė, jog ginčo dėl to, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje A. V. suėmė vaikui už dešinės rankos ir tempė šį grindimis iš klasės į koridorių, iš esmės nebuvo. Teismas pažymėjo, kad baudžiamajai atsakomybei už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnyje, padarymą kilti būtina įsitikinti, kad nukentėjęs asmuo pajuto skausmą ar patyrė kitas fizines kančias, ir nustatė, kad proceso dalyvių parodymai apie nukentėjusiajam sukeltą fizinį skausmą buvo skirtingi, todėl teismas sprendė, kad nukentėjusiojo, liudytojų parodymai ir kita rašytinė bylos medžiaga neleido padaryti patikimos išvados, kad kaltinamojo veiksmais buvo siekiama sukelti fizinį skausmą ir kad naudota fizinė jėga buvo intensyvi ir stipri ir tokiais veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas. Teigti, kad kaltinamajame akte nurodyti veiksmai: „sugriebė“, „patraukė“, „suėmė“, „tempė“ visada neabejotinai sukelia fizinį skausmą, apkaltinamajame nuosprendyje būtų deklaratyvu ir prieštarautų nuosprendyje minėtoms fizinio skausmo, kaip nusikalstamos veikos požymio, nustatymo nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos galima spręsti apie netinkamą A. V. elgesį prieš nukentėjusį vaiką, šio garbės ir orumo žeminimą, vaiko teisių pažeidimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu I. K. atstovė pagal įstatymą J. K. ir įgaliotoji atstovė advokatė Dalia Ramoškevičienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nuosprendį: pripažinti A. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir patenkinti nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą civilinį ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas, nes yra prieštaringas ir buvo priimtas teismui neobjektyviai įvertinus byloje surinktus įrodymus, dėl to padarius nepagrįstą bylos duomenimis išvadą, kad kaltinamojo nukentėjusiajam nepilnamečiui I. K. padaryti veiksmai nėra nusikalstama veika. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad A. V. elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėtį, todėl A. V. už šią veiką turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė;

3.2. pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kadangi teismas neįvertino nukentėjusiojo amžiaus, vaiko ir kaltinamojo fizinių duomenų didelio skirtumo, kaltinamojo veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu stiprumo ir intensyvumo – tai, kad prieš vaiką veikė suaugęs stambaus sudėjimo vyras; smurtinius veiksmus atliko mokytojas dvylikamečio mokinio atžvilgiu; vaikas buvo jėga pakeltas nuo kėdės (į viršų 45 laipsnių kampu tempiant vaiko ranką), o vaikui nugriuvus, nukentėjusysis buvo kaltinamojo tempiamas už rankos grindimis per klasę į koridorių;

3.3. teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, padarydamas išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamasis prieš vaiką naudojo intensyvią ir stiprią jėgą, už rankos ištraukdamas vaiką iš mokyklinio suolo ir tempdamas vaiką grindimis iš klasės, ir kaltinamojo veiksmai nesukėlė nukentėjusiajam fizinio skausmo. Bylos duomenis teismas vertino šališkai, t. y. išimtinai palankiai kaltinamajam, nepagrįstai atmesdamas tuos duomenis, kurie patikimai patvirtina, kad kaltinamasis prieš nukentėjusįjį naudojo intensyvią ir kryptingą fizinę jėgą, kuri sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą (ignoruodamas arba laikydamas nereikšmingais nukentėjusiojo parodymus, 2024 m. balandžio 25 d. ambulatorinės apžiūros įrašus ir 2024 m. balandžio 26 d. specialisto išvados duomenis). Ar A. V. savo veiksmais nuketėjusiajam siekė sukelti fizinį skausmą, ar naudojo fizinį smurtą, siekdamas ne sukelti skausmą, bet kad vaikas jam paklustų (atsistotų iš mokyklinio suolo ir išeitų iš klasės), šio veiksmų kvalifikavimui neturi teisinės reikšmės. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, kyla asmeniui, veikusiam tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, todėl teismo argumentas, kad kaltinamasis savo veiksmais (ne atsitiktiniais, ne momentiniais, bet kryptingais, intensyviais ir trunkančiais tam tikrą laiką) nesiekė sukelti fizinio skausmo nukentėjusiajam, patvirtina teismo šališkumą;

3.4. A. V. patvirtino naudojęs fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį, tačiau teigė nemanąs, kad jo veiksmai vaikui galėjo sukelti skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. liepos 22 d. A. V. parodė, kad jis priėjo prie nukentėjusiojo, paėmė šį už dešinės rankos riešo ar dešinio delno ir, paėmęs už rankos, pakėlė nuo kėdės (pakeldamas šio ranką maždaug 45 laipsniais), tuomet vaikas atsistojo, o jis vis dar laikė šio ranką, o po žingsnio vaikui nugriuvus ant grindų ir pradėjus juoktis, jis šį ištempė iš klasės. Toks A. V. paaiškinimas patvirtina, kad buvo panaudota intensyvi ir stipri jėga. Intensyvių veiksmų atlikimas negalėjo nesukelti fizinio skausmo nukentėjusiajam, o A. V. negalėjo nesuprasti, kad vaikui sukelia skausmą naudodamas atitinkamo intensyvumo ir pasikartojančius fizinio smurto veiksmus – traukiant už rankos iš suolo, laikant jį pakeltą ir tempiant vaiko ranką pakeliant jį nuo kėdės bei tempiant vaiką grindimis iš klasės. Apeliaciniame skunde aptariami bylos duomenys patvirtina, kad vaikui tokiu elgesiu buvo sukeltas dešinės rankos, pečių, kaklo, nugaros, galvos plaukuotosios dalies skausmas. Teismas, objektyviai nevertindamas byloje surinktos visumos duomenų, patvirtinančių vaikui sukeltą skausmą, išteisinamajame nuosprendyje savo išvadą dėl skausmo nesukėlimo iš esmės grindė tik kaltinamojo gynybine pozicija, t. y. kaltinamojo žodžiais, kad „vaikas toliau juokėsi ir tai buvo pramoga visai klasei. Iš viso vaiko elgesio jis matė, kad tikrai jam nieko neskauda ir jokio skausmo jis jam nesukelia, todėl jis vaiką ištempė“ (3 t., b. l. 20-24). Apeliantė pažymi, kad šių A. V. teiginių nepatvirtina kiti bylos duomenys, tačiau byloje surinkti duomenys (nukentėjusiojo parodymai, medicininės apžiūros metu užfiksuoti duomenys, specialisto išvada ir kt.) paneigia kaltinamojo teiginius, kad nukentėjusiajam neskaudėjo;

3.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje tokio pobūdžio bylose nurodoma, kad, sprendžiant apie fizinio poveikio stiprumą, be kitų aplinkybių yra svarbūs kaltinamojo bei nukentėjusiojo fiziniai duomenys. Šioje byloje itin reikšmingos tokios aplinkybės, kad prieš vaiką veikė suaugęs, stambaus sudėjimo vyras, vaikas buvo jėga pakeltas nuo kėdės (į viršų 45 laipsnių kampu tempiant vaiko ranką), o vaikui nugriuvus, nukentėjusysis buvo kaltinamojo tempiamas už rankos grindimis per klasę į koridorių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šios aplinkybės liko neįvertintos;

3.6. ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo teisėjui davė išsamius parodymus apie įvykį, todėl nepagrįsta nuosprendžio išvada, kad vaiko parodymai nėra pakankami kaltinamojo kaltei įrodyti. Nepagrįsti bylos duomenimis yra ir teismo argumentai, kad vaiko parodymai nenuoseklūs, nesutampa su kitų liudytojų parodymais, nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi dėl to, jog vaikas buvo apklaustas praėjus penkiems mėnesiams po įvykio ir galbūt įvykio neprisimena. Apeliantė pažymi, kad nukentėjusiajam nėra diagnozuota atminties sutrikimų arba kokių nors psichinių ligų ar psichologinių savybių (pvz., reikšmingas polinkis išsigalvoti, fantazuoti ar meluoti), dėl kurių jo parodymus galima būtų laikyti nepatikimais duomenimis. Byloje nėra duomenų apie bet kokias kitas aplinkybes, kurios teismui galėtų sudaryti objektyvų pagrindą abejoti I. K. atmintimi ir parodymais;

3.7. buvusios mokyklos vadovės M. P. parodymai vertinti kritiškai, nes iš esmės buvo skirti kaltinamajam ginti, kadangi tokia pozicija kartu buvo ir bandymas apginti jos įsteigtos bei jai vadovaujant veikusios mokyklos ir savo profesinės veiklos prestižą;

3.8. priimdamas nuosprendį, teismas be pagrindo nesivadovavo S. L. (S. L.), G. B. (H. B.), S. S. duotais parodymais. S. L., G. B. ir S. S. patvirtino, kad iš karto po incidento vaikas kreipėsi auklėtojos ir artimųjų pagalbos, tačiau auklėtoja (S. S.) tuo metu vedė pamoką kitai klasei, todėl natūralu, kad nukentėjusiojo išsamiai išklausinėti apie įvykį (taip pat ir kokias kūno dalis ir dėl kokių konkrečių kaltinamojo veiksmų vaikui skaudėjo) ji negalėjo. Ši liudytoja teisme konkrečiai paklausta apie vaiko nusiskundimus nurodė, kad I. K. skundėsi, jog skaudėjo „ar galvą, ar šalia galvos ir ranką“ (3 t., b. l. 123-125). Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie verstų abejoti liudytojos parodymais, duotais teismui. S. L. ir G. B. parodymai apie vaiko patirtą fizinį skausmą nėra tokie detalūs, kaip vaiko parodymai teismui bei vaiko nusiskundimai gydytojai poliklinikoje ir medicinos ekspertui, tačiau šių liudytojų parodymai nepaneigia vaiko fizinio skausmo, patirto dėl kaltinamojo smurtinių veiksmų, bet reikšminga dalimi patvirtina nukentėjusiojo išsamius parodymus apie iš mokytojo patirtą smurtą ir smurtu sukeltą fizinį skausmą. G. B. (vaiko močiutė) ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė apie tai, kad vaikas buvo kaltinamojo sumuštas, t. y. kad vaiką mokytojas paėmė, numetė ant grindų ir ištempė už rankos iš klasės, dėl to vaikui skaudėjo galvą, vaiką pykino (šie duomenys užfiksuoti žodiniame pranešime apie įvykį, pareiškime, liudytojos apklausos protokole). Taip pat teismas be pagrindo laikė prieštaringais S. L. parodymus dėl nedidelių nesutapimų tarp šio parodymų, tačiau S. L. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis po įvykio skundėsi galvos skausmu ir pykinimu;

3.9. nukentėjusiojo parodymus apie kaltinamojo sukeltą fizinį skausmą patvirtina, o kaltinamojo teiginius, kad vaikui neskaudėjo, paneigia ambulatorinės apžiūros ir specialisto išvados duomenys. Jei byloje būtų įrodymų, kad vaikas tempiamas grindimis juokėsi, tai nepaneigtų faktų, kad kaltinamasis fiziškai smurtavo ir kaltinamojo veiksmais nukentėjusiajam vaikui buvo sukeltas skausmas. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis yra paauglys, o mokytojas prieš vaiką naudojo fizinį smurtą kitų paauglių, kurių nuomonė apie jį patį vaikui yra svarbi, akivaizdoje, todėl negalima atmesti, kad vaikai, patirdami skausmą savo bendraamžių akivaizdoje, gali bandyti patiriamą skausmą iškęsti, maskuodami šį įvairiai, taip pat ir juoku. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių kaltinamojo žodžius, kad nukentėjusysis juokėsi, kai kaltinamasis nukentėjusį pargriuvusį vilko klasės grindimis į koridorių.

4. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausioji prokurorė V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nuosprendį: pripažinti A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jam vienerių metų laisvės apribojimo bausmę bei baudžiamojo poveikio priemones – 1) uždrausti A. V. dirbti pedagoginį darbą vienerius metus; 2) įpareigoti A. V. per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. teismas, vertindamas faktines bylos aplinkybes dėl A. V. galbūt padarytos nusikalstamos veikos, jas vertino formaliai, atsietai vienas nuo kitų, neišsamiai, neįvertino visų aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui, sistemiškai ir visumoje, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties objektyvaus požymio - padarinių (fizinio skausmo sukėlimo);

4.2. teismas netinkamai vadovavosi teisinį reguliavimą aiškinančia teismų praktika, neįvertino teisiniam vertinimui reikšmingų aplinkybių dėl kaltinamojo ir nukentėjusiojo fiziologinių ypatumų, kaltinamojo panaudotos fizinės jėgos, atliktų veiksmų pobūdžio, pavojingumą apsprendžiančių aplinkybių (įvykio metu buvusią kaltinamojo profesiją, įvykio metu buvusią kaltinamojo psichologinę-emocinę būseną, įvykio metu klasėje buvusių mokinių reakciją į kaltinamojo veiksmus, nukentėjusiojo amžių, nukentėjusiojo reakciją į kaltinamojo veiksmus);

4.3. teismas byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus analizavo vienpusiškai, nevertino jų visumos bei tarpusavio sąsajumo, nepakankamai atsižvelgė į įrodymų turinį bei tarpusavio santykį, nesivadovavo teismų praktika, susijusia su asmenų, ypatingai mažamečių, parodymų vertinimu, neatsižvelgė į tiriamo įvykio situaciją, į aplinkybę, jog teismo akcentuojamus kaltinamajame akte nurodytus veiksmus - „sugriebė“, „patraukė“, „suėmė“, „tempė“ atliko suaugęs vyras, vaiko mokytojas, bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir A. V. veikoje nepagrįstai nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių;

4.4. priimdamas sprendimą dėl A. V. išteisinimo teismas nepagrįstai vadovavosi atskiromis kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojų (J. K., S. L., S. S., G. B.) baudžiamojo proceso metu nurodytomis frazėmis dėl nukentėjusiojo patirto fizinio skausmo (frazes vertino nesistemiškai, nevertino jų nuoseklumo, logiškumo ir esmės, nesugretino su kitais įrodymais, nepagrįstai sumenkino jų įrodomąją vertę kilusiems padariniams, priežastiniam ryšiui pagrįsti, ignoruodamas išnagrinėtų bylos duomenų įrodomąjį pagrindą). Teismas, neįvertinęs minėtų liudytojų parodymų susiformavimo konteksto, nepakankamai dėmesio skyrė A. V. parodymams apimtyje dėl nukentėjusiajam padarytų fizinio smurtinio pobūdžio veiksmų, kurie galimi tik tyčia aktyviai darant fizinį poveikį asmens kūno vientisumui, ir būtent tokiais veiksmais nukentėjusiajam sukeltų padarinių – fizinio baudžiamąją atsakomybę siekiančio skausmo. Apeliantė pažymi, kad kaltinamojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo paaiškinimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes nėra teisinga, t. y. gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų analizuojamo įvykio aplinkybių, todėl tokiu atveju įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo parodymai vertintini kitų objektyvių nagrinėjamoje byloje esančių duomenų kontekste. Be to, iš kasacinio teismo praktikos kyla reikalavimas, kad kiekvienu atveju vertinant asmenų parodymus ir paaiškinimus, šie turi būti vertinami ne atsietomis frazėmis, o sistemiškai, įvertinus jų nuoseklumą, logiškumą ir esmę, sugretinus pirminius ir papildomus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo, teisiamojo posėdžio metu, taip pat sugretinus asmenų parodymus su kitais įrodymais, o nustatant parodymų patikimumą - išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, įvertinant jų prieštaravimus, papildymą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, esmingai nukrypo nuo šių įrodymų vertinimo taisyklių;

4.5. vertinant kaltinamojo parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad parodymuose yra esmingų prieštaravimų, lyginant su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie patvirtina, kad A. V. suvokė, kad atlikdamas jam inkriminuojamus neteisėtus pavojingus veiksmus jis leido kilti ir pavojingoms pasekmėms – fiziniam skausmui, kurį juto nukentėjusysis, t. y. ikiteisminio tyrimo metu A. V. nuosekliai pasakojo, kad įvykio metu jis, siekdamas apraminti nukentėjusįjį, pastarajam kategoriškai atsisakant išeiti iš klasės bei norėdamas pats išvesti šį iš klasės, paėmė nukentėjusįjį už dešinės rankos, pakeldamas jo ranką patraukė iš suolo, vaikas pradėjo griuvinėti (specialiai nesilaikė ant kojų), todėl jis laikydamas vaiko ranką kėlė šį, norėdamas, jog vaikas stovėtų ant kojų, ir tokiu būdu jis, tempdamas vaiką grindimis, pastarąjį ištempė iš klasės į koridorių, ištempus į koridorių ir paleidus vaiko ranką, šis vėl griuvo ant grindų ir maždaug po 30-40 sekundžių atsistojo nuo grindų;

4.6. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, 2K-474-489/2016, 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019). Šiuo atveju veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Pirmosios instancijos teismas A. V. panaudotos fizinės jėgos nepakankamą intensyvumą, stiprumą grindė nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga, kuri neleido teismui padaryti patikimų išvadų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių buvimo kaltinamojo veiksmuose, t. y. dėl nukentėjusiojo močiutės G. B. nenuoseklių parodymų apie vaiko savijautą, taip pat S. S., S. L. parodymai dėl skausmo sukėlimo skyrėsi;

4.7. apeliantė nesutinka su baudžiamosios bylos duomenų vertinimu ir pozicija dėl negalimumo daryti patikimų išvadų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių buvimo A. V. veiksmuose. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu įrodyti, kad kaltininkas sukėlė BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytus padarinius – realų fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje A. V. suėmė vaikui už dešinės rankos ir tempė vaiką grindimis iš klasės į koridorių. Esmines aplinkybes dėl A. V. panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį patvirtina net tik A. V., bet ir nuoseklūs liudytojų (J. K., S. S., S. L., M. P. ir G. B. baudžiamojo proceso metu duoti parodymai) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir policijos pareigūnų kamerų užfiksuotame vaizdo įraše, 2024 m. balandžio 25 d tarnybiniame pareiškime, pareiškime nurodyti duomenys. Nors 2024 m. balandžio 26 d. specialisto išvadoje nebuvo užfiksuotos fizinio smurto žymės ant nukentėjusiojo kūno, tačiau įvertinus kaltinamojo veiksmų turinį, pavojingumą, intensyvumą, aplinkybę, kad konkretūs smurtiniai veiksmai buvo naudojami mažamečiam vaikui, nepaneigia aplinkybių, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo smurtaujama ir dėl kaltinamojo naudojamo fizinio smurto nukentėjusiajam buvo sukeltas baudžiamąją atsakomybę siekiantis fizinis skausmas;

Šalies argumentai

4.8. aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2024 m. spalio 14 d., t. y. praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams po įvykių, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadas dėl mažamečio parodymų patikimumo. Šis laiko veiksnys yra reikšmingas asmenų parodymų formavimo procese, nes, viena vertus, dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti su laiku užmirštos, kita vertus, praėjus tam tikram laikui po įvykio iš atminties gali būti atkurta daugiau patikslinančių įvykio aplinkybių ir bylai svarbių detalių. Vis dėlto vertinant nukentėjusiojo I. K. parodymus akcentuotina, kad jo apklausa yra tikrai labai išsami, vaikas nuosekliai papasakojo visas įvykio aplinkybes, be to, nurodė esmines aplinkybes, apibūdinančias A. V. atliktus neteisėtus pavojingus smurtinius veiksmus, atskleidžiančias įvykio kontekstą ir kaltinamojo elgesį, kartu apibūdinančias ir kaltinamojo veikos pavojingumą: parodė, kad mokytojas jį sugriebė, patraukė už dešinės rankos, tempė, vilko per kiliminės dangos grindis, jis griuvo, tokiais veiksmais mokytojas jam sukėlė fizinį skausmą. Tokie išsamūs ir nuoseklus nukentėjusiojo mažamečio parodymai leidžia spręsti, kad akivaizdu, jog vaikas nemeluoja, nefantazuoja, o atpasakoja tikrąsias nusikalstamo įvykio aplinkybes;

4.9. vertinant A. V. parodymus dėl atlikto fizinio smurto santykyje su kitais baudžiamosios bylos įrodymais - I. K., liudytojų J. K., S. S., S. L., G. B. parodymais ir kita bylos medžiaga, darytina priešinga išvada, nei nurodo pirmosios instancijos teismas: nukentėjusiojo, minėtų liudytojų parodymai ir kita rašytinė bylos medžiaga leidžia daryti patikimą, abejonių nekeliančią išvadą tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių buvimo A. V. veikoje: dėl to, kad jo naudota fizinė jėga buvo intensyvi ir stipri ir tokiais veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas, kurį buvo siekiama sukelti. Apeliantė pažymi, kad nukentėjusysis priešinosi tempiamas iš klasės, o kaltinamasis, siekdamas ištempti vaiką iš klasės, neabejotinai turėjo panaudoti ne tik paspaudimą, sugriebimo jėgą, bet ir pakankamą fizinę jėgą įveikti mažamečio vaiko pasipriešinimą. Akivaizdu, kad mažamečio sugriebimas už rankos, pakėlimas suėmus šio ranką, patraukimas iš suolo, laikant vaiko ranką pakeliant vaiką, po to tokiu būdu laikant vaiką jo tempimas grindimis iš klasės į koridorių turėtų būti vertinamas kaip skausmingas veiksmas, toks fizinis sąlytis vaikui neišvengiamai sukėlė fizinį skausmą, todėl akivaizdu, kad šioje veikoje yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai, numatyti BK 140 straipsnio 3 dalyje. Šiuo įvykiu buvo šokiruoti ir kiti klasėje buvę vaikai, kurie nubėgo pas klasės auklėtoją S. S., kuri paaiškino, kad vaikai buvo pas ją atbėgę ir pasakojo, jog lietuvių kalbos mokytojas pravardžiavo vaiką, o po to pastarąjį ištempė iš klasės. A. V. neigė vartojęs necenzūrinius žodžius, nurodė, kad visuomet su vaikais bendrauja pagarbiai, tačiau nukentėjusiojo mama parodė, kad kaltinamasis vartojo necenzūrinius žodžius ne pirmą kartą, įžeidinėjo ir kitus vaikus, tačiau niekas nepasipasakojo, nes bijojo, kad mokytojas parašys blogą pažymį. Pasak liudytojų S. S. ir I. K., vaikai norėjo pakeisti lietuvių kalbos mokytoją, po to nurodė nenorintys eiti į lietuvių kalbos pamokas. Kaltinamojo parodymų patikimumo bei jo panaudotos jėgos vertinimui kilusioje jam pačiam stresinėje situacijoje reikšminga ir tai, kad A. V. mokykloje VŠI (duomenys neskelbtini) išdirbo kiek mažiau nei penkis mėnesius (Sodros išrašo duomenimis, dirbo nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. balandžio 9 d.), jo iki tol vykdyta individuali veikla nebuvo susijusi su pedagogine veikla, t. y. jis neturėjo pedagoginio darbo patirties. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad kaltinamasis, priešingai nei teigė apklausos teisiamojo posėdžio metu, būdamas susijaudinęs, galėjo neįvertinti savo naudojamos fizinės jėgos stiprumo. Be to, S. S. parodė, kad A. V. buvo įsiutęs;

4.10. aplinkybės, kad tarp nukentėjusiojo mažamečio ir liudytojų (J. K., G. B., S. S., S. L.) parodymų yra tam tikrų nenuoseklumų, neatitikimų (apimtyje dėl konkrečiai nurodomų aplinkybių, apibūdinančių mažamečio patirtą fizinį skausmą), ir kad liudytojai detaliai nenupasakojo nukentėjusiojo įvykio metu patirto fizinio skausmo pobūdžio, stiprumo, nesudaro pagrindo patikimumo vertinimui, kadangi informacijos suvokimo, įsiminimo, laikymo atmintyje ir atsiminimo, ypač perteikiamo verbaline (žodine) forma procesai yra sąlyginai atskiri informacijos apdorojimo etapai. Klaidinga manyti, kad asmenų fiksuotų aplinkybių atgaminimo procesai veikia panašiai kaip vaizdo kamera, kuomet galima atsukti juostelę ir pakartoti užfiksuotus vaizdus iš naujo. Apklausiant liudytojus, nukentėjusiuosius išlieka faktų iškraipymo tikimybė, kadangi visi parodymai yra asmeninis įrodymas, jiems neišvengiamai būdingas subjektyvumas dėl žmogaus psichofiziologinių savybių, jo atmintyje susiformavusios įrodomosios informacijos, sugebėjimo ją atkurti, šio sugebėjimo nepastovumo laike ir t. t. Vien tai nesuteikia besąlygiško pagrindo atskirų asmenų parodymus vertinti kaip nepatikimus, prieštaringus ar nenuoseklius, be to nusikaltimo buvimą ar nebuvimą nulemia objektyvios įvykio ir veikos aplinkybės, pagrįstos faktiniais duomenimis, kurie pagrindžia baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą ar nebuvimą galimo kaltininko veiksmuose. Reikšminga ir tai, jog tiek teismų praktikoje, tiek baudžiamojo proceso teisės teorijoje taip pat nurodoma, kad sveikatos sutrikdymo bylose gali būti tam tikrų smulkių neatitikimų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose, kas gali atsirasti dėl stresinės būklės, dėl vykstančios sumaišties ar naudojamo prieš nukentėjusįjį fizinio smurto veikos padarymo metu. Dėl šios priežasties smurtinių nusikaltimų bylose vertinant nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus atsižvelgiama į ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, nukentėjusiojo būklę veikos padarymo metu, nukentėjusiojo ir liudytojų būklę po veikos padarymo, kaip jie galėjo suvokti visas aplinkybes. Tam tikri minimalūs nesutapimai ar prieštaravimai parodymuose yra galimi, jeigu parodymai iš esmės nuoseklūs ir dėl pagrindinių aplinkybių nesikeičia. Be to, būtina akcentuoti, kad nukentėjusiųjų vaikų parodymų gavimas ir vertinimas yra dar kiek labiau specifinis, lyginant su pilnamečių asmenų parodymais. Vertindami vaikų parodymus ir pripažindami juos įrodymais, teismai iš esmės remiasi dviem kriterijais: visų pirma, vertina, ar jie gauti esmingai nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, antra, sprendžia, ar jie gali būti pripažįstami patikimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015). Praktikoje teismai nurodo, kad nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas negali būti vertinamas taip griežtai kaip suaugusių asmenų parodymai. Netikslumai nepilnamečio asmens parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifika dėl amžiaus, fizinio ir protinio išsivystymo. Natūralu, kad nepilnametis (ypač jei jis mažametis) negali taip tiksliai ir aiškiai formuluoti savo mintis kaip suaugęs ir išsilavinęs asmuo, todėl vertinant jų parodymus visada reikia į tai atsižvelgti. Šiame kontekste teismų praktikoje pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti patirtus, matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294 648/2017 ir kt.). Apeliantė pažymi, kad nukentėjusysis, liudytojai dėl patirto streso galėjo neįsiminti patirtų ar išgirstų, o ir vėliau prisiminti, visų galimai tyrimui ir bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ir detalių iki smulkmenų;

4.11. teismo akcentuojami nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas, galbūt esantys neatitikimai su liudytojų parodymais nėra esminiai, taip pat nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nelaikytini prieštaringi. Nukentėjusiojo parodymų minimalus nenuoseklumas, esantys neesminiai neatitikimai su liudytojų parodymais yra paaiškinami tuo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu iš suaugusio asmens – mokytojo pusės buvo naudojami aktyvūs smurtiniai veiksmai, todėl nukentėjusysis dėl buvusios sumaišties, suprantamo išgąsčio, jaučiamo pažeminimo galėjo dėl neesminių aplinkybių klysti, jas painioti, po įvykio papasakoti klasės auklėtojai, motinai, jos pažįstamam ir močiutei ne visas tyrimui ir bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias jo patirtą fizinį skausmą. Tai yra visiškai suprantama ir pateisinama tiek jo amžiumi, tiek psichologine-emocine būsena po įvykio, tiek aplinkybe, jog jis kaip ir liudytojais apklausti jo klasės auklėtoja, motina, jos pažįstamas, močiutė negalėjo iš anksto žinoti, kokios aplinkybės yra reikšmingos tyrimui ir bylos nagrinėjimui, tiek aptartų parodymų formavimo proceso ypatumu, tačiau tai savaime nerodo nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų nepatikimumo ir prieštaringumo;

4.12. apeliantė nesutinka, kad A. V. veiksmai gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas, kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. V., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą – sugriebė nukentėjusįjį už dešinės rankos, pakėlė suėmęs jo ranką, patraukė iš suolo, laikė sugriebęs jo ranką ir kėlė vaiką, tokiu būdu laikydamas vaiką tempė šį grindimis iš klasės į koridorių ir taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. A. V. panaudotas fizinis smurtas prieš mažametį buvo intensyvus ir pakankamai ilgai trunkantis laike, taigi nurodytos aplinkybės, kaltinamojo veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis visiškai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalies numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, sudarančius šios veikos sudėtį.

5. Teismo posėdžio metu išteisintojo A. V. gynėjas advokatas Erikas Čerškus prašė apeliacinių skundų netenkinti ir priteisti A. V. 2 000 eurų procesinių išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą J. K. ir prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliaciniai skundai atmestini

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar dėl jų gautas skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

7. BPK 57 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nušalinimo institutas tiek įtariamajam, tiek kaltinamajam, tiek ir kitiems proceso dalyviams leidžia, be kita ko, pareikšti nušalinimą ir teisėjui. BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti teisėjo nušalinimo pagrindai: 1) jis toje byloje yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; 4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu; 5) jeigu jis tame procese dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gynėjas; 6) jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje; 7) jeigu jis priėmė nuosprendį pirmosios instancijos teisme, negali nagrinėti tą pačią bylą apeliacine tvarka ir kasacine tvarka, taip pat iš naujo nagrinėti tą bylą pirmosios instancijos teisme tuo atveju, kai panaikintas jo priimtas nuosprendis; 8) jeigu jis priėmė sprendimą apeliacinės instancijos teisme, negali nagrinėti tos bylos kasacine tvarka; 9) jeigu jis priėmė sprendimą kasacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacine tvarka; 10) jeigu jis priėmė sprendimą apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme, negali iš naujo nagrinėti tą bylą pirmosios instancijos teisme.

8. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-185-976/2021, 2K-228-976/2021, 2K-7-76-719/2022, 2K-125-648/2022, 2K-169-976/2022, 2K-7-196-303/2022).

9. Teiginius, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nukentėjusiojo atstovės grindžia tuo, jog teismas bylos duomenis vertino išimtinai palankiai kaltinamajam.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nei I. K. atstovė pagal įstatymą J. K., nei nepilnamečio įgaliotoji atstovė advokatė Dalia Ramoškevičienė teismui nušalinimo nepareiškė (2 t., b. l. 165-169; 3 t., b. l. 15-27, 59-66, 116-127, 143-153, 173-191), abejones dėl baudžiamąją bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo išsakė tik apeliaciniame skunde. Šios abejonės vertinamos kaip deklaratyvios, paremtos subjektyvia apeliančių nuomone ir tuo, kad buvo priimtas joms nepalankus sprendimas – išteisinamasis nuosprendis. Vien tai, kad teismas vertino įrodymus kitaip nei apeliantės, nepatvirtina teismo šališkumo.

Dėl A. V. veiksmų teisėtumo

11. BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

12. Šio baudžiamojo proceso metu A. V. kaltinamas tuo, kad jis 1) sugriebė I. K. už dešinės rankos ir 2) patraukė, 3) suėmęs už I. K. rankos 4) tempė I. K. grindimis. Prokurorė nenurodo, kaip tokie veiksmai vertintini - kaip mušimas ar kaip kitoks smurtavimas BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties kontekste.

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vertinant konkrečios veikos prieš mažametį vaiką atitiktį BK 140 straipsnio 3 dalies nusikalstamos veikos požymiams būtina atsižvelgti ir į kitus teisės norminius aktus, o vertinant kiekvienu atveju konkrečią situaciją, būtina įvertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį BK 140 straipsnio 3 dalies sudėčiai, bet ir susiklosčiusios situacijos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-489/2020).

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne visais atvejais fizinis poveikis kito žmogaus kūnui, net ir sukeliantis skausmą, yra vertintinas kaip neteisėtas - tam tikras funkcijas vykdantys asmenys, esant griežtai teisės aktuose įtvirtintiems pagrindams, turi teisę panaudoti fizinę prievartą: pavyzdžiui, policijos pareigūnai turi tokią teisę Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 24 straipsnyje nurodytais pagrindais, medikai – Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nurodytais pagrindais, mokytojai – Rekomendacijose dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams (toliau – Rekomendacijos), kurioms pritarta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. V-1268, nurodytais pagrindais. Rekomendacijų 3 punkte nurodyta, kad jos nustato galimas taikyti poveikio priemones netinkamai besielgiantiems mokiniams, taip pat pagrindines šių priemonių taikymo mokykloje sąlygas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios Rekomendacijos suderintos su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriumi, taigi A. V. veiksmus teisėjų kolegija vertins Rekomendacijose įtvirtintų teisės normų kontekste. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas mokytojų veiksmus analogiško pobūdžio bylose vertina Rekomendacijų kontekste (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255-648/2019).

15. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai pagrindžia tokias nagrinėjamo įvykio aplinkybes: A. V., būdamas pagrindinio ugdymo mokyklos mokytoju, vesdamas lietuvių kalbos pamoką, dėl I. K. veiksmų, trukdančių vesti pamoką, siekdamas pastarąjį iš klasės pašalinti, iš pradžių liepė šiam iš klasės išeiti, o šiam nesutinkant tai padaryti, šį iš klasės pašalino kaltinime nurodytu būdu. Šias aplinkybes patvirtina šie įrodymai:

15.1. teisiamojo posėdžio metu A. V. parodė, kad jo vedamos lietuvių kalbos pamokos viduryje I. K. vaikščiojo po klasę, garsiai kalbėjo, landžiojo po stalu, kur buvo sugriuvusio suolo palaidų dalių, kurias metė, spardė, rideno ant grindų, trukdė vesti pamoką. Iš esmės jis negalėjo vesti pamokos. Tuo metu klasėje buvo 8 mokiniai. Jis I. K. drausmino žodžiu, prašė elgtis kaip visi mokiniai, tačiau šis neklausė. Tuomet jis I. K. paprašė išeiti iš klasės, tačiau šis atsisakė paklusti. Tada jis išėjo ieškoti pagalbos, nes mokykloje yra mokyklos psichologas, du socialiniai pedagogai, kurie yra visi tame pačiame kabinete. Šie kabinetai visai šalia, tačiau nei psichologės, nei socialinių pedagogų kaip tyčia nebuvo. Grįžęs į klasę jis vėl įkalbinėjo I. K. palikti klasę, kadangi nebuvo įmanoma dirbti, tačiau šis tai daryti atsisakė. Tada jis paėmė I. K. už rankos ir patraukė iš suolo. I. K. pradėjo griuvinėti, nesilaikė ant kojų, todėl jis vaiką kėlė ant grindų, jog šis stovėtų ant kojų, ir ištempė į koridorių, kur paleido (3 t., b. l. 20-24);

15.2. ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodė, kad atėjęs į jo vedamą lietuvių kalbos pamoką I. K. eilinį kartą nebuvo pasiruošęs pamokai, t. y. neturėjo rašymo priemonės, nedirbo klasėje (nerašė, neskaitė), užsiėmė pašaliniais darbais, vaikščiojo po klasę, mėtė daiktus ant grindų ir ropojo po grindis, paprašytas atsisėsti į suolą sėdėjo ant palangės, garsiai kalbėjo bei šnekino kitus vaikus, tokiu būdu drumsdamas pamokos rimtį. Į visas jo pastabas ir prašymus nusiraminti I. K. reagavo impulsyviai – pradėjo spardyti klasėje stovėjusio išrinkto mokymosi stalo dalis. Maždaug po 20 minučių po pamokos pradžios supratęs, jog nebegali sukontroliuoti tokio I. K. elgesio, jis I. K. paprašė išeiti iš klasės, tačiau šis tai daryti atsisakė. Tada jis dar 2-3 kartus I. K. paprašė, kad šis išeitų iš klasės, tačiau šis kategoriškai atsisakė tai daryti. I. K. paklaustas, kodėl turi išeiti iš klasės, jis šiam paaiškino, kodėl šis turi išeiti iš klasės. I. K. nevykdant jo prašymų, jis išėjo iš klasės ieškoti psichologės, šios neradęs nuėjo į socialinės pedagogės kabinetą, tačiau ir šios nerado. Neradęs specialistų jis maždaug po 1-2 minučių grįžo į lietuvių kalbos kabinetą. Jam grįžus į klasę I. K. toliau drumstė pamokos rimtį, todėl nebežinodamas, ko daugiau imtis, jis nusprendė pats išvesti I. K. iš klasės: priėjęs prie sėdinčio I. K. jis savo kairiąja ranka paėmė už I. K. dešinės rankos riešo (ar už delno, šiuo metu jis tiksliai neatsimena) ir pakėlė I. K. nuo kėdės, pakeldamas šio ranką maždaug 45 laipsnių kampu. I. K. atsistojus šis po pirmo žingsnio nugriuvo ant grindų. Kadangi jis laikė I. K. ranką, jis vėl šią pakėlė į viršų ir I. K. atsistojo, tada jis ištempė I. K. iš klasės į koridorių. Tokiais savo veiksmais jis nesiekė sukelti skausmo I. K. ar sutrikdyti šio sveikatą – jis tiesiog norėjo sutramdyti netinkamai besielgiantį mokinį ir sudaryti galimybę mokytis kitiems mokiniams (2 t., b. l. 59-61, 69-71);

15.3. ikiteisminio tyrimo metu I. K. patvirtino, kad prieš ištempdamas jį iš klasės mokytojas du ar tris kartus 2-3 minutes jam kartojo išeiti iš klasės. I. K. negalėjo įvardinti priežasties, kodėl mokytojas norėjo jį pašalinti iš klasės, tačiau nurodė, kad jis nežinojo tam tikrų žodžių, kuriuos jam pasakinėjo draugai, taip pat klasėje jam buvo nukritęs tušinukas, kurį keldamas jis atsitrenkė į palangę (jeigu kažkas nukrisdavo, mokiniai pradėdavo juoktis). I. K. taip pat nurodė, kad jam yra tekę sulaukti pastabų iš lietuvių kalbos mokytojo - jam sakė, kad jis blogai mokosi (šią pastabą sakė ir nagrinėjamo įvykio metu), jo vertinimai yra dvejetai. Jo tėvai buvo iškviesti į mokyklą, tačiau jis neprisimena, dėl ko (1 t., b. l. 45-48);

15.4. teisiamojo posėdžio metu J. K. parodė, kad jos sūnus I. K. nesuprato mokytojo sprendimo išvaryti jį iš klasės priežasčių, tačiau pamokos metu jos sūnus nežinojo atsakymo ir jam atsakymą pasakė kažkas iš mokinių, taip pat pamokos metu buvo nukritęs rašiklis, kurį jos sūnus norėjo pakelti. Ji anksčiau buvo iš mokytojų sulaukusi pastabų, kad jos vaikas nepadarė užduočių ar neklausė būdamas mokykloje. Ji buvo girdėjusi, kad mokytojams sudėtinga dirbti su jos sūnaus klase. Ji buvo savo iniciatyva atvykusi į mokyklą pasikalbėti dėl vaiko mokymosi (3 t., b. l. 60-65). Ikiteisminio tyrimo metu J. K. parodė, kad praeitais metais buvo konfliktas su lietuvių kalbos mokytoju, tačiau didesnių konfliktų mokykloje tarp sūnaus ir vaikų bei pedagogų nebuvo (1 t., b. l. 55-57);

15.5. teisiamojo posėdžio metu M. P. parodė, kad I. K. 4 klasėje turėjo problemų su mokytoja, be to, negalėjo sutarti su klasės bendruomene, todėl buvo perkeltas pas kitą mokytoją (sutarus su mokytoja problemos išsisprendė). Vėliau I. K. perėjo į 5 klasę, klasė buvo problematiška dėl mokinių elgesio – mokiniai vėluodavo į pamokas, atsikalbinėjo, bėgo iš pamokų, rodė nepagarbą mokytojams ir klasės draugams (visi klasės vaikai, neišskiriant I. K., buvo problematiški; 3 t., b. l. 143-151).

16. Rekomendacijų 4 punkte apibrėžta, jog netinkamas mokinio elgesys – mokinio elgesys, keliantis realų pavojų jo paties ir (ar) kitų asmenų gyvybei, sveikatai, psichologiniam ar fiziniam saugumui arba turtui, taip pat pasikartojantis, tyčinis, agresyvus, įžūlus, griaunantis ugdymosi procesą, pažeidžiantis kitų asmenų garbę ir orumą bei psichologinį ir fizinį saugumą mokinio elgesys. Rekomendacijų 23.5 ir 23.6 punktuose įtvirtinta, kad mokyklos darbuotojas gali taikyti pagrįstus fizinius veiksmus mokinio atžvilgiu, kai siekiama nutraukti mokinio veiksmus, kuriais niokojamas turtas, ir (ar) apsaugoti turtą nuo galimo sunaikinimo ar sugadinimo arba sustabdyti netvarką; atskirti mokinį, griaunantį bendrą klasės tvarką ar mokyklos renginį, kai jis nepaiso pakartotinių reikalavimų ir raginimų laikytis elgesio taisyklių, išvedant jį iš patalpos (pavyzdžiui, klasės). Rekomendacijos nepateikia galutinio pagrįstų fizinių veiksmų sąrašo: vadovaujantis Rekomendacijų 24 punktu, pagrįsti fiziniai veiksmai gali varijuoti nuo stovėjimo tarp mokinių gresiant potencialiam atviram jų konfliktui, stovėjimo prieš mokinį, siekiant užkirsti kelią pavojingam mokinio elgesiui (pavyzdžiui, siekiant atitverti kelią prie lango, jei mokinys grasina iššokti, ar pan.), vedimo paėmus už rankos, iki mokinio sulaikymo, fiziškai apribojant mokinio veiksmus.

17. A. V. veiksmus vertindama Rekomendacijose išdėstytų teisės normų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad I. K. elgiantis netinkamai - savo elgesiu keliant pavojų turtui (sulūžusio suolo palaidų dalių mėtymas, spardymas, ridenimas ant grindų), griaunant ugdymosi procesą (užsiėmimas pašaliniais darbais, vaikščiojimas po klasę, ropojimas po grindis, sėdėjimas ant palangės, kitų vaikų kalbinimas), A. V., siekdamas nutraukti tokius veiksmus, apsaugoti turtą nuo galimo sunaikinimo ar sugadinimo, atkurti tinkamą ugdymo procesą, įvertinęs tai, kad I. K. nepaiso pakartotinių reikalavimų ir raginimų laikytis elgesio taisyklių, turėjo teisę atskirti I. K., išvedant jį iš klasės, kurioje vyko ugdymo procesas, ką A. V. ir padarė – paėmęs I. K. už rankos pradėjo šį vesti iš klasės, o I. K. atpalaidavus kojas ir nesileidžiant vedamam – I. K. pašalinimą iš klasės pabaigė tempimo būdu. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad šių veiksmų A. V. ėmėsi kaip paskutinės priemonės stengiantis užtikrinti tinkamą ugdymo procesą - prieš atlikdamas šiuos veiksmus A. V. prašė I. K. pačiam išeiti iš klasės, o šiam nevykdant šių nurodymų, išėjo iš klasės ieškoti mokyklos psichologės ir socialinio pedagogo pagalbos, ir tik pastarųjų neradęs jis grįžo į klasę ir atliko kaltinime nurodytus veiksmus.

18. Rekomendacijų 28 punkte nustatyta, kad mokyklos darbuotojas, taikydamas pagrįstus fizinius veiksmus, visada privalo vadovautis minimalių būtinų fizinių veiksmų panaudojimo trumpiausiam būtinam laikotarpiui principu.

19. Ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodė, kad savo veiksmais jis nesiekė I. K. sukelti skausmo ar sutrikdyti šio sveikatą, o tiesiog norėjo sutramdyti netinkamai besielgiantį mokinį ir sudaryti galimybę mokytis kitiems mokiniams. Teisiamojo posėdžio metu A. V. parodė, kad tempdamas I. K. jis suprato savo jėgą, stebėjo vaiko reakciją, kad nesukeltų jokio skausmo. Jis naudojo pakankamo stiprumo jėgą, kad galėtų priversti vaiką atsistoti ir vienaip ar kitaip judėti, žiūrėjo, kad jėga būtų pakankama, bet ne perteklinė. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ant I. K. kūno jokių sužalojimų nerasta (1 t., b. l. 32), neturi pagrindo abejoti šiais teiginiais ir konstatuoja, kad vesdamas/tempdamas I. K. iš klasės A. V. fizinę jėgą naudojo tik tiek, kiek tai buvo minimaliai būtina susidariusioje situacijoje ir trumpiausiam būtinam laikotarpiui. Tai, kad vedamas/tempiamas I. K. galėjo jausti nemalonius pojūčius, šio vertinimo nekeičia, kadangi prie šių pasekmių savo aktyviais veiksmais – atpalaiduodamas kojas ir nesileisdamas vedamas, neabejotinai prisidėjo pats I. K..

20. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad kaltinime nurodytus veiksmus A. V. atliko egzistuojant Rekomendacijose nurodytiems pagrindams ir siekdamas Rekomendacijose nurodytų tikslų.

Dėl A. V. tyčios kryptingumo

21. Apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties būtinojo požymio – tyčios analizei, teigiant, kad šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, A. V., atlikdamas kaltinime jam inkriminuojamus veiksmus, turėjo suprasti savo veiksmais sukeliantis I. K. fizinį skausmą, o jo veiksmų kvalifikavimui nesvarbu, kokių tikslų savo veiksmais jis siekė.

22. Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis BK 15 straipsnio 2 ir 3 dalimis, nusikalstama veika yra padaryta tiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo 1) suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, 2) numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir 3) jų norėjo; nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo 1) suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, 2) numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet 3) sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi pavojingo savo veikos pobūdžio suvokimas yra būtinasis tiek tiesioginės, tiek netiesioginės tyčios elementas, kuris negali būti tapatinamas su padarinių numatymu. Tai, kad asmuo suvokia, jog savo veiksmais jis gali sukelti fizinį skausmą, neleidžia daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo suvokia besielgiantis pavojingai, kadangi baudžiamajame įstatyme įtvirtinti padariniai gali būti sukelti ir veikiant teisėtai.

23. Analogiško pobūdžio bylose teismai, vertindami asmens tyčią, analizuoja, be kita ko, ir jos kryptingumą, t. y. tai, kokių tikslų asmuo siekė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-255-648/2019). Siekiami tikslai, be kita ko, apibrėžia ir tai, ar veika yra pavojinga: jei asmuo veikia egzistuojant teisės aktuose nurodytiems pagrindams, savo veiksmais ar neveikimu siekia teisėtų tikslų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atlikdamas šiuos veiksmus (arba neveikdamas) jis suvokia pavojingą savo veikos pobūdį. Toks aiškinimas koreliuoja ir su Rekomendacijų 26 punkto nuostatomis, pagal kurias kaip smurtas vertintini fiziniai veiksmai, kuriais siekiama neteisėtų tikslų - nubausti vaiką, pademonstruoti savo viršenybę ar sukelti vaikui skausmą.

24. Teisėjų kolegija pažymi nenustačiusi, kad kaltinime nurodytus veiksmus A. V. būtų atlikęs siekdamas neteisėtų tikslų - nubausti I. K. ar norėdamas pademonstruoti savo viršenybę, ar siekdamas sukelti I. K. skausmą; šiuos veiksmus jis atliko siekdamas teisėtų tikslų - norėdamas sutramdyti netinkamai besielgiantį I. K. ir sudaryti galimybę mokytis kitiems mokiniams. Tai, kad A. V. nesiekė neteisėtų tikslų, patvirtina ir tai, kad I. K. jis suėmė ne už ausies, nosies, plaukų ar kitų kūno vietų, suėmimas už kurių liudytų apie siekį ne išvesti mokinį iš klasės, bet siekį pažeminti jį ar sukelti skausmą, bet už rankos, t. y. už kūno vietos, už kurios paprastai imama, norint vesti, taigi, nors A. V. ir suvokė, kad atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus jis gali sukelti I. K. fizinį skausmą, tačiau ši aplinkybė nesuponuoja išvados, kad taip elgdamasis jis suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį.

25. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad kaltinime nurodytus veiksmus A. V. atliko siekdamas Rekomendacijose nurodytų tikslų, suvokė veikiąs teisėtai ir nesuvokė pavojingo savo veiksmų pobūdžio.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo

26. Vertindama apeliantų argumentus apie nukentėjusiojo I. K. ir liudytojų J. K., S. S., S. L. ir G. B. parodymų, susijusių su skausmo I. K. sukėlimu, patikimumu, teisėjų kolegija pažymi, kad iš minėtų proceso dalyvių tik I. K. betarpiškai dalyvavo nagrinėjamame įvykyje, tuo tarpu minėti liudytojai apie įvykio aplinkybes žinojo tik tiek, kiek jiems papasakojo pats I. K.: ikiteisminio tyrimo metu G. B. parodė, kad I. K. skundėsi, jog jam skauda galvą ir pykina; I. K. jai papasakojo, kad A. V. sugriebė jį už peties ir pargriovęs ant grindų ištempė iš klasės į koridorių; krisdamas ant grindų I. K. susitrenkė galvą ir jam labai skaudėjo (1 t., b. l. 15); teisiamojo posėdžio metu J. K. parodė, kad I. K. jai papasakojo, jog A. V. paėmė jį už rankos, pargriovė ir traukė per grindis iš klasės; po įvykio I. K. skaudėjo ranką, petį ir galvą (3 t., b. l. 60-65); ikiteisminio tyrimo metu J. K. parodė, kad I. K. jai papasakojo, jog A. V. paėmė jam už rankos, o jam nukritus nuo kėdės tempė už rankos jį grindimis iš klasės; grįžęs į namus I. K. pasakė, kad blogai jaučiasi, kad jam skauda pakaušį dėl to, kad nustumtas nuo kėdės jis krito (1 t., b. l. 55-57); teisiamojo posėdžio metu S. L. parodė, kad I. K. jam papasakojo, jog A. V. parvertė jį ant grindų, pradėjo tampyti už kojos; I. K. skundėsi, kad skauda galvą, pykina (3 t., b. l. 117-119); ikiteisminio tyrimo metu S. L. parodė, kad I. K. jam papasakojo, jog A. V. paėmė jam už apykaklės nugaros srityje bei jį nuo kėdės numetė ant žemės (krisdamas ant žemės jis susimušė galvą pakaušio srityje), po ko paėmė jį už rankos ir vilkdamas žemę ištempė jį iš klasės; I. K. skundėsi, kad jam skaudą galvą ir pykina (1 t., b. l. 60-62); teisiamojo posėdžio metu S. S. parodė, kad atbėgę penktokai papasakojo, kad ant žemės nukritus I. K. tušinukui prie šio priėjo A. V., stvėrė šį už rankos, pratempė per visą klasę ir išmetė iš klasės (3 t., b. l. 123-125); ikiteisminio tyrimo metu S. S. parodė, kad vaikai jai pasakojo, jog ant grindų nukritus I. K. tušinukui šis norėdamas paimti tušinuką susitrenkė galvą į palangę, po ko A. V. priėjo prie I. K., savo ranka paėmė I. K. už rankos ir tempė šį grindimis iki kabineto durų, po ko atidarė duris ir I. K. ištempė į koridorių (1 t., b. l. 65-67). Taigi G. B. ir S. L. parodė, kad iš karto po nagrinėjamo įvykio I. K. skundėsi galvos skausmu, J. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad I. K. skundėsi galvos skausmu, o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad po įvykio I. K. skaudėjo ranką, petį ir galvą.

27. Pats I. K. buvo apklaustas praėjus penkiems mėnesiams po nagrinėjamo įvykio. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tą pačią dieną - 2024 m. balandžio 25 d., iš karto po nagrinėjamo įvykio I. K. nuvyko į VšĮ (duomenys neskelbtini), kur, nepaaiškinęs detalių įvykio aplinkybių, nurodė sutrenkęs galvą bei skundėsi galvos skausmu ir pykinimu. Gydytojas E. S., apžiūrėjęs I. K., nurodė guzų ir neurologinių sutrikimų nestebintis (1 t., b. l. 32). Kitą dieną - 2024 m. balandžio 26 d. I. K. nuvyko į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrių, kur jį apžiūrėjusiam specialistui paaiškino, kad mokytojas rankomis nustūmė jį nuo kėdės, paėmęs už rankos tempė per visą klasę, dėl to jis atsitrenkė petimi į kėdę, galva į žemę, po įvykio pykino, svaigo galva, šiuo metu skundžiasi pakaušio skausmingumu, dešinio ir kairio peties skausmu, skausmingumu juosmens srityje. Specialistas, apžiūrėjęs I. K. kūną ir medicininius dokumentus, ant I. K. kūno mechaninių sužalojimų nenustatė (1 t., b. l. 32). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas praėjus penkiems mėnesiams po nagrinėjamo įvykio I. K. nurodė, kad A. V. sugriebė jį už dešinės rankos ir patraukė, dėl ko jis rankoje jautė skausmą, ranką skaudėjo tą visą dieną (teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamo įvykio dieną I. K. jį apžiūrėjusiam gydytojui rankos skausmu nesiskundė); jį vilko per kilimą, lietėsi jo nugara, po to įvykio jam skaudėjo visą nugarą (teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamo įvykio dieną I. K. jį apžiūrėjusiam gydytojui nugaros skausmu nesiskundė); krisdamas jis susitrenkė pakaušį, kaklą skaudėjo nuo to kritimo (teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamo įvykio dieną I. K. jį apžiūrėjusiam gydytojui kaklo skausmu nesiskundė); su močiute jis nuėjo į polikliniką, kur gydytojas pamatė, kad ant jo nugaros yra nubrozdinimas (teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamo įvykio dieną I. K. apžiūrėjęs gydytojas sužalojimų ant jo nugaros nenustatė).

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką fizinio skausmo sukėlimo bylose, laikosi nuoseklios pozicijos, kad savavališko fizinio sąlyčio su kito asmens kūnu metu kitas asmuo gali jausti nemalonų pojūtį, bet tai savaime nereiškia fizinio skausmo, kaip BK 140 straipsnyje nustatyto požymio, sukėlimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-895/2020). Spręsdami, ar fizinis sąlytis sukėlė skausmą, ar nemalonų pojūtį, teismai atsižvelgia į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

29. Vertindama, ar dėl A. V. atliktų kaltinime nurodytų veiksmų I. K. jautė nemalonų pojūtį ar fizinį skausmą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad fizinį skausmą paprastai sukelia intensyvūs, didele jėga atlikti veiksmai - tokie veiksmai kūne, su kuriuo kontaktuojant jie buvo atlikti, paprastai palieka objektyvius pėdsakus, tuo tarpu neintensyvūs, maža jėga atlikti veiksmai tokių pėdsakų paprastai nepalieka ir sukelia tik nemalonius pojūčius. Nors nagrinėjamu atveju I. K. į gydymo įstaigą kreipėsi nagrinėjamo įvykio dieną, o pas specialistą – kitą dieną, tačiau nei gydytojas, nei specialistas jokių objektyvių fizinio poveikio pėdsakų I. K. kūne nenustatė, kas patvirtina, kad veiksmai, kuriais buvo kontaktuojama su I. K. kūnu, nebuvo nei intensyvūs, nei atlikti didele jėga, taigi nesukėlė fizinio skausmo. Teisėjų kolegija pakartoja, kad atlikdamas kaltinime nurodytus veiksmus A. V. nesiekė sukelti I. K. fizinį skausmą. Baudžiamojo proceso metu nebuvo surinkta jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl amžiaus ar sveikatos būklės I. K. skausmo tolerancija galėjo būti mažesnė už įprastą, taigi skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamojo proceso metu surinkti ir ištirti įrodomąją reikšmę turintys duomenys neleidžia daryti patikimos išvados, jog A. V. veiksmais I. K. buvo sukeltas fizinis skausmas.

30. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. V. jam inkriminuojamus veiksmus - 1) sugriebė I. K. už dešinės rankos ir 2) patraukė, 3) suėmęs už I. K. rankos 4) tempė I. K. grindimis, atliko egzistuojant Rekomendacijų 23.5 ir 23.6 punktuose įtvirtintiems fizinių veiksmų prieš mokinį atlikimo pagrindams, savo veiksmais jis nesiekė nubausti I. K., nenorėjo pademonstruoti savo viršenybės, nesiekė sukelti I. K. skausmą, taip pat nenaudojo didesnės nei būtina fizinės jėgos, taigi tokie A. V. veiksmai nevertintini nei kaip mušimas, nei kaip kitoks smurtavimas BK 140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties kontekste; kaltinime nurodytus veiksmus atlikdamas egzistuojant Rekomendacijų 23.5 ir 23.6 punktuose įtvirtintiems fizinių veiksmų prieš mokinį atlikimo pagrindams, A. V. suvokė veikiantis teisėtai ir nesuvokė pavojingo savo veiksmų pobūdžio; dėl tokių A. V. veiksmų I. K. jautė nemalonų pojūtį, tačiau fizinis skausmas jam nebuvo sukeltas, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nuosprendžiu A. V. pagrįstai išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Dėl civilinio ieškinio

31. Apeliaciniu skundu I. K. atstovė pagal įstatymą J. K. ir nepilnamečio įgaliotoji atstovė advokatė Dalia Ramoškevičienė prašo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nuosprendį ir pripažinus A. V. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, patenkinti nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą civilinį ieškinį.

32. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

33. Šia nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas, taigi I. K. atstovės pagal įstatymą J. K. prašymas dėl civilinio ieškinio patenkinimo netenkintinas.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

34. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. V. gynėjas advokatas Erikas Čerškus teismui pateikė prašymą iš valstybės priteisti 2 000 eurų advokato paslaugoms apmokėti. Grįsdamas savo prašymą advokatas pateikė sąskaitas faktūras už suteiktas teisines paslaugas: 1) 2026 m. sausio 8 d. sąskaita už teisines paslaugas, kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – susipažinimas su nukentėjusiojo įgaliotosios atstovės ir prokuratūros apeliaciniais skundais, pasirengimas baigiamosioms kalboms, dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, suma – 600 eurų; 2) 2025 m. balandžio 9 d. sąskaita už teisines paslaugas, kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – atstovavimas teisminio bylos nagrinėjimo metu, suma – 400 eurų; 3) 2025 m. sausio 13 d. sąskaita už teisines paslaugas, kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – gynyba teisminio bylos nagrinėjimo metu, suma – 400 eurų; 4) 2024 m. lapkričio 28 d. sąskaita už teisines paslaugas, kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – gynyba ikiteisminio tyrimo metu, suma – 400 eurų; 5) 2024 m. spalio 14 d. sąskaita už teisines paslaugas, kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – gynyba ikiteisminio tyrimo metu, suma – 200 eurų, bei mokėjimo nurodymus, patvirtinančius, kad A. V. sumokėjo 2 000 eurų už suteiktas teisines paslaugas (4 t., b. l. 109-118).

35. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

36. Vertindama prašymą A. V. naudai priteisti iš valstybės 2 000 eurų patirtų išlaidų už suteiktas teisines paslaugas, teisėjų kolegija sutinka, kad A. V. dėl nepagrįstai prieš jį vykdyto baudžiamojo proceso patyrė išlaidų už jam suteiktas teisines paslaugas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nuosprendžiu A. V. buvo išteisintas kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje; šia nutartimi netenkinant prokurorės, nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą ir įgaliotosios atstovės apeliacinių skundų, minėtas nuosprendis paliktinas nepakeistas. A. V. proceso išlaidas patvirtina sąskaitos, mokėjimo nurodymai, iš kurių matyti, kad A. V. sumokėjo 2 000 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašymas dėl išlaidų priteisimo nebuvo pateiktas, taigi A. V. naudai iš valstybės priteistina 2 000 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti I. K. (I. K.) atstovės pagal įstatymą J. K. (Y. K.), įgaliotosios atstovės advokatės Dalios Ramoškevičienės ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės V. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 30 d. nuosprendžio.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalimi, priteisti A. V. naudai iš valstybės 2 000 eurų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BartkusJulita Dabulskytė-RaizgienėMindaugas Ražanskas