Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo N. V. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį – 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 284 straipsnį – 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – 20 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės už BK 284 straipsnyje ir 258 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė N. V. paskirta laisvės atėmimas 10 mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, ši subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, iš dalies jas sudedant, ir galutinė bausmė N. V. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinio ieškovo A. L. civilinis ieškinys tenkintas ir priteista jam iš kaltinamojo N. V. 170,00 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti. Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš N. V. 136,97 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas N. V. nuosavybės teise priklausantis D kategorijos ginklas – 4,5 mm (.177) kalibro pneumatinis pistoletas „MCP“ Nr. (duomenys neskelbtini), saugomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriuje (2018 m. lapkričio 6 d. kvitas, Serija BBB Nr. (duomenys neskelbtini)).

Šiuo nuosprendžiu nuspręsta fabrikinės gamybos 4,5 mm (.177) kalibro pneumatinį pistoletą „TDP 45“ Nr. (duomenys neskelbtini), saugomą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriuje (2018 m. lapkričio 6 d. kvitas, serija BBB Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti N. V..

Taip pat šiuo nuosprendžiu nuspręsta tris 4,5 mm kalibro plienines „BB“ tipo kulkas, skirtas 4,5 mm kalibro pneumatiniams ginklams, saugomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriuje (2018 m. lapkričio 6 d. kvitas serija BBB Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti. Be to, minėtu nuosprendžiu nuspręsta daiktinį įrodymą – kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie bylos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

29. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad kaltininko neblaivumas nėra BK 284 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis. Taigi vien ta aplinkybė, kad kaltininkas nepripažįsta savo neblaivumo nusikaltimo padarymo metu, nereiškia, kad jis nepripažįsta esminių jam inkriminuoto nusikaltimo faktinių aplinkybių ir dėl to nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

32. Būtent dėl šios priežasties galima daryti išvadą, kad N. V. savo noru tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu tik iš dalies pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, faktines aplinkybes. Taigi vien aplinkybės, jog jis nurodė, kad šaudė iš pneumatinio pistoleto viešojoje vietoje į R. Š., pripažino, kad pataikė į A. L. priklausančio automobilio stiklą ir tokiu būdu jį sudaužė, atsiprašė nukentėjusiųjų asmenų, gailisi (t. 2, b. l. 68, 86), įsidarbino siekdamas atlyginti turtinę žalą, nėra pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai yra, kad N. V. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

33. N. V. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tai yra, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

34. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys – nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį – nukentėjusysis įžeidžia kaltininką, panaudoja prieš jį ar jam artimus asmenis smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus, sukeliantis kaltininkui emocinę įtampą, formuojantis ar stiprinantis nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Tokie nukentėjusiojo veiksmai neabejotinai išprovokuoja kaltininką ir šis dėl kilusio didelio susijaudinimo įvykdo nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusiojo poelgis buvo provokuojantis, tikslinga atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes, ar nukentėjusiojo elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, taip pat įvertinami nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiai ir jų asmenybės bei nukentėjusiojo elgesys iki nusikaltimo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-397/2014). Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

35. Bylos duomenys rodo, kad iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. įvykio R. Š. ir N. V. tarpusavio santykiai buvo įtempti. R. Š. parodė, jog su N. V. jie jau yra pažįstami seniai, apie vienerius metus, tarp jų buvo nedraugiški santykiai, jie kiekvienąkart susitikę bardavosi (t. 1, b. l. 86, t. 2, b. l. 67). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ir 2018 m. rugpjūčio 10 d. ryte, prieš minimą įvykį, jie vienas kitą įžeidinėjo pašte, tai patvirtina ir bylos duomenys (pvz., t. 1, b. l. 163, t. 2, b. l. 68). R. Š. metė tuščią energetinio gėrimo skardinę į N. V., kadangi buvo labai supykęs ant jo dėl įžeidinėjimų pašte (t. 1, b. l. 86). Nors R. Š. teisiamajame posėdyje neigė, jog mesta skardinė pataikė N. V. (t. 2, b. l. 68), tačiau N. V. parodė (t. 1, b. l. 163), o taip pat ir liudytojas E. L. patvirtino, kad skardinė pataikė N. V. į galvą (t. 2, b. l. 84). Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo tokį nederamą R. Š. elgesį laikyti provokuojančiu N. V. padaryti BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Nors į N. V. buvo mesta skardinė, kuri pataikė jam į galvą, vis dėlto, ji buvo tuščia, dėl ko N. V. nepatyrė didelio fizinio skausmo. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo proporcinga už tokį, nors ir įžeidžiantį, elgesį šaudyti į R. Š.. Tokios N. V. reakcijos R. Š. išprovokuoti nesitikėjo. Pažymima, kad teismų praktikoje provokuojančiu elgesiu pripažįstami atvejai, kai kaltininkas dėl provokacijos patiria ženklesnę žalą nei nagrinėjamu atveju. Pavyzdžiui, vienu atveju nukentėjusysis pradėjo įžeidinėti kaltininką ir šiam sudavė smūgį į tarpukojį. Tik po to kaltininkas smogė nukentėjusiajam į veidą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-895/2017). Kitu atveju nukentėjusysis į kaltininką šliūkštelėjo vandenį iš kibiro, po to kaltininkas metė į jį akmenį (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. vasario 22 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-163-468/2018). Palyginimui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius 2013 m. lapkričio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2013 sprendė, kad nukentėjusiojo veiksmai (priėjimas prie stovinčio kaltininko, pradėjimas su juo ginčytis, sugriebimas jam už peties) negali būti laikomi provokuojančiais padarant nusikalstamą veiką (tuo atveju nužudymą).

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti N. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tai yra, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Dėl įrodymų vertinimo N. V. pripažįstant kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

37. BK 258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba areštu.

38. Šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis formalioji. Nusižengimas laikomas baigtu nuo ginklo nešiojimo ne namų sąlygomis pradžios, o pasekmės nėra būtinasis veikos požymis. Svarbu, kad kaltininkas suvokia aplinkybes, kurios sudaro nusikalstamos veikos dalyką bei objektyviąją pusę ir nori veikti. Norėjimas veikti yra sąmoningas asmens valios nukreipimas nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo, kai pažeidimo pavojingumą ir priešingumą teisei lemia veikimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2005 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334/2005).

39. Neribotas nešaunamųjų ginklų nešiojimasis kelia pavojų, kad ginklai gali būti neatsakingai naudojami įvairiose konfliktinėse situacijose, taip sukeliant grėsmę visuomenės saugumui, o ginklo panaudojimo atveju kyla padidinta rizika padaryti žalą žmogaus gyvybei ar sveikatai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341-511/2015).

40. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl to, kad N. V. 2018 m. rugpjūčio 10 d., apie 10 val. 00 min., neteisėtai viešoje vietoje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), nešiojo nešaunamąjį D kategorijos ginklą – 4,5 mm (.177) kalibro pneumatinį pistoletą „MCP“ Nr. (duomenys neskelbtini), kurį panaudojo šaudydamas į nukentėjusįjį R. Š. ir nukentėjusiajam A. L. priklausantį automobilį Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o 2018 m. rugpjūčio 10 d., apie 10 val. 10 min., šį ginklą atidavė J. J.. Šios aplinkybės nustatytos ir R. Š. parodymais (t. 1, b. l. 86, 91), 2018 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 108–112), N. V. parodymais (t. 1, b. l. 163, t. 2, b. l. 10, 53, 54), liudytojo E. L. parodymais (t. 1, b. l. 96, t. 2, b. l. 84, 85), liudytojo J. J. parodymais (t. 1, b. l. 99, t. 2, b. l. 76, 77).

41. Pažymima, kad N. V. teisinosi, kad jis nežinojo, jog neturi teisės nešiotis ginklą. Teisiamajame posėdyje jis nurodė, kad, kai pirko ginklą, jam pasakė, jog jį gali nešiotis ne atvirai, ne rankose (t. 2, b. l. 53, 54). Jo parodymus patvirtino liudytoja A. B., parodžiusi, kad N. V. pasakė, kad galima nešioti ginklą (t. 2, b. l. 55). Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad nežinojo, jog draudžiama nešiotis šį pneumatinį pistoletą (t. 2, b. l. 10). Apygardos sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstyta išvada, kad ginklo savininkui ir naudotojui tenka pareiga žinoti ginklų savininko ir naudotojo pareigas, todėl aplinkybė, kad N. V., įsigijęs D kategorijos ginklą, neįsitikino savo pareigų turiniu ir apimtimi, baudžiamosios atsakomybės nešalina. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 6 straipsnio 1 punktas nustato, kad pneumatiniai ginklai, kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, priskiriami D kategorijos ginklams. Pagal įstatymo 13 straipsnio 10 dalį D kategorijos ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus. Tačiau pagal įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktą nešiotis D kategorijos ginklą jo savininkui ir naudotojui draudžiama, išskyrus elektros šoko įtaisus, dujų įrenginius. Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad N. V. buvo baustas administracine tvarka už, be kita ko, administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 229 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tai yra už tai, kad 2018 m. birželio 5 d. viešojoje vietoje turėjo su savimi pneumatinį pistoletą, nutarimas priimtas 2018 m. birželio 14 d. (t. 1, b. l. 207). Taigi N. V., jau vieną kartą padaręs panašaus pobūdžio pažeidimą, galėjo ir turėjo pasidomėti ginklo nešiojimą reguliuojančiais teisės aktais.

42. N. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis nežino, kodėl nešėsi ginklą, taip pat parodė, kad ginklą jis įsigijo savigynos tikslu (t. 2, b. l. 53). Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad ginklą nešiojo savigynai (t. 2, b. l. 10). Vis dėlto, kaip ir teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įstatymas nenumato išimties iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo draudimo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir tais atvejais, kai nešaunamasis ginklas nešiojamas savigynos tikslais (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. birželio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341-511/2015).

43. Pagal susiformavusią teismų praktiką nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210-222/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

44. N. V. pripažino esmines baudžiamojo nusižengimo faktines aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis gailisi padaręs šį baudžiamąjį nusižengimą (t. 2, b. l. 10). Vis dėlto, teisiamajame posėdyje N. V. teisino savo elgesį teigdamas, kad, jo nuomone, jis turėjo teisę nešiotis pneumatinį ginklą viešojoje vietoje savigynos tikslais. Taigi šios aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad N. V. neigiamai vertina savo poelgius ir išgyvena dėl padarytų veiksmų bei tokiu būdu nuoširdžiai gailisi dėl baudžiamojo nusižengimo padarymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai yra, kad N. V. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Dėl bausmės

45. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, šių reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam N. V. paskyrė teisingas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą bausmę.

46. N. V. veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą ir du nesunkius nusikaltimus. Jo nusikalstamų veiksmų tikslas BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju buvo sužaloti sugyventinę, BK 284 straipsnio atveju sužaloti R. Š. bei sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, BK 258 straipsnio 2 dalies atveju – siekis turėti ginklą tam, kad, iškilus konfliktinei situacijai, galėtų apsiginti. Skundžiamu nuosprendžiu teisingai pastebėta, kad BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas įvykdytas viešoje vietoje – tarp gyvenamųjų namų ir vaikų darželio, dienos metu, t. y. N. V. žinodamas, kad šalia gali būti pašalinių asmenų (gyventojų, vaikų), naudodamas nešaunamąjį ginklą, elgėsi itin pavojingai, šaudė metalinėmis kulkomis (šratais), tokiais savo veiksmais kėlė grėsmę aplinkiniams, ką patvirtina aplinkybė, jog buvo peršautas stiklas automobilio, stovėjusio pakankamai toli nuo ginklo panaudojimo vietos. N. V. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad visas nusikalstamas veikas N. V. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 13 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. N. V. Lietuvos Respublikoje teistas septynis kartus, tarp jų ir už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat teistas Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Vokietijoje (t. 1, b. l. 174­–204). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis jam buvo skirtos įvairių rūšių bausmės, pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3256-1011/2018 buvo paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. nuosprendžiu jam buvo paskirta galutinė bausmė 10 MGL (1 300,00 Lt) dydžio bauda, į bausmę įskaityta 2 MGL – 260,00 Lt. Vis dėlto, dažniausiai N. V. buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės, tačiau nei ši bausmės rūšis, nei švelnesnės bausmės rūšies poveikio N. V. elgesiui nepadarė, nes jis ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas.

47. Pažymima ir tai, kad administracinių nusižengimų registro 2018 m. rugpjūčio 10 d. duomenimis per paskutinius penkerius metus administracine tvarka jis baustas devynis kartus, tarp jų ir už tai, kad 2018 m. birželio 5 d. viešoje vietoje turėjo su savimi ir neteisėtai šaudė tam neskirtoje vietoje iš pneumatinio ginklo (t. 1, b. l. 207–209), kas rodo, kad apeliantas linkęs nesilaikyti teisės aktų nustatytos tvarkos ir visuomenės gyvenimo taisyklių. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta N. V. paskyrus tik griežčiausios rūšies bausmes: už BK 284 ir 140 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus – laisvės atėmimą, o už BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą – areštą. Pažymima, kad skirti ne laisvės atėmimo bausmę šiuo atveju nėra pagrindo ir dėl to, jog nesusijusios su laisvės atėmimu bausmės paprastai skiriamos tik asmeniui, kuris teisiamas pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), o šiuo atveju N. V. teisiamas jau aštuntą kartą.

48. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal šio straipsnio 3 dalį nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu. Pagal BK 50 straipsnio 2 dalį terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvidešimties metų. Jeigu skiriama bausmė pagal šio kodekso 64 straipsnį, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, gali būti paskirta iki dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Pagal 49 straipsnio 3 dalį už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, už baudžiamąjį nusižengimą – nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto.

49. Pažymima, jog visos N. V. paskirtos bausmės yra mažesnės už baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytus su laisvės atėmimu susijusių bausmių vidurkius. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes, iš kurių ir laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju už šio nusikaltimo padarymą apylinkės teismas N. V. paskyrė aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tai yra mažesnę, nei vidurkis. Už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas taip pat numato alternatyvias bausmes, iš kurių ir laisvės atėmimo bausmę iki dvejų metų. Šiuo atveju N. V. skundžiamu nuosprendžiu paskirta dešimt mėnesių laisvės atėmimo bausmė (mažesnė už vidurkį). Taip pat ir už BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą BK numato alternatyvias bausmes, tarp kurių ir areštą. Pirmosios instancijos teismas N. V. paskyrė dvidešimt parų arešto bausmę, tai yra mažesnę, už vidurkį. N. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o nustatytos tik atsakomybę sunkinančios aplinkybės, todėl skiriant mažesnes nei vidurkis bausmes, buvo vertintos visos aplinkybės, charakterizuojančios tiek nuteistąjį, tiek jo padarytas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšis ir parenkant jų dydį, konstatuoja, jog N. V. paskirtos arešto ir laisvės atėmimo bausmės bei nustatyti jų dydžiai yra proporcingi ir jokiu būdu nėra per griežti.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

50. Nors apeliaciniu skundu neprašoma N. V. atidėti bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje tiek N. V., tiek jo gynėjas išreiškė prašymą taikyti N. V. bausmės vykdymo atidėjimą BK 75 straipsnio 1 dalies pagrindu.

51. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi teismas ne tik privalo atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet turi įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste.

52. Tokią išvadą teismas gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kartu pažymima tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Taigi, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-942/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

53. N. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ne daugiau kaip ketveriems metams už kelis nesunkius tyčinius nusikaltimus, taip pat už baudžiamąjį nusižengimą, todėl, jam atitinkant formalius BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, turi būti įvertinta, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys duomenys iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį N. V.. Šis teistumas N. V. yra jau aštuntas, paskutinį kartą jis teistas vos prieš 10 mėnesių (2018 m. gruodžio 20 d.). Pažymima, kad minėtas nusikalstamas veikas N. V. padarė 2018 m. birželio 16 d. ir 2018 m. rugpjūčio 10 d., tai yra praėjus vos dviem ir keturiems mėnesiams nuo prieš tai jo padarytos nusikalstamos veikos (2018 m. balandžio 4 d.), už kurią jis buvo nuteistas kitu nuosprendžiu. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad N. V. buvo ne kartą teistas ir už smurtinių ir (ar) turtinių nusikalstamų veikų padarymą (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. birželio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-174-08; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. liepos 17 d. nuosprendis; Šiaulių apygardos teismo 2001 m. birželio 15 d. nuosprendis ir kt.), jam buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Taigi nuteistasis sistemingai daro panašaus pobūdžio nusikaltimus, o paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės jam poveikio nedaro. Be to, kaip minėta, jis daro ir administracinius nusižengimus ir (ar) administracinius teisės pažeidimus, tarp jų ir įvarius viešosios tvarkos pažeidimus, devyni pažeidimai padaryti po jo laisvės atėmimo bausmės atlikimo 2016 m. liepos 25 d. Paminėtina ir tai, kad jis teistas ir užsienyje už tokio paties ar panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, jam skirtos baudos arba laisvės atėmimo bausmės (t. 1, b. l. 184–190). Šios aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad nuteistasis gali pasitaisyti būdamas laisvėje, priešingai, jog rodo nuoseklų, neteisėtą ir pavojingą aplinkiniams N. V. elgesį, kurį siekiant pakeisti būtina skirti pakankamo griežtumo bausmes.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi ankstesnį N. V. elgesį, jam paskirtas bausmes ir jų poveikį, taip pat ir šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį ir pavojingumą, kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę. Byloje nėra duomenų, kad N. V. turėtų pareigą prižiūrėti sergančiuosius ar neįgaliuosius, turėtų išlaikytinių, augintų vaikus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių aplinkybių kontekste nuteistojo turimi darbiniai santykiai, taip pat ketinama sudaryti santuoka, nors ir teigiamai charakterizuoja N. V., tačiau nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl prašymas atidėti bausmės vykdymą negali būti tenkinamas.

55. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – N. V. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnyje, 258 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas yra įrodyta, o jam paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas nėra per griežtos, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. V. apeliacinį skundą atmesti.