Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Odingė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Odingė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Westerwijk Klaipėda“ dėl vienašalio nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

9. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu taip pat pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Prašymo pagrindu nurodo aplinkybes, jog žodinis bylos nagrinėjimas padėtų geriau atskleisti ir ištirti faktines bylos aplinkybes. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių.

10. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymų nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Apeliantė savo prašymą nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka iš esmės lakoniškai motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, ginčo dalyką, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, apeliantės prašymo argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmiausia - teismas nepagrįstai prioritetą suteikė pažodiniam sutarties aiškinimui aiškindamas šalių sutarties 15.6 punkto nuostatas ir antra - nepagrįstai atmetė apeliantės argumentus dėl contra proferentem taisyklės taikymo, nenurodė motyvų dėl CK 6.62 straipsnio taikymo. Atsakovė su apeliantės argumentais nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad apeliantė ir atsakovė 2019 m. balandžio 2 d. sudarė nuomos sutartį Nr. NS-WK/19 – 08, pagal kurią apeliantei buvo išnuomotos prekybos patalpos, esančios prekybos centre „Molas“, (duomenys neskelbtini), parduotuvės veiklai. Sutarties 3.3.3 punkte nurodyta, kad leistina veikla patalpose – mažmeninė prekyba drabužiais ir aksesuarais. Sutarties vykdymo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, kuriuo buvo nustatytas karantino režimas ir jo trukmė buvo tęsiama iki 2021 m. gegužės 31 d. Minėtu nutarimu visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančioms bendrovėms, užsiimančioms mažmenine prekyba drabužiais ir aksesuarais, prekybos centruose nuo 2020 m. lapkričio 7 d. buvo apribota, o nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. (vėlesniais Nutarimo Nr. 1226 pakeitimais) veikla buvo uždrausta.

14. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog apeliantė ir atsakovė 2020 m. balandžio 29 d. pasirašė susitarimą Nr. 1 prie 2019 m. balandžio 2 d. nuomos sutarties Nr. NS-WK/19 – 08, kuriuo atsakovė taikė nuomos mokesčiui nuolaidą iki 2020 m. birželio 30 d. Šalys neginčija aplinkybės, kad vėliau nuomos mokesčio nuolaida nebuvo taikoma, tačiau apeliantė nuo 2020 m. gruodžio nuomos mokesčio dėl paskelbto karantino tinkamai nemokėjo ir, bylos duomenimis, susidarė 5 167,40 EUR įsiskolinimas. Byloje pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga patvirtina, kad atsakovė pretenzijas apeliantei dėl nuomos mokesčio pateikė 2021 m. vasario 8 d., reikalaudama sumokėti nuomos mokesčio įsiskolinimą. Apeliantei nesumokant nuomos mokesčio, atsakovė pakartotinai 2021 m. vasario 19 d. paragino apeliantę sumokėti įsiskolinimą, įspėjo dėl vienašališko sutarties nutraukimo. Apeliantei nesumokant įsiskolinimo, atsakovė 2021 m. kovo 5 d. raštu pakartotinai įspėjo apeliantę sumokėti skolą per tris dienas ir nurodė, kad, skolos nesumokėjus, nuomos sutartis vienašališkai nutraukiama nuo 2021 m. kovo 10 d. Apeliantė teigia, kad sutartis nutraukta neteisėtai, kadangi nuomos sutarties 15.6 punkto pagrindu apeliantė neprivalėjo mokėti nuomos mokesčio.

15. Remiantis šalių sudarytos 2019 m. balandžio 2 d. nuomos sutarties Nr. NS-WK/19 – 08 bendrosios dalies 15.6 punktu nustatyta, kad šalys susitarė, jog „Nepažeidžiant kitų sutarties nuostatų, nuomotojas turi teisę uždaryti visą prekybos centrą ar bet kurią jo dalį taip pat ir tais atvejais, kai kompetentinga valstybės ir/ar savivaldybės institucija nurodo uždaryti visą prekybos centro ar atitinkamą jo dalį, o taip pat visais atvejais, kai dėl prekybos centro (ar jo dalies) uždarymo nuomininkas negali naudotis patalpomis ilgiau kaip penkias) dienas, nuomininkas turi teisę nemokėti nuomos mokesčių, rinkodaros mokesčio ir eksploatavimo mokesčio už visą laikotarpį, viršijantį penkias dienas, kurį nuomininkas negali naudotis Patalpomis“.

16. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar šiuo atveju apeliantė šalių sudarytos sutarties 15.6 punkto pagrindu (nutarties 16 punktas) neprivalėjo mokėti nuomos mokesčio, nurodė, kad šalių sutartis sudaryta 2019 m. balandžio 2 d., o pirmasis karantinas Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas Vyriausybės nutarimu 2020 m. kovo 16 d., todėl šiuo atveju prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui. Teismas nurodė, kad ginčo sutarties sudarymo data tikrieji sutarties šalių ketinimai, įtraukiant į sutarties tekstą 15.6. punktą, sutarties teksto lingvistinis vertinimas negali būti aiškinami tiek plečiamai, kad apimtų ir infekcijos egzistavimą ir plitimą, karantino įvedimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir su juo susijusius ieškovės veiklos ribojimus bei draudimus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įvesti ribojimai nebuvo susiję su prekybos centro „Molas“ veiklos uždarymu, nes ieškovės veikla buvo uždrausta Vyriausybės nutarimu, tačiau ne dėl aplinkybių, numatytų šalių sudarytos sutarties 15.6. punkte, įgyvendinimo.

17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu apribojus apeliantės veiklą (nutarties 14 punktas), apeliantei faktiškai negalint vykdyti veiklos išnuomotose patalpose pagal sutartyje numatytą tikslą - mažmeninei prekybai drabužiai ir aksesuarais, apeliantė teigia, jog ji yra atleista nuo nuomos mokesčio mokėjimo sutarties 15.6 punkto ir CK 6.62 straipsnio pagrindais, o sutartis šiuo atveju dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo nutraukta neteisėtai. Su apeliantės argumentais sutiktina iš dalies. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju tiek apeliantė, tiek atsakovė sudarydamos nuomos sutartį negalėjo numatyti būsimų ribojimų ateityje tiesiogiai paveiksiančių apeliantės veiklą ir galimybę naudotis išnuomotomis patalpomis, kadangi sutartis buvo sudaryta iki pirmojo karantino, sutarties sudarymo metu nei apeliantė, nei atsakovė negalėjo numanyti, jog pandemija išplis ir atitinkami Vyriausybės sprendimai tiesiogiai paveiks verslo sutartinius santykius.

18. Vertinant šalių sudarytos sutarties 15.6 punkto nuostatą akivaizdu, jog apeliantė turėtų teisę nemokėti nuomos mokesčio tik tuo atveju, jei atsakovės viso prekybos centro ar jo dalies veikla būtų apribota kompetentingos valstybės ar savivaldybės institucijos nurodymu. Nagrinėjamu atveju šalys neginčija aplinkybės, jog priimtu Vyriausybės nutarimu (nutarties 14 punktas) buvo apribota prekyviečių veikla, numatant tam tikras išimtis pagal veiklos kryptis, tačiau prekybos centro „Molas“ veikla valstybės ar savivaldybės kompetentingų institucijų norminiu teisės aktu nebuvo apribota, todėl apeliantės negalėjimo naudotis patalpomis fizinės parduotuvės veiklai priežastis nebuvo atsakovės prekybos centro ar atitinkamos jo dalies uždarymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju vertinant ginčo sutarties nuostatas, sutiktina su atsakove, kad sutarties 15.6 nuostata turėtų būti aiškinama kaip situacija, kai atsakovė kompetentingos valstybės ar savivaldybės institucijos nurodymu (norminiu teisės aktu) privalėtų uždaryti visą prekybos centrą ar jo dalį dėl graužikų paplitimo, higienos normų pažeidimo ir (ar) panašaus pobūdžio aplinkybių, tačiau tokia situacija nagrinėjamoje byloje nesusiklostė - Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtu nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ apribota ne prekybos centro „Molas“, o apeliantės veikla parduotuvės patalpose.

19. Kita vertus, iš dalies sutiktina su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas apeliantės ieškinio reikalavimo - dėl atsakovės vienašalio 2019 m. balandžio 2 d. nuomos sutarties Nr. NS-WK/19 - 08 nutraukimo pagrįstumo klausimą, iš dalies netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes materialinės teisės normos - CK 6.62 straipsnio taikymo kontekste. Iš byloje pateiktų procesinių dokumentų, ieškinio, apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantė įrodinėja, kad šiuo atveju nuomos sutarties tinkamas įvykdymas laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. balandžio 18 d. buvo negalimas, kadangi nuomininkė (apeliantė) visiškai negalėjo naudotis patalpomis pagal nuomos sutartyje nustatytą paskirtį dėl šalyje įvestų draudimų.

20. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog apeliantė ginčo patalpose vertėsi mažmenine drabužių ir aksesuarų prekyba ir ši apeliantės veikla dėl prasidėjusios pandemijos buvo ribojama, tačiau, aktualioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pandemija ar jai suvaldyti pasitelktos priemonės pačios savaime negali būti laikomos nei nenugalimos jėgos, nei sutarties vykdymo esminio suvaržymo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-313/2022), kas reiškia, jog vien taikytas ir ribojimų faktas neatleidžia sandorio šalies nuo įsipareigojimų vykdymo, o kiekvienu atveju būtina įvertinti ar dėl taikytų ribojimų sutartį tapo neįmanoma vykdyti dėl esminio sutarties suvaržymo (frustracijos), įvertinti ar nukentėjusi šalis tinkamai pasirinko savigynos aplinkybes. Minėtoje aktualioje Kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad sprendžiant klausimą dėl esminio sutarties suvaržymo turi būti atsižvelgiama į tai, ar šalys dalyvavo derybose dėl sutarties pakeitimo (CK 6.200 straipsnio 2 dalis).

21. Kaip matyti nagrinėjamu atveju apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu įrodinėja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl CK 6.62 straipsnio taikymo klausimo neatsižvelgė į tai, jog apeliantė ginčo patalpose veiklos vykdyti negalėjo, dėl taikytų ribojimų neturėjo galimybių sumokėti nuomos mokesčio. Su apeliantės argumentais sutiktina iš dalies, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė prašydama taikyti CK 6.62 straipsnio nuostatas tik lakoniškai ieškinyje nurodo, kad sutarties vykdyti negalėjo dėl taikytų ribojimų, tačiau prašydama taikyti CK 6.62 straipsnio nuostatas iš esmės remiasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aptartomis šios nutarties 15-18 punktuose, o ne įrodinėja jog dėl taikytų ribojimų šalių sudaryta sutartis patyrė esminius suvaržymus (frustraciją), kaip sudarančius pagrindą pripažinti atsakovės vienašalį sutarties nutraukimą neteisėtu, kas pagrindžia apeliantės ieškinyje suformuluotų reikalavimų ydingumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju taip pat atsižvelgiant į aktualią šiuo klausimu suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl pandemijos suvaldymui priimtų ribojimų įtakos komercinių sutarčių esminiam suvaržymui, priimtą po skundžiamo teismo sprendimo (nutarties 20 punktas), ginčo dalyką, atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju reikalavimas dėl CK 6.62 straipsnio pagrindų taikymo nebuvo tinkamai įvertintas, teismo vertinimu byloje būtina nustatyti ir ištirti naujas aplinkybes, nurodytas nutarties 20 punkte siekiant nustatyti ieškovės reikalavimų pagrįstumo klausimą CK 6.62 straipsnio ir esminio sutarties suvaržymo (frustracijos) taikymo kontekste, dėl šių aplinkybių nutariama apeliantės apeliacinio skundo reikalavimus tenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

22. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą galutinį teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, atsižvelgiant į nutarties 20-21 punktuose nurodytus argumentus, spręstina dėl byloje visų pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

23. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

24. Apeliantė pateikė įrodymus, jog patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: apeliacinės instancijos teisme – 170 EUR žyminis mokestis, 1 331 EUR advokato pagalba. Iš viso 1 501 EUR. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 1 524,60 EUR advokato pagalbos išlaidų, teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, atsakovei iš apeliantės priteistina 1 524,60 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

25. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 3 d. galutinį sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.