- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-30
- Bylos Nr.
- eAS-525-556/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01348-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „AB MEDICAL“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AB MEDICAL“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AB MEDICAL“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AB MEDICAL“ (toliau – ir pareiškėjas) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2025 m. kovo 5 sprendimą Nr. (23.24-08) 327 16008 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą; 2) panaikinti VMI 2025 m. kovo 5 d. raginimą FR0486 (toliau – ir Raginimas); 3) sustabdyti 2025 m. kovo 5 d. Sprendimo ir Raginimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje; 4) priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti skundžiamų aktų galiojimą – grindė tuo, kad pagrindė skundą nurodydamas, jog Sprendimą VMI priėmė formaliai vertindama teisės aktuose nustatytus kriterijus, pažeisdama gero viešojo administravimo, sąžiningumo, bendradarbiavimo, teisinio apibrėžtumo principus.
Neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo tikimybę pareiškėjas grindė tuo, jog priešingai, nei įvertino VMI, pareiškėjas susiduria su apyvartinių lėšų trūkumu, be to, turi ir toliau mokėti mokesčius, kurių mokėjimo termino nenori praleisti. Pareiškėjas šiuo metu neturi finansinių pajėgumų prievolę įvykdyti ir sumokėti visą 2025 metų pradžioje atlikto mokestinio tyrimo metu patikslintų deklaracijų pagrindu apskaičiuotą pelno mokestį ir susijusias sumas (iš viso – 193 708,65 Eur).
Pareiškėjo įsitikinimu, tuo atveju, jei išieškojimas nebus stabdomas kol bus išnagrinėtas šis ginčas, VMI nukreips tiesioginį mokestinės nepriemokos išieškojimą į pareiškėją, dėl ko jis liks be jokių apyvartinių lėšų, bus areštuotos banko sąskaitos, kitas turtas, susidarys skolos darbuotojams ir kontrahentams t. y. pareiškėjas nebegalės vykdyti ūkinės-komercinės veiklos. Be to, nesustabdžius Sprendimo ir Raginimo galiojimo ir VMI nukreipus tiesioginį mokestinės nepriemokos išieškojimą į pareiškėją, šios bylos nagrinėjimas iš esmės taps tik formalus, kadangi mokestinė nepriemoka jau bus išieškota ar pradėti jos išieškojimo veiksmai, kas gali sustabdyti pareiškėjo veiklą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, įvykdė visas mokesčių mokėtojo pareigas (atsižvelgė į mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus, jiems neprieštaravo, patikslino metinę pelno mokesčio deklaraciją, deklaravo mokesčius, pateikė prašymą dėl nepriemokos išdėstymo). Pareiškėjas mokestinės nepriemokos nesumoka ne dėl savo tyčinių veiksmų, o dėl sudėtingos finansinės situacijos. VMI pradėjus priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimo procesą, pareiškėjui kils didelė žala, nes jis neturės pajamų tęsti ūkinę-komercinę veiklą. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad šiuo atveju priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimo procesas, t. y. Sprendimo ir Raginimo galiojimas, turėtų būti stabdomas, kol bus išnagrinėtas šis teisminis ginčas.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Raginimo panaikinimo, kitą skundo dalį priėmė ir netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo panaikinti Raginimą, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 89 straipsniu, pareiškėjas (mokesčių mokėtojas) raginamas per nustatytą terminą sumokėti apskaičiuotą mokestinę nepriemoką, Raginime pažymima, kad jo neįvykdžius, nurodytos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka.
Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog MAĮ 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą nėra absoliuti, o raginimas nelaikytinas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu; teismui galėtų būti skundžiamas atsižvelgiant į raginimą jo nevykdymo atveju priimtas sprendimas (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p., 2 d.), dėl kurio atsirastų realūs teisiniai padariniai. Teismas nenustatė pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo ginčijamo Raginimo, kuris iš esmės realių teisinių pasekmių jam nesukelia, apskundimo galimybę nei kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Atsižvelgęs į tai, teismas skundo dalį dėl Raginimo panaikinimo atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas patirs esmines neigiamas pasekmes, kurias vėliau bus sunku ar neįmanoma pašalinti, VMI pradėjus priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimo procesą, tai pareiškėjui sukels didelę žalą, nes pareiškėjas neturės pajamų tęsti ūkinę-komercinę veiklą, nurodė, kad savo prašymą užtikrinti reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis.
Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, teismas atkreipė dėmesį, jog svarbu įvertinti ir tai, kad pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, bet vėliau paaiškėjus, kad ginčijami mokesčių administratoriaus priimti administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti, mokestinės nepriemokos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu (dėl turto perleidimo ar kitų aplinkybių).
Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodomi argumentai, kad VMI pradėjus priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimo procesą pareiškėjui kils didelė žala, kadangi jis neturės pajamų tęsti ūkinę-komercinę veiklą, atsižvelgus į Sprendime konstatuotą pareiškėjo 2023–2024 metų grynąjį pelną ir piniginių lėšų likutį banko sąskaitose, nesudarė pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismas pabrėžė, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Teismo vertinimu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos kilimo tikimybę.
Pažymėjęs, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo dalį dėl Raginimo panaikinimo buvo atsisakyta priimti, todėl pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Raginimo vykdymą negali būti tenkinamas ir dėl to, kad jis nėra tiesiogiai susijęs su bylos dalyku.
III.
Pareiškėjas UAB „AB MEDICAL“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Raginimo panaikinimo ir netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir perduoti šiuos klausimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Raginimas negali būti ginčo dalyku, pareiškėjas pažymi, kad Raginimas buvo priimtas ir pateiktas pareiškėjui tą pačią dieną, kaip ir ginčijamas Sprendimas. Raginimas nebuvo priimtas tiesiog susiformavus mokestinei nepriemokai ir pareiškėjui jos nepadengus. Dėl šios konkrečios mokestinės nepriemokos pareiškėjas kreipėsi į VMI dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, t. y. prašydamas mokestinės nepriemokos mokėjimą išdėstyti vienerių metų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad jis nesutinka su VMI Sprendimu atsisakyti išdėstyti mokestinę nepriemoką ir skundžia jį teismui, o Raginimas yra susijęs su VMI Sprendimu. VMI priėmus sprendimą tenkinti pareiškėjo prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką, Raginimas apskritai nebūtų priimtas, o būtų sudaryta mokestinės paskolos sutartis. Pačiame Raginime yra nurodyta, kad jis yra priimtas vadovaujantis MAĮ 89 straipsniu ir VMI Sprendimu neatidėti / neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui apskundus Sprendimą, pareiškėjas pagrįstai kartu teismo prašo panaikinti ir Raginimą. Priešingu atveju šios bylos nagrinėjimas gali netekti prasmės, kai pareiškėjui ginant savo teises ir turint pagrįstą lūkestį, kad teismas pripažins pareiškėjo argumentus pagrįstais ir mokestinės paskolos sutartis galiausiai bus sudaryta, Raginimo pagrindu jau bus pradėti priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai.
Pareiškėjas tvirtina, kad aptartos aplinkybės neabejotinai lemia pareiškėjo teisę skųsti ne tik Sprendimą, bet ir Raginimą, ir atitinkamai leidžia vertinti esamą situaciją kitaip nei pirmosios instancijos teismo cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad reikalavimas panaikinti Raginimą yra nulemtas ne piktnaudžiavimo (mokestinė nepriemoka susidarė 2025 metais, patikslinus pelno mokesčio deklaraciją u 2023 metus), o turint tikslą išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad, priešingai nei nurodė teismas, Raginimas sukelia teisines pasekmes pareiškėjui – vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio nuostatomis, mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką. Taigi, Raginimo pagrindu mokesčių administratorius turi teisę pradėti vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus. Nors teismas nurodė, kad teismui galėtų būti skundžiamas atsižvelgiant į raginimą jo nevykdymo atveju priimtas sprendimas, tačiau raginimo nevykdymo atveju mokesčių administratorius pagal MAĮ 106 straipsnio nuostatas jau pasirenka mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus, ir tai yra išvestiniai veiksmai, sekantys iš raginimo.
Galiausiai pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pačiame Raginime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Regionų administraciniam teismui. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju neturėtų būti ribojama jo teisė, įtvirtinta MAĮ 144 straipsnyje, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota faktinėmis aplinkybėmis besiskiriančiose bylose.
Dėl skundžiamos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas pažymi, kad jis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir išdėstė išsamius argumentus, kodėl Sprendimas ir Raginimas turėtų būti panaikintas.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas remiasi pareiškėjo grynojo pelno dydžiu ir piniginių lėšų likučiu sąskaitose, darydamas išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam gali kilti neigiamos pasekmės nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių. Tačiau grynojo pelno buvimas savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas turi galimybes, nesutrukdydamas veiklos, iš karto sumokėti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo veiklos esmė, kaip pažymėta ir skunde, yra aktyvi prekyba ir tai atitinkamai lemia greitą piniginių srautų judėjimą, kas aiškiai matyti iš kartu su skundu pateiktų Bendrovės bankų išrašų. Pareiškėjas neturi pakankamo piniginių lėšų likučio mokestinei nepriemokai sumokėti, kadangi gautomis lėšomis iš karto atsikaito už prekes su kontrahentais. Mokestinės nepriemokos sumokėjimas (vienu mokėjimu) sustabdytų pareiškėjo ūkines operacijas.
Pareiškėjo įsitikinimu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad išnagrinėjus bylą ir paaiškėjus, kad skundžiami mokesčių administratoriaus aktai yra pagrįsti, mokestinės nepriemokos išieškojimas gali tapti neįmanomas. Priešingai, būtent skundžiamų aktų vykdymo nesustabdymas gali lemti situaciją, kai net ir teigiamas teismo sprendimas šioje byloje nei galės būti įgyvendintas, nei apskritai turės prasmę, jeigu mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai bus pradėti vykdyti. Taigi, šalys nebeturės galimybės grįžti į iki ginčo buvusią teisinę padėtį iki Sprendimo ir Raginimo priėmimo.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad, vadovaujantis MAĮ 89 straipsnio nuostatomis, kai yra priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui įteikia raginimą, t. y. informacinio pobūdžio raštą geruoju sumokėti raginime nurodytą mokestį ir su juo susijusias sumas. Nagrinėjamu atveju VMI 2025 m. kovo 5 d. priėmė Sprendimą neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino ir 2025 m. kovo 6 d. pareiškėjui įteikė Raginimą geruoju per 20 dienų sumokėti 193 708,68 Eur mokestinę nepriemoką, t. y. Raginimas buvo priimtas laikantis MAĮ nuostatų.
Atsakovas akcentuoja, kad esant nuosekliai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kad pats raginimas nesukelia mokesčių mokėtojui teisinių pasekmių, yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog būtent Raginimas jam sukels teisines pasekmes. VMI nurodo, kad teisines pasekmes pareiškėjui sukels ne Raginimas, o ateityje VMI priimti sprendimai dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos išieškojimo, jeigu jis nesumokės Raginime nurodytoms mokestinės nepriemokos per Raginime nurodytą terminą. VMI vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti Pareiškėjos skundo dalį dėl Raginimo panaikinimo.
Pasisakydamas dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su būtinybe taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, atsakovas teigia, kad byloje esančių duomenų visuma buvo pakankama pagrįstai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Be to, pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, apie kurias nepasisakė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo nurodyti teiginiai, kad VMI pradėjus priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimo procesą, pareiškėjui kils didelė žala, nes pareiškėjas neturės pajamų tęsti ūkinę-komercinę veiklą, yra deklaratyvūs, kadangi jis nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, nustatė, jog pareiškėjo 2025 m. vasario 7 d. turėtos piniginės lėšos buvo pakankamos sumokėti šią nepriemoką. VMI vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl VMI Raginimo panaikinimo ir netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Raginimą, teisėtumo ir pagrįstumo
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria buvo prašoma panaikinti Raginimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, atsižvelgęs į Raginimo priėmimo teisinį pagrindą ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas (primenama apie mokestines nepriemokas ir jų dydį), pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių.
Pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas nukrypti nuo teismo precedento, kadangi Raginimas priimtas kaip išvestinis administracinis aktas iš Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas išdėstyti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas tvirtina, kad Raginimas ir sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, kadangi jo neįvykdžius mokesčių administratorius įgis teisę priverstinai išieškoti mokestinę neprimoką.
Vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012; kt.).
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015 ir kt.). Taip pat ABTĮ nustatyta tvarka nenagrinėjami reikalavimai dėl informacinio pobūdžio dokumentų, kurie nesukelia asmenims jokių teisinių pasekmių, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-93-575/2024; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą panaikinti Raginimą, kuriuo, vadovaujantis MAĮ 89 straipsniu ir atsižvelgiant į tai, kad priimtas Sprendimas, pareiškėjas (mokesčių mokėtojas) raginamas per nustatytą terminą sumokėti apskaičiuotą mokestinę neprimoką. Raginime pažymima, kad jo neįvykdžius, nurodytos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka.
Įvertinusi ginčijamo Raginimo turinį ir bylos medžiagą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir akcentuodama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą ir nekintamumą) analogiškose bylose, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pagrįsta ir atitinkančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią jurisprudenciją išvada, kad Raginimas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl nelaikytinas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kurie sudarytų pagrindą nesivadovauti jau suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, sprendžiant dėl mokesčių administratoriaus raginimo, kaip administracinės bylos dalyko, priimtinumo nagrinėti teisme. Šio vertinimo nekeičia pareiškėjo atskirajame skunde pateikti argumentai, kad Raginimas priimtas iš karto po to, kai atsakovas Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą.
Dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad būtent Raginimas sukelia pareiškėjui realias teisines pasekmes, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal MAĮ 105–106 straipsnių nuostatas, pareiškėjui teisines pasekmes nevykdant Raginime nurodytų veiksmų sukels vėlesni galimi priimti mokesčių administratoriaus sprendimai ir / ar veiksmai, kuriais pradedamas vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimas ir kurie gali būti teisminės patikros dalyku (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-97-602/2025; 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-660-1047/2025; kt.).
Pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų dėl Raginime nurodytos jo apskundimo tvarkos, pažymėtina, jog administraciniai teismai laikosi nuoseklios pozicijos, kad skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015). Šiuo atveju Raginime pareiškėjui klaidingai išaiškinta jo apskundimo tvarka (skųsti administraciniam teismui) nekeičia tarp šalių atsiradusių teisinių santykių pobūdžio.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti susijusios su teisme priimtais nagrinėti reikalavimais, o pareiškėjo skundo dalį dėl Raginimo panaikinimo buvo atsisakyta priimti.
Pareiškėjas atskirajame skunde su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir akcentuoja, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. laikinai nesustabdžius Sprendimo ir Raginimo vykdymo, o VMI nukreipus išieškojimą į pareiškėjo turimas lėšas, jis negalės vykdyti ūkinės veiklos, ginčo nagrinėjimas taps beprasmis. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius pareiškėjo finansinius duomenis, banko išrašus, iš kurių matyti, kad pareiškėjo gaunamos lėšos yra naudojamos tam, kad jis atsikaitytų su kontrahentais ir pan.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skunde prašė panaikinti VMI Sprendimą ir Raginimą. Ginčijamu Sprendimu VMI, vadovaudamasi MAĮ 14 straipsnio 7 dalimi ir 88 straipsniu, VMI viršininko 2024 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. VA-83 patvirtintomis Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo ir (ar) išdėstymo taisyklėmis, remdamasi 2025 m. vasario 7 d. mokesčių mokėtojo prašymu ir Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriaus išvada, nusprendė neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos mokėjimo.
Minėta, kad pareiškėjas skunde prašė panaikinti Raginimą, kuriuo, vadovaujantis MAĮ 89 straipsniu ir atsižvelgiant į tai, kad priimtas Sprendimas, pareiškėjas (mokesčių mokėtojas) raginamas per nustatytą terminą sumokėti apskaičiuotą mokestinę prievolę. Raginime pažymima, kad jo neįvykdžius, nurodytos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka.
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Sprendimo ir Raginimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje – iš esmės grindė tuo, kad VMI pradėjus priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimo procesą, pareiškėjui kils didelė žala, nes jis neturės apyvartinių lėšų, neturės pajamų tęsti ūkinę-komercinę veiklą, bus priverstas sustabdyti savo veiksmą, o šio ginčo nagrinėjimas teisme neteks prasmės, kadangi mokestinė nepriemoka jau bus išieškota ar pradėti jos išieškojimo veiksmai.
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas galinčias kilti neigiamas pasekmes sieja su mokesčių administratoriaus galimais išieškojimo veiksmais nesumokėjus mokestinės nepriemokos. Tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Raginimo panaikinimo, o Sprendimu (kaip ir Raginimu) nėra sprendžiamas klausimas dėl priverstinio mokestinės prievolės išieškojimo, konstatuotina, kad pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra susijusios su priimtais nagrinėti skundo reikalavimais. Todėl pareiškėjo prašymas užtikrinti reikalavimą pagrįstai netenkintas skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi.
Atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai vertintų įrodymų, patvirtinančių aplinkybes apie pareiškėjo apyvartinių lėšų judėjimą, finansinius rodiklius, yra teisiškai nereikšmingi. Taigi, pareiškėjo nurodytos kylančios neigiamo pobūdžio pasekmės, susijusios su apyvartinių lėšų trūkumu, VMI nukreipus išieškojimą į pareiškėjo lėšas, galimu veiklos sustabdymu, sietinos su ateityje galimais priimti atsakovo sprendimais ir veiksmais, o nes su ginčijamu 2025 m. kovo 5 d. VMI Sprendimu.
Įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiama reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybė, prie šių procesinių dokumentų pridėtus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (nuostolius).
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Raginimo panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu ir netenkino pareiškėjo prašymo užtikrinti reikalavimą. Skundžiamos teismo nutarties nėra pagrindo naikinti remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AB MEDICAL“ atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.