Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-11-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-429-908/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-11-07
Bylos Nr.
1A-429-908/2022
Teisminio proceso Nr.
1-02-6-00023-2020-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Nuteistasis
G. U.
Advokatai
Jurgita Žiužnienė, Jevgenij Bogdanov
Kategorijos
Baudžiamosios bylos Nr. 1A-429-908/2022
Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00023-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.8; 1.2.18.11; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,dalyvaujant prokurorui Gedvydui Vaivadai,nuteistajam G. U. ir jo gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. U. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo (Jevgenij Bogdavov) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. U. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 90 MGL (4 500 Eur) dydžio bauda. Į bausmę įskaičiuotas laikino sulaikymo laikas, kuris atitinka 2 MGL (100 Eur) dydžio baudą, todėl G. U. mokėtina bauda sudaro 88 MGL (4 400 Eur), įpareigojant paskirtą baudą sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. U. pripažintas kaltu dėl to, kad nuo 2010 m. gegužės 13 d. būdamas UAB „A.” (nuo 2019 m. lapkričio 27 d. įmonės pavadinimas UAB „B.“, (toliau ir – Bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), faktinis vadovas, o laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 19 d., bei nuo 2018 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. – oficialus įmonės direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Įstatymo) Nr. IX-574 21 straipsnio 1 punkto ir 2 punkto nuostatas, reglamentuojančias, kad „už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas“ ir, tokiu būdu būdamas atsakingas už Bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, neišsaugojo dalies Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., o būtent: 2017 – 2018 m. didžiosios knygos (suvestinio registro), pirkėjų-tiekėjų skolų apskaitos registrų, ilgalaikio turto apskaitos registrų, įsigyto-nurašyto kuro registrų, atskaitingų asmenų registrų, 2017 – 2018 m. kasos knygų, pirminių kasos dokumentų, ir tuo pažeidė šio Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, nesilaikė 2004 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. IX-2084 12 straipsnio 1 dalies nurodymo, kad „valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“, taip pat pažeidė 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-100 patvirtintą „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė“ 10.15 punkto nuostatas, kuriose nustatytas minimalus buhalterinės apskaitos dokumentų (ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinančių apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų, sąskaitų faktūrų ir kitų dokumentų) saugojimo laikas turi būti ne trumpesnis kaip 10 metų, dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. U. gynėjas parašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir G. U. išteisinti, neįrodžius jo kaltės dėl inkriminuojamos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Jeigu nuteistasis G. U. nebūtų išteisintas, prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymus, padarė nepagrįstas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pažymima, kad, nors pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau, nuteistojo gynėjo teigimu, atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo subjektu gali būti tik asmuo, kuris konkrečiai tvarkė (ne organizavo) buhalterinę apskaitą. Pažymima, kad UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkė buhalteriai A. B., N. Š., S. Š., I. T. ir R. V..

2.2. Dėl nepasirašomų dokumentų perdavimo aktų ir apylinkės teismo išvados, kad už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą teisės aktų nustatytą laiką atsakingas buvo įmonės vadovas – G. U., skunde nurodoma, jog 2017 – 2018 metais buhalterinę apskaitą tvarkė buhalteriai, kurie savo pareigas atliko netinkamai, nepildė apskaitos registrų ir finansinių dokumentų bei nustatyta tvarka neperdavinėjo pagal perdavimo aktą apskaitos dokumentų, todėl G. U. negalėjo išsaugoti tų apskaitos registrų ir dokumentų bei perdavimo aktų, kurių samdyti buhalteriai nesudarė. Nurodoma, kad įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar butų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Nuteistojo G. U. gynėjo teigimu, įmonės vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, laikytinas buhalterinės apskaitos organizavimo pareigą įgyvendinęs tinkamai. Skunde pabrėžiama, kad ūkio subjekto vadovas negali tvarkyti ūkio subjekto apskaitos, išskyrus mažosios bendrijos ir individualios įmonės atvejus. Gynėjo vertinimu, aiškinant BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatas, spręstina, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris arba esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys, o įmonės vadovas gali būti tik tokio nusikaitimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Pabrėžiama, kad įmonės vadovas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu jis sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas.

2.3. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad G. U. sudarė bendrovės buhalteriams tinkamas sąlygas vykdyti savo pareigas (jie buvo aprūpinti kompiuterine įranga ir buhalterinės apskaitos programomis), jis pakankamai domėjosi ir kontroliavo buhalterių darbą bei reikalavo periodiškai teikti ataskaitas apie jų atliekamas buhalterinės apskaitos procedūras. Skunde nurodoma, kad G. U. nuo 2012 m. balandžio 6 d. buvo UAB „A.“ vadovu iki 2017 m. sausio 1 d., o šiuo laikotarpiu nei Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistai, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai buhalterinės apskaitos pažeidimų nenustatė, pažeidimai buvo nustatyti tik po to, kai apskaitą pradėjo tvarkyti N. Š., S. Š. ir I. T., kurios neturėjo pakankamos kvalifikacijos. Skunde pažymima, kad A. B. išėjus iš darbo buhalterija nebuvo vedama. N. Š. buhalterijos nesutvarkė ir išeidama iš darbo nieko neperdavė kitai buhalterei – I. T.. Pastaroji buhalteriją tvarkė aplaidžiai, ji dokumentų neperdavė S. Š., kuri atėjusi dirbti neturėjo praktinės patirties tvarkyti bendrovės apskaitą, todėl G. U. kreipėsi į buhalterę R. V., sutikusią tvarkyti bendrovės apskaitą ir įtikinusią G. U., kad sugebės atstatys trejų metų buhalteriją bei dokumentus. Skunde nurodoma, kad liudytoja R. V. parodė, jog visi dokumentai buvo jos kompiuteryje, kuris sugedo, todėl dokumentai nebuvo išsaugoti. Nuteistojo gynėjo vertinimu, tokius parodymus reikėtų vertinti kritiškai, nes G. U. atvykus paimti bendrovės dokumentų ir gauti patvirtinimą, kad R. V. atstatė buhalterinę apskaitą ir dokumentus už trejus metus, jos vyras V. V. pareikalavo pirmiausia sumokėti už R. V. darbą 8 000 Eur. Kadangi G. U. nesutiko su tokia suma, be to, jam nebuvo pateiktas darbo rezultatas, tarp G. U. ir V. V. kilo konfliktas. Skunde nurodoma, kad R. V. perduoti buhalteriniai dokumentai dalimis buvo perduoti tyrėjai J. S., advokatei Jurgitai Žiužnienei, dalį dokumentų V. V. perdavė tyrėjui Vilniuje. Nuteistojo gynėjo teigimu, dėl šių priežasčių neatmetama galimybė, kad dalis dokumentų galėjo būti sąmoningai negrąžinta ir/ar sunaikinta.

2.4. Skunde keliamas klausimas, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimtas R. V. kompiuteris, kuriame, kaip ji pati nurodė, buvo UAB „A.“ trejų metų atstatyti buhalterinės apskaitos duomenys. Kadangi nebuvo patikrintas R. V. kompiuteris, negalima teigti, jog nebuvo išsaugota dalis UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Skunde teigiama, kad R. V. atstatyti duomenys patvirtintų, jog galima nustatyti bendrovės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Nurodoma, kad, jeigu šie duomenys būtų pateikti specialistei Birutei Devliašovienei, kuri teikė specialisto išvadą dėl UAB „A.“ ūkinės-finansinės veiklos, išvadų rezultatai būtų kitokie. Nuteistojo gynėjo teigimu, byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių G. U. kaltę dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Kadangi padariniai yra būtinasis šio nusikaltimo požymis, akivaizdu, jog iš bylos medžiagos galima visiškai nustatyti UAB „A.“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą.

2.5. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę baudą, nesivadovavo BK 54 straipsnio nuostatomis, nenustatė esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių, o kai kurias nustatytas faktines aplinkybes aiškino netinkamai, pateikė abejotinus ir tikrovės neatitinkančius argumentus.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis G. U. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo G. U. gynėjo apeliaciniame skunde.

5. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto apeliacinio skundo matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, jog nuteistojo veiksmuose pripažinti nustatytais jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai.

6. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi, teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo G. U. gynėjo apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai pripažino G. U. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių

8. Skundžiamu nuosprendžiu G. U. nuteistas dėl to, kad būdamas faktiniu UAB „A.“ (nuo 2019 m. lapkričio 27 d. UAB „B.“) vadovu, o laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. gegužės 19 d. bei nuo 2018 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. ir oficialiu Bendrovės direktoriumi, neišsaugojo dalies UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., dėl to iš dalies negalima nustatyti Bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už pastarąjį laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šie nuteistojo veiksmai atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

9. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam G. U. inkriminuotas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, pasireiškiantis buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu įstatymų nustatytą laiką, yra trunkamas nusikaltimas, todėl, nustatant nusikalstamos veikos padarymo laiką, būtina nustatyti, kada jis buvo baigtas. Pagal kasacinio teismo praktiką trunkamoji nusikalstama veika pasibaigia, kai kaltininkas pats ją nutraukia, tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos arba atsiranda kitų aplinkybių, trukdančių toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą, taip pat išnykus kaltininko pareigai veikti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-689/2018). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vadovaujamasi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo nuostatomis.

10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai pažymėta, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje (suvestinė redakcija nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) numatyta baudžiamoji atsakomybė už atskirų veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia BK 223 straipsnyje nustatytus padarinius. Vadinasi, BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma alternatyviais veiksmais. Pažymėtina, kad G. U. nusikalstama veikos objektyvioji pusė pasireiškė buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu, o ne aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, kaip nepagrįstai akcentuojama apeliaciniame skunde.

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančių duomenų, Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos (toliau ir – Inspekcija) Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimo skyriuje buvo atliekamas UAB „B.“ (past. – buvusi UAB „A.“) mokestinis patikrinimas už 2017–2018 metus ir 2019 metų sausio–rugsėjo mėnesius (1 t., b. l. 6-8). Pagal byloje esančius dokumentus matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. tarp G. U. ir K. S. buvo sudaryta UAB „A.“ akcijų pirkimo?pardavimo sutartis, kurios pagrindu Bendrovės akcijas įsigijo K. S. (1 t., b. l. 20-25). Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenis K. S. nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. buvo paskirtas (išrinktas) Bendrovės direktoriumi (1 t., b. l. 27-32). Pažymėtina, kad dabartinis UAB „B.“ direktorius K. S. 2020 m. sausio 2 d. ir vasario 4 d. pranešimais informavo Inspekciją, jog UAB „A.“ veiklos dokumentai, sudaryti iki 2019 m. rugpjūčio 28 d., t. y. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, lieka buvusio direktoriaus – G. U. – žinioje (1 t., b. l. 15, 19). Šias aplinkybes patvirtina bylos medžiagoje esantis Susitarimo Nr. 19/08/28/01 Prie 2019 m. rugpjūčio 28 d. akcijų pirkimo?pardavimo sutarties nuorašas (1 t., b. l. 26).

Žemesnės instancijos teismas

12. Šiame kontekste, be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visą laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. G. U. buvo oficialus UAB „A.“ direktorius. Iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad nuo 2012 m. kovo 30 d. Bendrovės direktoriumi buvo paskirtas A. K., kurio įgaliojimai baigėsi 2012 m. rugpjūčio 16 d. (4 t., b. l. 172), o nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. UAB „A.“ direktoriumi buvo paskirtas J. U. (5 t., b. l. 1-2). Šias aplinkybes pagrindžia ir byloje esančio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašo duomenys.

13. Šiame kontekste pastebėtina, kad G. U. pareikštame kaltinime taip pat ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis pripažintose aplinkybėse nurodyti laikotarpiai, kuriais G. U. buvo oficialus UAB „A.“ direktorius, nesutampa su byloje esančiais Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis. Dėl šių priežasčių, remiantis registre nurodytomis Bendrovės direktoriaus paskyrimo (išrinkimo) ir įgaliojimų pasibaigimo datomis, tikslintinos skundžiamame nuosprendyje nustatytomis pripažintos aplinkybės, nurodant, kad G. U. oficialus UAB „A.“ direktorius buvo laikotarpiais nuo 2010 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. kovo 30 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. bei nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. buvo (1 t., b. l. 27-32). Pabrėžtina, kad šių aplinkybių patikslinimas nekeičia nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir nedaro įtakos jo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės klausimui, nes įrodomieji bylos duomenys pagrindžia, kad visą aktualų bylai laikotarpį G. U. buvo faktinis įmonės vadovas.

14. Ikiteisminio tyrimo metu kaip specialusis liudytojas apklausiamas J. U. nurodė, kad jo sūnus, t. y. G. U., paprašė formaliai laikinai užimti UAB „A.“ direktoriaus pareigas, nes iš G. U. buvo laikinai atimta bankroto administratoriaus licencija. G. U. ir J. U. susitarė, kad pastarasis nesikiš į įmonės veiklą ir visus klausimus spręs G. U. (1 t., b. l. 171-173). Vadinasi, laikotarpiu, kai J. U. formaliai buvo įregistruotas kaip UAB „A.“ direktorius, faktiniu Bendrovės vadovu vis tiek išliko G. U.. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-458/2021). Tai, kad net ir nebūdamas registruotas kaip Bendrovės direktorius, G. U. faktiškai atliko vadovo pareigas, patvirtina ir liudytojų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Liudytoja S. Š. nurodė, kad suprato, jog vadovas buvo G. U. (5 t., b. l. 161-165). Tai, kad G. U. faktiškai vadovavo, be kita ko, ir UAB „A.“, patvirtino ir liudytojos N. Š. bei I. T.. Pabrėžtina, kad šių aplinkybių iš esmės neneigė ir pats nuteistasis G. U.. Atsižvelgdamas į tai, kad aplinkybę dėl faktinio nuteistojo G. U. vadovavimo UAB „A.“ patvirtina byloje surinktų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje neabejotinai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. G. U. buvo faktinis Bendrovės vadovas, todėl, būtent jis privalėjo Inspekcijai pateikti 2017–2018 metų UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, nes buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą teisės aktuose nustatytą laikotarpį.

15. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad 2020 m. vasario 3 d. Bendrovei buvo duotas nurodymas iki 2020 m. vasario 25 d. pateikti dokumentus, reikalingus mokestiniam patikrinimui (1 t., b. l. 17-18). Iš 2020 m. vasario 25 d. Dokumentų poėmio akto matyti, kad dalis pirminių dokumentų Inspekcijai buvo pateikti (1 t., b. l. 51). Nustačius, kad dalies dokumentų, vis dėlto, trūksta, Inspekcija 2020 m. vasario 27 d. pateikė pakartotinį nurodymą (1 t., b. l. 34-35), į kurį G. U. atsakė negalintis pateikti reikalaujamų dokumentų, nes jų nesudarė įmonėje dirbę buhalteriai (1 t., b. l. 36-38). Taigi, remiantis byloje esančių duomenų visuma, spręstina, kad G. U. nepateikė 2017-2018 metų didžiosios knygos, pirkėjų-tiekėjų skolų apskaitos registrų, ilgalaikio turto apskaitos registrų, įsigyto-nurašyto kuro registrų, atskaitingų asmenų registrų, 2017–2018 metų kasos knygų bei pirminių kasos dokumentų.

16. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau ir – BAĮ) (suvestinė redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio pagrindu už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą (be to, ir tokių duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka) atsako ūkio subjekto vadovas. Vadinasi, būdamas UAB „A.“ vadovu G. U. buvo atsakingas ne tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, tačiau ir už jos dokumentų išsaugojimą.

17. Pažymėtina tai, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis (BAĮ 19 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1-2 punktus (suvestinė redakcija nuo 2017 m. sausio 1 d.), valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės. Pabrėžtina, kad G. U. inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikotarpiu pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės“ 10.15 punktą (suvestinė redakcija nuo 2016 m. spalio 28 d.) minimalus ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinančių apskaitos dokumentų (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kt.) saugojimo terminas buvo dešimt metų.

18. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas BK 223 straipsnio prasme suprantamas kaip norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229-222/2017). Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu G. U. iš esmės neneigė, jog kaltinamajame akte įvardinti UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo išsaugoti, tačiau nepripažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir laikėsi gynybinės pozicijos, jog jis negali atsakyti už šių dokumentų neišsaugojimą, nes buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės netinkamai atliko savo pareigas ir nesudarė buhalterinės apskaitos dokumentų už 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpį (6 t., b. l. 52-57). Šios pozicijos nuteistasis laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad G. U. negali būti baudžiamas dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo, nes šių dokumentų net nėra, kadangi jų netvarkė ir nevedė Bendrovėje dirbusios buhalterės. Šiame kontekste, be kita ko, atkreiptinas dėmesys į prieštaringus nuteistojo G. U. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. G. U., viena vertus, nurodė, neabejojantis, kad trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai yra R. V., kuri paskutinė tvarkė Bendrovės finansinius dokumentus, kompiuteryje, todėl ir apeliaciniame skunde teigiama, jog suradus šiuos dokumentus būtų galima nustatyti UAB „A.“ turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Kita vertus, pats G. U. teigė manantis, kad R. V. apskritai nevedė jokios buhalterijos ir abejoja, jog dokumentai būtų jos kompiuteryje esančioje buhalterinėje programoje (6 t., b. l. 52-57).

20. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal BAĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatas apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Nagrinėjamu gi atveju, apeliantas teigia, kad trūkstami Bendrovės apskaitos dokumentai galimai yra R. V. asmeniniame kompiuteryje, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą matyti, kad R. V. UAB „A.“ buhalteriją tvarkė tik nuo 2018 metų pabaigos, o Inspekcijai G. U. nepateikė dokumentų už 2017–2018 metus.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) verslo subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-109-942/2019, 2K-4-458/2021, 2K-61-648/2022). Taigi, nuteistasis skundžiame nuosprendyje pagrįstai pripažintas tinkamu BK 223 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.

Žemesnės instancijos teismas

22. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų visų trijų veikų sudėtys yra materialiosios, todėl baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje nustatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-247-697/2020). Vadinasi, pripažinus, kad nuteistasis G. U., būdamas UAB „A.“ vadovas, neišsaugojo dalies buhalterinės apskaitos dokumentų už 2017–2018 metų laikotarpį, būtina įvertinti, ar dėl to kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai.

23. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad UAB „A.“ už 2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. bei 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. teikė nulines metines pelno mokesčio deklaracijas (5 t., b. l. 71-76). 2020 m. balandžio mėnesio Inspekcijos rašte „Dėl UAB „B.“ veiklos ir atsakingų asmenų galimai nusikalstamų veiksmų“ nurodyta, kad 2017–2018 m. Bendrovė, teikdama pelno mokesčio deklaracijas, jose nedeklaravo nei pajamų, nei leidžiamų atskaitymų, o G. U. nepateikus reikalautų dokumentų nėra galimybės nustatyti, ar buvo teisingai apskaičiuota ir deklaruota bei sumokėti mokėtini mokesčiai į valstybės biudžetą, taip pat negalima nustatyti Bendrovės turto bei įsipareigojimų dydžio (1 t., b. l. 6-9). Pabrėžtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tam tikrų bendrovės apskaitos dokumentų nepateikimas atitinkamoms institucijoms savaime nereiškia įmonės vadovo kaltės dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, taip pat ir šių dokumentų nesaugojimo nustatytą laiką. Šiuo atveju, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, turi būti įrodyta, kad tokie dokumentai buvo nepateikti būtent dėl to, jog įmonės vadovas netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406-895/2015).

24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. U. laikėsi pozicijos, jog jis tinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, sudarė tinkamas sąlygas buhalteriams atlikti savo darbo funkcijas, be to, domėjosi ir kontroliavo Bendrovėje dirbusių buhalterių veiklą. Neatsižvelgęs į šias aplinkybes, nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu. Šiuos nuteistojo teiginius paneigia liudytojų parodymai bei kiti įrodomieji bylos duomenys.

25. Pirmiausia, pabrėžtina tai, kad Bendrovėje dirbusios buhalterės, apklausiamos tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nurodė, jog besikeičiant buhalteriams nebuvo pasirašomi dokumentų perdavimo–priėmimo aktai. Dėl to, nuteistojo teiginiai, kad trūkstamus buhalterinės apskaitos dokumentus turi R. V., laikytini objektyviems bylos duomenims prieštaraujančia gynybine pozicija – R. V. pradedant dirbti UAB „A.“ nebuvo pasirašytas apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktas, taigi, nuteistasis G. U., būdamas atsakingas ne tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, bet ir už dokumentų išsaugojimą, net nežinojo, kokie apskaitos dokumentai yra Bendrovėje, o kokie yra perduodami. Tai, kad perduodant dokumentus R. V. nebuvo pasirašomas perdavimo-priėmimo aktas patvirtino ir liudytoja S. Š. (5 t., b. l. 161-165). Minėti įrodymai neleidžia vadovo elgesį vertinti, kaip tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Be kita ko, aplinkybes dėl netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo patvirtina ir tai, kad, tiek paties nuteistojo, tiek ir liudytojų teigimu, reikėjo atstatinėti UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl šių išvadų pagrįstumo sustiprina ir tai, kad pagal bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus liudytojų parodymus galima spręsti, jog G. U. netinkamai organizavo ir kitų Bendrovės, be kita ko, ir įdarbinimo dokumentų tvarkymą. Liudytoja K. M. parodė, kad jos darbo sutartyje buvo nurodytas didesnis darbo užmokestis, nors ji gaudavo minimalų atlyginimą (5 t., b. l. 142). Liudytoja S. Š. nurodė, jog iš pradžių apskritai su ja nebuvo pasirašyta darbo sutartis (5 t., b. l. 161-165), taip pat ir liudytoja R. V. parodė, kad ji pati parašė ir išsiuntė darbo sutartį, tačiau G. U. pasirašytos sutarties atgal negavo (5 t., b. l. 171-175). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl aptartų aplinkybių visumos nėra pagrindo pritarti nuteistojo teiginiams, kad jis pakankami domėjosi ir kontroliavo Bendrovėje dirbusių buhalterių veiklą.

Žemesnės instancijos teismas

26. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausiamos UAB „A.“ dirbusios liudytojos tvirtino, kad Bendrovės buhalterija nebuvo tvarkinga. Liudytoja I. T. parodė, kad apskaita nebuvo tvarkinga, apskritai buhalterinėje programoje buvo chaosas (5 t., b. l. 197-198). Liudytoja R. V. nurodė, kad jai pateikti apskaitos dokumentai buvo sumaišyti, o Bendrovės buhalterija buvo netvarkinga, teigė, jog iš Bendrovės vardu buvo perkamos su jos veikla nesusijusios prekės, pavyzdžiui, televizoriai, dušo kabinos, krėslas, liudytoja nežinojo, kaip tokias prekes parodyti balanse. Be to, Bendrovės vardu buvo pirktas automobilis, kuris nebuvo įtrauktas į ilgalaikį turtą, nes, G. U. teigimu, jis buvo atiduotas U. už skolas, tačiau liudytoja skolų U. nerado (5 t., b. l. 171-175). Liudytoja S. Š., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad dalis anksčiau rengtų duomenų buvo neteisingi, apskritai nebuvo apskaitos politikos. Be to, nurodė, kad naudotoje programoje nebuvo skaičiuojami tam tikri moduliai, reikėjo įdiegti papildomas programas arba skaičiuoti pagal formules (5 t., b. l. 161-165). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimas nebuvo tinkamas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią laikoma, kad vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau, kita vertus, pažymima, jog atvejais, kai tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, galima kalbėti apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-942/2019). Nagrinėjamu gi atveju, vien ta aplinkybė, kad G. U., būdamas Bendrovės vadovas, pasamdydavo buhalteres, kurios būdavo atsakingos už buhalterinės apskaitos tvarkymą, o konkrečiai – už buhalterinės apskaitos dokumentų atstatymą, nešalina jo kaip vadovo atsakomybės už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, kai buhalterinės apskaitos tvarkymas įmonėje apskritai buvo organizuojamas netinkamai.

27. Pagal byloje esančią 2020 m. spalio 30 d. – 2020 m. lapkričio 5 d. Kitų objektų apžiūros protokole pateiktą specialistės Birutės Devliašovienės išvadą, jeigu UAB „A.“ neišsaugojo tiriamojo laikotarpio apskaitos dokumentų ir registrų, negalima iš dalies nustatyti Bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d. (3 t., b. l. 3-6). Iš 2021 m. gegužės 26 d. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad specialistė B. Devliašovienė pateikė išvadą, jog iš tyrimui pateiktų dokumentų galima nustatyti Bendrovės veiklą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apžiūrai nebuvo pateikti 2017–2018 m. UAB „A.“ didžiosios knygos (bandomieji balansai), pirkėjų-tiekėjų skolų apskaitos registrai, ilgalaikio turto apskaitos registrai, įsigyto-nurašyto kuro registrai, atskaitingų asmenų registrai, 2017–2018 metų kasos knygos, kasos dokumentai, nėra galimybės nustatyti, ar buvo apskaitytos ir dokumentais pagrįstos visos ūkinės finansinės operacijos, taip pat negalima nustatyti, ar Bendrovė teisingai apskaičiavo ir deklaravo bei sumokėjo mokėtinus mokesčius į valstybės biudžetą. Specialistė konstatavo, kad neišsaugojus tyrimui nepateiktų dokumentų, negalima iš dalies nustatyti UAB „A.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (3 t., b. l. 18-22). Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nenustatyta pagrindo nesiremti specialistės pateiktomis išvadomis, dėl to, spręstina, kad skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, jog dėl G. U. veiksmų, t. y. UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo, kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

28. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme G. U. laikėsi pozicijos, jog UAB „A.“ buhalteriniai dokumentai, reikšmingi kaltinime nurodytiems registrams, yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir, jo nuomone, reikia pasidaryti lentelę, o tai, jeigu netingėtų, galėtų atlikti pati FNTT (6 t., b. l. 52-57). Tokie nuteistojo parodymai nepaneigia nuteistojo kaltės, o priešingai – juos vertinant byloje surinktų ir teismo įvertintų įrodymų kontekste leidžia spręsti apie G. U. pareikšto kaltinimo pagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal teismų praktiką bylose dėl BK 223 straipsnio taikymo asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą turi būti galima nustatyti analizuojant tik to asmens buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei išvada dėl šių aplinkybių gali būti padaryta tik po to, kai buvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai, atliktas ikiteisminis tyrimas ar pan., tokiu atveju laikoma, kad baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai kilo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176/2015, 2K-335-648/2016). Nagrinėjamu atveju, nesant išsaugotų kaltinime nurodytų apskaitos registrų, nėra galimybės analizuojant buhalterinės apskaitos dokumentus daryti išvados dėl UAB „A.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu G. U. pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nustačius nuteistojo veiksmuose BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra pagrindo nuteistąjį išteisinti ar, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

30. Kaip matyti iš nuteistojo G. U. gynėjo apeliacinio skundo, juo, be kita ko, nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme, nes, gynybos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles, dėl to nuteistajam paskyrė neteisingą bausmę.

31. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio dalies 1-8 punktais, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir bausmę skiriantis teismas privalo nustatyti bei įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistam asmeniui skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

32. Bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

33. Pabrėžtina, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Pagal kasacinio teismo praktiką bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).

34. Vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 2 punkto nuostata, apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu neteisingai paskirta bausmė. Neteisinga pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.). Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

35. Nagrinėjamoje byloje G. U. pripažintas kaltu padaręs BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Vadovaudamasis bausmių skyrimo taisyklėmis baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas turi nuspręsti, kuri iš nusikalstamos veikos sankcijoje numatytų bausmių ir koks jos dydis yra pakankamas, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir taip užtikrintas jos paskirties įgyvendinimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis anksčiau minėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis ir atsižvelgdamas į pateiktą teismų praktiką, vertina, ar pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

36. Skundžiamu nuosprendžiu G. U. skirta 90 MGL (4 500 Eur) dydžio bauda. Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo išdėstytus bausmės skyrimo motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, remdamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir išanalizavo bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė bausmę, kuri nagrinėjamu atveju nelaikytina aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą bei rūšį. G. U. dėl nusikalstamo nerūpestingumo padarė baigtą neatsargią nusikalstamą veiką. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatuota, kad nenustatyta nei G. U. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad skiriant baudos bausmę buvo analizuoti bei įvertinti ir nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys – G. U. yra vedęs (4 t., b. l. 113), dirbantis. Pagal Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esančio SODROS registro duomenis matyti, kad nuo 2021 m. spalio 1 d. G. U. yra darbo santykiais susijęs su UAB „C.“, o nuo 2022 m. gegužės 2 d. su UAB „D.“. Be to, G. U. yra neteistas (4 t., b. l. 131), pagal 2020 m. gegužės 4 d. Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenis per 5 (penkerius) metus G. U. už administracinius nusižengimus baustas du kartus (4 t., b. l. 129-130).

37. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalies sankciją švelnesnė nei baudos bausmė yra tik viešųjų darbų bausmė, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas tiek į nusikalstamą veiką, tiek ir nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes, pagrįstai neskyrė, nes ši bausmė nebūtų pakankama bausmės tikslų įgyvendinimo užtikrinimui.

38. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės dydį, pažymėtina, kad teismas, bausmės dydį nustato, skaičiuodamas jį pagal sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip jau buvo nurodyta, G. U. pripažintas kaltu padaręs neatsargų nusikaltimą. Vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktu (suvestinė redakcija nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.), už neatsargų nusikaltimą gali būti skiriama nuo 20 iki 750 MGL dydžio bauda. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius nei nuteistojo G. U. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos baudos dydis nustatytas žymiai mažesnis nei pagal baudžiamąjį įstatymą už neatsargų nusikaltimą galimas baudos bausmės vidurkis.

39. Nors visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį, tačiau tikslas nubausti – yra neatsiejama bausmės dalis, dėl to paskirti švelnesnės rūšies bausmę ar mažinti nuteistajam paskirtos baudos nėra pagrindo, nes teisingumo principui įgyvendinti trukdo tiek aiškiai per griežta, tiek ir per švelni bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė skirtinos bausmės rūšį ir skyrė proporcingo, nusikalstamos veikos ir nuteistosios asmenybės pavojingumą atitinkančio dydžio bausmę. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistajam kilsiančios pasekmės dėl baudos bausmės įvykdymo yra neproporcingos ir neteisingos, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad 90 MGL (4 500 Eur) dydžio bauda neprieštarauja teisingumo principui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo G. U. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo (Jevgenij Bogdavov) apeliacinį skundą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. nuosprendyje nustatytas ir įrodytomis pripažintas G. U. padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nustatant, kad G. U. UAB „A.“ oficialiu direktoriumi buvo laikotarpiais 2010 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. kovo 30 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. bei nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė