Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-130/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-04-11
Bylos Nr.: 2A-130/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-0-03052-2010-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: Vilniaus miesto savivaldybės
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei ,,Novrita“

Kategorijos

40.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-130/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-0-03052-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2.; 36.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3512-431/2011 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Novrita“ dėl netesybų ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė ieškinį atsakovui UAB ,,Novrita“, prašydamas dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo priteisti iš atsakovo 136 016,02 Lt delspinigių, 14 999,03 Lt palūkanų ir 8,05 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Nurodė, kad 2010-06-28 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis dėl privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo (toliau – sutartis), pagal kurią atsakovas UAB „Novrita“ (pirkėjas) iš Vilniaus miesto savivaldybės (pardavėjas) įsigijo 15 154 paprastąsias vardines UAB „Šnipiškių ūkis” akcijas, sudarančias 100 procentų šios įmonės įstatinio kapitalo. Privatizavimo objekto kaina pagal sutartį buvo 8 601 001 Lt, iš jų – 100 000 Lt pradinis įnašas, sumokėtas 2010-04-07, t. y. iki sutarties sudarymo. Minėta sutartimi atsakovas įsipareigojo per 5 darbo dienas nuo akcijų pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo dienos, tai yra iki 2010-07-07 imtinai, sumokėti Vilniaus miesto savivaldybei privatizavimo objekto pardavimo kainos ir pradinio įnašo skirtumą – 8 501 001 Lt. Nurodė, kad minėtas lėšas atsakovas pervedė pavėlavęs – 2010-07-15, todėl privalo sumokėti sutarties 6 punkte numatytus delspinigius, kurie sudaro 136 016, 02 Lt, o taip pat palūkanas, kurios sudaro 14 999,03 Lt (CK 6.261, 6.210 str., Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas) (b. l. 1-6).

Šalies argumentai

Ieškovas nesutiko su atsakovo teigimu, kad jo prievolė sumokėti 8 501 001 Lt sumą pasibaigė įskaitymu, tai yra įskaičius 2010-06-21 reikalavimo perleidimo sutartimi iš AB ,,City service“ perimtą reikalavimą į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nes nagrinėjamu atveju kreditoriumi yra Vilniaus miesto savivaldybė, taigi vienarūšių priešpriešinių reikalavimų šalys apskritai neturi.

Pažymėjo, jog ginčo teisiniam santykiui taikytinos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojančios teisės normos. Vilniaus miesto tarybos 2001-03-14 sprendimo ,,Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ 2.1 – 2.2 punktuose numatyta, kad įskaityti galima tik tas Vilniaus miesto savivaldybės skolas, kurių suderinimo dokumentai yra pasirašyti atitinkamų savivaldybės padalinių vadovų bei ūkio subjektų, kuriems yra skolinga savivaldybė vadovų, ir patvirtinti Vilniaus miesto valdybos (administracijos direktoriaus). Gi atsakovas nepateikė duomenų, kad egzistuoja nurodytos sąlygos tokiam įskaitymui. Be to, spręsti klausimus dėl prievolių pasibaigimo turi teisę tik privatizavimo komisija, kuri 2010-07-12 vykusiame posėdyje nepritarė atsakovo priešpriešinio reikalavimo įskaitymui. Pažymėjo, kad nei privatizavimo sutartyje, nei privatizavimo programoje nebuvo numatyta sąlygų, kad atsiskaitymas už privatizuojamą objektą yra galimas kitokiu, nei sutarties 5 punkte numatytu būdu, be to, paties atsakovo veiksmai patvirtina, kad jis sandorį įvykdė ne įskaitymu, bet mokėjimo pavedimu (b. l. 84-89).

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad su ieškovu už šias akcijas atsiskaitė tinkamai ir laiku – 2010-06-30 atlikdamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Teigė, jog 2010-06-30 informavo ieškovą, kad AB „City Service“ 2010-06-21 sutartimi perleido jam dalį – 8 501 001 Lt, reikalavimo teisės į Vilniaus miesto savivaldybę, kylančią iš 2002-06-13 sutarties Nr. 02-06-01-781; atsakovas 2010-06-30 pareiškė ieškovui apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, tuo patvirtindamas, kad tinkamai įvykdė sutarties 5 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad 2010-07-12 privatizavimo komisijos posėdyje buvo išreikštas prašymas, atsižvelgiant į susidariusią sunkią Vilniaus miesto savivaldybės finansinę situaciją, už privatizuojamą bendrovę atlikti mokėjimą pavedimu. Atsakovas, nenorėdamas veltis į teisminius ginčus, atliko mokėjimo pavedimą. Pažymėjo, jog teisiškai neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir delspinigius, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui (b. l. 30-34).

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad 2002-06-13 sutarties, iš kurios kilusią reikalavimo dalį jis perėmė, šalis yra Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto departamento, o ne Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip atskiras juridinis asmuo. Tačiau atsakovo reikalavimo teisę patvirtinantys dokumentai yra pasirašyti tiek ūkio subjektų, kuriems yra skolinga savivaldybė vadovų, tiek savivaldybės padalinių vadovų, o tai patvirtina Vilniaus miesto tarybos 2001-03-14 sprendimo 2.1 – 2.2 punktuose numatytų sąlygų buvimą. Atsakovo nuomone, privatizavimo komisija neturi teisės nuspręsti nepritarti vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymo faktui, jei buvo įvykdytos visos įstatyme numatytos sąlygos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, spręsdamas, ar Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija turėjo teisėtą pagrindą nepritarti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui ir atsiskaitymui už privatizuojamą objektą įskaitymo būdu, nurodė, jog ginčo teisiniam santykiui taikytinos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojančios teisės normos. Pažymėjo, kad valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo sandorį būtų galima įvykdyti CK 6.130 straipsnio numatytu būdu (įskaitymu), tačiau šis prievolės įvykdymo būdas turi būti taikomas tik laikantis valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001-03-14 sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą” nuostatų. Teismo vertinimu, šis sprendimas ne įteisino galimybę atsiskaityti už privatizuojamą turtą savivaldybės skolomis, bet realizavo CK numatytą vieną iš sandorių pasibaigimo pagrindų - priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, esant savivaldybės tarybos sprendime nurodytoms sąlygoms.

Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovo reikalavimas pagal 2010-06-21 reikalavimo perleidimo sutartį nelaikytinas vienarūšiu priešpriešiniu reikalavimu. Teismo vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija negali būti traktuojamos kaip skirtingi juridiniai asmenys santykiuose dėl atsiskaitymo su trečiaisiais asmenimis. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad AB „City Service“ perleido atsakovui reikalavimą į skolą pagal sutartį, pasirašytą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros ir ugdymo departamento, o atsakovo skola ieškovui atsirado pagal sutartį, pasirašytą Vilniaus miesto savivaldybės, sprendė, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą atlikti įskaitymą Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu, atsiskaitant pagal 2010-06-28 sutartį, kadangi atsakovo reikalavimo teisė, kylanti iš 2010-06-21 reikalavimo perleidimo sutarties, laikytina vienarūšiu priešpriešiniu reikalavimu Vilniaus miesto savivaldybės turimai reikalavimo teisei.

Nurodė, kad privatizavimo sandoriui yra taikomos CK nuostatos, jeigu Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme ar sandoryje nenustatyta kitaip. Pažymėjo, kad nei Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme, nei šalių sudarytoje 2010-06-28 sutartyje nėra nuostatos, kad privatizavimo sandoriui CK nuostatos nėra taikomos, todėl sprendė, kad vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kaip atsiskaitymas už privatizuojamos bendrovės akcijas pagal sutartį, yra teisėta ir tinkama atsiskaitymo priemonė, kuriai pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 str.). Teismo vertinimu, atsakovo 2010-06-30 raštas „Dėl reikalavimo perleidimo ir reikalavimų įskaitymo“ patvirtina, kad jis laiku ir pilnai atsiskaitė su ieškovu už privatizuojamos bendrovės akcijas.

Teismas pažymėjo, kad CK normos, reglamentuojančios įskaitymą, nustato atvejus, kada įskaitymas yra draudžiamas, tačiau tarp jų nėra numatytas draudimas įskaityti reikalavimus savivaldybei. Priešpriešiniam vienarūšiam reikalavimui, kurio terminas suėjęs, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo; prievolė baigiasi nepriklausomai nuo to, pritaria šiam įskaitymui kita prievolės šalis, ar nepritaria, todėl, teismo vertinimu, Vilniaus m. savivaldybės privatizavimo komisijos nutarimas nepritarti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, atsiskaitant už privatizuojamą objektą pagal sutartį, yra neteisėtas ir nesukeliantis teisinių pasekmių pačiam įskaitymui. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad ieškovas, kaip stipresnė sandorio šalis, atsisakė minėto privatizavimo komisijos protokolinio nutarimo pagrindu parengti atsakovui privatizavimo objekto (akcijų) nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą, todėl šis 2010-07-15 atliko mokėjimo pavedimą pagal 2010-06-28 privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pervedė ieškovui 8 501 001 Lt, o ieškovas tą pačią dieną atsakovui pervedė 4 000 000 Lt sumą, t. y. apmokėjo dalį atsakovo reikalavimų, įgytų pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad ieškovas dėl savų finansinių sunkumų neturi galimybės laiku atsiskaityti su savais kreditoriais, o kreditoriai, turėdami teisėtą pagrindą įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, yra verčiami nesinaudoti šia įstatymo jiems suteikiama teise, neturėtų būti pagrindu ieškovui siekti formaliais pagrindais gauti papildomos naudos. Vadovaujamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys yra neteisėtas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas ieškinį atmetė konstatuodamas, kad atsakovas prievolę ieškovui įvykdė vienarūšio priešpriešinio reikalavimo įskaitymu, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl įskaitymo teisėtumo patvirtinimo, bet dėl to, ar atsakovas prievolę atsiskaityti su ieškovu įvykdė tinkamai ir laiku.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybės administracijos Privatizavimo komisija neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl įskaitymo kaip prievolės įvykdymo būdo galimybės vykdant 2010-06-28 sutartį.

3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad savivaldybės biudžeto teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, neturi įtakos (lemiamos reikšmės) taikant vienarūšių reikalavimų įskaitymą savivaldybei. Tam, kad savivaldybės turto privatizavimo sandoris būtų galimas įvykdyti įskaitymu, šis prievolės įvykdymo būdas turi būti taikomas tik laikantis savivaldybės turto privatizavimo teisinius santykius bei savivaldybių biudžeto sudarymo ir vykdymo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų. Piniginės lėšos, numatomos gauti iš privatizuojamo savivaldybės turto (šiuo atveju – akcijų) yra planuojamos, o jų panaudojimo tvarką nustato savivaldybės taryba; privatizavimo fondo lėšos privalomos naudoti tik patvirtintoms programoms finansuoti (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-05-14 nutarimu Nr. 543 patvirtintų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių 41 p.). Teismas nevertino, kad ieškovo ir atsakovo priešpriešiniai reikalavimai kyla iš skirtingų teisinių santykių: savivaldybės skoliniai įsipareigojimai kreditoriams negali būti tapatinami su planuojamomis pajamomis į privatizavimo fondą, kadangi pripažinus atsakovo pareikštą reikalavimo įskaitymą, savivaldybės privatizavimo fondas netektų planuotų pajamų ir negalėtų finansuoti programų, kurių finansavimo šaltinis yra privatizavimo fondo lėšos.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Vilniaus m. savivaldybės administracijos Privatizavimo komisija neteisėtai atsisakė pritarti atsakovo reikalavimo įskaitymui, nurodydamas, kad tokia sąlyga prieštarauja reikalavimų įskaitymą reglamentuojančioms teisės normoms. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002-01-23 nutartyje konstatavo, kad Vilniaus miesto tarybos 2011-03-14 sprendimo 1, 2 ir 3.2 punktai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl 2011-03-14 sprendimo nuostatos ir jomis įtvirtinta Privatizavimo komisijos kompetencija yra galiojančios.

5. Šalys 2010-06-28 sutartimi susitarė dėl konkretaus atsakovo piniginės prievolės įvykdymo būdo – sumokėti 8 501 001 Lt sumą į Vilniaus miesto savivaldybės nurodytą sąskaitą. Pagal CK 6.39 straipsnį, skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose. Privatizavimo sutartyje aiškiai numačius konkretų prievolės įvykdymo būdą – lėšų pervedimą į pardavėjo sąskaitą, teismui nebuvo pagrindo teigti, kad atsakovas, įvykdęs prievolę pagal sutartį, t. y. 2010-07-15 sumokėjęs ieškovui 8 501 001 Lt sumą, šią prievolę tariamai įvykdė vienašaliu įskaitymu 2010-06-30.

6. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas mokėjimo pavedimą atliko todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo, siekiant pasirašyti privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą kadangi 2010-06-28 sutarties 12 punktas suteikia sutarties šaliai teisę vienašališkai pasirašyti privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą. Atsakovas savo veiksmais pripažino, kad jam yra žinoma aplinkybė dėl reikalavimo įskaitymo negalimumo.

7. Nepagrįstas teismo motyvas, kad vienarūšio reikalavimo įskaitymą patvirtina aplinkybė, jog ieškovas 2010-07-15 į atsakovo sąskaitą pervedė 4 000 000 Lt sumą pagal 2010-06-21 reikalavimo perleidimo sutartį. Atsakovas, priimdamas šį mokėjimą pripažino, kad priešpriešinio reikalavimo įskaitymas atliktas nebuvo, o ieškovo atliktas mokėjimas yra nesusijęs su Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo teisiniais santykiais, kylančiais iš 2010-06-28 sutarties.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas UAB ,,Novrita“ prašo apeliacinį skundą atmesti, teigdamas, kad:

1. Skirtingai nei nurodo apeliantas, teismas nepadarė išvados, kad Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl įskaitymo, kaip prievolės įvykdymo būdo, o sprendė, kad ieškovo privatizavimo komisijos nutarimas nepritarti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, atsiskaitant už privatizuojamą objektą pagal sutartį, yra neteisėtas ir nesukeliantis teisinių pasekmių pačiam įskaitymui.

2. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad šis ieškovo privatizavimo komisijos nutarimas, yra neteisėtas ir nesukeliantis teisinių pasekmių pačiam įskaitymui. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme numatyta, kad privatizavimo sandoriui taikomos CK nuostatos, jei minėtame įstatyme ar sandoryje nenustatyta kitaip. Nei šiame įstatyme, nei 2010-06-28 tarp šalių sudarytoje sutartyje nėra nuostatos, kad privatizavimo sandoriui CK nuostatos netaikomos.

3. Nepagrįstas ieškovo teiginys, jog minimi priešpriešiniai reikalavimai nėra vienarūšiai, nes kyla iš skirtingų teisinių santykių. Santykiai, iš kurių kilo reikalavimas, nelemia ir negali lemti reikalavimo vienarūšiškumo.

4. Atliktas įskaitymas atitiko visas įstatymo nustatytas sąlygas, neprieštarauja 2001-03-14 Vilniaus miesto sprendimo Nr. 245 nuostatoms. Juo labiau, kad galimybė atsiskaityti už privatizavimo objektą, įskaitant vienarūšį priešpriešinį reikalavimą, egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar būtų Vilniaus miesto tarybos 2011-03-14 sprendimas Nr. 245, ar jo nebūtų, kadangi tokią teisę subjektai turi vadovaujantis Civilinio kodekso (CK 6.130 str., 6.131 str.), ir Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatomis (Įstatymo 21 str. 6 d.).

5. Atsakovo atliktas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas neprieštarauja sutarties 5 punkte numatytam atsiskaitymo būdui, nes buvo susitarta kad prievolė atsiskaityti su ieškovu bus vykdoma pinigais, bei nustatytas terminas šiai prievolei įvykdyti. Atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas nepakeitė šalių sutarto prievolės įvykdymo būdo, t. y. nebuvo atsiskaityta turtu, paslaugomis ir pan. Galimybė atsiskaityti už privatizuojamą objektą atliekant vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą neprivalo atskirai būti įtvirtinta privatizavimo sandoryje, ar privatizavimo programoje, todėl pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad prievolė buvo tinkamai įvykdyta atsakovo atliktu vienašaliu įskaitymu.

6. Vienašalis priėmimo-perdavimo akto pasirašymas atsakovui nebūtų suteikęs galimybės perimti privatizuojamą įmonę, nes esant šalių tarpusavio ginčui, įmonės faktinis valdymas ir toliau būtų likęs Vilniaus miesto savivaldybės žinioje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo, atsakovo UAB ,,Novrita“ atsiliepimo į šį apeliacinį skundą argumentus bei skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, pirmiausia atkreipia dėmesį į teismų praktikoje susiformavusią nuostatą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).

Faktinės bylos aplinkybės

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad šalys 2010 m. birželio 28 d. sudarė sutartį Nr. A421-28 (2.14.1.7- TR2) „Dėl privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo“, kuria ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovo nuosavybėn 15 154 vienetus paprastųjų vardinių UAB „Šnipiškių ūkis“ akcijų, kas sudarė 100 procentų privatizuojamos bendrovės įstatinio kapitalo. Sutarties 5 punktu atsakovas įsipareigojo per 5 darbo dienas nuo Sutarties pasirašymo dienos (iki 2010 m. liepos 7 d. imtinai) atsiskaityti su ieškovu, sumokant privatizuojamos bendrovės pardavimo kainos ir pradinio įnašo (100 000 Lt, sumokėto 2010 m. balandžio 7 d. ) skirtumą, t. y. 8 501 001 Lt. Atsakovas 2010 m. birželio 30 d. raštu Nr. 1-117 „Dėl reikalavimo perleidimo ir reikalavimų įskaitymo“ informavo ieškovą, kad AB „City Service“ 2010 m. birželio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido atsakovui reikalavimo teisės į ieškovą dalį, lygią 8 501 001 Lt, kylančią iš 2002 m. birželio 13 d. sutarties Nr. 02-06-01-781. Tuo pačiu raštu atsakovas informavo ieškovą, kad jis įskaito vienarūšius priešpriešinius tarpusavio šalių reikalavimus tuo patvirtindamas, kad tinkamai įvykdė 2010 m. birželio 28 d. Sutarties 5 punkto reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisija 2010 m. liepos 12 d. posėdyje nutarė nepritarti tokiam įskaitymui ir atsiskaitymui už privatizuojamą objektą bei 2010 m. liepos 15 d. raštu informavo atsakovą, kad privatizavimo komisijai nepritarus įskaitymui, Turto valdymo ir paslaugų departamentas neturi teisinio pagrindo rengti privatizavimo objekto (akcijų) nuosavybės teisės pardavimo ir priėmimo akto. Atsakovas, gavęs ieškovo raštą, tą pačią 2010 m. liepos 15 d. sumokėjo ieškovui Sutartyje numatytą sumą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavimus atsakovui dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo grindžia netinkamu atsakovo prievolių įvykdymu, t. y. atsiskaitymu praleidus Sutartyje nustatytą terminą.

Dėl netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų sąvoka CK įtvirtinta expressis verbis (aiškiai, aiškiais žodžiais). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 str. 1 d.). Taigi, kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 str.). Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).

Taigi netesybos yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 str.), kurio pagrindinis bruožas – akcesoriškumas, įtvirtintas CK 6.74 straipsnyje. Todėl šalių susitarimas dėl netesybų yra ne savarankiška, o išvestinė prievolė, kurios vykdymo pareiga atsiranda tik tada, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo pagrindinę prievolę. Teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą priteisti netesybas, turi aiškintis ne tik aplinkybes, susijusias su netesybų nustatymu, jų dydžiu ir kt., bet pirmiausia turi nustatyti, ar pagrindinė prievolė, kurios įvykdymui užtikrinti nustatytos netesybos, yra galiojanti, ar skolininkas tinkamai įvykdė pagrindinę prievolę, ar nėra ginčo dėl pagrindinės prievolės, ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2005). Tai reiškia, kad civilinėje byloje dėl netesybų priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį. Pažymėtina, kad tokiais atvejais įrodinėjimo pareiga, vadovaujantis CK 6.75 straipsnio nuostatomis, priskirta skolininkui: jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas motyvuodamas tuo, kad prievolę įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai.

Taip pat pažymėtina, kad netesybų prigimtis yra dvilypė: CK 6.70 straipsnio 1 dalimi netesybos, kaip minėta, yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, o pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį ir 6.258 straipsnį, – viena civilinės atsakomybės formų. Tai pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje: netesybų teisinė prigimtis yra ta, kad tai yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, bet ir sutartinės civilinės atsakomybės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1125/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2004; 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2006; kt.).

Dėl netesybų, kaip vienos iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, pažymėtina, kad visi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai (netesybos, įkeitimas, laidavimas, garantija, rankpinigiai ir kt.) atlieka skatinamąją prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, kuri pasireiškia iki prievolės įvykdymo momento, ir užtikrinamąją funkciją, kuri atsiranda po prievolės įvykdymo termino suėjimo (CK šeštosios knygos V skyrius). Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan.

Apibūdinant netesybas kaip sutartinės civilinės atsakomybės formą pažymėtina, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 3 d.). Netesybos kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; kt.). Atsižvelgiant į netesybų akcesoriškumą, netesybos, kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma, gali būti taikoma tik tuomet, kai skolininkui taikytina sutartinė civilinė atsakomybė už pagrindinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą bei nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.249 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.). Netesybos ir palūkanos yra skirtingi prievolių teisės institutai. Nors tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, tačiau netesybos, kitaip negu mokėjimo (pelno) palūkanos, neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos. Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, o netesybomis gali būti užtikrinamas bet kurios prievolės neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas. Netesybos mokamos tik sutartinės civilinės atsakomybės atveju, o kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Palūkanos atlieka dvi funkcijas: mokėjimo ir kompensuojamąją. Kompensuojamoji palūkanų funkcija atsiranda skolininkui pažeidus piniginės prievolės įvykdymo terminą. Procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, taip pat atlieka kompensuojamąją funkciją. Jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys prašo ir netesybų, ir kompensuojamųjų palūkanų, kaip ir nagrinėjamo ginčo atveju, priteisiant pagal tokius reikalavimus, mažesnioji suma įskaitoma į didesniąją. Kai kreditorius iš skolininko reikalauja ir kompensuojamųjų palūkanų, ir netesybų, ir kitų nuostolių, kompensuojamosios palūkanos ir netesybos, priklausomai nuo to, kuri suma didesnė, įskaitomos viena į kitą, o likusių nuostolių dydį turi įrodyti kreditorius.

Dėl atsakovo pareigos mokėti netesybas (delspinigius) ir kompensuojamas palūkanas, praleidus Sutartyje nustatytą atsiskaitymo terminą, nagrinėjamo ginčo atveju

Kaip anksčiau minėta, teismai, nagrinėdami reikalavimus priteisti netesybas, pirmiausia turi nustatyti, ar pagrindinė prievolė, kurios įvykdymui užtikrinti nustatytos netesybos, yra galiojanti, ar skolininkas tinkamai įvykdė pagrindinę prievolę, ar nėra ginčo dėl pagrindinės prievolės, ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat minėta, kad netesybos, kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma, gali būti taikoma tik tuomet, kai skolininkui taikytina sutartinė civilinė atsakomybė už pagrindinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą bei nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.249 str.). Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendžiant ieškovo reikalavimų dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo už netinkamą atsakovo prievolės įvykdymą pagrįstumo klausimą, esminę reikšmę turi aplinkybė, ar atsakovas prievolę atsiskaityti su ieškovu pagal Sutartį įvykdė tinkamai ir laiku.

Byloje nėra ginčo dėl pagrindinės prievolės galiojimo, taip pat dėl to, kad pagal Sutarties 5 punktą atsakovas su ieškovu privalėjo atsiskaityti iki 2010 m. liepos 7 d. imtinai, bei dėl to, kad Sutartyje nustatytą UAB „Šnipiškių ūkis“ akcijų pirkimo kainą (jos skirtumą pinigais) atsakovas sumokėjo 2010 m. liepos 15 d. Taigi iš esmės pinigai pagal šalių sudarytą Sutartį buvo sumokėti praleidus Sutartyje nustatytą terminą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, ar dėl pavėluoto atsiskaitymo yra atsakovo kaltė.

Kaip žinoma, atsakovas 2010 m. birželio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi iš AB „City Service“ įgijo 8 501 001 Lt dydžio piniginį reikalavimą į ieškovą. Tiek CK nuostatos (6.130 – 6.140 str.), tiek Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies nuostatos, tiek Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 245 „Dėl atsiskaitymo už privatizuojamą turtą, įskaitant priešpriešinį vienarūšį reikalavimą“ nuostatos leidžia šalims atsiskaityti už privatizuojamą objektą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu. Tokio atsiskaitymo būdo nedraudė ir šalių sudaryta Sutartis. Atsakovas įskaitė vienarūšius priešpriešinius reikalavimus ir apie tai tinkamai informavo ieškovą 2010 m. birželio 30 d., t. y. Sutarties 5 punkte nustatytu terminu. Taigi atsakovas laikė, kad jis prievolę atsiskaityti su ieškovu pagal Sutartį įvykdė tinkamai. Ieškovas, kaip minėta, tik 2010 m. liepos 12 d., t. y. jau po Sutartyje nustatyto termino pabaigos, Privatizavimo komisijos posėdyje nutarė nepritarti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui ir atsiskaitymui už privatizuojamą objektą vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu. Ieškovas apie šį priimtą sprendimą atsakovą informavo tik 2010 m. liepos 15 d. raštu. Atsakovas, operatyviai reaguodamas į ieškovo raštą, tą pačią dieną sumokėjo jam Sutartyje nustatytą sumą. Taigi atsakovas objektyviai, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, manydamas jog prievolę pagal Sutartį įvykdė tinkamai 2010 m. birželio 30 d. įskaitymu, o apie ieškovo nepritarimą įskaitymui sužinojus tik jau pasibaigus Sutarties 5 punkte nustatytam terminui, neturėjo galimybės įvykdyti prievolę ieškovui sumokant Sutartyje nustatytą sumą iki 2010 m. liepos 7 d. Kaip anksčiau minėta, netesybos, tarp jų ir delspinigiai, negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl šalių vienarūšių priešpriešinių reikalavimų egzistavimo bei atsakovo galimybės atsiskaityti su ieškovu už privatizuojamą objektą vienarūšių priešpriešų reikalavimų įskaitymo būdu.

Nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo sąmoningą uždelsimą, t. y. subjektyvų žinojimą, jog jis pažeidė Sutartyje nustatytą terminą atsiskaityti, taip pat byloje neįrodyta, kad atsakovas, sumokėdamas pinigus ieškovui 2010 m. liepos 15 d., veikė nesąžiningai, todėl taikyti atsakovui civilinę atsakomybę netesybų forma bei kompensuoti dėl prievolės pavėluoto įvykdymo ieškovo galimai patirtus nuostolius priteisiant jam kompensuojamas palūkanas būtų neproporcinga priemonė.

Remdamasi tuo, kas paminėta, teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, konstatavusi, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, atmetęs ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB ,,Novrita“ dėl netesybų ir palūkanų priteisimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, – laiko, jog kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl jų neanalizuoja.

Tokiu būdu ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas