- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-20
- Bylos Nr.
- e2A-334-618/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01259-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Laiptasija“
- Atsakovas
- M. Š., J. Č.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Maškevičienės, Larisos Šimanskienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Laiptasija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Laiptasija“ patikslintą ieškinį atsakovams M. Š. ir J. Č. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Laiptasija“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovų solidariai priteisti 12 269 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes:
1.1. Ieškovė ir A. P. panaudos sutarties pagrindu patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), sandėliavo ir laikė didelės apimties įrangą ir žaliavas, tarp kurių buvo ir kompiuterizuotos medžio apdirbimo staklės HOMAG GENIUS. Pasikeitus patalpų savininkui, 2017 m. birželio 20 d. ieškovė pasirašė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį su atsakovu M. Š.. 2018 m. liepos 31 d. ūkinis pastatas su jame esančia įranga buvo išnuomotas atsakovui J. Č., šalims pasirašant trišalę negyvenamųjų patalpų nuomos – įrangos nuomos sutartį. Po nuomos sutarties su atsakovu J. Č. nutraukimo, 2020 m. liepos 10 d. ieškovės atstovas A. P. pastebėjo, kad medžio apdirbimo staklių, buvusių patalpose, nebėra, todėl dėl patalpų savininko M. Š. ir patalpų nuomininko J. Č. kaltės ieškovė patyrė nuostolius dėl staklių praradimo.
Atsiliepimas
2. Atsakovas M. Š. pateikė atsiliepimą, kuriuo su patikslintu ieškiniu nesutiko. Atsiliepimo į ieškinį argumentai:
2.1. Nurodė, kad ieškovė nepagrindė, kad medžio apdirbimo staklės buvo atsakovui priklausančiose patalpose, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu ieškovė įgijo į atsakovą reikalavimo teisę.
2.2. Pažymėjo, kad tarp šalių nebuvo susitarimų dėl turto pasaugos, todėl jis nėra atsakingas už patalpose laikomą įrangą – ginčo stakles. Kadangi, atsakovo nuomone, jis nėra užvaldęs ieškovės staklių, todėl nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų ar prisidėjęs prie jų dingimo, o už tariamą staklių dingimą yra atsakinga tik ieškovė, kaip daikto savininkė.
2.3. Nurodė, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą. Ieškovė turėtų reikšti reikalavimą grąžinti daiktą natūra, o ne nuostolių atlyginimo pinigine išraiška, prašant atsakovui taikyti deliktinę atsakomybę, kurios sąlygų ieškovė taip pat neįrodė.
Šalies argumentai
2.4. Ieškiniu prašoma priteisti nuostolių suma yra neaiški ir nepagrįsta, taip pat nesutinka su ieškinio reikalavimais atlyginti ieškovės išlaidas staklių sumontavimui, pervežimui, remontui, nes šios išlaidos nėra susijusios su staklių rinkos verte.
3. Atsakovas J. Č. atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė; iš ieškovės priteisė 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui M. Š. ir 17,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Įvertinęs įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ginčo staklės 2015 m. – 2016 m., kai patalpomis faktiškai naudojosi ieškovė, buvo pristatytos ir sumontuotos ūkiniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau įrodymų, apie faktinę ginčo staklių buvimo vietą šiuo metu byloje nepateikta. Taip pat nepateikta jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad 2017 m. birželio 20 d. išnuomojus patalpas ieškovei ir 2018 m. išnuomojant patalpas atsakovui J. Č., ginčo medžio apdirbimo staklės tikrai ten buvo. Ieškovės atstovo pateikta staklių nuotrauka nepagrindžia, kad ten užfiksuotos būtent tos staklės, dėl kurių dingimo kilo ginčas. Iš nuotraukos neįmanoma užfiksuoto daikto indentifikuoti kaip ginčo staklių, be to, negalima nustatyti, kada ši nuotrauka daryta. 2020 m. liepos 27 d. konstatuojant faktines aplinkybes, dalyvaujant antstoliui, į patalpas įeita nebuvo, todėl šis dokumentas taip pat nepatvirtina staklių buvimo/nebuvimo patalpoje.
4.2. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovę ir atsakovus siejo sutartiniai santykiai dėl ginčo staklių perdavimo pasaugos ar kitais pagrindais. Pasikeitus patalpų savininkui, 2017 m. birželio 20 d. patalpų nuomos sutartį su atsakovu M. Š. sudarė ieškovė UAB „Laipstaja“. Pagal 2018 m. liepos 31 d. trišalę sutartį ieškovė net nėra šios sutarties šalis, nes šia sutartimi patalpų savininkas M. Š. J. Č. išnuomojo patalpas, o A. P. – jam asmeniškai priklausančią įrangą. Išnuomotos įrangos sąrašas prie 2018 m. liepos 31 d. trišalės sutarties patvirtina, kad ginčo staklės atsakovui J. Č. nebuvo išnuomotos. Išnuomojant patalpas, nebuvo sudarytas joks daiktų, liekančių patalpose, sąrašas, kas tikėtina, sudarant daiktų pasaugos sutartį, būtų buvę padaryta. Kitų įrodymų, kad tarp šalių buvo žodinis ar kitokio pobūdžio susitarimas dėl ginčo turto pasaugos, į bylą nepateikta.
4.3. Vien ta aplinkybė, kad ieškovei priklausantis turtas buvo laikomas ar paliktas ginčo patalpose, nesant kitų įrodymų, negali būti vertinama kaip atsakovų prievolės saugoti šį turtą ir grąžinti savininkui išsaugotą prisiėmimas. Atsakovų vykdoma veikla nėra susijusi su saugojimo paslaugų teikimu. Aplinkybės, kad tam tikri ieškovės atstovo daiktai yra likę ginčo patalpose iki šiol, pasaugos teisinių santykių egzistavimo tarp šalių taip pat nepagrindžia ir nereiškia, kad atsakovai buvo įsipareigoję saugoti turtą. Be to, atsakovai tvirtina, kad ne kartą išreiškė raginimus ieškovei atlaisvinti patalpas.
4.4. Rašytinė pasaugos sutartis dėl ginčo turto tarp šalių nebuvo sudaryta, ieškovės atstovas nagrinėjamu atveju kitais objektyviais ir neginčijamais įrodymais neįrodė, kad staklės buvo perduotos atsakovams, todėl atsakovai neįsipareigojo saugoti ieškovės daiktų ir nėra atsakingi už jų išsaugojimą. Be to, ieškovė nepagrindė, kad ginčo staklės 2017 m. birželio 20 d. patalpų nuomos sutarties sudarymo metu vis dar buvo atsakovui M. Š. priklausančiose patalpose ir kad staklės liko stovėti patalpose po to, kai patalpa buvo išnuomota atsakovui J. Č.. Įrodymų, kurie patvirtintų perdavimo ir įsipareigojimo saugoti bei išsaugoti ieškovės ginčo turtą, byloje nėra.
4.5. Teismas motyvavo, kad atsakovas J. Č. neigia aplinkybes, kad telefonu ieškovės vadovui sakęs, jog stakles išvežė atsakovas M. Š., liudytojos S. B., kuri yra A. P. sugyventinė, duoti paaiškinimai vertintini kritiškai, nes ji gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad A. M., kuris sargavo patalpose, kuriose buvo laikomos staklės, taip pat patvirtino, jog stakles išvežė M. Š., neįrodytos, kadangi A. M. teismo posėdžio metu nebuvo išklausytas, keletą kartų atsakovo M. Š. prašymu kviestas neatvyko, todėl ieškovės atstovo nurodytų aplinkybių savaime nepakanka jų pripažinimui įrodytomis.
4.6. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad stakles buvo galima pakrauti ir iš patalpos išvežti tik patalpų valdytojui atsakovui J. Č. sudarius tam sąlygas, t. y. patekti į jo nuomojamas patalpas ir ten užsiimti staklių išmontavimo ir pakrovimo darbais, kadangi objektyviais įrodymais tai nepagrįstą. Nurodė, kad į ginčo patalpas turėjo galimybę pateikti tiek ieškovės atstovas, tiek atsakovai, tiek kiti asmenys, pavyzdžiui ten dirbęs A. M., kuris, atlikdamas sargo pareigas, galėjo į patalpas įleisti ir pašalinius asmenis. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad tuo tikslu būtų organizuota speciali technika ar atlikti aktyvūs jų išvežimo ar pasiruošimo veiksmai. Nepateikti duomenys, kad tokį sudėtingą įrangos išvežimą kas nors matė ar užfiksavo. Teismas atmetė kaip nepagrįstus A. P. paaiškinimus, kad jis į ginčo patalpas negalėjo patekti, kadangi šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2020 m. liepos 10 d. ieškovės atstovas betarpiškai apžiūrėjo patalpą, kurioje jo teigimu buvo laikomos dingusios staklės, todėl labiau tikėtina, kad jis taip pat, kaip ir prieš tai nurodyti asmenys, A. M. leidus, galėjo patekti į patalpas ir stakles išsigabenti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai:
5.1. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę visą įrodinėjimo pareigą perkeldamas išimtinai ieškovams, be to dar nepagrįstai užkirsdamas galimybę gauti įrodymus (atsisakydamas apklausti liudytojus), pažeidė įrodinėjimo taisykles nevertindamas visos įrodymų visumos, įrodymus vertindamas nesivadovaudamas logikos dėsniais, sprendimą pagrįsdamas prielaidomis.
5.2. Nurodė, kad teismas neskiria sutartinės civilinės atsakomybės nuo deliktinės: sprendimas motyvuotas tuo, kad šalys nebuvo sudariusios pasaugos sutarties, nors ieškovė tokios sutarties sudarymu ir negrindė ieškinio, tačiau teismas spręsdamas deliktinės atsakomybės klausimą argumentavo civilinio kodekso normomis dėl pasaugos sutarties. Deliktinė atsakomybė taikoma, kai nėra sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai delikto klausimą sprendė remdamasis pasaugos sutartis reglamentuojančiomis teisės normomis. Nei atsakovas M. Š. kaip patalpų savininko, nei atsakovo J. Č. kaip patalpų nuomininko veiksmų (neveikimo) protingai negalima paaiškinti kaip atsargių, rūpestingų, kai tokios masto staklės dingsta iš patalpų ir jie tariamai to nepastebėjo. Teismas konstatavo, kad staklės patalpose buvo sumontuotos, o aplinkybė, kad jas išsivežė ieškovė – ne. Konstatavus, kad staklės patalpose buvo būtent atsakovams teko pareiga įrodyti, kad jas ieškovė išsivežė, nes jie valdė patalpas, staklių išvežimas reikalavo tam tikro pasirengimo, technikos ir pan. ko be atsakovų žinios nepavyktų padaryti.
5.3. Pažymėjo, kad teismas pažeidė ieškovės teises procese atsisakydamas apklausti liudytojais 2020 m. liepos 10 d. įrangos patikrinimo akte nurodytus asmenis – A. M., R. R.. Atsakovo atstovei atsisakius jų apklausos, ieškovės atstovas su tuo nesutiko ir paprašė šiuos liudytojus iškvieti, jeigu reikia, taikyti procesinės prievartos priemones. Tačiau teismas atsisakė juos kviesti, motyvuodamas tuo, kad minėti liudytojai neatvyko jau ne į pirma posėdį, šalis galėjo pasirūpinti jų atvykimu. Teismas toleravo liudytojų įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą ir tai panaudojo prieš ieškovę, nors šiuos liudytojus apklausti prašė, taigi turėjo apsirūpinti ir jų atvykimu atsakovas. Visos bylos šalys rėmėsi A. M. teiginiais: ieškovė, jog jis kad, kad stakles išvežė M. Š., atsakovas – kad ieškovė, abu atsakovai nurodė, kad A. M. galėjo įleisti į patalpas. A. M. teiginiais rėmėsi ir byloje apklausta liudytoja. Be to, atsakovas J. Č. nurodė, kad stakles galėjo išsivežti ir R. R.. Taigi teismas iš esmės užkirto galimybę išsiaiškinti byloje tiesą, išsklaidyti byloje kilusius prieštaravimus dėl A. M. paaiškinimų, abejones dėl R. R. veiksmų. Teismas koncentracijos principu paneigė pareigą teisingai išnagrinėti bylą ir įvykdyti teisingumą. Tokiomis aplinkybėmis, prielaidomis grįsto sprendimo negalima laikyti nei teisingu, nei pagrįstu.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas M. Š. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentai:
6.1. Nurodė, kad teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino ieškovės ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, o teismo išvadas grindė byloje esančių įrodymų visetu. Teismo išvados, jog ieškovė neįrodė, kad perdavė atsakovams saugoti jai priklausančias ginčo medžio apdirbimo stakles HOMAG CNC yra pagrįstos - ieškovė šios aplinkybės apeliaciniame skunde neginčija. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir taip pažeidė CPK 178 straipsnį. Bylą nagrinėjęs Klaipėdos apylinkės teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo staklės 2017 m. birželio 20 d. išnuomojus patalpas ieškovei ir 2018 m. išnuomojant patalpas atsakovui J. Č., ūkiniame pastate tikrai buvo. Byloje taipogi nėra ginčo, kad J. Č. ginčo staklių nesinuomojo. Taigi ieškovė netinkamai aiškina skundžiamo teismo sprendimo turinį ir nepagrįstai teigia, esą teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, neva įpareigojęs ieškovę įrodyti, jog ji ginčo staklių neišvežė. Atsakovas pažymi, kad teismo sprendime nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nėra nurodoma, apie ieškovės pareigą įrodyti minėtas aplinkybes (ginčo staklių neišvežimą iš atsakovui M. Š. priklausančių patalpų). Priešingai, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad ginčo staklės patalpose – ūkiniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini) – laikotarpiu 2017 m. birželio 20 d. - 2018 m. buvo. Taigi ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad ginčo staklės laikotarpiu 2017 m. birželio 20 d. - 2018 m. buvo atsakovui M. Š. priklausančiose patalpose, o ne, kaip neteisingai teigiama apeliaciniame skunde, įrodyti tariamą ginčo staklių neišvežimą. Vertinant ieškovės apeliacinį skundą matyti, kad ieškovė šių teismo nustatytų aplinkybių neginčija, naujų argumentų ar įrodymų paneigiančių teismo nustatytas aplinkybes neteikia, vadinasi, sutinka, kad ginčo staklių atsakovui M. Š. priklausančiose patalpose nebuvo jau 2017 m. birželio 20 d. Todėl mano, jog ieškovė netinkamai aiškina įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas.
6.2. Nurodė, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentų, o taipogi ir ieškovės ieškinio pagrįstumo nepagrindžia ir ieškovės iš konteksto išimtos liudytojų apklausos stenogramos. Pavieniai iš konteksto išimti liudytojų paaiškinimai neturi jokios įrodomosios galios ir negali būti vertinami atsietai nuo byloje esančių įrodymų visumos. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, esą teismas, priimdamas ieškovės skundžiamą sprendimą, pažeidė rodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nevertindamas visos įrodymų visumos, įrodymus vertindamas nesivadovaudamas logikos dėsniais, sprendimą grįsdamas prielaidomis, yra iš esmės nepagrįsti.
6.3. Pažymėjo, kad ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas neskiria deliktinės ir sutartinės civilinės atsakomybės ir nepagrįstai, vertindamas atsakovų veiksmų teisėtumą, rėmėsi sutartinės civilinės atsakomybės – pasaugos sutartinėmis nuostatomis. Ieškovė prašė atsakovams taikyti solidariai civilinę atsakomybę už ginčo staklių neišsaugojimą. Iš nurodyto seka, kad ieškovė atsakovų neteisėtus veiksmus siejo būtent su atsakovų pareiga ginčo stakles saugoti, todėl pagrįstai ieškovės prašomos civilinės atsakomybės taikymas – tariamas ieškovei priklausančio turto saugojimo pareigos pažeidimas buvo analizuotas pasaugos sutarties nuostatų kontekste. Nors ieškovė nurodo, esą prašė atsakovams taikyti deliktinę atsakomybę, pagal kurią atsakovų neteisėti veiksmai turėjo būti vertinami bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimo kontekste, tačiau ieškovė nepagrindė, kaip konkrečiai bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos yra susijusios su atsakovų tariama pareiga saugoti ieškovei priklausančias medžio apdirbimo stakles. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl deliktinės civilinės atsakomybės atsakovams taikymo stokoja elementarios logikos. Ieškovė, prašydama teismo priteisti iš atsakovų nuostolių atlyginimą už jai priklausančio turto neišsaugojimą prašė taikyti atsakovams būtent sutartinę civilinę atsakomybę, nors pati ieškovė pripažino, kad pasaugos teisinių santykių tarp šalių nebuvo, turtas saugoti atsakovams perduotas nebuvo.
6.4. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pati ieškovė kaip turto savininkė nebuvo pakankamai rūpestinga (lot. bonus pater familias). Remiantis ieškovės nurodomomis aplinkybėmis, ieškovė paliko jai priklausančias didelės vertės stakles atsakovui priklausančiame ūkiniame pastate neužtikrindama šio turto apsaugos. Galiausiai, apleidusi turtą, ieškovė jo ilgus metu neieškojo, nesirūpino ir juo nesidomėjo. 2020 m. liepos 10 d. nustačiusi, jog staklių atsakovui priklausančiame ūkiniame pastate nėra, tik 2022 m. kovo 1 d. pareiškė ieškinį dėl nuostolių priteisimo. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovės direktorius teigė, kad nežino, kur yra staklės, todėl mano, kad jo patirtus nuostolius turėtų atlyginti atsakovai. Vadinasi, ieškovė jai priklausančiu didelės vertės turtu nesirūpino, buvo jį apleidusi, palikusi be priežiūros, tuo tarpu vėliau pareiškė atsakovams jokiais įrodymais nepagrįstą ieškinį, motyvuodama tuo, esą atsakovai galėjo šį turtą pasisavinti. Iš nurodyto seka, kad pačios ieškovės neveikimas galėtų būti pagrindas jai taikyti deliktinę civilinę atsakomybę.
6.5. Nurodė, kad ieškovė turėjo pareigą pati užtikrinti, kad liudytojai, kurių parodymais ji grindžia savo procesinę poziciją, dalyvautų teismo posėdyje. Šiuo aspektu reikšminga tai, kad civilinis procesas negali trukti be galo dėl neatvykstančių į teismo posėdį liudytojų, nes tokiu atveju gaišinamas teismo bei dalyvaujančių byloje asmenų laikas, eikvojamos lėšos, pažeidžiami proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principai (CPK 7, 8 straipsniai). Juo labiau, kad ieškovė vykstančiame teismo procese negalėjo pagrįsti, kodėl atsakovui M. Š. atsisakius nurodytų liudytojų apklausos, šie liudytojai turėtų būti apklausiami ieškovės prašymu.
6. Atsakovas J. Č. atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (ne) priėmimo
9. Ieškovė teismui pateikė rašytinius įrodymus – šalių susirašinėjimą. Ieškovės teigimu iš elektroninio susirašinėjimo matyti, kad atsakovai, motyvuodami tuo, kad vienas be kito negali ieškovės atstovų įleisti į patalpas, nurodydavo nesuderinamus laikus, t. y. vienas darbo valandomis, kitas – po darbo valandų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti šiuos įrodymus, tačiau sprendime konstatavo, kad patekti į patalpas ieškovei kliūčių nebuvo, prašo pateiktus įrodymus vertinti, pridėti prie bylos.
10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir pan.
11. Sprendžiant ieškovės pateiktų įrodymų priėmimo klausimą, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) negali būti savitikslis, t. y. konkretus prašomas priimti įrodymas turi paneigti arba patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės pateiktus įrodymus – šalių elektroninį susirašinėjimą pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, kadangi ieškovė šiuos įrodymus pateikė pavėluoti ir juos galėjo pateikti ankščiau. Iš ieškovės prašomų prie bylos pridėti naujų įrodymų elektroninio susirašinėjimo nustatyta, kad ieškovė teikia į bylą susirašinėjimą, kuris vyko 2021 m. liepos 8 d. – 2021 m. liepos 25 d. Ieškovės ieškinys dėl nuostolių priteisimo pirmosios instancijos teisme gautas 2022 kovo 1 d. Ieškovė nenurodo dėl kokių priežasčių šio susirašinėjimo elektroniniu paštu nepateikė kartu su ieškiniu ar 2022 m. birželio 29 d. vykusio pirmo posėdžio metu. Šiuos įrodymus pateikė 2022 m. gruodžio 12 d. prieš teismo posėdį, kuriuo metu civilinė byla buvo išnagrinėta.
13. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą bei šiuo aspektu suformuluotą teismų praktiką, įvertinęs naujai pateiktų įrodymų turinį, šių įrodymų pateikimo aplinkybes pirmosios instancijos teisme, ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė prašomus prie bylos pridėti rašytinius įrodymus pateikė pavėluotai. Rašytiniai įrodymai – elektroninis susirašinėjimas, kuris vyko daugiau nei prieš pusę metų iki ieškinio pateikimo, galėjo būti pateikti kartu su ieškiniu dėl nuostolių priteisimo ar bent jau pirmo posėdžio metu. Įrodymai nebuvo pateikti laiku ir dėl to ieškovė turi prisiimti atsakomybę ir iš to kylančias pasekmes dėl pavėluotai teikiamų įrodymų nepriėmimo.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo
14. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo medžio apdirbimo staklės HOMAG CNC, dėl kurių praradimo iš atsakovų reikalavo priteisti nuostolių atlyginimą 2015 m. – 2016 m., kai patalpomis faktiškai naudojosi ieškovė, buvo pristatytos ir sumontuotos ūkiniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau įrodymų apie šiai dienai faktinę ginčo staklių buvimo vietą byloje nebuvo pateikta. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad 2017 m. birželio 20 d. išnuomojus patalpas ieškovei ir 2018 m. išnuomojant patalpas atsakovui J. Č., ginčo medžio apdirbimo staklės HOMAG CNC ūkiniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), tikrai buvo. Teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovų nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai dėl ginčo staklių HOMAG CNC pasaugos, šalių nesiejo ir kitokie sutartiniai teisiniai santykiai. Teismas byloje pateiktais duomenimis vertino, kad į ginčo patalpas turėjo galimybę patekti tiek ieškovės atstovas, tiek atsakovai, tiek kiti asmenys, pavyzdžiui ten dirbęs A. M., kuris, atlikdamas sargo pareigas, galėjo į patalpas įleisti ir pašalinius asmenis. Ieškovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertino atsakovų paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neskiria sutartinės civilinės atsakomybės nuo deliktinės ir, atsisakydamas apklausti liudytojus, pažeidė ieškovės procesines teises.
15. Bylos duomenimis nustatytos tokios toliau dėstomos reikšmingos aplinkybės, kad tarp ieškovės UAB „Laiptasija“, kaip panaudos gavėjos, atstovaujamos įmonės direktoriaus A. P., ir panaudos davėjo R. – M. R. 2014 m. spalio 20 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis. Sutartimi panaudos davėjas laikinai ir neatlygintinai ieškovei UAB „Laiptasija“ perdavė naudotis nurodytu adresu esantį ūkinį pastatą. Sutartyje nurodyta, kad patalpų naudojimo paskirtis be kita ko apima įmonės įrengimų, žaliavų ir produkcijos sandėliavimą (3.1. punktas). 2017 m. birželio 20 d. tarp ieškovės, kaip nuomininkės, ir atsakovo M. Š. (nuomotojas) pasirašyta negyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. 2018 m. liepos 31 d. sutartimi nurodytas ūkinis pastatas ir jame esanti įranga pagal sąrašą, buvo išnuomoti atsakovui J. Č. (nuomininkas), pasirašant atsakovui M. Š. (nuomotojas-1), A. P. (nuomotojas-2) trišalę negyvenamųjų patalpų nuomos – įrangos nuomos sutartį. Sutarties priedu Nr. 1 nustatyta, kad atsakovui J. Č. A. P. perdavė naudotis jam priklausančią įrangą, kuri nurodyta sutarties prieduose. Ginčo staklės įrangos nuomos sutartimi ar kitais pagrindais nebuvo perduotos naudotis atsakovams.
16. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino deliktinės ir sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir dėl to nepagrįstai, vertindamas atsakovų veiksmų teisėtumą, rėmėsi sutartinės civilinės atsakomybės – pasaugos sutartinėmis nuostatomis.
17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio nuostatą, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žalos sąvoka, kuria žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.246 straipsnis). Siekiant taikyti civilinę atsakomybę konkrečioje byloje būtina identifikuoti jos rūšį, kad būtų galima tinkamai nustatyti tos atsakomybės rūšies taikymo sąlygas.
18. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).
19. Konkretūs sutartiniai įsipareigojimai tarp šalių vertintini kaip jų nusistatytas lex specialis (specialusis įstatymas) bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai atžvilgiu. Dėl to nustatant galimai už žalą atsakingo asmens veiksmų teisėtumą (net ir nukentėjusiajam pareiškus reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo), nekonstatavus aiškiai neteisėtų teisės normas pažeidžiančių veiksmų, pirmiausia vertintina veiksmų atitiktis šalių sudarytų sutarčių sąlygoms (išskyrus atvejus, jei būtų nustatyta, kad šios pažeidžia ar prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms) ir tik tuomet, jei konkreti veikla (neveikimas) nesiejama su konkrečiais sutartiniais įsipareigojimais, spręstina, ar ji vykdyta (susilaikyta nuo veiksmų) laikantis bendro pobūdžio atidumo ir rūpestingumo pareigos. Galimybė įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir ginčo išsprendimo rezultatas priklauso nuo pasirinkto teisių gynybos būdo efektyvumo konkrečioje situacijoje, dėl to kiekvienu atveju turi būti įvertintos ginčo aplinkybės, šalis siejančios teisės ir pareigos ir šių duomenų kontekste – pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015).
20. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).
21. Kasacinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015 aiškiai nurodė, kad CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. Plėtodamas šią taisyklę ir pabrėždamas jos svarbą, kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, 39 punktas). Taigi, kasacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai įsitvirtinusi prancūziškosios tradicijos taisyklė non-cumul des responsabilités contractuelle et délictuelle (sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų sutapties draudimo), kuri suteikia prioritetą sutartinės atsakomybės taikymui. Dėl to, byloje sprendžiant sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimą, visų pirma svarstytina, ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, ir tik konstatavus, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, gali būti taikoma deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44-313/2021, 31 punktas).
22. Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad asmuo, kuris kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo, turi nurodyti aiškų faktinį nuostolių atsiradimo pagrindą ir turi procesinę pareigą įrodyti to pagrindo buvimą. Taigi, jeigu ieškovas nuostolių atsiradimą kildina iš sutartinių teisinių santykių, jis visų pirma ir turi įrodyti tokių santykių buvimą.
23. Teisės kreiptis į teismą prigimtis, tikslai bei civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas lemia, kad tiek teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas, tiek ir procesinių teisių įgyvendinimas priklauso ginčo šalims. Tačiau teismo pareiga yra užtikrinti, kad būtų laikomasi procesinių nuostatų bei atsižvelgiama į teismų kompetencijos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-1075/2021, 20 punktas).
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis).
25. Teismų praktikoje pripažįstama ieškovo teisė reikšti alternatyvius ieškinio reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog alternatyviųjų ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyviųjų ieškinio reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2009).
26. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas šalims ir kitiems proceso dalyviams suteikia teisę, laikantis CPK nuostatų, laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020).
27. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021).
28. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą. Civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos nedraudžia ieškovei pasirinkti konkretaus savo teisių gynybos būdo – reikšti reikalavimą dėl sutartinės atsakomybės taikymo savo kontrahentui ar reikalauti deliktinės atsakomybės taikymo subjektui, su kuriuo ieškovės nesieja sutartiniai teisiniai santykiai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir ginčo išsprendimo rezultatas priklauso nuo pasirinkto teisių gynybos būdo veiksmingumo konkrečioje situacijoje, dėl to kiekvienu atveju ieškovas, kreipdamasis į teismą, turi įvertinti ginčo aplinkybes, šalių santykių specifiką, šalis siejančias teises ir pareigas ir šių duomenų kontekste – pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumą.
29. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė ieškiniu prašė taikyti atsakovams atsakomybę už ginčo staklių neišsaugojimą, nurodė, kad atsakovui J. Č. nustojus mokti A. P. nuomos mokestį už jam išnuomotą įrangą, įrangos nuomos sutartis su juo buvo nutraukta ir 2020 m. liepos 10 d. A. P. atvyko į patalpas tam, kad užaktuotų savo ir ieškovės įrangą ir likusias žaliavas, turint tikslą įrangą ir žaliavas iškraustyti iš patalpų ir pervežti į kitą saugojimo vietą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškinyje dėstomas aplinkybes dėl ginčo staklių, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovę ir atsakovus siejo sutartiniai santykiai dėl ginčo staklių perdavimo pasaugos ar kitais pagrindais, nepateikta duomenų, kad tarp šalių buvo žodinis ar kitokio pobūdžio susitarimas dėl ginčo staklių pasaugos. Teismas konstatavo, kad pasaugos sutartis dėl ginčo patalpose galimai palikto turto nebuvo sudaryta, todėl pasaugos institutą reglamentuojančios CK normos, nustatančios saugotojo atsakomybės pagrindus, šiuo atveju netaikytinos ir atsakovams nekyla sutartinė atsakomybė bei prievolė atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.
30. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog nagrinėjamu atveju ginčo sprendimui taikytina sutartinė atsakomybė, kadangi turėjo būti taikoma deliktinė atsakomybė. Nurodo, kad turėjo būti taikoma generalinio delikto taisyklė, pagal kurią atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės. Tais atvejais, kai atsakovo atsakomybė kyla su kalte, įrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumą, subjektyvioji neteisėtumo sąlygos pusė – kaltė preziumuojama. Taigi, ieškovė, prašydama taikyti deliktinę atsakomybę, visų pirma turėjo pareigą įrodyti atsakovų veiksmų neteisėtumą (CPK 178 straipsnis).
32. Veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą.
33. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537-690/2015).
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu ieškovė reiškė savo reikalavimus, jai tenka pareiga įrodyti ieškinio pagrindą. Ieškovė atsakovų neteisėtus veiksmus siejo būtent su atsakovų pareiga ginčo stakles saugoti, todėl pagrįstai ieškovės prašomos civilinės atsakomybės taikymas – ieškovei priklausančio turto saugojimo pareigos pažeidimas pirmosios instancijos teismo buvo analizuotas pasaugos sutarties nuostatų kontekste. Šiuo aspektu akcentuotina tai, kad nors ieškovė nurodo, kad prašė atsakovams taikyti deliktinę atsakomybę, pagal kurią atsakovų neteisėti veiksmai turėjo būti vertinami bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimo kontekste, tačiau ieškovė nepagrindė, kaip konkrečiai bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos yra susijusios su atsakovų pareiga saugoti ieškovei priklausančias medžio apdirbimo stakles, kurias ji buvo palikusi atsakovui M. Š. priklausančiose patalpose. Apeliacinės instancijos teismas atmesdamas šiuos ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius.
35. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat didelį dėmesį skyrė įrodymų vertinimui, šalių paaiškinimams pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nevertino visos įrodymų visumos, įrodymus vertino nesivadovaudamas logikos dėsniais, sprendimą grindė prielaidomis. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei perkėlė pareigą įrodyti, kad ji neišvežė iš atsakovui M. Š. priklausančių patalpų ginčo staklių.
36. Pirmiausiai pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo vertinimu apie ginčo staklių neišvežimą iš atsakovui M. Š. priklausančių patalpų pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodoma, kaip teigia ieškovė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad ginčo staklės patalpose – ūkiniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini) – laikotarpiu 2017 m. birželio 20 d. - 2018 m. buvo. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad ginčo staklės laikotarpiu 2017 m. birželio 20 d. – 2018 m. buvo atsakovui M. Š. priklausančiose patalpose, o ne, kaip neteisingai teigiama apeliaciniame skunde, įrodyti tariamą ginčo staklių neišvežimą. Taigi, šį apeliacinio skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą, kadangi ieškovė savaip interpretuodama teismo sprendimą padaro neteisingą išvadą.
37. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-403/2023).
38. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad teismas analizavo visą bylos medžiagą ir išvadas grindė įrodymų visuma, išsamiai pasisakydami dėl teisiškai reikšmingo įrodymų turinio. Tai, kad ieškovė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismų išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovės apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad atsakovas J. Č. patvirtino, jog ginčo stakles išsivežė atsakovas M. Š.. Kaip nustatyta bylos duomenimis posėdžio metu ieškovės atstovas A. P. paaiškino, kad atsakovas J. Č. telefonu jam pasakė, kad stakles išsivežė atsakovas M. Š.. Apeliacinį skundą ieškovė taip pat grindžia pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų atsakovų paaiškinimų stenogramomis, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai juos vertino. Kaip matyti iš ieškovės apeliacinio skundo, ieškovė cituoja teismo posėdžio metu apklausos ir baigiamųjų kalbų metu atsakovų išsakytą poziciją. Pirmiausiai pažymėtina, kad pavieniai iš konteksto išimti atsakovų paaiškinimai teismo posėdžio metu neturi jokios įrodomosios galios ir negali būti vertinami atsietai nuo byloje esančių įrodymų visumos. Apeliacinės instancijos teismui, išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio, nustatyta, kad apklausiamas teismo posėdžio metu atsakovas J. Č. nurodytas ieškovės atstovo A. P. telefoninio pokalbio aplinkybes kategoriškai paneigė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad be ieškovės atstovo ir jo sugyventinės, kuri byloje taip pat buvo apklausta liudytoja, paaiškinimų apie tai, kad telefoninio pokalbio metu atsakovas J. Č. nurodė, kad ginčo stakles išsivežė atsakovas M. Š., jokių kitų ieškovės atstovo poziciją pagrindžiančių įrodymų nepateikta (CK 178 straipsnis).
39. Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovės teises procese atsisakydamas apklausti liudytojais 2020 m. liepos 10 d. įrangos patikrinimo akte nurodytus asmenis – A. M., R. R.. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pažeistos ieškovės procesinės teisės atsisakius apklausti ir liudytoją S. B., tačiau ši liudytoja pirmosios instancijos teisme buvo apklausta. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais taip pat nesutinka ir atmeta kaip nepagrįstus.
40. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes. Sprendžiant, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti reikalavimą apklausti liudytojus, vertintina, ar tai padaryta laikantis proceso teisės normų, nepažeidžiant pagrindinių proceso teisės principų.
41. Sprendžiant, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti reikalavimą apklausti liudytojus, vertintina, ar tai padaryta laikantis proceso teisės normų, nepažeidžiant pagrindinių proceso teisės principų – šalių lygybės ir rungimosi. Turi būti įvertinta, ar vienai ginčo šaliai nebuvo sukurta itin nepalanki situacija, ar abi šalys savo poziciją byloje galėjo ginti tokiomis pačiomis sąlygomis, ar teismai iš esmės išnagrinėjo šalių pateiktus prašymus ir jų netenkino argumentuotai, o ne formaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014).
42. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. kovo 31 d. atsiliepimu į ieškovės ieškinį būtent atsakovas M. Š. išreiškė procesinį prašymą liudytojais byloje apklausti 2020 m. liepos 10 d. įrangos patikrinimo akte nurodytus asmenis – A. M., R. R. ir S. B., o ne ieškovė. Pirmosios instancijos teismas tenkino šį atsakovo M. Š. prašymą dėl liudytojų iškvietimo ir nutarė atsakovo įvardintus asmenis apklausi byloje liudytojais. Liudytoja S. B., kaip ir minėta, byloje buvo apklausta. Pirmosios instancijos teismas jos parodymus vertino kritiškai, kadangi ji yra ieškovės atstovo A. P. sugyventinė, yra galimai suinteresuota bylos baigtimi. Liudytojai A. M. ir R. R. kviečiami į teismo posėdį neatvyko, pirmosios instancijos teisme jie nebuvo apklausti. Atsakovas M. Š., kuris prašė nurodytus asmenis apklausti liudytojais, neužtikrino jų dalyvavimo teismo posėdyje, atsisakė šių liudytojų apklausos.
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad jos nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovės teisė į tinkamą procesą buvo pažeista. Pažymėtina, kad ieškovės nurodomi liudytojai, kaip ir minėta, buvo kviečiami atsakovo prašymu. Pirmosios instancijos teismui tenkinus atsakovo prašymą iškviesti jo nurodytus liudytojus, pastarieji į teismo posėdį neatvyko. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovės teises procese atsisakydamas apklausti liudytojais 2020 m. liepos 10 d. įrangos patikrinimo akte nurodytus asmenis – A. M., R. R.. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas nesiėmė priemonių atsakovo prašymo įvykdymui užtikrinti – liudytojams teismo šaukimai buvo siunčiami, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Šios aplinkybės patvirtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu buvo suteikta galimybė atsakovui įrodinėti savo poziciją remiantis liudytojų parodymais, taip užtikrinant lygiateisiškumo ir rungimosi principų įgyvendinimą. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad civilinio proceso principai ir tikslai lemia, jog pagrindinę įrodinėjimo pareigą turi ginčo baigtimi suinteresuotos jo šalys (CPK 12, 178 straipsniai), dėl to laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, užtikrindamas šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) ir kitus teisingo proceso principus, pagrįstai, atsakovui atsisakius savo prašymo kviesti liudytojus, atsisakė papildomai atidėti teismo posėdį tam, jog dar kartą būtų šaukiami tie patys liudytojai tik jau ieškovės prašymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė, matydama būtinumą apklausti liudytojus A. M. ir R. R., turėjo pareigą pati užtikrinti, kad liudytojai, kurių parodymais ji nori grįsti savo procesinę poziciją, dalyvautų teismo posėdyje.
Dėl procesinės bylos baigties
44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus susijusius su ginčo dalyku, ir teismų praktiką, todėl atmesdamas ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
45. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
46. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
47. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, iš jos priteistinas atsakovo M. Š. apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. 1 000 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui M. Š. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Laiptasija“ 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų ) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.