- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-303-254/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15109-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Dalė Burdulienė, Mindaugas Šimonis
- Atsakovas
- L. J.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei L. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas tarp šalių byloje kilo dėl skolos už patiektą šilumos energiją priteisimo.Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 2 176,92 Eur skolą už patiektą šilumos energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 49 Eur žyminio mokesčio išlaidas, 51,43 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas, 1,71 Eur už informacijos paieškas viešuose registruose. Nurodė, kad atsakovei priklauso gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovė į šias patalpas tiekė šilumos energiją patalpų šildymui ir karšto vandens ruošimui, o atsakovė energija naudojosi. Tokiu būdu nors tarp šalių nebuvo sudaryta šilumos energijos tiekimo sutartis, tačiau susitarimą tiekti šilumos energiją liudija šalių konkliudentiniai veiksmai. Pažymėjo, kad už tiekiamą šilumos energiją mokesčiai skaičiuojami vadovaujantis standartinėmis sąlygomis nuo šilumos prietaisų prijungimo prie šildymo sistemos. Šilumos energija į atsakovės būstą buvo tiekiama iš dujinės katilinės, įrengtos name, esančiame (duomenys neskelbtini). Dujinis katilas priklauso ieškovei, o dujas ieškovei šiuo metu tiekia S. A. ieškovei yra įsiskolinusi už šilumos energiją nuo 2013-04-01 iki 2016-05-01 taip: 1 071,44 Eur už patalpų apšildymą ir 1105,48 Eur už karšto vandens paruošimą, viso 2173,92 Eur. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės mokėjimai naudojami senesnėms skoloms dengti bei nurodė, kad atsakovė yra savavališkai atsijungusi nuo centrinės šildymo sistemos.A. L. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad yra atsijungusi nuo centrinės šildymo sistemos. Namo rūsyje yra sumontuotas dujinis katilas namui apšildyti, tačiau už suvartotas dujas jie užsimoka, o vandenį šildosi savarankiškai nuo 2011-10-18, kai buvo išmontuota karšto vandens sistema. Pažymėjo, kad atsakovė ieškovei nėra deklaravusi apie nulinį šilto vandens suvartojimo kiekį, tačiau aiškiai yra pranešusi, kad patys šildosi vandenį, todėl mano, jog ieškovei turėjo būti žinoma, kad atsakovė šilumos energijos karšto vandens ruošimui nenaudoja. Atsakovė nuomone, ji neturėtų mokėti ieškovei ir už bendro naudojimo patalpų apšildymą, nes bendro naudojimo patalpose nėra sumontuoti radiatoriai. Be to, namo gyventojai atsakovei yra davę sutikimą atsijungti nuo centrinės šildymo sistemos, todėl ji turėtų būti atleista ir nuo mokesčio už bendro naudojimo patalpų apšildymą. Atsakovė abejoja, kad ieškovė turi teisę disponuoti dujiniu katilu ir skaičiuoti mokesčius už šilumos energijos tiekimą, nes tokie veiksmai prieštarautų bendrajam ir specialiajam miesto plane nustatytai necentralizuoto šilumos tiekimo zonai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei AB „Kauno energija” iš atsakovės L. J. 1 071,44 Eur už patalpų šildymą, 1105,48 Eur už vandens pašildymą už laikotarpį nuo 2013-04-04 iki 2016-05-01, viso 2 176,92 Eur skolą už šilumos energijos tiekimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 176,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-07-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 49 Eur žyminio mokesčio, 51,43 Eur advokato atstovavimo išlaidų, 1,71 Eur išlaidų už informacijos paieškas viešuose registruose bei priteisė iš atsakovės valstybei 16,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta šilumos energijos tiekimo sutartis, tačiau atsakovei priklausančios gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo šildomos iš name įrengtos dujinės katilinės. Tokiu būdu teismas vertino, kad šiuo atveju šilumos energijos tiekimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, o ieškovės teikiamomis paslaugomis atsakovė naudojosi iki teisėtai atsijungė nuo centrinės šildymo sistemos. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas taip pat nustatė, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-54-151/2014 iš atsakovės ieškovei buvo priteista skola už patalpų šildymą ir karšto vandens ruošimą, kuris Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1890-173/2014 buvo paliktas nepakeistas. Minėtoje byloje pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė tuo, kad atsakovė nuo centrinės šildymo sistemos atsijungė savavališkai, todėl tokį atsijungimą teismas laikė neteisėtu. Be to, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog įsirengė kitą šildymo sistemą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino, kad šiuo atveju ankstesniu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes patvirtina ir byloje pateiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 30 d. raštas, kad iki 2017 m. kovo 30 d. atsakovė nebuvo įstatymų nustatyta tvarka atsijungusi nuo vietinės centrinės šildymo sistemos. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju viena sandorio šalis (ieškovė) prievolę vykdė – tiekė šilumos energiją patalpų šildymui ir karštam vandeniui ruošti, o kita šalis savo prievolės neįvykdė, t. y. nesumokėjo nustatyto dydžio mokesčio už patiektą šilumos energiją (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat darė išvadą, kad atsakovei net ir atsijungus nuo namo bendros šildymo sistemos, ji privalo apmokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą (CK 4.82 straipsnio 3 dalis, LR šilumos ūkio įstatymo (2014-10-16 red.) 25 straipsnio 1 dalis, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017). Teismas pažymėjo, kad bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą, nepriklausomai nuo to, ar bendraturtis naudojasi bendrojo naudojimo patalpomis (CK 4.76 straipsnis, 4.83 straipsnio 3 dalis). Iš byloje pateikto vartojimo žiniaraščio „Šildymas“ teismas nustatė, kad už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2016-05-01 atsakovei priskaičiuota 1 071,45 Eur skola, o už tą patį laikotarpį už vandens pašildymą – 1 105,48 Eur skola. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei tai, kad atsakovė dėl skolos paskaičiavimo prieštaravimų nereiškė, laikė ieškinį pagrįstu ir jį tenkino. Tenkinęs ieškinį dėl skolos priteisimo, teismas kartu tenkino ir ieškinio reikalavimus tiek dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų, tiek dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė L. J. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Sprendimas nepagrįstas, prieštaringas, nemotyvuotas, todėl turėtų būti panaikintas. Teismas neįvertino 2014-01-17 LR Energetikos ministerijos išaiškinimo Nr. (17.5-16)3-167, pagal kurį ieškovė nepagrįstai skaičiuodama mokesčius dėl šildymo ir karšto vandens paruošimo, buto apyvartos žiniaraščius ruošia ir teikia pagal centralizuoto šilumos tiekimo sistemą, kas neatitinka tikrovės. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini), kurioje yra ir atsakovės gyvenamosios patalpos, nepatenka į centralizuoto šildymo zoną pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos patvirtintą šilumos ūkio specialųjį planą. Apeliantė nurodo, kad yra atsijungusi nuo kieto kuro katilo ir įsirengusi dujinį šildymą, kuriam naudoja dujų balionus, todėl AB „Kauno energija“ teikiamų šildymo ir karšto vandens ruošimo paslaugų negavo. Todėl ieškovės pateikti buto apyvartos žiniaraščiai karštam vandeniui ruošti ir buto patalpoms šildyti neatitinka teisės aktų vietiniu būdu pagamintai šilumai apskaičiuoti. Be to, apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė, kad teikia paslaugas apeliantei, t. y. šildo buto patalpas bei ruošia karštą vandenį ir į bylą nepateikė jokio išsamus mokesčių paskaičiavimo, o tik nurodė, jog gyventojams sąskaitas išrašo pagal name įrengtą šilumos apskaitos prietaisą. Apeliantė pažymi, kad už dujas UAB „Lietuvos dujų tiekimui“ apeliantė yra pilnai atsiskaičiusi, jokio įsiskolinimo neturi. Be to, tai, kad apeliantės butas yra šildomas vietiniu šildymo įrenginiu (autonominiu dujiniu katilu), esančiu bute, (duomenys neskelbtini), patvirtino ir Kauno miesto savivaldybės administracija. Apeliantė pažymi, kad nors bendro naudojimo patalpa Nekilnojamojo turto registre įregistruota priklausiniu po 1/3 butams Nr. 4, Nr. 6 ir 1,64 kv. m butui Nr. 5, apeliantė nesinaudoja jokiomis bendro naudojimo patalpomis, išskyrus rūsio patalpas, esančiomis (duomenys neskelbtini), kadangi į apeliantei priklausančias patalpas patenkama iš lauko. Be to, bendro naudojimo patalpose nėra jokių šildymo prietaisų ar vamzdžių, todėl apeliantė neturi pareigos mokėti reikalaujamų mokėjimų už bendro naudojimo patalpas.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visą ieškovės prašomą sumą, kadangi Buto apyvartos žiniaraštyje energija vandens pašildymui paskaičiuota 4 gyventojams. Tuo tarpu faktiškai iki 2015-04-14 deklaravę bute gyvenamąją vietą buvo tik du gyventojai, o nuo 2015-04-14 – dar du gyventojai, viso keturi. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti skolą už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2016-05-01. Todėl ieškinio reikalavimas turėjo būti tikslinimas – perskaičiuojama ieškinio suma, tačiau to nebuvo padaryta. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė neginčijo skolos dydžio. Pažymi, kad visą teisminį procesą apeliantė nesutiko su ieškovės pateiktu skolos dydžiu, kuris, paskaičiuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų, dėl ko ieškovė negalėjo paaiškinti bei pateikti skaičiavimo metodikos. Be to, apeliantė nesutinka su ieškovės paskaičiuota skola už vandens pašildymą. Pažymi, kad atsakovė pati prašė ieškovės apriboti karšto vandens tiekimą, informuodama, kad nuo 2011-10-18 negauna karšto vandens iš vietinio namo šilumos įrenginio, jis demontuotas, vandenį šildo boileriu. Tačiau ieškovė į atsakovės prašymą nereagavo, taip didindama atsakovei priskaičiuotą skolą, kartu paržeidžiant Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 33 punkto nuostatas. Teismas pažeidė procesines teisė normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, kadangi vadovavosi tik ieškovės pateiktais argumentais, kuri be buto apyvartos žiniaraščių daugiau jokių argumentų, teisinio pagrindo ar motyvuotų paaiškinimų nepateikė dėl neva AB „Kauno energijos“ teikiamos paslaugos ir sąskaitų atsakovės butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu atsakovės nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, kurie prieštarauja AB „Kauno energijos“ teikiamai informacijai, rašytiniams įrodymams bei buto apyvartos žiniaraščiams, teismas nevertino. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB „Kauno energija“ prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Ieškovė pažymi, kad gavo daugumos gyventojų pritarimą, savo lėšomis įrengė ginčo name automatizuotą dujinę katilinę. Nuo to laiko ginčo namas yra šildomas dujiniu būdu, dujas ieškovei perkant iš Lietuvos dujų tiekimo įmonės. Tokiu būdu ieškovė savo nuosavybės teise valdomais šilumos gamybos įrenginiais gamino šilumą, o gyventojams sąskaitas už šilumą išrašė pagal name įrengtą šilumos apskaitos prietaisą. Nurodė, kad ieškovė negali pateikti duomenų, kiek yra sumokėjusi už dujas, tiekiant šilumos energiją, išskiriant būtent ginčo objektą ir jam suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., kadangi ieškovė, laikydamasis pareigos organizuoti šilumos tiekimą šilumos vartotojams pagal jų poreikius patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti Kauno miesto teritorijoje, perka visą Kauno miesto teritorijai reikalingą dujų kiekį ir už jas atsiskaito bendrai. Pažymi, kad ieškovės aptarnaujamoje teritorijoje vartotojams yra nustatoma šilumos kaina, nediferencijuojant pagal šilumos teikimo sistemas ir visoje šilumos tiekėjo šilumos tiekimo teritorijoje. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovė nepateikė teismui detalaus paskaičiavimo, kuriuo grindžiama susidariusi skola. Ieškovė teismui pateikė Apyvartos žiniaraštį bei detalią visų jai sumokėtų mokesčių paskaičiavimo pažymą. Minėtuose dokumentuose nurodyti visi priskaitymai už patalpų šildymą bei vandens pašildymą. Ieškiniu reikalaujama priteisti suma sutampa su Buto apyvartos žiniaraščiuose pateiktomis sumomis. Ieškovė pažymi, kad klausimas dėl skolos už šilumos energiją priteisimo butui, esančiam (duomenys neskelbtini), nagrinėjamas tarp tų pačių šalių jau nuo 2010 metų. Aplinkybė, jog atsakovės butui šilumos energija buvo tiekiama centralizuotai ir atsakovė turi prievolę už ją sumokėti jau buvo konstatuota Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-7337/2002. Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1890-173/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė jai priklausančias patalpas atsijungė nuo šildymo sistemos, o jei atsijungė, nuo šildymo sistemos, tai tą padarė neteisėtai, todėl turi prievolę mokėti ieškovei susidariusią skolą. Ieškovės nuomone, ankstesniais įsiteisėjusiais sprendimais nustatytos aplinkybės turi būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Pažymi, kad atsakovė iki 2017 m. kovo 30 d. nebuvo įstatymų nustatyta tvarka atsijungusi nuo vietinės centrinės šildymo sistemos, todėl ieškovė pagrįstai jai skaičiavo mokesčius už patalpų šildymą ir karšto vandens ruošimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių civilinio proceso normų, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl šilumos energijos vartotojo pareigos sumokėti už patiektą šilumos energiją nevykdymo. Ieškovė AB „Kauno energija” ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės L. J. 1 071,44 Eur už patalpų šildymą, 1105,48 Eur už vandens pašildymą už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2016-05-01, viso 2 176,92 Eur skolą už šilumos energijos tiekimą. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino 2014-01-17 LR Energetikos ministerijos išaiškinimo Nr. (17.5-16)3-167, pagal kurį ieškovė nepagrįstai skaičiuodama mokesčius dėl šildymo ir karšto vandens paruošimo, buto apyvartos žiniaraščius ruošia ir teikia pagal centralizuoto šilumos tiekimo sistemą. Apeliantės nuomone, (duomenys neskelbtini), kurioje yra ir atsakovės gyvenamosios patalpos, nepatenka į centralizuoto šildymo zoną pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos patvirtintą šilumos ūkio specialųjį planą. Be to, apeliantė nurodo, kad yra atsijungusi nuo kieto kuro katilo ir įsirengusi dujinį šildymą, kuriam naudoja dujų balionus, todėl AB „Kauno energija“ teikiamų šildymo ir karšto vandens ruošimo paslaugų negavo.
Iš 2008-04-17 NTR Centrinio duomenų banko išrašo su istorija matyti, kad pastate – gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), yra įrengtas vietinis centrinis šildymas gamtinėmis dujomis, toks pat šildymo būdas yra ir atsakovės buto Nr. 3 (1 t., b. l. 54-56). Paskesnis VĮ Registrų centro 2015-07-03 raštas Nr. (3.4.5.) (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 124) patvirtina, kad ginčo patalpų šildymo būdas yra išlikęs nepasikeitęs – vietinis centrinis šildymas. Be to, šiame rašte nurodyta, kad gyvenamasis namas turi bendro naudojimo patalpų, tame tarpe, rūsio patalpų, kurios nėra priskirtos atskiriems butams. Pastarasis faktas bus reikšmingas, atsakant į apeliantės argumentus dėl pareigos sumokėti už šilumos energiją šių patalpų šildymui.
Priešingai nei nurodo apeliantė, ieškovė yra šilumos tiekėja, kurios teisę užsiimti šia veikla patvirtina 2004-02-26 Šilumos tiekimo licencija. Byloje nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2016-05-03 sprendimu Nr. T-203 (1 t., b. l. 134-150, 2 t. b. l. 3-10) buvo patvirtintas Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiojo plano atnaujinimas. Šio dokumento 1.2.6 lentelės pastaboje yra nurodyta, kad ieškovė eksploatuoja 33 buitines katilines, kurių duomenys pateikiami 1.2.4 paveiksle ir 1.2.7 lentelėje (1.3.4 paveiksle pateikiamų buitinių katilinių numeracija atitinka 1.2.7 lentelėje pateiktą numeraciją). Plano 1.2.7 lentelėje nurodyta 2015-05 mėn. buitinių katilinių, kūrenamų gamtinėmis dujomis, situacija. Šios lentelėje eil. Nr. 18 yra nurodytas namas (duomenys neskelbtini), o kaip nustatyta byloje, ieškovės gyvenamosios patalpos – butas Nr. 3. yra šiame name. Todėl aptariamas planas patvirtina, kad ieškovė teikia šilumos energiją atsakovės namui. Šiame plane vartojama sąvoka – centralizuotas šilumos tiekimas – reiškia šilumos tiekimą, kai tiesioginis šilumos vartotojas atsiskaito už šilumos kiekį (kWh), kaip yra ir nagrinėjamo ginčo atveju, o ne už pirminius energijos šaltinius (gamtines dujas, kietąjį kurą, el. energiją ar pan.). Apeliantės nurodomame 2014-01-17 LR Energetikos ministerijos išaiškinime Nr. (17.5-16)3-167 ( 1 t., b. l. 104-105) vartojamų sąvokų esmė dėl šildymo būdų yra tokio paties turinio. Ieškovė 2017 m. birželio 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose teisingai nurodė, kad ir esant vietiniam centriniam šildymui vartotojas atsiskaito už šilumą, bet ne už šilumai gaminti naudojamą kurą – anglis, dujas, medžio skiedras, durpes, mazutą ir kt. ir atsiskaito pagal šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, o ne pagal suvartotų dujų apskaitos prietaisą, tai yra, ne už anglių kiekį, medžio skiedrų kubinius metrus, ar mazuto litrus. Sprendžiant dėl šilumos kainos, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse reglamentuojama, jog šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.
Pažymėtina, kad ieškovė 2015-03-16 raštu Nr. 20-1183 (1 t., b. l. 102-103) informavo Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, kad namui (duomenys neskelbtini), perka dujas ir gamina šilumą savo nuosavybės teise valdomais šilumos gamybos įrenginiais, o gyventojams sąskaitas už šilumą išrašo pagal šiame name įrengtą šilumos apskaitos prietaisą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl šilumos kainodaros – kainų ir tarifų teisingumo. Ginčus, kylančius tarp buitinių vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų dėl kainų ir tarifų taikymo nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Tokie ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.
Byloje nustatyta, kad ankstesnis ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinys atsakovei L. J. dėl 4625,76 Lt skolos už pateiktą šilumą patalpų šildymui ir 2645,29 Lt skolos už pateiktą šilumą karštam vandeniui ruošti už laikotarpį nuo 2011-03-01 iki 2013-04-01 buvo išnagrinėtas Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-54-151/2014 ir tenkintas visiškai. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1890-173/2014 atsakovės L. J. apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetė, sprendimą paliko nepakeistą. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl 1 071,44 Eur skolos už patalpų šildymą ir 1105,48 Eur skolos už karšto vandens paruošimą už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2016-05-01, tai yra už vėlesnį, nei pirmiau paminėtose bylose. Pažymėtina, kad šiose bylose nekilo ginčo tarp šalių dėl ieškovės taikomos šilumos energijos kainos.
Apeliantė teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ji neginčijo skolos dydžio paskaičiavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra duomenys, kaip ieškovė apskaičiavo atsakovės skolą. Prie ieškinio (5 priedas) yra pridėti buto apyvartos žiniaraščiai dėl mokesčio už šildymą ir už energiją vandens pašildymui. Šiuose žiniaraščiuose nurodytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais iš atsakovės priteistos skolos likutis ginčo periodo pradžiai – 2013-04-01, priskaitymai bei atsakovės atlikti mokėjimai. Už šildymą per ginčo laikotarpį atsakovė mokėjo vieną kartą – 2014 m. 10 mėn. sumokėjo 4848,51 Lt arba 1404,23 Eur, o priteistos skolos likutis periodo pradžiai buvo 1339,71 Eur. Už energiją vandens pašildymui atsakovė 6 mokėjimais nuo 2015-10 mėn. sumokėjo 260,66 Eur, o priteistos skolos likutis periodo pradžiai buvo 505,47 Eur. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kodėl aptartuose žiniaraščiuose įrašyti duomenys yra neteisingi. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės AB „Lietuvos energija“ internetiniame puslapyje www.kaunoenergija.lt yra viešai skelbiami duomenys apie name (duomenys neskelbtini) suvartotą šilumos kiekį, šilumos ir karšto vandens kainas, be to, apeliantė šiuos duomenis gali gauti tiesiogiai iš šilumos tiekėjo. Todėl nesant byloje atsakovės nesutikimą su skolos paskaičiavimu pagrindžiančių duomenų, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė skolos dydžio neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas, nesant nesutikimą pagrindžiančių argumentų ir duomenų, savo iniciatyva jų taip pat neturi pagrindo nustatinėti.
Atsakovė tvirtina, kad nesinaudoja ieškovės paslaugomis, nes yra atsijungusi nuo namo centralizuotos šilumos sistemos. Pažymėtina, kad ieškovės AB „Kauno energija“ atsijungimo nuo centralizuotos šilumos sistemos komisijos pirmininkas dar 2011-11-15 raštu Nr. 20-4863 ( 2 t., b. l. 18) atsakovei L. J. paaiškino, kad daugiabučio namo šildymo sistema yra bendroji dalinė bendrasavininkų nuosavybė ir butų savininkams draudžiama, be kitų butų ir kitų patalpų savininkų sutikimo, namo Valdytojo ar jo įgalioto asmens leidimo reguliuoti, keisti, remontuoti, atjungti bendrąją inžinerinę įrangą. Atsakovei buvo pasiūlyta įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos klausimą spręsti ir derinti su namo bendraturčiais ir valdytoju. Rašte nurodyta, kad gavus šiuos dokumentus, AB „Kauno energija“ neprieštaraus buto šilumos įrenginių atjungimui nuo namo šildymo sistemos.
Byloje esantis 2017-03-30 Kauno miesto savivaldybės raštas Nr. (33.205)2-205)2-1105 (2 t., b. l. 52) patvirtina, kad vicemero sudaryta komisija 2017-03-08 atliko šilumos ūkio patikrinimą (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu nenustatė pažeidimų, įrengiant ir eksploatuojant vietinę dujinę katilinę, priklausančią AB „Kauno energija“. Šiame rašte nurodyta, kad atsakovės butas neprijungtas prie namo šildymo sistemos, o šio namo gyventojų tarpusavio santykiai reglamentuojami gyventojų Jungtinės veiklos sutartimi. Pažymėta, kad atsakovė pateikė bendrasavininkų sutikimus bei kitus papildomus dokumentus, kurie pagrindžia, kad butas (duomenys neskelbtini), būtų šildomas autonominiu dujiniu katilu. Šiuo raštu, kurį adresavo abiem bylos šalims, Kauno miesto savivaldybė davė sutikimą, kad atsakovės butas būtų pripažintas atjungtu nuo bendro šildymo ir karšto vandens ruošimo katilo ir nurodė, kad atsakovė turi kreiptis į ieškovės pardavimo skyrių dėl sutarties perrašymo, pateikiant visus reikiamus sutikimus ir jungtinės veiklos dalyvių susirinkimo protokolą.
Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad dar Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-54-151/2014, kuris buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A- 1890-173/2014, buvo konstatuota, kad atsakovė nuo centrinės šildymo sistemos atsijungė savavališkai ir tokį atsijungimą teismai laikė neteisėtais (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsakovei pirmosios instancijos teismas detaliai išaiškino tvarką, kurios ji turi laikytis, siekdama įgyvendinti šią savo teisę. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. Nr. 1-297 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 122 punkto redakcija (nuo 2011-07-29 iki 2017-03-03) įtvirtinto, kad, baigus pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, pastato, buto ar kitų patalpų savininkas (ar) valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Taisyklių 123 punkte buvo įtvirtinta, kad pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungtais nuo Taisyklių 122 punkte nurodyto atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 nurodė, kad statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 37 punktas). Todėl apeliantės į bylą pateikti duomenys, kaip ji vykdė statybos darbus dėl šildymo sistemos pakeitimo ir kokius gavo šiam procesui reikalingus dokumentus (Naujo buitinio vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos 2015-08-19 sutartis (1 t., b. l. 57-62), 2015-08-19 specialiosios sąlygos, buto šildymo sistema, 2014 m. projektas dėl dujinio katilo pakabinimo saugumo reikalavimų, 2015-08-18 atsakomybės ribų aktas, 2015-08-07 energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma (1 t., b. l. 90-94)), gali pagrįsti tik atsijungimo darbų atlikimo procedūrą.
Šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai. Atjungti savo buto šildymo sistemas galima tik laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, o vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007).
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad gavusi ieškovės 2011-11-15 raštą Nr. 20-4863 ( 2 t., b. l. 18), kuriame ieškovė nurodė kaip turi būti vykdomas atsijungimo procesas, pateikė jai bendrasavininkų sutikimus (1 t., b. l. 84-89). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės minimi bendrasavininkų sutikimai yra pasirašyti 2014-12-15 ir 16 d., 2015-01-10, 13 d., 15 d., o Jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta 2013-09-13 ( 2 t., b. l. 54-55). Kitų šios nutarties 21 pastraipoje nurodytų veiksmų, kad užbaigti atsijungimo procedūrą, atsakovė per ginčo laikotarpį neatliko. Jau minėta šios nutarties 20 pastraipoje, kad Kauno miesto savivaldybė savo sutikimą davė tik 2017-03-30 raštu Nr. (33.205)2-205)2-1105. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu – nuo 2013-04-04 iki 2016-05-01, atsakovė nebuvo tinkamai įgyvendinusi savo teisės atsijungti nuo gyvenamojo namo bendros šildymo sistemos, todėl išliko šilumos energijos vartotoja iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jai tenka pareiga mokėti už šilumos energiją ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 03 02 įsakymu Nr. 1-60 (nuo 2017 03 03) buvo pakeistos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos dėl vartotojo pastato ar jo dalies patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų nuostatos, tačiau jų pakeitimas neturi įtakos nagrinėjama ginčui, kadangi ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės skolą už laikotarpį iki 2016-05-01, t. y. iki taisyklių pakeitimo.
Apeliantė nurodo, kad ji nesinaudoja jokiomis bendro naudojimo patalpomis, tik rūsio patalpomis, o į savo butą patenka iš lauko. VĮ Registrų centro 2015-07-03 raštas Nr. (3.4.5.) (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 124) patvirtina, kad gyvenamasis namas turi bendro naudojimo patalpų, tame tarpe, rūsio patalpų, kurios nėra priskirtos atskiriems butams. Todėl apeliantė yra bendro naudojimo patalpų bendraturtė ir atsakinga už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu ji turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Kadangi daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovės argumentai, kad ji neturi pareigos išlaikyti ir prižiūrėti name esančias bendro naudojimo patalpas proporcingai jos turto daliai, yra neteisingi.
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nevertino jos į bylą pateiktų įrodymų, rėmėsi tik ieškovės pateiktais argumentais. Atsakovė tvirtina, kad ieškovė jai paslaugų neteikia ir niekada neteikė, jokių įrodymų dėl teikiamos paslaugos (išskyrus buto apyvartos žiniaraščius) ieškovė nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendime yra nurodyti atsakovės į bylą pateikti įrodymai ir jų turinys, todėl teismas, priimdamas sprendimą, vertino ir atsakovės pateiktus įrodymus. Tai, kad atliktas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantės aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pažymėtina, kad teismas atnaujino bylos nagrinėjimą, atsakovei išreiškus pageidavimą susipažinti su bylos medžiaga, tame tarpe, su ieškovės pateiktais skolos dydžio paskaičiavimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti teismo išankstinio nusistatymo dėl ginčo šalių. O atsakovės tvirtinimas, kad ieškovė jai paslaugų neteikia, todėl už jas neprivalo atsiskaityti, prieštarauja šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismo nurodytoms faktinėms aplinkybėms ir teisiniams argumentus, todėl negali patvirtinti teisėjos nešališkumo principo pažeidimo.
Dėl bylos procesinės baigties
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantei Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2017-11-13 nutartimi buvo atidėtas 35 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki bus priimtas procesinis sprendimas Kauno apygardos teisme (2 t., b. l. 147-148). Todėl atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš jos priteistinas 35 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 96 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas turėjo 3,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteisiamos valstybei iš apeliaciją pralaimėjusios apeliantės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės L. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 35 Eur (trisdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio ir 3,56 Eur (tris eurus 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.