- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-07
- Bylos Nr.
- e2-1185-863/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Atsakovas
- R. Ž.
- Ieškovas
- ERGO Insurance SE
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ERGO Insurance SE ieškinį atsakovei R. Ž. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 291,42 Eur išmokėtos draudimo įmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2019 m. balandžio 30 d. Vilniuje, Akademijos g. 2, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Volkswagen Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad remiantis turimais duomenimis – Vilniaus AVPK pažyma, eismo įvykio kaltininku pripažinta atsakovė, vairavusi transporto priemonę VW Golf PLUS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš įvykio vietos pasišalinusi. Kadangi apdraudė atsakovės vairuojamą transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl minėto eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 291,42 Eur draudimo išmoką ir ją prašo priteisti iš atsakovės.
Atsakovė pateikė apsiliepimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su ieškovo ieškiniu. Atkreipė teismo dėmesį, jog ieškovas klaidingai nurodo faktines aplinkybes dėl draudiminės apsaugos galiojimo laikotarpio, sutartis Nr. 02-5195993 su ieškovu buvo sudaryta 2018 spalio 25 d. ir transporto priemonės VW Golf PLUS valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta laikotarpiui nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. spalio 25 d. Taip pat nurodė, jog apie 2019 m. birželio 1 d. įvykusį eismo įvykį jai nieko nėra žinoma, mano, kad galimai ieškovas turi galvoje eismo įvykį, įvykusį 2019 m. balandžio 12 d. Pažymėjo, jog pastarojo eismo įvykio tyrimas dar nebaigtas ir procesinis sprendimas nepriimtas iki šiol. Dėl minėto nurodė, jog nesuprantama, kodėl ieškovas klaidina teismą ir, pateikdamas ieškinį, pateikė pirminę 2019 m. birželio 13 d. pažymą, kurią 2019 m. rugpjūčio 5 d. paneigė Vilniaus AVPK išduodamas ERGO Insurance SE tai patvirtinančias dvi pažymas (kopijos pridedamos). Pažymėjo, jog 2019 m. rugpjūčio 1 d. gavusi elektroniniu paštu ieškovo pretenziją dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, pati 2019 m. rugpjūčio 5 d. elektroniniu paštu informavo ieškovą, kad procesinis sprendimas dėl eismo įvykio dar nepriimtas. Mano, jog kol nėra priimtas procesinis sprendimas ir vyksta eismo įvykio tyrimas, ieškovo jai reiškiamos pretenzijos yra nepagrįstos ir atmestinos.
2020 m. rugsėjo 14 d. ieškovas pateikė į bylą patikslintą ieškinį, kuriuo palaikė pradiniame ieškinyje pareikštą reikalavimą, tačiau pataisė pradiniame ieškinyje nurodytas faktinių aplinkybių klaidas dėl eismo įvykio datos bei draudimo sutarties sudarymo ir draudiminės apsaugos galiojimo laikotarpio.
2020 m. spalio 13 d. nutartimi teismas, nustatęs, jog ieškovas savo regreso teisę į atsakovę kildina iš administracinio nusižengimo byloje priimto sprendimo, kuris yra panaikintas, o eismo įvykis tebetiriamas, civilinę bylą sustabdė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau -CPK) 164 straipsnio 4 punkto pagrindu.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustačius, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 13 d. nutartimi R. Ž. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio vyresniosios specialistės R. G. 2020 m. spalio 26 d. nutarimo, kuriuo R. Ž. už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 8 dalyje, padarymą skirta administracinė nuobauda – 10 eurų dydžio bauda, panaikinimo netenkinto, o Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį paliko nepakeistą, teismas 2021 m. kovo 4 dienos nutartimi bylos nagrinėjimą atnaujino.
Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovo atstovė ieškinį palaikė. Atkreipė dėmesį, jog atsakovė yra nubausta už sukeltą eismo įvykį administracine tvarka. Administracinėje byloje nustatyta, jog vaizdo kameros užfiksavo kaip automobilis sujudėjo, nes atsakovės vairuojama transporto priemonė jį kliudė. Dėl šios priežasties mano, jog atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos dėl neatsargumo, nors privalėjo susirasti sugadinto automobilio savininką ir užpildyti eismo įvykio deklaraciją arba iškviesti policiją.
Atsiliepimas
Atsakovė bylos nagrinėjimo metu palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją. Nurodė, jog negalėjo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nes nepadarė jokio eismo įvykio. Paaiškino, jog apie jos tariamą eismo įvykį sužinojo tik po 5 dienų, kuomet pas ją 2020 m. balandžio 16 d. atėjo nukentėjusioji; o į policiją buvo iškviesta tik gegužės mėnesį. Jei iš karto būtų sužinojusi apie jai keliamus kaltinimus dėl eismo įvykio, pasikreiptų dėl vaizdo kamerų įrašo peržiūrėjimo. Šiuo metu eismo įvykio dienos įrašai yra neišsaugoti, yra tik 12 -os minučių vaizdo įrašas, o kas dar tą dieną dėjosi minėtoje aikštelėje, įrašų nėra. Pažymėjo, jog ant jos automobilio jokių kontakto su kita transporto priemone nebuvo ir nenustatyta. Tą dieną išvažiavo iš aikštelės reikalais ir vėliau vėl grįžo ir stovėjo, nes tai nuolatinė jos stovėjimo vieta ir ją surasti būtų paprasta tą pačią dieną ir viską išsiaiškinti. Mano, jog jos automobilis negalėjo padaryti apgadinimų, kuriuos patyrė ieškovo draudėja, nes skiriasi automobilių aukščiai. Taip pat mano tikėtina, jog apgadinimai patirti garaže arba dėl kontakto su priekaba ar kliudant kokią tvorą. Pažymėjo, jog tiriant administracinio nusižengimo bylą būta daug procedūrinių klaidų ir įvairių trikdžių dėl susipažinimo su bylos medžiaga. Pastebėjo, jog bylos medžiaga nebuvo tinkamai sunumeruota ir susegta, vis atsirasdavo kažkokia medžiaga, apie kurią jai nebuvo žinoma, pvz.: atsirado liudytojo parodymai, apie kuriuos jai nubuvo žinoma. Pažymėjo, jog pateikė skundą dėl to, jog nebuvo nustatyta, kada ir kokios būklės į stovėjimo vietą atvažiavo nukentėjęs automobilis. Mano, jog nesant tokio įrašo, nebuvo patikrinta ar eismo įvykis nebuvo inscenizuotas. Mano, jog klausimai ekspertizei nebuvo tinkamai suformuluoti, nes nebuvo užduotas klausimas, ar užfiksuoti sugadinimai galėjo atsirasti tokio kontakto metu. Atkreipė dėmesį, jog prašė atlikti autotechninę ekspertizę, kai tuo tarpu buvo atlikta vaizdinė ekspertizė. Taip pat mano, jog atliktos ekspertizės išvados kelia daug abejonių, nes nenurodytas konkretus laikas kada automobilis sujudėjo. Pažymėjo, jog liudytojas, davęs paaiškinimus byloje, nurodė, jog peržiūrint įrašą kontakto nesimatė. Papildomai paaiškino, jog administracinio nusižengimo metu buvo grubiai pažeistos jos teisės, nes jos pareikštas nušalinimas tyrėjai, nebuvo išspręstas, o skundą nagrinėjęs teismas tik vertino tokio pažeidimo reikšmę priimtam sprendimui. Atsakydama į teismo klausimus atsakovė nurodė, jog tuo atveju, jei ji vis gi būtų padariusi ginčo eismo įvykį, tai jai nuslėpti jį nebuvo jokio reikalo. Paaiškino, jog turi virš 20 metų vairavimo stažą, galiojantį privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą ir niekuomet nebuvo bausta administracine tvarka, todėl pasišalinti iš įvykio vietos neturėjo dėl ko.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, išreikalautos administracinio nusižengimo bylos Nr. II-36-990/2021 ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų bei šalių teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad 2018 m. spalio 25 d. šalys sudarė automobilio Volkswagen Passat Golf Plus, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Sutarties pagrindu ieškovas išmokėjo D. K. 291,42 Eur draudimo išmoką, dėl 2019 m. balandžio 12 d. eismo įvykio metu jo automobiliui – Volkswagen Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos. 2019 m. liepos 10 d. raštu ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo. Savo prašymą grindė aplinkybe, jog atsakovė iš eismo įvykio vietos pasišalino.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės draudimo tikslas suponuoja, jog draudikas, kuris sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, neturi teisės reikalauti regreso būdu iš draudėjo ar apdraustojo draudiko nukentėjusiam asmeniui sumokėtos sumos. Tokia draudiko teisė galėtų atsirasti tik išimtiniais atvejais, pvz., kai įstatymas nukentėjusio asmens apsaugos tikslais įpareigoja draudiką mokėti draudimo išmoką, nepaisant to, kad būtų pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką (CK 6.1014 straipsnio 3, 4 dalys, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-1075/2018 37 punktas). Tokios nuostatos laikomasi ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atžvilgiu.
Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos.
Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutikdama su ieškovo reikalavimu nurodė, jog negalėjo pasišalinti iš ginčo eismo įvykio, nes jokiame eismo įvykyje nedalyvavo. Tokiu būdu atsakovė iš esmės ginčija eismo įvykio faktą ir jos dalyvavimą jame.
CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, susijusių su asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Kasacinis teismas (CPK 4 straipsnis), aiškindamas analizuojamą CPK 182 straipsnio 3 punktą, yra nurodęs, jog: i) prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės. Visgi, teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas; ii) į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, o kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi; iii) išteisinamasis nuosprendis absoliučiai visais atvejais negali būti pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai. Teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Nurodyti išaiškinimai taikytini kalbant ir apie administracinio nusižengimo nutarimą bei jo pasekmes (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-480-933/2021 14 punktas).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio vyresnioji specialistė 2019 m. gegužės 31 d. surašė atsakovei administracinio nusižengimo protokolą Nr. 10-ANR_P-45542-2019 už tai, kad ji 2020 m. balandžio 12 d. apie 12.11 val. prie pastato, esančio Akademijos g. 2, Vilniuje, vairuodama automobilį Volkswagen Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pravažiuodama pro stovintį automobilį Volkswagen Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatidi, nepaliko tarpo iš šono ir šį automobilį kliudė bei apgadino, ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, tai tyra tokiais savo veiksmais padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau tekste – ANK) 417 straipsnio 8 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1862 redakcija) ir 426 straipsnio 1 dalyje.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio vyresniosios specialistės 2020 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 10-ANR_24942-2020 atsakovė pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 8 dalyje, ir jai paskirta 10 Eur dydžio bauda, o administracinio nusižengimo teisena pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį jos atžvilgiu nutraukta.
Atsakovė pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą, prašydama panaikinti 2020 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. 10-ANR_24942-2020. Skunde nurodė, kad nutarimas yra nepagrįstas, nes jokio eismo įvykio ji nepadarė ir jokio automobilio neapgadino.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. II -36-990/2021 atsakovės skundo netenkino, ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio vyresniosios specialistės 2020 m. spalio 26 d. nutarimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 2 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-85-851/2021 tokį pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Tokiu būdu įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinio nusižengimo byloje yra konstatuos faktinės aplinkybės dėl atsakovės dalyvavimo 2020 m. balandžio 12 d. eismo įvykyje ir jo pasekmių, tai pat dėl to, jog eismo įvykį sukėlė būtent atsakovės neatidūs veiksmai. Minėtos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, todėl teismas nagrinėjamoje byloje negali iš naujo tirti eismo įvykio aplinkybių, o atsakovės poziciją apie nedalyvavimą eismo įvykyje atmetą kaip nepagrįstą.
Teismas taip pat atmeta kaip nesusijusius su nagrinėjama byla atsakovės bylos nagrinėjimo iš esmės metu pareikštus argumentus apie galimus procedūrinius pažeidimus administracinio nusižengimo byloje, nes pareigūnų veiksmai nepatenka į nagrinėjamos bylos dalyką (byloje nesprendžiamas klausimas dėl pareigūnų veiksmų ar neveikimo teisėtumo).
Kita vertus, aplinkybė, jog administracinio nusižengimo bylos teisena pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalį (dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos) buvo nutraukta, kadangi ieškovės padaryta veika neturi (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo požymio, šioje civilinėje byloje prejudicinės galios neturi. Vien ta aplinkybė, jog administracinio nusižengimo byloje nebuvo išspręstas atsakovės civilinės atsakomybės (turtinės žalos atlyginimo) klausimas nereiškia, jog atsakovė negali būti patraukta civilinėn atsakomybėn bendra tvarka. Nei CPK, nei CK, nei ANK, nei kiti įstatymai nenumato draudimo draudikei pareikšti ieškinį dėl atsakovės civilinės atsakomybės tuo atveju, jeigu atsakovės civilinės atsakomybės klausimas nebuvo išspręstas administracinio nusižengimo byloje, kurioje buvo vertinamos tos pačios faktinės aplinkybės (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-480-933/2021 15 punktas).
Civilinio proceso tvarka sprendžiant klausimą dėl draudiko teisės pasinaudoti regreso teise į atsakovę TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovas, t. y. draudikas, išmokėjęs nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-111-1075/2019 23 punktas).
Nagrinėjamu atveju ieškovo atstovė bylos nagrinėjimo iš esmės metu nurodė, jog įvertinus tai, jog vaizdo kamerų įrašė užfiksuotas stovinčio automobilio Volkswagen Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sujudėjimas atsakovei pro jį pravažiuojant, atsakovė, būdama atidi ir rūpestinga vairuotoja, privalėjo suvokti sukėlusi eismo įvykį ir imtis priemonių savininkui surasti ar iškviesti policiją. Su tokia ieškovo pozicija nesutiktina.
Pažymėtina, jog kasacinis teismas vertindamas draudiko teisę į sumokėtos draudimo išmokos išieškojimą iš draudėjo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu yra išaiškinęs, jog tokiu atveju negali būti taikomas maksimaliai apdairaus ir atidaus transporto priemonės vairuotojo standartas, nes tai neatitiktų šio teisės normos išimtinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-111-1075/2019 27 punktas). .
Byloje nustatyta, jog apie tai, kad būtent atsakovė sukėlė ginčo eismo įvykį, nustatyta iš prie parkavimosi aikšštelės esančio pastato vaizdo kamerų įrašų, kuriuose nustatyta, jog atsakovės automobilis buvo vienintelis tą dieną prie apgadinto automobilio privažiavęs automobilis. Tačiau pažymėtina, jog peržiūrint vaizdo įrašus be specialios technikos pačio kontakto tarp automobilių nematyti. Kontaktas tarp automobilių nustatytas tik atlikus vaizdo įrašų vaizdinę ekspertizę. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro darbuotojas pateikė specialisto išvadą, jog atlikus vaizdo įrašo analizę (atlikta atrinkto epizodo šviesumo ir kontrasto korekcija, taikyti vaizdo kokybę gerinantys filtrai, vaizdas iškadruotas ir padidintas) nustatyta, kad yra matomas iš dešinės pusės įvažiuojančiam automobiliui aikštelėje stovėjusio automobilio sujudėjimas įvažiuojančio automobilio judėjimo kryptimi. Vertindama atsakovės veiksmus po eismo įvykio administracinio nusižengimo byloje tyrėja nurodė, jog atsižvelgiant į transporto priemonių apgadinimus, jų lokalizaciją bei susidarymo mechanizmą – nukentėjusiajai transporto priemonei padaryti slystamojo pobūdžio pažeidimai, nėra neginčytino pagrindo išvadai, jog atsakovė suvokė padariusi eismo įvykį bei tikslingai iš jo pasišalinusi.
Nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo našta dėl atsakovės privalėjimo suvokti įvykus eismo įvykį teko ieškovui, tačiau ieškovas šios pareigos neįvykdė. Pažymėtina, jog vien kontakto tarp automobilių nustatymas savaime nesuponuoja išvados, jog atsakovė, būdama atidi ir apdairi vairuotoja, privalėjo suvokti nagrinėjamu atveju įvykus eismo įvykiui. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų yra labiau tikėtina, jog automobilių kontaktas buvo labai nežymus. Apie tai liudija tiek atsakovės automobilio apgadinimų mastas (jie yra nežymus, pati atsakovė jų nepastebėjo), tiek jų atsiradimo mechanizmas (slystelėjimas), tiek aplinkybės, jog paties kontakto, be specialios įrangos, vaizdo įraše neįmanoma pamatyti. Be to, atsakovės elgesys po to, kai jai buvo pranešta apie eismo įvykį, byloja apie tai, jog ji dėjo maksimalias pastangas eismo įvykio aplinkybėms nustatyti, kas netiesiogiai byloja apie norą nustatyti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, ne vengimą nuo atsakomybės.
Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visetą konstatuotina, jog ieškovas neįrodė regreso teisės į atsakovę TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė prašymo dėl byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų nepateikė, todėl teismas šiuo klausimu nepasisako.
Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (8,73 Eur) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), todėl atmetus ieškinį procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš ieškovo priteistinos valstybės naudai (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo ERGO Insurance SE, juridinio asmens kodas 125709291, valstybės naudai 8,73 Eur (aštuonių eurų ir 73 euro centų) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Sumokėjus, mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.