Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės, Tomo Venckaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Atkreipė dėmesį į tai, kad šeimos narių susitarimas privalėjo būti patvirtintas notariškai, kitu atveju toks susitarimas būtų laikomas negaliojančiu. Ieškovas, siekdamas pagrįsti savo pozicija, jog galimai jo teisės buvo pažeistos, turėjo visas galimybes siekdamas tai įrodyti, kreiptis į notarų biurą. Aplinkybė, kad ieškovas negavo notarine tvarka patvirtinto sutikimo privatizuoti butą, reiškia, jog nebuvo vienos esminių privatizavimo sąlygų, kurių teismas nevertino.

12. Pažymėjo, kad asmens susipažinimas ar nesutikimas su įkainojimo aktu privalo būti raštiškas.

13. Nurodė, kad iš byloje turimų dokumentų negalima traktuoti, kad ieškovas aktyviai domėjosi buto privatizavimo procedūra, kai dėl jos kreipėsi daugiau nei po 20 metų, o taip pat teigiant, jog atsakovas suklaidino ieškovą, kai nėra jokių tai pagrindžiančių dokumentų.

14. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog kartu su butu siekė privatizuoti ir ūkinį pastatą, o taip pat nėra aišku kokiu teisiniu pagrindu ieškovas gali reikalauti minėto nekilnojamojo turtinio vieneto (ūkinio pastato), kai ieškovui jis nėra suteiktas teisėtu pagrindu.

15. Pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai ir bylos metu išnagrinėtos aplinkybės įrodo, kad ieškovas jau nuo 1998 m. žinojo (privalėjo suvokti), jog 1998-07-01 baigė galioti Butų privatizavimo įstatymas, ir jam privatizuoti butą nebus galimybių. Ieškovas delsė ginti savo teises, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai ir taip ženkliai praleido įstatyme numatytą 3 metų (CK 1964 m.) ieškinio senaties terminą arba turėjo žinoti, kad neturės galimybių privatizuoti buto nuo 1999-09-08, kuomet ginčo butas priėmimo perdavimo akto Nr. 1632-01 pagrindu nuosavybės teise perleistas Vilniaus miesto savivaldybei arba ieškinio senatį skaičiuojant nuo 2001-05-21 ieškovo pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 40 (CK 1.125 str. 1 d.).

16. Pažymėjo, kad ieškovas negali pateikti jokių įrodymų, kad buvo atsisakyta leisti privatizuoti butą, kad tikrai ieškovas įgyvendino visas jam butų privatizavimo įstatyme nustatytas pareigas, siekiant privatizuoti butą – pateikiant visus reikalingus dokumentus atitinkamoms institucijoms, ir kad pats savo veiksmais nesukliudė buto privatizavimui (nepateikdamas šeimos narių susitarimo) ir buvo aktyvus rūpindamasis buto privatizavimo procedūra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovas turi teisę privatizuoti atsakovui priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), (buvęs adresas (duomenys neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis, t. y. pagal Buto privatizavimo įstatymą (toliau – BPĮ).

24. Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatytos tokios, toliau įvardijamos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra. Remiantis Spalio rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1970-07-16 orderiu Nr. 002349 ieškovui buvo suteikta teisė apsigyventi ginčo gyvenamajame bute. Ieškovas savo gyvenamąją vietą bute deklaravo nuo 1970-07-30. Tarp UAB „Rasų valda“ ir ieškovo 2001-05-01 buvo sudaryta buto nuomos sutartis.

25. Butų privatizavimą reglamentavo BPĮ, kuris įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 šio įstatymo galiojimo laikas buvo su išlygomis nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios. Pasibaigus BPĮ galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, įtvirtinta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – VPBĮIDNAMĮ) 12 straipsnyje. Pagal šiame įstatyme nustatytas sąlygas vienas iš atvejų, kai gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos – kai patalpas privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų gyvenamąsias patalpas pagal BPĮ (VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus BPĮ galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Šis aiškinimas grindžiamas tuo, kad civilinėje teisėje teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Tai reiškia, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. negalioja atgaline tvarka, bei kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus įstatymų galiojimui, tačiau įstatymų galiojimo metu įgytos teisės ir pareigos neišnyksta ir gali būti įgyvendinamos pagal šių teisių ir pareigų atsiradimo metu galiojančią teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012; kt.).

26. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo jog sprendžiant dėl to, turėjo ieškovas teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal BPĮ ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (BPĮ 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (BPĮ 1, 5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, kt.).

27. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015).

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir tarp šalių nėra ginčo, kad butas remiantis BPĮ gali būti privatizavimo objektu bei kad ieškovas buvo tinkamas subjektas ginčo butui privatizuoti. Tarp šalių kilo ginčas, ar ieškovas tinkamai išreiškė savo valią pasinaudoti teise privatizuoti gyvenamąją patalpą, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.

29. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

30. Apeliantas savo apeliaciniame skunde teisingai nurodė kad vadovaujantis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 (toliau – Taisyklės), 5 punktu, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu turėjo kreiptis į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją. Prie pareiškimo turi būti pridėtas šių taisyklių 18 punkte nurodytas susitarimas. Taisyklių 18 punkte numatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Patvirtintas susitarimas pridedamas prie pareiškimo. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Taisyklės numatė, kad po prašymo (pareiškimo) pateikimo, butas turėjo būti inventorizuotas ir įkainotas (Taisyklių 6 – 11 punktai). Praktikoje kai masiškai per trumpą laikotarpį buvo tvirtinama milžiniškas kiekis privatizavimo sutarčių buvo galimas ir toks variantas kai ir susitarimas ir buto privatizavimo sutartis buvo tvirtinama tuo pačiu metu. Pažymėtina, kad ir pats apeliantas pripažįsta, jog BPĮ nebuvo nustatyta imperatyvo, kad buto privatizavimo procedūra negali būti pradedama be būtent notarine tvarka patvirtinto šeimos narių susitarimo.

31. Tuo tarpu tą faktą kad, ieškovas yra pateikęs kvito kasos pajamų orderio Nr. 092033 kopiją, kuris patvirtina, kad ieškovas 1992-07-15 sumokėjo 250 rublių už ginčo buto privatizavimo dokumentų įforminimą, teismas pagrįstai vertino kaip įrodantį aplinkybę, jog tuometinis Lietuvos Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ atliko ginčo buto inventorizaciją bei buto įkainojimą. Kas rodo, kad ieškovas ne tik buvo kreipęsis su pareiškimų dėl buto privatizavimo, bet ir kad jo pareiškimas buvo priimtas ir kad ieškovas buvo atlikęs tolesnius veiksmus, privatizavimo procedūroje, nes priešingu atveju jam nebūtų atsiradusi pareiga sumokėti už privatizavimo dokumentų parengimą.

32. Apeliantas nurodė, kad ieškovas su buto įkainojimo aktu nesusipažino tinkamai, t. y. pasirašytinai, ko reikalavo teisės aktai.

33. Taisyklių 10 punkte buvo reglamentuota, kad tarnyba ar komisija su gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu supažindina pirkėją. Jeigu pirkėjas nesutinka su nustatytąja kaina, jis per 10 dienų nuo supažindinimo su aktu kreipiasi motyvuotu raštu į miesto, rajono valdybą. Ši per 15 dienų privalo išnagrinėti pirkėjo pareiškimą. Valdybos sprendimas galutinis.

34. Civilinėje byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad kiti namo (kuriame randasi ginčo butas) buto savininkai nuosavybes teise valdo ne tik butus, bet ir buto priklausinius – ūkio pastatus. Nurodyta aplinkybė, leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad ieškovas ketino privatizuoti ne tik ginčo butą, bet ir jo priklausinį – ūkinį pastatą. Įkainojimo akte buvo įkainotas tik butas, todėl ieškovas ketindamas privatizuoti ne tik butą bet ir ūkinį pastatą, įkainojimo akto nepasirašė. Pažymėtina, jog Taisyklės nustatė raštišką nesutikimą tik su įkainojimo akto kaina, tačiau ne su tuo, kad nebuvo įkainuoti visi objektai. Ieškovas su buto įkainojimu sutiko, tačiau norėjo, kad būtų įkainotas ir sandėliukas. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įkainojimo akto originalo turėjimas akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovas buvo susipažinęs su buto įkainojimo aktu.

35. Nurodytų aplinkybių kontekste, priešingai negu teigia apeliantas, galima daryti labiau pagrįstą išvadą, kad galiojant BPĮ ieškovas Buvo tinkamai išreiškęs savo valią pasinaudoti teise privatizuoti butą, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.

36. Apeliantas prašė taikyti ieškinio senatį.

37. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK1.126 straipsnio 1–2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie savo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017).

39. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).

40. Ieškovas teigė, kad buvo suklaidintas Rasų seniūnijos darbuotojų ir buvo įsitikinęs, kad, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui nėra galimybės pabaigti jau pradėtos ginčo buto privatizavimo procedūros. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2015-04-09 gavo atsakovo atsakymą, kuriame buvo nurodyti atvejai, kuriems esant, ginčo būtas galėtų būti privatizuotas lengvatinėmis sąlygomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad nuo atsakovo atsakymo gavimo dienos ieškovas sužinojo apie tai, kad buvo suklaidintas bei apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgiantį išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino.

41. Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.