Kauno apygardos teismo nutartis

procesinio dokumento kategorijos: 3.5.1.1; 3.5.1.11; 3.5.1.17.

2015 m. spalio 26 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (išieškotojo) ir suinteresuotų asmenų A. Š. (skolininkas) ir L. Š. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje 2-3438-528/2015 pagal pareiškėjo A. K. (išieškotojo) ir pareiškėjo M. P. (išieškotojo) prašymus dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, vykdomosiose bylose Nr. 0123/14/00242 ir Nr. 0123/14/01080, suinteresuotas asmuo antstolis Marekas Petrovskis, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. K. (toliau išieškotojas) pateikė teismui prašymą, kuriuo, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 667 straipsniu, prašė nustatyti skolininko A. Š. (toliau skolininkas) turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje ir pripažinti, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas išieškotojas M. P. ir antstolis atsiliepimų į atskiruosius skundus nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vykdomųjų bylų Nr. 0123/14/00242 ir Nr. 0123/14/01080 duomenimis nustatyta, kad antstolis Marekas Petrovskis (toliau antstolis) vykdo 2014-03-04 ir 2014-07-07 išduotus vykdomuosius dokumentus (priimti atitinkamai 2014-03-10 ir 2014-10-15) dėl skolos išieškojimo iš skolininko išieškotojams; 2014-11-14 buvo areštuotas skolininko turtas (v. b. Nr. 0123/14/01080 b. l. 16-23); 2014-11-14, 2014-03-25, 2014-09-29 skolininko ir jo sutuoktinės L. Š. piniginės lėšos (v. b. Nr. 0123/14/01080 b. l. 15; v. b. Nr. 0123/14/00242 t. 1. b. l. 36, 91, 92; t. 2, b. l. 18); 2014-03-10 areštuotas skolininko turtas (v. b. Nr. 0123/14/00242 t. 1, b. l. 5, 19‑26, 59‑64, 150‑155; t. 2, b. l. 142‑148); antstolis 2014-03-10 ir 2011-14 pasiūlė išieškotojams kreipėsi į teismą dėl skolininko turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, dalies nustatymo (CPK 667 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinio proceso paskirtis pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį (CPK 338 straipsnis) yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus. Pakartotinį byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, faktinių bylos aplinkybių analizę apeliacinės instancijos teismas atlieka tiek, kiek tai yra būtina nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė fakto klaidų, nurodomų apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju bylos faktai nustatinėtini pakartotinai tik toje apimtyje, kiek tai reikšminga atsakant į apelianto apeliacinio skundo argumentus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-594-196/2015).

Taigi atskirojo skundo pagrindai suponuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turi pasisakyti dėl apelianto išieškotojo argumento, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad skolininko sutuoktinė procesiniuose dokumentuose kitose bylose yra aiškiai išreiškusi valią dėl to, kad atitinkamas turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso skolininkui., t.y. apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v.), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,1900 ha. ir transporto priemonės HONDA CR-V, nepagrįstai nepripažino skolininko asmenine nuosavybe.

Bylos bei Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog 2014-03-18 skunde dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0123/14/00242 (t. 1, b. l. 60‑63), išnagrinėtame Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-9829-429/2014, apeliantė pripažino, jog žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v.), esantis Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,1900 ha; pistoletas Kevin, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), ginklo Nr. (duomenys neskelbtini); lygiavamzdis šautuvas Sabatti Falcon, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ginklo Nr. (duomenys neskelbtini) ir transporto priemonė HONDA CR-V, asmeninės nuosavybės teise priklauso jos vyrui skolininkui. Tokios pats pozicijos apeliantė laikėsi 2014-05-07 atskirajam skunde dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9829-429/2014, kuris buvo išnagrinėtas Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1613-230/2014, tačiau šias aplinkybes kategoriškai neigė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Šiame kontekste pažymėtina, jog apeliantas išieškotojas į teismą kreipėsi su prašymu CPK 667 straipsnyje reglamentuota tvarka, pagal kurią vykdymo procese nustatoma skolininkui priklausanti dalis turte, kuri yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė. Toks apelianto išieškotojo prašymas iš esmės atitinka CK 6.68 straipsnyje įtvirtinto kreditoriaus interesų gynimo būdą, reiškiant netiesioginį ieškinį, bet ne sprendžiant klausimą CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog CPK 667 straipsnio tikslas – teisiškai individualizuoti skolininkui priklausančią turto dalį taip, kad iš jos galėtų būti vykdomas išieškojimas. Šiame straipsnyje nenumatyta skolininko asmeninės nuosavybės į turtą nustatymo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išplėsti CPK 667 straipsnio taikymo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Be to, CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendroji procesinė turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe taisyklė, pagal kurią faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Taigi, remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, nesant duomenų, kad būtent turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinės valia, kad ginčo turtas įgijamas asmeninėn skolininko nuosavybėn bei nesant duomenų, kad turtas įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, ar dovanotas lėšas, vien tik vėlesnė skolininko sutuoktinės gynybinė pozicija aukščiau nurodytose civilinėse bylose, negali pakeisti tokio turto teisinio rėžimo, kuomet ji kategoriškai nesutinka, jog šis santuokoje įgytas turtas yra jos sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kita vertus, nors turtas yra išviešintas asmenine skolininko sutuoktinio teise, tačiau turto įregistravimas tik vieno iš sutuoktinių vardu nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2, 4 dalyse, CK 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių, nes turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teisės nustatančią funkciją (LAT 2010-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo argumentus dėl skolininko dalies pirmiau paminėto santuokoje įgyto turto - žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v.), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), bendras plotas 0,1900 ha. ir transporto priemonės HONDA CR-V atžvilgiu laikyti nepagrįstus.

Dėl apelianto išieškotojo argumento, kad teismas nepagrįstai įvertino skolininko sutuoktinės 2013-08-23 vienašalio sandorio esmę ir reikšmę, nes jis yra sukėlęs teisines pasekmes, todėl jo atšaukimas yra niekinis. Šioje civilinėje byloje nustatyta, kad skolininko sutuoktinė 2013-08-23 sudarė vienašalį sandorį ‑ notaro patvirtintą pareiškimą (t. 1, b. l. 58), kuriame nurodė sutinkanti, kad būtų areštuotas ir esant reikalui būtų vykdomas išieškojimas iš jai ir sutuoktiniui bendrosios jungtinė nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir jame stovinčio gyvenamojo namo bei kiemo statinių adresu (duomenys neskelbtini) Kauno r. Šioje civilinėje byloje taip pat nustatyta, kad skolininko sutuoktinė 2014-03-04 surašė vienašalį sandorį ‑ notaro patvirtintą pareiškimą, kuriuo nurodė atšaukianti ir anuliuojanti 2013-08-23 sutikimą. Šiame kontekste pažymėtina, jog suvienodindama kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose dėl išieškojimo pagal sutuoktinių prievoles plenarinė sesija 2010-05-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 išaiškino, kad prievolės vykdymui iš bendro sutuoktinių turto būtina nustatyti prievolės pobūdį, t. y. ji yra asmeninė ar bendra (dalinė ar solidarioji), todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės gali nustatyti tik teismas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Jei nėra teismo sprendimo dėl antrojo sutuoktinio, antstolis negali priimti patvarkymo išieškoti iš bendro turto, nes tai reikštų teismo sprendimo pakeitimą ir CPK 586 straipsnio pažeidimą, t. y. vykdymo veiksmai būtų atlikti be vykdomojo dokumento. Pažymėtina, kad vykdymo stadijoje jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo prievolę vykdyti įpareigotas vienas iš sutuoktinių. Tokiu atveju kitas sutuoktinis gali būti atsakingas tik esant solidariajai bendrai sutuoktinių prievolei (laidavimui arba garantijai). Šioje byloje nėra ginčo, jog skolininko prievolės išieškotojams yra asmeninio pobūdžio, todėl skolininko sutuoktinės vienašalis sandoris dėl sutikimo nukreipti išieškojimą į bendrosios nuosavybės turtą šioje byloje neturi jokios įtakos, nes, kaip jau minėta, prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės gali nustatyti tik teismas. Atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus, jeigu tai leidžia prievolės prigimtis. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, nėra teisinio pagrindo žemės sklypą ir jame esančius pastatus, Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), traktuoti kaip turtą, į kurį visą būtų galima nukreipti išieškojimą, o ne tik į skolininkui priklausiančią ½ dalį. Tuo labiau, jog visiškai pritartina skolininko sutuoktinės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytiems argumentams, kad vienašaliame sandoryje – sutikime nenurodoma, jog ji sutinka, kad išieškojimas būtų vykdomas iš jos turto dalies, o nurodoma, kad sutinkama su išieškojimo nukreipimu į bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą. Kitaip tariant, jame buvo patvirtinta, kad ji sutinka su tuo, jog išieškojimas skolininko kreditoriaus naudai būtų nukreiptas į bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą, ką numato CPK 666‑667 straipsniai. Tačiau skolininko sutuoktinė jokiu būdu nepatvirtino, jog ji sutinka su skolininko skolų išieškojimu iš jai priklausančios turto dalies, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad žemės sklypas ir jame esantys pastatai, adresu Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), yra skolininko asmeninė nuosavybė.

Dėl apelianto išieškotojo argumento, kad teismas nepagrįstai nevertino, kad sutuoktinių turtas didžiąja dalimi yra įgytas skolininko pastangomis ir lėšomis, todėl egzistuoja pakankamas pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Visų pirma nurodytina, jog Teismų informacinės sistemos LITEKO, t. y. Kauno apygardos teismo 2015-05-27 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-906-480/2015) duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad skolininko ir jo sutuoktinės santuoka įregistruota 1990-07-26. Skolininkas individualią įmonę A. Š. firma, kuri yra reorganizuota į UAB „Edilaris“ (juridinio asmens kodas 135881371), įsteigė 2002-04-15, o reorganizavo 2006-05-23 (VĮ Registrų centro duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe inter alia pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos nutraukimo (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, kol neįrodyta priešingai – kad tai yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Šią prezumpciją turėtų paneigti pats apeliantas išieškotojas, tačiau tokių duomenų byloje nepateikiama (CPK 178 straipsnis). Todėl šis apelianto nurodomas argumentas nesudaro pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

Be to, apeliantas išieškotojas siekia įrodyti, jog turtą, įskaitant esantį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, skolininkas įgijo už savo asmenines skolas, kas sudarytų pagrindą didesnės šios turto dalies nustatymui. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog su apeliantu išieškotoju skolininkas 2005-04-11 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią Lietuvos apeliacinis teismo 2014-02-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-15/2014 (t. 1, b. l. 46‑57) iš skolininko išieškotojui priteista 1 032 356,96 Lt skola ir procesinės palūkanos (t. 1, b. l. 46‑57). Be to, skolininkas išieškotojui M. P. 2011-03-25 asmeniškai išrašė 900 000 EUR (3 107 520 Lt) paprastąjį neprotestuotiną vekselį (t. 2, b. l. 11‑12). Jog šios piniginės lėšos buvo panaudotas sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei įsigyti, byloje duomenų nėra, priešingai, iš Lietuvos apeliacinis teismo 2014-02-20 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-15/2014 (t. 1, b. l. 46‑57) spręstina, kad labiau tikėtina, jog jie galėjo būti panaudoti verslo santykiuose. Šiame kontekste pažymėtina, jog CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais. Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. Gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2011, 2013 m. vasario 6 d. nutartis Nr. 3K-3-7/2013; 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015). Taigi, apeliantas išieškotojas yra teisus, kad įstatymas numato galimybę nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, tačiau vien tokios galimybės egzistavimas, neįrodžius jos taikymo būtinumo, nėra pagrindas nuo nurodyto principo nukrypti. Nagrinėjamu atveju apeliantas išieškotojas tik apsiribojo tokios galimybės nurodymu, tačiau jokių konkrečių aplinkybių, kurios pateisintų kitokios skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymą, neįrodinėjo, taigi pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo nepagrindė. Pažymėtina, kad įrodymų, jog šeimos turtas buvo įgytas būtent už paskolintas lėšas, byloje nėra, tuo labiau, jog byloje nėra jokių įrodymų apie šių piniginių lėšų panaudojimą, todėl negalima daryti išvados, jog skolintos lėšos buvo panaudotos bendrosios jungtinės nuosavybės turtui įgyti. Atsižvelgiant į šiuo aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog skolininkui priklauso ne ½, o 90 proc. apelianto skolininko prašyme nurodomo skolininkui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto. Apeliantas išieškotojas neįrodė, jog yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (CPK 178 straipsnis).

Dėl apelianto išieškotojo argumento, kad teismas nepagrįstai sutuoktinės darbo pajamų nepadalino, nes nėra duomenų apie jų areštą. Iki skolininko dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja sutuoktinių turtą, įskaitant ir gautą iš darbinės veiklos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), išskyrus tą pajamų dalį, iš kurios išieškojimą riboja įstatymas (CPK 668 straipsnio 1 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2012-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-148-661/2012). Kadangi šiuo atveju vykdomosiose bylose nėra jokių įrodymų (patvarkymo ar kt.) apie skolininko sutuoktinės gaunamų su darbo santykiais susijusių pajamų areštą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje prašymo netenkino. CPK 667 straipsnio 1 dalyje būtent ir nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Taigi aptariama CPK norma numato eiliškumą veiksmų, kuriuos turi atlikti antstolis, jeigu iškyla būtinybė areštuoti ne tik skolininko turtą, bet ir jo dalį bendrojoje nuosavybėje – pirmiausia turtas areštuojamas, o po to imamasi veiksmų, siekiant nustatyti skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje. Neegzistuojant CPK 667 straipsnio 1 dalies taikymo prielaidoms, teismui nėra pagrindo spręsti dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-701/2015). Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra duomenų apie skolininko sutuoktinės darbo užmokesčio piniginių lėšų areštą ir pagal 2014-11-14, 2014-03-25, 2014-09-29 skolininko ir jo sutuoktinės L. Š. piniginių lėšų arešto patvarkymus (v. b. Nr. 0123/14/01080 b. l. 15; v. b. Nr. 0123/14/00242 t. 1. b. l. 36, 91, 92; t. 2, b. l. 18).

Pasisakant dėl apeliantų skolininko ir jo sutuoktinės atskirajam skunde nurodomo argumento, kad turtas turėjo būti dalinamas taip, jog kiekvienam iš savininkų tektų atskirti turto vienetai, o ne po ½, nurodytina, kad pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas; pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka (CPK 603 straipsnio 1 dalis) ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad išieškojimas iš skolininko dalies žemės sklypuose galimas tiek esant nustatytai idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK neįpareigoja nustatyti būtinai realios skolininkui priklausančios turto dalies bendrojoje nuosavybėje dalies.

Pasisakant dėl apeliantų skolininko ir jo sutuoktinės atskirojo skundo reikalavimo pripažinti, kad skolininko sutuoktinei bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nepriklauso skolininko gaunamos su darbo santykiais susijusios pajamos, nurodytina, jog, remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio darbinės veiklos, yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniui priklausančios ½ dalimi, todėl nebuvo jokio pagrindo pirmosios instancijos teismui nustatyti taip, kaip to nori apeliantai.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog atskirųjų skundų argumentais nėra jokio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirieji skundais atmetami (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 256 straipsnis numato galimybę po baigiamųjų kalbų iki sprendimo priėmimo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu priimant sprendimą būtina nustatyti naujas bylai reikšmingas aplinkybes ar ištirti naujus įrodymus. Bylos nagrinėjimas iš esmės gali būti atnaujinamas ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, jeigu jie nurodo naujus bylai reikšmingus įrodymus ir aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio dokumento šioje byloje, į bylą 2015-10-23 pateiktas apelianto išieškotojo prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes jis turi duomenų, jog skolininkui ir jo sutuoktinei priklauso bendros Lietuvos ir Ukrainos įmonės AZOVBON akcijos, dėl ko atitinkamai, reikėtų jas įtraukti į bendrą turto masę ir nustatyti skolininko dalį jose. Šis apelianto išieškotojo prašymas netenkinamas. Kaip jau buvo išaiškinta šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, visų pirma, tam, kad būtų galima išieškoti iš skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, turi būti laikytasi CPK 667 straipsnio 1 dalyje numatytos procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-701/2015). Pagal šią teisės normą, Lietuvos ir Ukrainos įmonės AZOVBON akcijos ar kitas vėliau galimai paaiškėjąs naujas turtas, kuris yra skolininko bendra su kitais asmenimis nuosavybė, pirmiausia antstolio turi būti aprašytas ir areštuotas, pasiūlant išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, ir tik tada teisme gali būti sprendžiamas apelianto išieškotojo nurodomas klausimas, dėl kurio jis prašo atnaujinti šios bylos nagrinėjimą. Kadangi šių procedūrų nėra laikytasi, nėra pagrindo spręsti dėl bylos atnaujinimo ir atitinkamai nagrinėti dėl to bylos žodinio proceso tvarka (CPK 324 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto A. K. ir apeliantų A. Š. bei L. Š. atskiruosius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.