- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-23
- Bylos Nr.
- e2A-1410-603/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31960-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūra Marija Strumskienė, Loreta Bujokaitė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- A. Č.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vido Stankevičiaus ir Jūros Marijos Strumskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos mada“, atstovaujamos bankroto administratorės A. M., apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos mada“, atstovaujamos bankroto administratorės A. M., ieškinį atsakovui A. Č. (A. Č.) dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Baltijos mada“, atstovaujamas bankroto administratorės, ieškiniu prašė priteisti jam iš atsakovo 10 602 Eur žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Nurodė, kad 2016 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Baltijos mada“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta A. M.. Bankroto byla ieškovui iškelta pagal kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškimą. Atsakovas - buvęs ieškovo vadovas į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Dar prieš iškeliant įmonei bankroto bylą, egzistavo įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės vadovas nepagrįstai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bankrutuojančiai bendrovei iškėlimo (t. y. atliko neteisėtus veiksmus). Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje, galiojusioje iškeliant ieškovui bankroto bylą, buvo įtvirtinta, kad tuo atveju jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, numatyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės nemokumas tai - įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Bankroto administratorė nurodė, jog jai nebuvo perduoti BUAB „Baltijos mada“ dokumentai, taip pat nė karto valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui nebuvo pateikta įmonės finansinė atskaitomybė. Atsižvelgiant į tai, informaciją apie įmonės būklę bankroto administratorė rinko iš viešai pateikiamų duomenų, taip pat įrodymų, kurie buvo surinkti įmonės bankroto byloje. Patikrinus turimą informaciją paaiškėjo, jog atsakovas jau 2015 m. sausį turėjo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Bankroto byloje yra patvirtinti dviejų kreditorių - VMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus - finansiniai reikalavimai. Kaip matyti iš VMI finansinio reikalavimo, skola pradėjo kauptis ir didėti nuo 2014 m. gruodžio 30 d. VSDFV Vilniaus skyriaus finansinį reikalavimą sudaro delspinigiai. Visi įmonės darbuotojai atleisti iki 2015 m. gegužės, taigi ir skola atsirado už vėlesnį laikotarpį. 2015 m. birželio 1 d. įmonė neturėjo lėšų banko sąskaitoje, buvo taikomi apribojimai, taip pat iki bankroto bylos nevyko piniginių lėšų judėjimo. Šiuo atveju žalos dydis pasireiškia išaugusių kreditorių finansinių reikalavimų dydžiu ir nepadengtos administravimo išlaidų sąmatos suma. Bankroto administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo ir kreditorių visuotinio susirinkimo nustatytas administravimo išlaidas, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti ĮBĮ nustatyta tvarka. Kadangi įmonės turto, iš kurio turėtų būti išmokamas atlyginimas administratoriui ir padengiamos administravimo išlaidos, nėra, todėl nesumokėtas administratoriaus atlyginimas ir nepadengtos administravimo išlaidos yra įmonės nuostoliai. Kreditoriui, šiuo atveju - administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jie būtų įpareigoti įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Tokiu būdu tarp atsakovo - įmonės vadovo - neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip įmonės vadovo, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo. Dėl to, jog vadovas neįvykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kilusios žalos dydis sudaro 10 602 Eur, o būtent – 1 092,30 Eur pradelstas įsipareigojimas VMI (Gyventojų pajamų mokestis ir mokesčių delspinigiai), 9,70 Eur pradelstas įsipareigojimas VSDFV Vilniaus skyriui, 9 500 Eur administravimo išlaidos. Jei ne atsakovo neteisėti veiksmai, ieškovas nebūtų patyręs 10 602 Eur dydžio žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo BUAB „Baltijos mada“, atstovaujamo bankroto administratorės A. M., 4,83 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Baltijos mada“ įsteigta 2014 m. balandžio 1 d. Laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonei vadovavo atsakovas A. Č.. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-6501-781/2016 pagal VMI pareiškimą iškelta UAB „Baltijos mada“ bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta A. M.. Bankroto bylos iškėlimo dieną, įmonė neturėjo nekilnojamojo turto, transporto priemonių, įmonė nebuvo teikusi finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui nuo įregistravimo dienos. 2017 m. kovo 21 d. kreditorių susirinkime patvirtina 9 500 Eur suma, kurią administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms ir atlyginimui apmokėti. 2017 m. balandžio 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtinti kreditoriniai VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimai 3 722 Eur sumai.
Šalies argumentai
5. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad pareiga vadovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo kilo jau 2015 m. sausio mėnesį, kadangi nuo 2014 m. gruodžio 30 d. pradėjo kauptis skola VMI. Su tokia ieškovo pozicija teismas nesutiko, kadangi pradelstas įsipareigojimas vienam iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių savaime nelemia pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, juolab, kad byloje nepagrįstas ir atsiradusios prievolės dydis. Kaip matyti iš ieškinio, kito pagrindimo ieškovas į bylą neteikė, į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko. Nėra iš byloje pateiktų įrodymų aišku, kokia dydžio skola 2014 m. gruodžio 30 d. vienam iš dviejų kreditorių buvo susidariusi. Byloje nėra pateikta duomenų, kad įmonė nuo 2015 m. sausio visiškai nevykdė veiklos ir nebeturėjo intereso tęsti įmonės veiklos, arba įmonės pradelsti įsipareigojimai 2015 m. sausio mėnesį buvo ženklūs, viršijantys įmonės turtą ar jo dalį. Kita vertus, pats ieškovas ieškinyje nurodė, kad įmonės darbuotojai atleisti tik 2015 m. gegužės mėnesį. Vadinasi, visuma byloje pateiktų įrodymų neleidžia teigti, kad atsakovui pareiga kreiptis į teismą keliant įmonei bankroto bylą kilo jau 2015 m. sausio mėnesį. Tokių išvadų, remiantis ieškovo su ieškiniu pateiktais įrodymais, teismas neturėjo faktinio pagrindo daryti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje neįrodyta viena esminių aplinkybių, vertinant vadovo veiksmų neteisėtumą - vadovo įstatyminės pareigos atsiradimo laikas ir tokios pareigos pažeidimas. Nenustačius vadovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo preziumuoti ir kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
6. Šioje byloje ieškovo BUAB „Baltijos mada“ prašomą priteisti žalą sudaro suma, kurios neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, t. y. 9 500 Eur bei patvirtintų kreditorinių įsipareigojimų daliai – 1 102 Eur atlyginti. Vertindamas prašomą priteisti žalos – 9500 Eur dalį, teismas pažymėjo, kad ieškovas šį reikalavimą grindžia 2017 m. kovo 21 d. įvykusio pakartotinio kreditorių susirinkimo metu priimtu sprendimu dėl administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dydžiu – 9 500 Eur.
7. Nagrinėjamu atveju, administratorius, reikšdamas ieškinį dėl žalos priteisimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu ir žalos dalį grįsdamas neapmokėta kreditorių susirinkime patvirtinta administravimo išlaidų suma, nepabaigus bankroto procedūrų ir neišregistravus įmonės, neįrodė, kiek atlyginimo jam priklauso (teisę į visą atlyginimą turi tik atlikęs visas bankroto procedūras) ir kokias faktines išlaidas jis patyrė, kokia faktinių išlaidų suma yra apmokėta, tokiu būdu sumažinant kitų kreditorių galimybę gauti reikalavimų patenkinimą.
8. Administratoriui ieškinyje patvirtinus, kad bankrutavusi įmonė turto neturi ir prašomos priteisti administravimo išlaidos kaip žala nėra padengtos iš bankrutavusios įmonės turto ar piniginių lėšų, tai bankrutavusios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinys dėl žalos atlyginimo įmonei, padengtų administravimo išlaidų suma, šiuo atveju yra netinkamas teisių ir teisėtų interesų gynimo būdas, įmonės turtui nesumažėjus prašomų priteisti administravimo išlaidų suma, juolab, kad pateiktu ieškiniu nėra įrodinėjami ir įmonės vadovo neteisėti veiksmai – įmonės turto masės sumažinimas, neišsaugojimas neteisėtais įmonės vadovo veiksmais, sąlygojusiais administravimo išlaidų padengimo negalimumą, laiku nepareiškus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Vertindamas reikalavimą dėl likusios žalos – 1 102 Eur atlyginimo, kurią ieškovas sieja su bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų dalimi, teismas pažymėjo, kad svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį.
10. Konstatavus, kad byloje nėra įrodytas pareigos kreiptis į teismą keliant įmonei bankroto bylą atsiradimo laikas ir jos pažeidimas (neteisėti veiksmai), teismui nebuvo pagrindo daryti ir išvados dėl žalos (1 102 Eur) bei neteisėtų veiksmų priežastinio ryšio, juolab kad byloje nėra įrodymų, kokie konkretūs pradelsti įsipareigojimai buvo pareigos kreiptis į teismą kilimo dieną. Ieškovui byloje neįrodžius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo esmė
11. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pagrindą 2015 m. sausio atsakovui kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei BUAB „Baltijos mada“ sudarė aplinkybės, jog jau 2014 m. gruodžio mėn. pradėjo kauptis įsipareigojimai kreditoriui, kurie nebuvo dengiami, įmonė negalėjo atsiskaityti su juo, nes neturėjo lėšų ar turto, taip pat negalėjo pagrįstai tikėtis, jog skolos bus dengiamos, nes įmonė nebevykdė veiklos.
12. Teigia, kad sutinka su teismo išvada, jog pradelstas įsipareigojimas vienam iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių savaime nelemia pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau pažymi, jog šiuo atveju, tuo metu įmonė buvo nemoki – nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriui (nebuvo mokami privalomi mokesčiai) ir neturėjo turto. Pažymi, jog įstatyme nėra įtvirtintas skaičius kreditorių, kuriam esant laikytina, jog įmonė nevykdo įsipareigojimų, taip pat nėra įtvirtinta kas, pasak teismo, yra laikytina ženkliais įsipareigojimas. Taigi jau vien tas faktas, jog buvo susidariusi skola VMI, kuri nuolat didėjo ir nebuvo dengiama, rodo įmonės įsipareigojimų nevykdymą. Ieškovas nurodė, jog įmonė neturėjo nekilnojamojo turto, transporto priemonių ar kitokio kilnojamojo turto. Kitų įrodymų, kurie paneigtų šiuos ieškovo teiginius nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, jog įmonė turėjo turto ir galėjo dengti susidariusias skolas. Vadinasi, jau 2015 m. sausio mėn. įmonė buvo nepajėgi atsiskaityti su kreditoriumi, nes neturėjo turto, veiklos nebevykdė. Akivaizdu, jog tuo metu įmonės vadovas jau turėjo pareigą inicijuoti įmonei bankroto bylą ir nedidinti įsipareigojimų kreditoriams, nes nebuvo objektyvių aplinkybių, kurios leistų teigti, jog įmonės skolos bus dengiamos.
13. Nurodo, kad bankroto administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo ir kreditorių visuotinio susirinkimo nustatytas administravimo išlaidas, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą.
14. Taip pat teigia, kad įsipareigojimai kreditoriams didėjo, nes buvo skaičiuojami delspinigiai už nepadengtus įsipareigojimus (VSDFV Vilniaus skyriaus ir VMI reikalavimai), taip pat atsirado naudos skolos (VMI reikalavimas apmokėti Gyventojų pajamų mokestį) bei bankroto procese susidarė administravimo išlaidos. Ieškovas su ieškiniu pateikė kreditorių prašymus dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo, kuriuose atsispindi jų susidarymo laikotarpis ir skolos dydis. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, iki 2014 m. gruodžio 30 d. skola VMI buvo 2 620 Eur (seniausios prievolės atsiradimo data). Likusi skolos suma susidarė jau po 2015 m. sausio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimas susidarė nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d., o bankroto administratoriaus atlyginimas ir kitos išlaidos patvirtintos 2017 m. kovo 21 d. vykusiame kreditorių susirinkime.
15. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti 2017 m. gruodžio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-38772-994/2017 ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti visiškai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmestinas.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
17. Ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, jog pagal į bylą pateiktus įrodymus, buvo pagrindas padaryti išvadą, jog įmonė tapo nemoki, o įmonės vadovas (atsakovas) laiku nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Ieškovo nuomone, įrodymų byloje pakanka nustatyti bylai svarbioms aplinkybėms ir ieškinį patenkinti visiškai.
18. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai; ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalis). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).
19. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
20. Sprendžiant, ar įmonės vadovas ar dalyvis pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės prielaidas nesikreipus į teismą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado tokia pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, jog pradelstas įsipareigojimas vienam iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių savaime nelemia pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, juolab, kad byloje nepagrįstas ir atsiradusios prievolės dydis yra teisinga ir pagrįsta. Taip pat matyti, jog byloje nėra duomenų, kad įmonė nuo 2015 m. sausio visiškai nevykdė veiklos ir nebeturėjo intereso tęsti įmonės veiklos, arba įmonės pradelsti įsipareigojimai 2015 m. sausio mėnesį buvo ženklūs, viršijantys įmonės turtą ar jo dalį. Apelianto nurodyti argumentai ir svarstymai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
22. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl priteistinos sumos, kurią sudaro įmonės bankroto administravimui numatytos lėšos, kurias bankroto proceso metu turėjo teisę naudoti įmonės bankroto administratorius.
23. Administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Administratoriui padaryta žala (neapmokėtos administravimo išlaidos) yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013).
24. Kai įmonėje yra pakankamai turto administravimo išlaidoms padengti, jas apmokėjus pirmumo tvarka, ta suma sumažėja kreditorių galimybė gauti reikalavimų patenkinimą. Teismų vertinimu, visos patirtos administravimo išlaidos negali būti absoliutus kriterijus žalos dydžiui nustatyti, nes net ir savalaikiai pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, administravimo išlaidos yra patiriamos, o civilinės atsakomybės taikymui būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, taip pat ir priežastinį ryšį. Teismas pažymi, kad prašomos priteisti žalos dydis, kaip administravimo išlaidų suma, dėl vadovo/akcininko neteisėtų veiksmų (neteikiant pareiškimo laiku kelti bankroto bylą), nei kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta administravimo išlaidų suma, nei teismo nutartimi nustatyta administravimo išlaidų sąmata (pvz. taikant supaprastintą procesą), nėra prejudicinis faktas žalos dydžiui nustatyti, nes administravimo išlaidų sąmata reiškia tik sumos nustatymą, kuria gali disponuoti administratorius, vykdydamas bankroto procedūras, tačiau faktiškai patirtos yra tvirtinamos arba kreditorių susirinkimo arba teismo (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-340/2017).
25. Bankrutuojančios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinys dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu paprastai reiškiamas tada, kuomet iš turimo įmonės turto yra padengiamos administravimo išlaidos, nes jas apmokėjus, sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnį reikalavimų patenkinimą arba siekiant įrodyti, kad dėl neteisėtų įmonės vadovo/akcininko veiksmų įmonės turtas sumažėjo iki tiek, kad jo nepakanka administravimo išlaidoms atlyginti. Tokiu atveju, žalą priteisus, įmonės kreditorių galimybė gauti reikalavimų patenkinimą padidėtų dėl neteisėtų veiksmų susidariusią bei apmokėtų administravimo išlaidų apimtimi (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-340/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
26. Įrodinėjant prašomos priteisti žalos (nuostolių) dydį, t. y. patirtas administravimo išlaidas, dėl vadovo neteisėtų veiksmų (įmonei esant nemokiai nepateikus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo), nei kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata nei teismo nutartimi nustatyta administravimo išlaidų sąmata, (tame tarpe ir taikant supaprastinta bankroto procesą), nėra prejudicinis faktas žalos (nuostolių) dydžiui nustatyti, nes administravimo išlaidų sąmata reiškia tik lėšų sumos nustatymą, kuria gali disponuoti administratorius vykdydamas bankroto procedūras, tačiau faktiškai patirtos yra tvirtinamos arba kreditorių susirinkimo arba teismo. Bankroto administratorius reikšdamas ieškinį dėl neapmokėtų administravimo išlaidų priteisimo, nebaigus bankroto procedūrų ir neišregistravus įmonės, turi įrodyti kiek atlyginimo jam priklauso (visą atlyginimą bankroto administratorius turi teisę gauti tik atlikęs visas bankroto procedūras) ir kokias faktines išlaidas jis patyrė. Administravimo išlaidų teisinė prigimtis bei paskirtis reikalauja, kad turi būti priteisiamos tik faktiškai patirtos administravimo išlaidos, pagrįstos įrodymais (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-6-253/2018).
27. Remiantis formuojama teismų praktika, tais atvejais, kai įmonėje nėra lėšų arba jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka. Tokiu atveju, remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies nuostatomis, prisiėmęs riziką administratorius, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų pagal kompetenciją asmenų, įrodžius byloje civilinės atsakomybės sąlygas. Pats bankroto administratorius turi teisę reikšti ieškinį vadovui dėl patirtų išlaidų atlyginimo ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies, 36 straipsnio 1 dalies pagrindu, nepriklausomai nuo to kokia tvarka buvo vykdomos bankroto procedūros, t. y. vykdoma teisminė bankroto procedūra bendra tvarka ar taikytas supaprastintas bankroto procesas (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-340/2017).
28. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog administratorius neįrodė, kiek atlyginimo jam priklauso ir kokias faktines išlaidas jis patyrė, kokia faktinių išlaidų suma yra apmokėta. Kaip jau minėta, faktas, jog bankroto administratorius turi teisę naudoti tam tikrą lėšų sumą bankroto administravimo laikotarpiu patirtoms išlaidoms apmokėti, nesudaro pagrindo teigti, kad suma visa apimtimi priteistina iš atsakovo.
29. Apelianto vertinimu, pagal byloje esančius įrodymus, buvo pagrindas patenkinti ieškinį visiškai. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011;ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
30. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesudaro pagrindo abejoti priimtu sprendimu. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta kodėl byloje esantys duomenys turėtų būtų vertinami kitaip nei juos vertino pirmosios instancijos teismas ar kuo pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas yra netinkamas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys nesudarė pagrindo laikyti ieškovo reikalavimų pagrįstais, todėl teismas ieškinį atmetė.
31. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
32. Apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
33. Apeliacinį skundą atmetus ieškovo bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos, o atsakovas nenurodė, kad patyrė su šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme susijusių išlaidų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje nutartyje nėra sprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-38772-994/2017 palikti nepakeistą.