Šiaulių apygardos teismo nutartis

2018-06-13 · Civilinė byla Nr. e2A-448-368/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-13
Bylos Nr.
e2A-448-368/2018
Teisminio proceso Nr.
2-12-3-00027-2018-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Mockevičius
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
Atsakovas
V. P.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-448-368/2018Teisminio proceso Nr. 2-12-3-00027-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.2.1; 3.3.1.18.3. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 13 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui V. P. dėl negrąžinto kredito ir nesumokėtos bendros vartojimo kredito kainos (mokėjimo palūkanų), palūkanų po sutarties nutraukimo, procesinių palūkanų, žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - ir UAB) „Legal Balance“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo priteisti 434,43 Eur negrąžintą kreditą, iki sutarties nutraukimo priskaičiuotą, bet nesumokėtą bendros vartojimo kredito kainos (mokėjimo palūkanų) 110,88 Eur dalį, 545,60 Eur palūkanas priskaičiuotas nuo sutarties nutraukimo, 5 procentų metines palūkanas, 25,00 Eur žyminį mokestį ir 48,40 Eur išlaidas už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei priimti sprendimą už akių, jei atsakovas nepateiktų atsiliepimo į pareikštą ieškinį. Nurodė, kad 2017 m. birželio 29 d. su pradiniu kreditoriumi UAB „4finance“ sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį (reikalavimo perleidimo sutartį), kuria įgijo teisę reikalauti skolą pagal atsakovo ir pradinio kreditoriaus 2013 m. gruodžio 16 d. sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. 9908141001 su jos 2013 m. gruodžio 26 d. pakeitimais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo V. P. ieškovei UAB „Legal Balance“ 434,43 Eur skolą, 110,88 Eur mokėjimo palūkanas, 49,08 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 594,39 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. sausio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 13,62 Eur žyminį mokestį. Ieškinio, dalyje dėl likusių nepriteistų 496,52 Eur palūkanų, priskaičiuotų po sutarties nutraukimo ir atstovavimo išlaidų priteisimo, teismas netenkino.

Teismas nurodė, kad specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos ne CK, o VKĮ, pagal kurio 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, taigi ir ieškovo reikalaujamos palūkanos, vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Teismas, įvertinęs bendrąsias ir specialiąsias sutarties sąlygas, padarė išvadą, kad sutarties sąlygos, nustatančios kredito gavėjo prievolę mokėti palūkanas net ir po sutarties nutraukimo yra nesąžiningos. Teismas nepriteisė ieškovei atstovavimo išlaidų remdamasis tuo, jog ieškovės ieškinį pasirašė ir teismui pateikė ne advokatas, o ieškovo darbuotojas, veikiantis pagal įgaliojimą ir byloje nepateikta atstovavimo sutartis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir priteisti apeliantei iš atsakovo V. P. 545,60 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo, 73,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 15,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą. Taip pat prašo priimti naują įrodymą – apelianto ir advokatų profesinės bendrijos UAB „Euroteisės biuras“ sudarytą atstovavimo sutartį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

4.1. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 str. 8 d., netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prašomų sumų priteisimo.

4.2. Nei sutartis, nei CK, nei VKĮ nenumato mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo pabaigos momento, kadangi, pagal bendrą taisyklę, laikoma, jog tol, kol atsakovas negrąžina paskolintos vartojimo kredito sumos, jis ja naudojasi ir už šį naudojimąsi kreditoriui privalo mokėti sutartas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Apeliantas, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, po sutarties nutraukimo, taikant 114,60 % bendrą kredito kainos metinę normą, paskaičiavo geranoriškai tik už 400 (keturis šimtus) kalendorinių dienų, nors atsakovas pagal 2013-12-26 sudarytą sutartį vėluoja atsiskaityti beveik 4 metus. Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo suma sudaro 545,60 Eur.

4.3.Priešingai nei nurodo teismas, remdamasis VKĮ 11 str. 8 d., net ir dabartinis teisinis reglamentavimas numato tiek mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, tiek netesybų dydį ir skaičiavimo tvarką. Sutarties sudarymo metu galiojusiame VKĮ 21 str. 2 d. (Suvestinė redakcija (2012-01-01 - 2014-12-31)) buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų, todėl sutartyje įtvirtinta 114,60 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri yra beveik per pus mažesnė nei tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 str. 2 d. nurodyta norma, atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 str. 1 d. reikalavimus ir ji teismo negalėjo būti mažinama.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės UAB „Legal Balance“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Bylos esmė – ar pagrįstai teismo sprendimu sumažintos ieškovės prašomos priteisti palūkanos ir nepriteistos atstovavimo išlaidos.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo poziciją grindžia tuo, kad teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 str. 8 d., netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prašomų sumų priteisimo. Apeliantės nuomone, vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, jog sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir laiku, todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Apeliantė taip pat teigia, kad juridinis asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jo vykdoma ūkinė komercinė veikla yra susijusi su skolų išieškojimu ar ne, turi teisę lygiais pagrindais naudotis tiek advokato ar advokato padėjėjo, tiek kito juridinio asmens, teikiamomis teisinėmis paslaugomis ir, laimėjęs bylą, gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašo priimti naują įrodymą – atstovavimo sutartį ir priteisti teisinės pagalbos išlaidas turėtas pirmosios instancijos teisme. Su apeliantės argumentais dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismas nesutinka, tačiau iš dalies sutinka su argumentais dėl atstovavimo išlaidų.

Dėl ginčo esmės

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2013 m. gruodžio 16 d. sutarties bendrąsias ir specialiąsias sąlygas bei jų 2013 m. gruodžio 26 d. pakeitimą, 2013 m. gruodžio 16 d. ir 2013 m. gruodžio 26 d. pradinio kreditoriaus mokėjimo nurodymus, atsakovui V. P. pradinis kreditorius UAB „4finance“ pervedė 434,43 Eur (1500 Lt) 24 (dvidešimt keturių) mėnesių terminui. Atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 440,48 Eur bendrą vartojimo kredito kainą (palūkanas) per dvidešimt keturis mėnesius nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2016 m. vasario 16 d., kiekvieno mėnesio šešioliktą dieną sumokėdamas 125,87 Lt (36,45 Eur) dydžio įmoką, iš viso dvidešimt keturias įmokas 3 020,88 Lt (874,91 Eur) sumai. Atsakovas pagal sutartyje numatytą grafiką įmokų nemokėjo iš viso, todėl pradinis kreditorius 2014 m. birželio 7 d. vienašališkai nutraukė sutartį. 2017 m. birželio 29 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB „4finance“ ir naujojo kreditoriaus ieškovės UAB „Legal Balance“ sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Pagal sutarties 1.4 punktą, šalys susitarė, kad naujajam kreditoriui (ieškovui) pagal šią sutartį perleidžiamos reikalavimo teisės skolininko (atsakovo) atžvilgiu neapsiriboja sutarties sudarymo dieną fiksuotomis reikalavimų sumomis – kartu perleidžiamos ir sutartinės reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, dėl jų dydžio yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas, įgyvendindamas suteiktus įgalinimus mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Teismo teisė mažinti netesybas nustatyta CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę ex officio mažinti prašomas priteisti netesybas.

Civiliniame kodekse nėra nustatytas baigtinis kriterijų sąrašas, į kurį atsižvelgiant būtų galima nuspręsti, kiek ir kokiu konkrečiu pagrindu netesybos turi būti mažinamos. Šiam klausimui teisingai atsakyti taip pat svarbi kasacinio teismo praktika. Aiškindamas teisės taikymo klausimus kasacinis teismas nurodė, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą (ar šalys yra vartotojos ar ne), į faktines bylos aplinkybes, skolininko elgesį, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. Teismas netesybas gali mažinti savo iniciatyva arba skolininko prašymu, atsižvelgdamas tiek į CK, tiek į Vartojimo kredito įstatymo nuostatas bei remdamasis susiformavusia teismų praktika (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015; 2016 m. gegužės 3 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016, kt.).

Apeliantė teigia, kad sutarties sudarymo metu galiojusiame Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (Suvestinė redakcija (2012-01-01 - 2014-12-31)) buvo įtvirtinta, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Kadangi tarp pirminio kreditoriaus UAB „4finance“ ir atsakovo V. P. sudarytoje sutartyje įtvirtinta 114,60 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios Vartojimo kredito įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ji teismo negalėjo būti mažinama. Šie apeliantės argumentai vertintini kritiškai.

Nors šiuo atveju, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata, pagal kurią pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, ginčo Vartojimo kredito sutarties 2013 m. gruodžio 16 d. ir 2013 m. gruodžio 26 d. sudarymo metu negaliojo, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog joje nurodyta maksimali netesybų riba gali būti taikoma kaip orientacinė vertinant iki šio įstatymo aplamai įsigaliojimo sudarytose vartojimo kredito sutartyse nustatytus netesybų dydžius (žr., Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2A-947-798/2015, 2016 m. vasario 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e2A-205-881/2016, Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2101-555/2015; Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2159-390/2017).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pagal VKĮ įtvirtinto reglamentavimo prasmę, ribinio ar jam artimo dydžio bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, apimanti ir metinę palūkanų normą, dėl ypač didelės finansinės naštos kredito gavėjui gali būti taikoma tik santykinai trumpą kredito grąžinimo terminu apibrėžtą laikotarpį, dėl kurio pats kredito gavėjas išreiškė savo sutikimą vartojimo kredito sutartyje. Taigi, vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanos pagal VKĮ gali būti taikomos tik iki vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymo momento. Skolininkui neįvykdžius piniginės prievolės, negali būti toliau skaičiuojamos mokėjimo palūkanos, kurios konkrečiu atveju numatytos kreditoriaus vienašališkai parengtoje vartojimo kredito sutartyje. Kai skolininkas praleidžia iš vartojimo kredito sutarties kylančios piniginės prievolės įvykdymo terminą, gali būti skaičiuojamos tik netesybos, numatytos vartojimo kredito santykius reglamentuojančio specialaus teisės norminio akto – VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje, pagal kurią, kaip minėta, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05% pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai (nepriklausomai nuo to kaip jie pavadinti) už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas prašomas priteisti netesybas sumažino iki 49,08 Eur, jas paskaičiuodamas už 180 dienų, o apeliantė jokių duomenų, kad būtų patyrusi daugiau nuostolių, nei priteistos netesybos, teismui nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad teismas negalėjo mažinti netesybų, ar, kad jos buvo sumažintos nepagrįstai ir (ar) aiškiai per daug. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė netesybų skaičiavimo terminą – 180 dienų.

Minėta, kad spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką netesybų klausimu, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, o netesybų (palūkanų) dydis (114,60 proc.) yra akivaizdžiai per didelis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, sprendimu už akių priteisęs 49,08 Eur dydžio palūkanas, tinkamai taikė netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas ir galiojančią teismų praktiką, priteistų delspinigių dydis atitinka šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Todėl nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimo priteisti ieškinyje nurodyto dydžio palūkanas tenkinimas, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, prieštarautų pagrindiniams bei esminiams civilinės teisės principams (teisingumo, protingumo, sąžiningumo), sąžiningai verslo praktikai ir būtų neadekvati sankcija skolininko padarytam pažeidimui bei ieškovės nuostoliams. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisės normomis ir suformuota teismų praktika, pagrįstai sumažino netesybas iki 49,08 Eur, todėl ieškovės apeliacinis skundas dalyje dėl ginčo esmės atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė prašo priimti naują įrodymą – atstovavimo sutartį, nurodydama, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jos nepridėjo per klaidą ir prašo priteisti 73,40 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo V. P.

CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Sprendžiant dėl naujo pateikto įrodymo, aiškinamasi, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis to įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgiama į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės nurodomas aplinkybes bei tai, kad atstovavimo sutartis tarp ieškovės UAB „Legal Balance“ ir advokatų profesinės bendrijos „Euroteisės biuras“ sudaryta dar 2016 m. spalio 29 d., t. y. iki ieškinio pateikimo pirmosios instancijos teismui, sprendžia, jog šio įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl priima apeliantės naują įrodymą – atstovavimo sutartį.

Dėl procesinės bylos baigties.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai taikė materialinės teisės normas, vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priėmus apeliantės naują įrodymą – atstovavimo sutartį, sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų yra pagrindas pakeisti. Nors apeliantė apeliaciniu skundu prašo priteisti 73,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš elektroninėje byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantė patyrė tik 48,40 Eur teisinės pagalbos išlaidų už procesinių dokumentų parengimą pirmosios instancijos teisme metu, todėl apeliantės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant iš atsakovo apeliantei 26,38 Eur (48,40 Eur x 594,39 Eur/1090,91 Eur) teisinės pagalbos išlaidų turėtų pirmosios instancijos teisme proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliantė taip pat prašo priteisti žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinio skundo padavimą. Atmetus apeliacinį skundą dėl ginčo esmės, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos – žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą, nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo V. P. 26,38 Eur (dvidešimt šešis eurus 38 ct) UAB „Legal Balance“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai teisinės pagalbos išlaidų turėtų pirmosios instancijos teisme.

Likusioje dalyje Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Mockevičius