Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Arvydo Žibo,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) V. B., atstovaujamo advokatės I. K., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-29342-717/2018 pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui V. G. dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.1. Pirmos instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus. Nurodė, kad kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų.

17.2. Nurodė, kad nepagrįsta teismo išvada, jog 1991 m. spalio 16 d. P. B. pareiškimo negalima laikyti tinkamu įrodymu, kad buvo pradėta buto privatizavimo procedūra pagal tuo metu galiojančius įstatymus, nes byloje esanti ginčo Buto techninės apskaitos bylos kopija patvirtina, jog ji buvo parengta 1992 m. vasario 5 d. ir iki šiol yra saugoma pas atsakovę Kauno miesto savivaldybę. Ieškovas pateikė teismui mokėjimo kvito kopiją, iš kurio matyti, kad mokestis už buto techninės apskaitos bylą buvo sumokėtas 1991 m. gruodžio 6 d., t. y. laikotarpiu nuo prašymo leisti privatizuoti butą pateikimo (1990 m. spalio 16 d.) ir bylos parengimo (1992 m. vasario 5 d.).

17.3. Nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu valstybiniam butų fondui priklausančių butų techninės apskaitos bylos buvo rengiamos tuometiniame inventorizacijos biure tik esant nuomininko pateiktam prašymui leisti privatizuoti butą kartu su kitais būtinais dokumentais ir gyventojui apmokėjus nustatyto dydžio rinkliavą už buto inventorizavimą. Todėl vertinant tai, jog byloje yra tiek P. B. vardu parengta buto inventorinė byla, tiek mokėjimo kvito už bylos parengimą kopija, darytina išvada, kad P. B. buvo tinkamai pradėjęs buto privatizavimo procedūrą, pateikė prašymą ir sumokėjo pinigus už inventorizacinę buto bylą, ir tik pripažinus jam teisę į privatizavimą buvo parengta ginčo buto byla.

17.4. Pažymėjo, kad vienas iš privatizavimo etapų buvo privatizuojamo objekto įkainojimas. Ieškovas pateikė į bylą 1993 m. gegužės 12 d. mokėjimo kvito kopiją, kuriame nurodyta, kad P. B. sumokėjo avansą už ginčo buto privatizavimą, todėl darytina išvada, kad parengus buto techninės apskaitos bylą, butas buvo įkainotas, o P. B. sumokėjo pradinį mokėjimą (avansą). Abiejuose mokėjimo kvituose yra nurodyta „asmeninė sąskaita 13079P“, toks pat numeris yra užrašytas ir ant P. B. pareiškimo Kauno miesto valdybai – „13079P“, todėl nustatyta, kad P. B. pradėjo ginčo buto privatizavimo procesą.

17.5. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškinys negali būti tenkinamas, kadangi ieškovas neįrodė, kad jis turėjo teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas adresu: (duomenys neskelbtini), kadangi ieškovas nebuvo deklaravęs savo gyvenamos vietos kartu su savo tėvu P. B. Pažymėjo, kad 2007 m. gruodžio 26 d. duomenimis, ieškovas savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini), nuo 1981 m. birželio 23 d., tą patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus pažyma apie asmenis deklaravusius gyvenamąją vietą vienu adresu. Taip pat byloje pateikta VĮ Registrų centro pažyma apie tai, kad ieškovas V. B. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi ir neturėjo.

17.6. Ieškovas pateikė teismui 1991 m. spalio 16 d. pareiškimą skirtą Kauno miesto valdybai, kurio kitoje pusėje yra P. B. šeimos narių (nuomininkų) sutikimas, kad pagrindinis nuomininkas P. B. pirktų ginčo butą. Pažymėjo, kad pagal 1991 m. liepos 29 d. įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo“ toks nuomininkų susitarimas dėl buto privatizavimo galėjo būti patvirtintas supaprastinta tvarka, todėl teismo išvada dėl notariškai patvirtinto susitarimo būtinumo yra nepagrįsta.

17.7. Nepagrįstas teismo argumentas, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovas būtų paveldėjęs savo tėvo turtinę teisę privatizuoti ginčo gyvenamas patalpas, todėl jis negali būti subjektu, prašančiu pripažinti jam tokią teisę. Nurodė, kad ieškovas priėmė palikimą po savo tėvo mirties, todėl perėmė P. B. teises visa apimtimi nuo pat palikimo atsiradimo dienos, todėl ieškovas yra tinkamas ginčo buto privatizavimo subjektas, nes subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą paveldėjo iš savo tėvo P. B.

17.8. Nurodė, kad buto techninės apskaitos byla yra saugoma pas atsakovę. Ši buto techninės apskaitos byla negalėjo būti parengta atsakovui nepripažinus P. B. teisės privatizuoti ginčo patalpas, todėl tikėtina, kad P. B. pateikė reikiamus dokumentus atsakovei, tačiau jie nebuvo išsaugoti. Pažymėjo, kad ant bylos užrašytas P. B. vardas, buto adresas, todėl akivaizdu, kad gavus buto bylą, atsakovės atsakingi darbuotojai turėjo pareigą informuoti P. B. apie tolimesnes procedūras vykdant ginčo buto privatizavimą, tačiau to nepadarė, dėl ko P. B. negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jam suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismas pagrįstai sprendė, jog V. B. pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 1991 m. spalio 16 d. pareiškimas bei sutikimas privatizuoti ginčo butą ir du kvitai nėra tinkami įrodymai, kadangi jie nebuvo tinkamai patvirtinti.

18.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovo argumentus dėl ginčo buto privatizavimo procedūros pradėjimo. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad P. B. domėjosi ginčo buto privatizavimu ir, kad privatizavimo procedūra buvo nebaigta dėl savivaldybės darbuotojų kaltės.

18.3. Teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas V. B. nepateikė teismui nuomininkų susitarimo bei tai, kad pareiškimo surašymo metu 1991 m. spalio 16 d. V. B. nebuvo privatizuojamo buto nuomininku (jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), todėl jo net ir negalėjo pateikti.

18.4. Teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad V. B. būtų paveldėjęs P. B. turtinę teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, todėl teisingai sprendė, kad jis negali būti subjektu prašančiu pripažinti jam tokią teisę.

18.5. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nuo 1991 m. spalio 16 d. gyvenamųjų patalpų neprivatizavimo P. B. sudarius su atsakove dvi gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis (1999 m. birželio 16 d. ir 2003 m. birželio 10 d.), vertintina kaip jo atsisakymas privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

19. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

21. Byloje sprendžiamas ginčas dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.

22. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).

23. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006; kt.).

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2,3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).

25. Byloje nustatyta, kad jog 65,83 kv. m butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (toliau – atsakovė). 1983 m. rugsėjo 30 d. Kauno miesto Požėlos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas nusprendė P. B. butui (duomenys neskelbtini) iš 2 kambarių 25,21 kv. m gyvenamojo ploto priskirti I kambarį 16,58 kv. m gyvenamojo ploto. 1999 m. birželio 16 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi P. B. ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimuisi buvo suteikta gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini). 2003 m. birželio 10 d. Savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi P. B. ir jo šeimos nariams (8 asmenys) neterminuotai buvo suteikta valdyti ir naudoti 65,83 kv. m butą (duomenys neskelbtini). Iš 2015 m. rugsėjo 8 d. pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą matyti, kad ieškovas V. B. (toliau – ieškovas arba apeliantas) 2013 m. kovo 21 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Pagrindinis buto nuomininkas P. B. mirė (duomenys neskelbtini). Jo palikimą priėmė sūnus V. B.. Pagal Gyventojų registro prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 3 d. davinius (duomenys neskelbtini), nėra gyventojų deklaravusių gyvenamąją vietą.

26. Byloje nėra ginčo, kad butas, kurį siekia privatizuoti ieškovas lengvatinėmis sąlygomis gali būti privatizavimo objektas. Esminis šios civilinės bylos klausimas yra tai, ar apelianto tėvas P. B. įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti buto privatizavimo teise ir ar apeliantas yra tinkamas subjektas privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.

27. Apeliantas nurodo, kad tvarkant daiktus po tėvo mirties buvo rastos su buto privatizavimu susijusių dokumentų kopijos: 1991 m. spalio 16 d. pareiškimo rašyto Kauno miesto valdybai, kuriame prašoma leisti pirkti butą (duomenys neskelbtini), su kitoje jo pusėje esančiu šeimos narių sutikimu, kad butą pirks ieškovo tėvas P. B., kvito už buto bylos paruošimą bei kvito 100, - sumai kaip avanso už buto privatizavimą. Teigia, jog šios dokumentų kopijos ir atsakovės pateiktos buto techninės apskaitos bylos kopija patvirtina, kad buvo pradėtas ginčo buto privatizavimo procesas, o ieškovas, paveldėjęs tėvui priklausiusį turtą, paveldėjo ir teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

28. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apelianto pateiktų rašytinių įrodymų – nepatvirtintų dokumentų kopijų, CPK 114 straipsnio 1 dalies prasme negalima laikyti dokumentais, kurie turi esminės reikšmės bylai. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

29. Remiantis pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais bei teisiniu reglamentavimu (nutarties 28 pastraipa), tokiu atveju net ir visiškai neignoruojant apelianto pateiktų dokumentų kopijų, byloje esančių įrodymų visuma neteikia pagrindo išvadai, kad miręs apelianto tėvas ir/ar pats apeliantas buvo tinkamai išreiškęs savo valią pasinaudoti teise privatizuoti gyvenamąją patalpą, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.

30. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis tam tikrą laiko tarpą ir susidedantis iš daugelio veiksmų sekos.

31. Vadovaujantis Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 (toliau – Taisyklės), 5 punktu, pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu turėjo kreiptis į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją. Prie pareiškimo turi būti pridėtas šių taisyklių 18 punkte nurodytas susitarimas. Taisyklių 18 punkte numatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Patvirtintas susitarimas pridedamas prie pareiškimo. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Taisyklės numatė, kad po prašymo (pareiškimo) pateikimo, butas turėjo būti inventorizuotas ir įkainotas (Taisyklių 6 – 11 punktai). Praktikoje kai masiškai per trumpą laikotarpį buvo tvirtinama milžiniškas kiekis privatizavimo sutarčių buvo galimas ir toks variantas kai ir susitarimas ir buto privatizavimo sutartis buvo tvirtinama tuo pačiu metu.

32. Suinteresuotas asmuo, kreipęsis dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, ir toliau turėjo pareigą domėtis gyvenamosios patalpos privatizavimo eiga. Iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo turėjo būti tinkamai atlikti atitinkami veiksmai, kurie privalomi ir suinteresuotam asmeniui, gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t. y. tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis, kurio pagrindu savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras ir kurios užbaigiamos pirkėjui sumokėjus nustatytą kainą ir notarine forma sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, dalyvaujant pirkėjui ir pardavėjui.

33. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybėje nėra duomenų apie tai, jog buvo buvęs užregistruotas P. B. pareiškimas dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, taip pat nėra duomenų, kad Kauno miesto savivaldybės darbuotojai būtų pažeidę P. B. teises, susijusias su nuomojamo buto privatizavimu. Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyriaus 2015 m. lapkričio 18 d. rašte pateikiama informacija, kad šiame skyriuje nėra prašymo, pateikto Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo. Pažymėtina, kad ir apelianto pateikto 1991 m. spalio 16 d. pareiškimo kopijoje taip pat nėra žymos apie jo pateikimą institucijai, turinčiai teisę vykdyti privatizavimo procedūras; abejose kvitų kopijose nėra jokių įrašų nei apie mokesčio gavėją, nei apie gavėjo sąskaitą.

34. Byloje nėra jokių duomenų, kad P. B., ar kiti jo šeimos nariai, domėjosi ginčo buto privatizavimu, reiškė prašymus ar skundus dėl institucijos neveikimo, ginčijo atsisakymą tenkinti jo prašymus, ar kitokiais veiksmais siekė įgyvendinti savo valią dėl buto privatizavimo. Pažymėtina, kad siekiant pripažinti teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas vien pareiškimo dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo įstatymo nustatytu terminu pateikimo nepakanka. Viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, yra įrodyti, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista. Tuo tarpu ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad tokia P. B. teisė buvo pažeista. Byloje taip pat nėra duomenų, kad įstatymo galiojimo metu būsto privatizavimo proceso P. B. negalėjo įgyvendinti dėl institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad P. B. neatitinka Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų butų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis kriterijų, nes jis neatliko per įstatyme nustatytą terminą visų veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti, t. y. tarp jo ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese nesusiklostė teisiniai santykiai dėl buto privatizavimo.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, jog subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima. Specialiojo teisės akto (Butų privatizavimo įstatymo) nustatytas reglamentavimas lemia, kad ši teisė nėra absoliuti – tam, kad galėtų paveldėti, įpėdinis turi atitikti Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, tarp jų – nebūti pasinaudojęs teise pagal šį įstatymą įsigyti kitas gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012, 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015).

36. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numatė, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Kaip nustatyta byloje, dvi nuomos sutartys (1999 m. birželio 16 d. ir 2003 m. birželio 10 d.) faktiškai buvo sudarytos su P. B., apeliantas niekada nebuvo sudaręs nuomos sutarties su atsakove dėl ginčo buto nuomos. Apeliantas po pagrindinio buto nuomininko P. B. mirties dėl nuomos sutarties perrašymo į Kauno miesto savivaldybę nesikreipė, t. y. CK 6.602 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos nėra įvykdęs. Kaip jau minėta, apeliantas savo gyvenamąją vietą nuo 2013 m. kovo 21 d. yra deklaravęs (duomenys neskelbtini), kas leidžia daryti išvadą, kad apeliantas nėra ginčo buto nuomininku. Taigi, tarp apelianto ir atsakovės nutrūkus nuomos teisiniams santykiams, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantas turi teisę privatizuoti butą, t. y. apeliantas nėra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą.

37. Nors apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į jo išvardytas aplinkybes, jų visapusiškai neišnagrinėjo ir todėl priėmė neteisingą sprendimą, šio savo teiginio konkrečiomis bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą, apeliantas nemotyvuoja, o tik pakartoja iš esmės tuos pačius prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, kurių faktinį bei teisinį vertinimą jau atliko pirmosios instancijos teismas.

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme apeliantui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.