Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį – 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 261 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. Š. pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, iš A. Š. konfiskuoti 11,85 Eur valstybės nuosavybėn.

Tuo pačiu nuosprendžiu Ž. J. baudžiamoji byla pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nutraukta, o pagal BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, tačiau apeliacinis skundas dėl to negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai platino narkotines medžiagas nepilnamečiams bei neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė neturėdamas tikslo platinti narkotines medžiagas, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

2014 m. gruodžio 13 d., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, šalia J. autobusų stoties, esančios (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą dalį narkotinių medžiagų išplatinti nepilnamečiams, o kitą dalį neteisėtai gabenti bei laikyti be tikslo jas platinti, iš tyrimo nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 2 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių už 100 Lt. Po to šią visą narkotinę medžiagą iš įgijimo vietos nešėsi savo striukės vidinėje kišenėje ir neteisėtai parsigabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini) ir iki 2014 m. gruodžio 18 d., neteisėtai laikė savo rūbuose.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, neteisėtai šią narkotinę medžiagą pėsčiomis nugabeno į J. autobusų stotį, ir 9 val. 30 min. maršrutiniu autobusu J– I, neteisėtai gabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), kur iki 18 val. neteisėtai laikė spintelėje.

Taip pat tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 18 val. 00 min., (duomenys neskelbtini), dalį narkotinės medžiagos, t. y. 1,127 g kanapių ir jų dalių, neteisėtai už 40 Lt pardavė nepilnamečiui Ž. J. (gim. XXXX m.), o likusią dalį – ne mažiau kaip 0,623 g kanapių ir jų dalių, neteisėtai laikė (duomenys neskelbtini), kol 2014 m. gruodžio 18 d. 21 val. 50 min., kratos metu jas surado ir paėmė U. apskrities vyriausiojo policijos komisariato I. rajono policijos komisariato pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtų bausmių (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, kurioje nešališkumo principo turinys yra pakankamai išsamiai atskleistas, teismo šališkumo samprata nesietina su tokio pobūdžio baudžiamojo proceso pažeidimais (Kasacinės nutartys Nr. 2K-647/2011; Nr. 2K-550/2011). Šališkumas yra susijęs būtent su išankstinės nuomonės turėjimu ar nusistatymu proceso dalyvių atžvilgiu. Todėl nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jų konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir kt., paprastai nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (EŽTT sprendimas Boldea prieš Rumuniją (Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no 1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Be to, jei yra abejojama dėl teismo šališkumo, įstatymas suteikia tiek nuteistajam (kaltinamajam), tiek gynėjui teisę pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis). Tačiau iš Panevėžio apygardos teismo posėdžio 2015 m. rugsėjo 10 d. protokolo matyti, kad proceso dalyviai šia teise nepasinaudojo ir nušalinimo teismui nepareiškė (2 t., 11-12 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms, nuteistojo A. Š. teiginys, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai veiką kvalifikavo pagal BK 261 straipsnį.

Pažymėtina, kad už BK 261 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra baudžiamas asmuo, išplatinęs narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-191/2009; 2K-252/2010; 2K-395/2010).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo A. Š. lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Pažymėtina, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką reglamentuojami BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Taip pat pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, jog kaltininko kaltė Baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2014).

Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde pripažįsta, kad už 40 Lt pardavė Ž. J. 1,127 g kanapių ir jų dalių, tačiau teigia, jog nežinojo ir nesuvokė apie jo (Ž. J.) nepilnametystę.

Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai kaltininkas žino arba turi ir gali suvokti, kad asmuo, kuriam jis platina narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Ar kaltininkas žino arba turi ir gali žinoti apie nukentėjusiojo amžių, sprendžiama pagal tai, ar jie buvo pažįstami, bendravo, iš nukentėjusiojo išvaizdos ir pan., t. y. iš visų konkrečių bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. Š. argumentai, kad jis nežinojo ir nesuvokė, jog Ž. J. yra nepilnametis, išsamiai yra paneigti pirmosios instancijos teismo skundžiamajame nuosprendyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. Š., liudytojų parodymus bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teisme visi įrodymai buvo išsamiai tiriami, gretinami ir vertinami su kitais. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau apeliantas skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai ir atskirai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik pagal nuteistojo (kaltinamojo) parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis.

Iš A. Š. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis nežinojo, jog Ž. J. nepilnametis, o ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, nes policijos pareigūnai jam darė psichologinį spaudimą ir naudojo fizinį smurtą (t. y. telefonų knyga sudavė į galvą) (2 t., 12-14 b. l.).

Tačiau tokie nuteistojo A. Š. parodymai neatitinka bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismas juos motyvuotai paneigė.

Iš nuteistojo A. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, matyti, kad žinojo, jog Ž. J. mokosi gimnazijoje ir yra 16 – 17 metų amžiaus (1 t., 117-120 b. l.). Šiuos nuteistojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir Ž. J. parodymai apie tai, kad įvykio metu jam buvo 17 metų, o nuteistajam A. Š. buvo sakęs, jog mokosi gimnazijoje (1 t., 16-18 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad A. Š. su Ž. J. ir kitais nepilnamečiais bendravo dažnai, nes pas nuteistąjį jie įsigydavo narkotinių medžiagų – kanapių. Tai patvirtina liudytojo V. P. parodymai, iš kurių matyti, kad į bendrabučio kambarį, kuriame gyveno jis su A. Š., užeidavo nepilnamečiai vaikinai Ž., Ž., R., M., patys sakydavo, kad jiems apie 16 metų ir mokosi mokykloje, kurie iš nuteistojo įsigydavo narkotinių medžiagų (1 t., 46, 164 b. l.). Pažymėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. davė išsamius parodymus ne tik apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, bet apibūdino asmenis, kuriems parduodavo narkotines medžiagas. Nors A. Š. pirmosios instancijos teisme teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai prieš jį vartojo psichologinį spaudimą ar net fizinį smurtą, tačiau tokie nuteistojo argumentai niekuo nepagrįsti. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš A. Š. nebuvo vartojamas joks smurtas patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai liudytojai V. D. (2 t., 26 b. l.), D. D. (2 t., 16 b. l.) ir J. O. (2 t., 26-27 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. apklaustas įtariamuoju papildomai, dalyvaujant gynėjui, apie policijos pareigūnų darytą psichologinį spaudimą ar panaudotą fizinį smurtą nieko neminėjo, tokias aplinkybes nurodė tik apygardos teisme (1 t., 130 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. apklausose dalyvavo gynėjas, tačiau nei nuteistasis, nei jo gynėjas jokių pastabų dėl protokolo nepareiškė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje įrodymai gauti teisėtais būdais, jie buvo patikrinti pirmosios instancijos teisme, todėl laikytini patikimais ir įtikinamais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pirmiau aptartų duomenų visuma pilnai patvirtina, kad A. Š. tikrai žinojo ir suprato, jog Ž. J. yra nepilnametis (BK 15 straipsnio 2 dalis). Iš liudytojo policijos pareigūno S. M. parodymų matyti, kad Ž. J. pažinojo anksčiau, o amžius yra subjektyvus vertinimo dalykas (2 t., 15-16 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, A. Š. apeliaciniame skunde savaip interpretuoja šio liudytojo parodymus.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, A. Š. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 261 straipsnį.

Dėl bausmės paskyrimo

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuostatas bei teisingai jas taikė nuteistajam A. Š. Pažymėtina, kad dėl šių nuostatų taikymo, skundo sunkinančiais pagrindais nėra, todėl motyvai nekartojami. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalis nuostatas, A. Š. neteisingai parinko bausmės rūšį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“. Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Be to, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, t. y. už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Todėl vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. Š. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t., 147, 148 b. l.), dirba, charakterizuojamas tik teigiamai (darbštus, principingas, pareigingas ir imlus naujovėms) (1 t., 152, 154 b. l.), ketina mokytis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas labai jaunas (21 metų amžiaus), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino jo socialinę brandą bei gyvenimiškos patirties stoką. Be to, apygardos teismas atsižvelgė ir į paties nepilnamečio Ž. J. parodytą iniciatyvą, siekiant įsigyti narkotines medžiagas ir jų kiekį, kuris tik nežymiai viršija leistiną normą baudžiamajai atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. Š. disponavo pačiomis silpniausiomis narkotinėmis medžiagomis, t. y. kanapėmis ir jų dalimis. Teisėjų kolegijos nuomone, visos pirmiau paminėtos aplinkybės rodo, kad A. Š. nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam skiriant tik laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas A. Š. prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrintų bausmės paskirties. Todėl A. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė keičiama į baudą, kuri užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalto ne atsitiktinai, o iš anksto suplanavęs, nes narkotines medžiagas platino labiausiai pažeidžiamai grupei asmenų, t, y. nepilnamečiams, suprato savo tyčinių veiksmų motyvus ir tikslus. Tačiau šios aplinkybės negali nulemti pačios griežčiausios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą A. Š., nes būtų pažeistas teisingumo principas.

Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad A. Š. nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarė 2014 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. Š. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, apskaičiuodamas paskirtos baudos MGL dydį, jį nustatė vadovaudamasis nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtintomis taisyklėmis, t. y. kai 1 MGL atitinka 37,66 Eur. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas nuteistajam paskirtos baudos dydį, turėjo taikyti minimaliojo gyvenimo lygio (toliau – MGL) dydį, kuris iki 2015 m. sausio 1 d. buvo 130 Lt. Atsižvelgiant litų perskaičiavimo į eurus kursą, t. y. kai 3,45280 litai atitinka 1 eurą, akivaizdu, kad dėl euro Lietuvos Respublikoje įvedimo MGL vertė litais ir eurais nežymiai skiriasi (37,66 x 3,45280 = 130,03). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nuteistajam A. Š. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, apskaičiuojant paskirtos baudos dydį, taikyti nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtino MGL dydžio, kuris yra 37,66 Eur, negalima, nes toks perskaičiavimas nežymiai, tačiau pasunkina nuteistojo teisinę padėtį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad A. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismo paskirtas 10 MGL (376,60 Eur) baudos dydis buvo mažesnis ir sudarė 376,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendį:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. Š. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 261 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

A. Š. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 261 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 50 MGL (1 882,53 Eur) dydžio baudą.

A. Š. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, paskirtą 10 MGL (376,60 Eur) dydžio baudą sumažinti iki 376,50 Eur.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir A. Š. paskirti subendrintą galutinę bausmę – 50 MGL (1 882,53 Eur) dydžio baudą.

Įpareigoti A. Š. paskirtą baudą sumokėti per vienerius metus į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, į kurią pervedamos teismo skirtos baudos nagrinėjant bylas baudžiamojo proceso tvarka, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.