Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį vieneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį keturiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį trejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 261 straipsnį ketveriems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, S. R. atimta teisė vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 261 straipsnyje, padarymą paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir S. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams, atimant teisę vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu iš S. R. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 6132,60 Lt išlaidoms už D. R. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas atlyginti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 30 d. nutartis, kuria atmestas S. R. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 4 d., apie 22.25 val., Utenoje, Užpalių g., vairuodamas automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 59, 68 ir 172 punktų reikalavimus, t. y. automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,75 promilės) ir neturėdamas teisės jį vairuoti, nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų saugumui, tamsiu paros metu, neatsižvelgdamas į matomumo sąlygas, nepasirinko saugaus greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti savo vairuojamą transporto priemonę, dėl to, nesuvaldęs automobilio, užvažiavo ant dešinės kelio pusės šaligatvio ir ties Užpalių g. 48-uoju namu atsitrenkė į pakelės medį. Dėl šių veiksmų kartu važiavusiam keleiviui D. R. dėl galvos smegenų sukrėtimo, kairio žastikaulio ir dubens kaulų lūžimo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

S. R. nuteistas ir už tai, kad iki 2006 m. rugsėjo 8 d., 7.00 val., tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo psichotropinių medžiagų – 10 tablečių „Lorafen, 2,5 mg, Lorazepamum“, kurių sudėtyje yra 0,025 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo, jas neteisėtai gabeno į savo namus, esančius Utenoje, (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai laikė, kol 2006 m. rugsėjo 8 d. 7.00 val. kratos metu šias tabletes su psichotropine medžiaga surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, S. R. nuteistas už tai, kad iki 2007 m. sausio 5 d. 12.00 val. tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo narkotinių medžiagų – 25,53 g kanapių ir jų dalių, gabeno į savo namus, esančius Utenoje, (duomenys neskelbtini), ir ten laikė; 2007 m. sausio 5 d., apie 12.00 val., dalį neteisėtai įgytų ir laikytų narkotinių medžiagų – 1,09 g kanapių ir jų dalių, neteisėtai už 40 Lt pardavė nepilnamečiui Ž. U., gimusiam 1992 m. balandžio 9 d., o likusią dalį narkotinių medžiagų – 24,44 g kanapių ir jų dalių toliau neteisėtai laikė savo namuose iki 2007 m. sausio 5 d. 12.15 val., kol kratos metu šias narkotines medžiagas surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmetamas.

Dėl kasacinio skundo nenagrinėtinų argumentų

Dėl skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Skųsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistasis apeliaciniame skunde ginčijo byloje nustatytą narkotinių priemonių pardavimo nepilnamečiui Ž. U. faktą ir pateikė argumentus dėl nepilnamečių liudytojų Ž. U. ir M. M. apklausos neteisėtumo bei jų parodymų prieštaringumo. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas aptarė skunde nurodytus prieštaravimus ir motyvuotai juos atmetė. Tai, kad nutartyje nėra atsakymų į kasaciniame skunde papildomai keliamus klausimus dėl įrodymų rinkimo tvarkos pažeidimų, poėmio teisėtumo, kurie apeliaciniame skunde nebuvo nurodyti, nelaikytina BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimu ar apeliacinės instancijos teismo išvadų neišsamumu. Iš teismų nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad, vadovaujantis prokuroro nutarimu daryti kratą, kurio teisėtumą BPK 145 straipsnio 3 dalies tvarka patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas, S. R. bute 2007 m. sausio 5 d. buvo atlikta krata. Jos metu buvo padaryta ir bute buvusio nepilnamečio liudytojo Ž. U. asmens krata. Pas šį nepilnametį rastas vienas paketėlis su narkotine medžiaga – 1,09 g kanapių ir jų dalių. Tai, kad įformindamas tokio procesinio veiksmo rezultatus, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nepasinaudojo BPK 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytomis taisyklėmis, o vadovaudamasis BPK 147 straipsniu narkotinės medžiagos radimo faktą užfiksavo poėmio protokolu, nelaikytina esminiu BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes tai nesuvaržė kaltinamojo teisių, nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nustatyti bylos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymai. Nustačius, kad renkant duomenis buvo nesilaikyta jų gavimo tvarkos, būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Tik duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami (kasacinė byla Nr. 2K-349/2008). Pirmosios instancijos teismas apklausė visus kratos dalyvius, šalino jų parodymų prieštaravimus, nuosprendyje nurodė, kokiais bylos duomenimis remiasi ir kodėl pakeistus nepilnamečių liudytojų Ž. U. ir M. M., nuteistojo parodymus atmeta, motyvavo, kodėl laiko narkotinės medžiagos radimą nepilnamečio Ž. U. kišenėje aplinkybe, įrodančia įvykusį šios medžiagos pirkimą iš nuteistojo S. R.

Nepagrįstai kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai patikrino galimybę S. R. taikyti BK 76 straipsnio nuostatas. Esant prieštaringiems teisės medicinos duomenims, reikalingiems įvertinti atleidimo nuo bausmės dėl ligos sąlygas, apeliacinio proceso metu byloje buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė S. R. ligos pobūdžiui ir galimybei atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namų sąlygomis nustatyti. Ekspertų komisijos atliktos ekspertizės akto Nr. EKG 91/09(01) išvadoje S. R. nustatyta diagnozė: padariniai po kairio blauzdikaulio ir kairio alkūnkaulio lūžių, įvykusių 2006 m. rugsėjo 4 d. eismo įvykio metu (šleivinio nervo pažeidimas, kairės pėdos parezė, alkūninio nervo pažeidimas), bei diagnozuoti dešinio kelio sąnario vidinio menisko ir raiščių plyšimai nėra sunkūs ir pagydomi. Įvertinęs šiuos duomenis apie ligos pobūdį ir tai, kad S. R. diagnozuotos ligos nėra įtrauktos į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578, atsižvelgęs ir į kitus bylos duomenis apie tai, kad S. R. būtinas gydymas gali būti suteiktas laisvės atėmimo vietos ligoninėje, teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad taikyti S. R. BK 76 straipsnio nuostatų nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nebuvo konkrečių argumentų, kodėl pirmiau paminėtas įsakymas prieštarauja Europos Tarybos Ministrų komiteto 1998 m. balandžio 8 d. rekomendacijai Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose" bei 1966 m. JTO Generalinėje Asamblėjoje priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 25 straipsniui bei Jungtinių Tautų Organizacijos priimtų tipinių minimalaus elgesio su kaliniais taisyklių 22, 24, 25, 26 punktams. Taigi apeliacinės instancijos teismo lakoniškas argumentavimas, kad jokio prieštaravimo tarp įsakymo ir kitų teisės aktų teismas neįžvelgia, nelaikytinas BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

Kasatoriaus prašymas jo nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti bausmę netenkintinas. S. R. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, jas atgabeno į savo namus ir laikė. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas narkotinių ir psichotropinių medžiagų tikslas parduoti ar kitaip platinti yra suprantamas kaip sąmoningas siekis už atlygį ar be jo tokias medžiagų perduoti kitiems asmenims. Prašymą perkvalifikuoti veiką kasatorius grindžia tuo, kad jis neturėjo tikslo platinti narkotinės medžiagos, o ją įsigijo savo reikmėms. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste (kasacinės nutartys Nr. 2K–166/2010, 2K-4/2009, 2K-145/2003 ir kt. ).

Priešingai nei teigia kasatorius, iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad tikslą platinti narkotines medžiagas patvirtina už kvaišalus sumokėta didelė pinigų suma (700 Lt), penkis kartus nedidelį kiekį viršijantis įsigytų kanapių ir jų dalių kiekis (25,53 g), narkotinių medžiagų supakavimas į atskirus maišelius (dozes), vienos dozės pardavimas nepilnamečiui Ž. U.. Šios teismų nustatytos ir įvertintos aplinkybės rodo, jog nuteistasis kanapes ir jų dalis įgijo ne tik jų poveikiui išbandyti, bet ir platinti. Skunde minimas faktas, kad kitos kratos, vykusios nuteistojo bute 2007 m. liepos 25 d., metu buvo rastas mažesnis kanapių ir jų dalių kiekis, už tai S. R. kitoje byloje baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir nubaustas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo ją platinti, neduoda jokio faktinio ar teisinio pagrindo manyti, kad tikslas platinti nagrinėjamoje byloje nustatytas nepagrįstai.

Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 1 dalis – nuteistojo S. R. padarytai nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai, todėl nėra pagrindo kvalifikuoti nuteistojo veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir dėl to keisti paskirtą bausmę.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 261 straipsnį

Kasatorius nurodo, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 261 straipsnį, nes šis straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams, o apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta, kad jis perdavė narkotinių medžiagų vienam nepilnamečiui. BK specialiosios dalies normos, pvz., esančios BK 147 straipsnyje, diferencijuoja veikos baudžiamumą, atskirai nustatydamos atsakomybę tais atvejais, kai nusikalstama veika yra padaroma vienam asmeniui, ir tais atvejais, kai ji padaroma dviem ir daugiau asmenų.

BK 261 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą tokiomis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba už nedidelio kiekio tokių medžiagų pardavimą ar platinimą pilnamečiams asmenims. Vien tik pažodinis BK 261 straipsnyje esančio teksto aiškinimas reikštų, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik tada, kai kaltininkas platino narkotines ar psichotropines medžiagas bent dviem nepilnamečiams, nes tiek BK 261 straipsnio pavadinime, tiek straipsnio dispozicijoje vartojama daugiskaita. Tačiau taip aiškinant baudžiamąjį įstatymą tektų padaryti išvadą, kad BK 261 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, apibrėžianti nusikalstamumą ir numatanti baudžiamumą už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą labiausiai nuo kvaišalų pažeidžiamai, lengvai pasiduodančiai negatyviai pašalinei įtakai socialinei grupei – nepilnamečiams, negina ir nesaugo kiekvieno nepilnamečio fizinio ir psichinio išsivystymo, sveikatos, gyvybės. BK 260 straipsnio 1 dalyje esant bendrajai normai, o BK 261 straipsnyje esant specialiajai normai, nustatančiai konkrečius baudžiamuosius teisinius santykius, susijusius su nepilnamečių asmenų apsauga, tokia išvada būtų aiškiai nelogiška, neteisinga ir nepriimtina. Visuomenei ir valstybei svarbi tiek vieno, tiek dviejų ir daugiau nepilnamečių asmenų, kaip socialinės grupės, apsauga nuo narkomanijos, narkotikų vartojimo, kvaišalų plitimo, kurią įtvirtina būtent baudžiamosios teisės priemonės, nurodančios padidintą tokios nusikalstamos veikos pavojingumą ir griežtą baudžiamumą.

Taigi atsižvelgus į kasaciniame skunde esantį baudžiamojo įstatymo izoliuotą interpretavimo būdą, pasitelkus sisteminio ir loginio teisės aiškinimo metodus, darytina išvada, kad už BK 261 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra baudžiamas asmuo, išplatinęs narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui. Toks įstatymo aiškinimas atitinka teismų praktiką (kasacinė byla Nr. 2K–191/2009; apeliacinės instancijos teismo bylos Nr. 1A-79/2010, 1A-452/2008, 1A-547/2005). Šių teismuose galutinai išnagrinėtų bylų aplinkybės rodo, kad BK 261 straipsnis taikomas ir tais atvejais, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos išplatinamos vienam nepilnamečiui.

Tai, kad BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo, prekybos žmonėmis, sudėties nusikalstamumo požymiai išdėstyti taip, kad atskirai numatyta baudžiamoji atsakomybė už prekybą vienu žmogumi (BK 147 straipsnio 1 dalis) ir prekybą dviem ar daugiau nukentėjusiaisiais (BK 147 straipsnio 2 dalis), neleidžia daryti išvados, kad visos BK specialiosios dalies normos turi būti sudarytos tokiu pat būdu.

Dėl bausmių, paskirtų pagal BK 261 straipsnį ir BK 260 straipsnio 1 dalį, subendrinimo

Nuteistojo manymu, jo padarytos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 261 straipsnyje, sudaro idealią nusikaltimų sutaptį, nes abu nusikaltimai numato baudžiamąją atsakomybę už tapačias veikas, susijusias su narkotinių medžiagų platinimu. Negalima išplatinti šių medžiagų nepilnamečiui, jų neplatinant apskritai ar jų nelaikant, todėl už šias veikas paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos apėmimo būdu

Kasatoriaus skundo teiginiai dėl netinkamo paskirtų bausmių bendrinimo būdo taikymo yra nepagrįsti. Nuteistasis S. R. padarė labai sunkų, sunkų, nesunkų ir neatsargų nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas galutinę subendrintą bausmę ir pasirinkdamas mišrų bausmių subendrinimo būdą, BK 63 straipsnyje esančias normas taikė teisingai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas, įgyvendindamas vieningą sumanymą, viena veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, o reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau savarankiškų nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse (kasacinės nutartys Nr. 2K-92/2005, 2K-493/2005, 2K-131/2007, 2K–26/2008, 2K-355/2009 ir kt.). Bylos aplinkybėmis nustatyta, kad S. R. narkotines medžiagas (25,53 g kanapių ir jų dalių) įgijo, atgabeno ir iki kratos, atliktos 2007 m. sausio 5 d. 12.15 val., savo namuose laikė, turėdamas tikslą platinti. Tokio narkotinių medžiagų laikymo metu 2007 m. sausio 5 d., apie 12.00 val., dalį neteisėtai įgytų ir laikytų narkotinių medžiagų – 1,09 g kanapių ir jų dalių – pardavė nepilnamečiui Ž. U.. Po pardavimo likusią dalį narkotinių medžiagų toliau laikė, kol šias medžiagas surado ir paėmė policijos pareigūnai. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kasatorius nuteistas už kelių veikų padarymą: neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, gabenimą, laikymą, turint tikslą jas platinti. Kiekviena ši veika yra savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Pagal BK 261 straipsnį jis nuteistas už tai, kad dalį laikytų narkotinių medžiagų parduodamas išplatino nepilnamečiui. Taigi nuteistasis ne viena veika, o skirtingais vienas po kito sekusiais savarankiškais poelgiais padarė kelias nusikalstamas veikas, kurios numatytos skirtinguose BK straipsniuose. Numatytas BK 261 straipsnyje labai sunkus ir numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje sunkus nusikaltimas nesudaro idealios sutapties, todėl nėra pagrindo už šiuos nusikaltimus paskirtas bausmes subendrinti taikant BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. R. kasacinį skundą atmesti.