Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Viktoro Aiduko, ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas už kiekvieną iš dviejų padarytų nusikaltimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmėmis atitinkamai vieneriems metams ir trims mėnesiams bei vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams ir devyniems mėnesiams. Taikant 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį 5 straipsnį paskirtoji subendrinta bausmė sumažinta vienu šeštadaliu. Šią bausmę atlikti paskirta pataisos namuose.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, Alytuje, 2001 m. gruodžio 3 d. apie 6.30 val. su R. Č., M. V. ir V. L., atrakinę duris, įsibrovė į P. K. butą Statybininkų g. ir pagrobė įvairaus 1170 Lt vertės turto, o gruodžio 5 d. apie 8 val. su R. Č. ir M. V., išlaužę duris, įsibrovė į R. E. butą Likiškėlių g. ir pagrobė įvairaus 6936 Lt vertės turto.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad dėl vagystės įsibrovus į R. E. butą kaltinamasis G.V. kaltės nepripažino ir parodymus duoti atsisakė. Jo apeliaciniame skunde nėra nuorodų į bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo trūkumus, susijusius su vogtus daiktus gabenusio taksi automobilio, taip pat dviejų laiptinės gyventojų, galinčių duoti bylai reikšmingus parodymus, nustatinėjimu. Nuorodos į tokius trūkumus kasaciniame skunde iškelia faktų, jų tyrimo ir vertinimo klausimus. Pasisakyti dėl faktų kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, neturi galimybės, nes nagrinėjant bylą kasacine tvarka nuosprendis ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrinami tik teisės taikymo aspektu. Todėl šie skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

Dėl padarytų vagysčių juridinio vertinimo taikant nusikalstamų veikų sutapties taisykles

Kasatorius teigia, kad dvi vagystės iš butų teisės požiūriu yra identiškos, todėl sudaro idealiąją sutaptį. Tokiu atveju, kaip nustatyta BK 63 straipsnio 5 dalyje, bausmių subendrinimas privalo būti atliktas taikant jų apėmimo būdą. Ši kasatoriaus pozicija grindžiama neteisingu įstatymo aiškinimu. Idealioji sutaptis būna tada, kai kaltininkas vienu poelgiu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios numatytos skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Šiuo konkrečiu atveju dvi atskiros vagystės įsibrovus į butus yra padarytos skirtingu laiku, skirtingose vietose, skirtingais veiksmais ir, be to, abi jos kvalifikuotos vienodai, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Taigi, šios vagystės sudaro ne idealiąją, bet realiąją nusikaltimų sutaptį. Jos labai nesiskiria pagal pavojingumą ir priklauso tai pačiai nusikalstamų veikų rūšiai ir kategorijai. Už vieną iš šių vagysčių G. V. paskirta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Visa tai rodo, kad nėra nė vienos iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant bausmės subendrinamos apėmimo būdu. Teismas, šiuo konkrečiu atveju paskyręs subendrintą bausmę pritaikydamas dalinį bausmių sudėjimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl bausmės, atliktos vykdant ankstesnį teismo nuosprendį, įskaitymo į vėlesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę

Kasatorius nurodo, kad visos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas, padarytos iki Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2003 m. liepos 7 d. nuosprendžio priėmimo. Todėl, jo manymu, Alytaus rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 21 d. nuosprendyje privalėjo taikyti BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas ir į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti bausmę, jau atliktą pagal minėtą 2003 m. liepos 7 d. nuosprendį. Šis argumentas iš esmės buvo pateiktas ir nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde. Į jį atsakyta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tenkinant tokį apelianto prašymą būtų pabloginama jo padėtis, ko šiuo konkrečiu atveju daryti neleidžia įstatymas. Ši teismo išvada yra teisinga. Kasatoriaus nurodoma BK 63 straipsnio 9 dalis yra skirta ne vien bausmės, visiškai ar iš dalies atliktos pagal ankstesnį nuosprendį, įskaitymui į bausmę, paskirtą vėlesniu nuosprendžiu. Ji nustato, kad toks įskaitymas galimas tik tuomet, kai skiriant bausmę taikomos šiame straipsnyje įtvirtintos taisyklės. Pagal jas teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Taigi, jau atliktos bausmės įskaitymas įmanomas tik po to, kai paskiriama subendrinta bausmė. Šioje baudžiamojoje byloje tą padaryti tiksliai laikantis įstatymo ir kartu nepabloginant nuteistojo G. V. padėties nėra įmanoma. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2003 m. liepos 7 d. nuosprendžiu bausmės už kiekvieną iš G. V. padarytų nusikalstamų veikų nėra paskirtos. Kasacinę bylą nagrinėjantis teismas negali priimti visus reikalingus BK 63 straipsnyje numatytus sprendimus: paskirti bausmes už kiekvieną veiką, 2003 m. liepos 7 d. nuosprendyje kvalifikuotą pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o po to subendrinti jas su kitomis bausmėmis taip, kaip to reikalauja BK 63 straipsnio nuostatos. Subendrinta bausmė neišvengiamai būtų griežtesnė, negu griežčiausia iš jau paskirtųjų, todėl nuteistojo padėtį pablogintų. Naujai paskyrus bausmę, tektų iš naujo spręsti ir amnestijos įstatymo taikymo klausimą. Byloje yra Alytaus rajono apylinkės teismo 2000 m. sausio 17 d. nuosprendžio kopija, iš kurios matyti, jog G. V. pripažintas itin pavojingu recidyvistu. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį (2002 m. lapkričio 7 d. Nr. IX-1182) 9 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmenims, pripažintiems itin pavojingais recidyvistais, amnestija netaikoma. Įgyvendinant šią nuostatą ir amnestijos netaikant, naujai paskirtoji bausmė būtų dar labiau sugriežtinama. Todėl nėra galimybės subendrinti bausmes ir paskirti galutinę bausmę taip, kad nebūtų pabloginta nuteistojo G. V. padėtis. Dėl šių priežasčių nuteistojo jau atliktos bausmės įskaitymas į dabar atliekamą laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 21 d. nuosprendžiu, taikant BK 63 straipsnio 9 dalį nėra įmanomas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. V. kasacinį skundą atmesti.