- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-536-798/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14945-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- viešosios įstaigos „Duginsta“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „GRANDE STILE“
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Veniulytės -Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo viešosios įstaigos „Duginsta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „GRANDE STILE“ ieškinį atsakovui viešajai įstaigai „Duginsta“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 9136,42 Lt skolos, 900,27 Lt palūkanų, 8,55 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2010-05-01 sudarė distribucijos sutartį, kurios pagrindu ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko prekių. Pagal 2011-08-25 sąskaitą-faktūrą Nr. GRD0048 atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs 9136,42 Lt už dalį nupirktų prekių. Ieškovas 2012-02-01 ir 2012-08-03 atsakovui pateikė pretenzijas, prašydamas sumokėti skolą, tačiau atsakovas į 2012-08-03 pretenziją atsakymo nepateikė bei iki šiol skolos nesumokėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai esant ikisutartiniams santykiams – apgaulės būdu sudarė distribucijos sutartį, turėdamas išankstinių ketinimų neteisėtu būdu gauti pajamas, nuslėpė ir neatskleidė jam žinomos informacijos, jog prekės yra nesertifikuotos ir netinkamos platinti Lietuvos Respublikos teritorijoje, sąmoningai pažeidė ir nesilaikė distribucijos sutartyje numatytų prievolių. Atsakovas nurodė, kad ieškovas sąmoningai vengia atsiimti prekes iš atsakovo ir reikalauja apmokėti už prekes, kurios neparduotos, neatitinka sutartyje numatytų prekėms reikalavimų ir todėl nėra sutarties objektas, siekdamas vienpusiškos naudos apgaulės būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo VšĮ „Duginsta“ 9136,42 Lt skolos, 900,27 Lt palūkanų, 8,55 procentų dydžio metines palūkanas nuo 9136,42 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-10-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 5454,43 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „GRANDE STILE“ naudai.
Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovu 2010-05-10 sudarė distribucijos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo minėtos sutarties galiojimo metu savo vardu ir savo lėšomis pirkti iš ieškovo užsakyme nurodytas prekes ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams bei atlikti kitus su prekių perpardavimu susijusius darbus, o ieškovas įsipareigojo parduoti prekes atsakovui bei atlikti kitus su prekių paskirstymu susijusius darbus (CK 6.796 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad atsakovas savo prievolę atsiskaityti su ieškovu pagal 2010-05-10 distribucijos sutartį ginčija dviem tarpusavyje prieštaraujančiais argumentais, t.y. prekės yra pavyzdžiai, t.y. neskirti pardavimui objektai, ir ieškovo pateiktos prekės buvo neparduotos, nes ieškovas nepateikė jų deklaracijų ir sertifikatų, nebuvo aprašymo lietuvių kalba. Teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, padarė išvadą, kad ieškovo parduotos prekės nėra ir negalėjo būti laikomos pavyzdžiais (CK 1.5 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis šalių pasirašytos distribucijos sutarties 3.3. punktu, kurioje numatyta, jog distributorius (atsakovas) įsipareigoja laiku sumokėti už prekes per sutartyje nustatytus terminus bei remdamasis ieškovo 2011-08-25 išrašyta sąskaita – faktūra, konstatavo, kad atsakovas priėmė prekes bei įsipareigojo minėtą sąskaitą – faktūrą apmokėti iki 2011-08-29. Pažymėjo, kad atsakovas neginčijo, jog prisiimtos prievolės apmokėti minėtą sąskaitą – faktūrą neįvykdė. Tai, kad atsakovas prekes priėmė ir ieškovui 2011-12-14 pervedė 400 Lt pagal sąskaitą Nr. GRD0048 (b.l.53), teismo vertinimu, paneigia atsakovo argumentą, jog gautų iš ieškovo prekių pagal 2011-08-25 sąskaitą – faktūrą Nr. GRD0048 neužsakinėjo, o tik leido jas iškrauti atsakovo sandėlyje laikinam saugojimui, todėl ir neprivalo už jas atsiskaitinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).
Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę verslo santykiai, sutartis sudaryta laisva šalių valia, nenuginčyta (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad atsakovo atstovės pasirašytoje ginčo sąskaitoje – faktūroje nebuvo nurodyta jokių prekių trūkumų ir tik po 6 mėnesių po ginčo prekių priėmimo pateikė ieškovui pretenziją. Taip pat atkreipė dėmesį tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovo pagal 2011-08-25 sąskaitą – faktūrą Nr. GRD0048 parduotos prekės negalėjo būti civilinės apyvartos objektu dėl saugumo reikalavimo pažeidimo ar buvo netinkamos rinkai, todėl negalėjo būti parduodamos galutiniam vartotojui (CPK 178 straipsnis), nors teismas rekomendavo pateikti tokius įrodymus. Prekės iki šiol nėra grąžintos ieškovui. Byloje nustačius, kad atsakovas nesumokėjo už iš ieškovo nusipirktas prekes pagal 2011-08-25 sąskaitą – faktūrą Nr. GRD0048 pagal joje nustatytas sąlygas, atsakovui neįrodžius, jog jis neturi pareigos atsakyti pagal sutartį (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), teismas sprendė, kad ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 9136,42 Lt skolos (CK 6.38, 6.59, 6.205, 6.256 straipsniai, CPK 178, 185 straipsniai).
Teismas pripažino, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškiniui tenkinti (CPK 171,185 straipsniai) ir ieškovui iš atsakovo priteisė 900,27 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2011-09-09 iki 2012-09-10 bei 8,55 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (9136,42 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2012-10-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalys, MVPĮ 3 straipsnio 4 dalis). Teismas pažymėjo, kad remiantis CK 6.37 straipsnio 4 dalimi, palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, todėl ieškovo prašymas skaičiuoti 8,55 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos už priskaičiuotas 900,27 Lt palūkanas yra nepagrįstas, todėl šioje dalyje ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas VšĮ „Duginsta“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes atsakovui, kuris vedė bylą be atstovo, netinkamai buvo išaiškintos šalių teisės ir pareigos, jis nebuvo supažindintas, kad bet kokių įrodymų pateikimas galimas tik prašymų pateikimo stadijoje, dar neprasidėjus teisminiams ginčams.
2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų pateikimą, jų priėmimą, tyrimą ir vertinimą. Byloje surinkta pakankami įrodymų apie atsakovo teisių pažeidimą, nes ieškovas pažeidė pareigą patiekti tinkamos kokybės produktus. Teismas nepagrįstai atsisakė į bylą priimti Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos raštą, kuris įrodo, kad ieškovo pateiktos prekės yra kenksmingos, netinkamos kokybės ir negali būti civilinės apyvartos objektu. CPK 181 str. nurodyta, kad atsisakymas priimti įrodymus turi būti motyvuotas ir turi būti susijęs su proceso vilkinimu. Atsakovo pateiktas dokumentas negalėjo užvilkinti proceso, tačiau jis turėjo svarbią reikšmę galutiniam teismo sprendimui. CPK 256 straipsnyje yra numatytas bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas, teismas netgi baigiamųjų kalbų metu arba išėjus į pasitarimų kambarį, pripažinęs, kad reikia tirti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartyje nebuvo keliamas klausimas, kad pateiktas įrodymas turi reikšmės bylai, o apsiribota tuo, kad įrodymas pateiktas po šalių baigiamųjų kalbų, teismas nenurodė, ar šio dokumento pateikimas nebūtų turėjęs reikšmės bylos atnaujinimui ar buvo galimas jo pateikimas anksčiau.
Šalies argumentai
3. Apeliantas teigia, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, nes turi būti ištirtas papildomas rašytinis įrodymas Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos raštas (CPK 314 straipsnis).
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo ieškovui priteisė 5153,43 Lt už atstovavimą, nes ši byla nebuvo labai sudėtinga. Teismas turėjo vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, o ne tik Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. SR-85 numatytais dydžiais.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Grande Stile“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą nepakeistą.
1. Dėl procesinių teisių išaiškinimo. Tiek 2013 m. balandžio 3 d. parengiamojo teismo posėdžio metu, tiek 2013 m. gegužės 8 d. posėdžio metu, apeliantui vienasmeniam valdymo organui – direktoriui buvo išaiškintos procesinės teisės, kuris patvirtino, kad teismo išaiškintas procesines teises suprato. Šis patvirtinimas fiksuotas teismo posėdžių protokoluose. Apeliantui taip pat buvo išaiškinta teisė bylos nagrinėjimo metu turėti atstovą, teikiantį kvalifikuotą teisinę pagalbą, tačiau pasinaudoti šia teise apeliantas atsisakė ir direktorius pareiškė, kad ginsis pats ir teisine pagalba nesinaudos.
2. Dėl papildomų įrodymų pateikimo. 2013 m. balandžio 3 d. parengiamojo teismo posėdžio metu apeliantas teismo prašė nustatyti jam terminą papildomiems įrodymams pateikti. Teismas tenkino apelianto prašymą ir nustatė jam 30 dienų terminą nuo parengiamojo teismo posėdžio dienos pateikti šiuos įrodymus. Apeliantas per nustatytą terminą teismui nepateikė papildomų įrodymų, taip pat nepateikė teismui prašymo pratęsti nustatyto termino papildomiems įrodymams pateikti. 2013 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio metu apeliantas taip pat nepateikė jokių papildomų įrodymų, neprašė nustatyti papildomo termino šiems įrodymams pateikti. Kadangi įrodymai pateikti jau teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, teismas pagrįstai teisėtai atsisakė priimti įrodymą.
3. Dėl papildomo įrodymo pagrįstumo, jo priėmimo, ir žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, jeigu ieškovas pateiks prašymą priimti papildomus įrodymus, turėtų juos atsisakyti priimti, nes apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jį priimti, o būtinybė vėliau juos priimti neiškilo. Be to, šis raštas nepateiktas kartu su apeliaciniu skundu. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto prašymas yra nepagrįstas bei siekiant užtikrinti CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.
4. Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio. Ieškovui buvo suteiktos šios teisinės paslaugos: paruoštas ir pareikštas priešteisminis įspėjimas, paruoštas ir pareikštas pareiškimas teismo įsakymui, ieškinio projektas, atstovauta teismo posėdžiuose, tris kartus susipažinta su civiline byla, o priteistų teisinių paslaugų išlaidos neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 numatytų dydžių. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginys, kad priteistos atstovavimo išlaidos per didelės, nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Dėl procesinių teisių išaiškinimo
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes atsakovui, kuris vedė bylą be atstovo, netinkamai buvo išaiškintos šalių teisės ir pareigos, apeliantas nebuvo supažindintas, kad bet kokių įrodymų pateikimas galimas tik prašymų pateikimo stadijoje, dar neprasidėjus teisminiams ginčams.
Pagal CPK 51 straipsnį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovą. Atstovavimas – tai specifinė veiklos rūšis, reikalaujanti ne tik laiko, bet ir specialių teisės žinių. Proceso šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys dažniausiai tokių žinių neturi. Dėl to norėdami geriau apginti savo teises ir interesus, jie kviečiasi į pagalbą advokatus ar kitus asmenis – atstovus. Asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų apsauga ir gynimas nėra vienintelis atstovavimo tikslas. Atstovai, įgyvendindami kooperacijos civiliniame procese principą, taip pat padeda teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje. Dėl to atstovavimas laikomas viena iš teisės į tinkamą procesą garantijų. Teisės į teisingą teismo procesą principas reikalauja, kad valstybė, garantuodama teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kartu užtikrintų, jog teismo procesas vyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, būtų gerbiamos šalių teisės, o bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2014).
Tais atvejais, kai posėdžio pirmininkas mano, kad šalis be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, jog jiems būtų atstovaujama procese (CPK 161 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymą teismas neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą, kvalifikuotą teisininko pagalbą byloje, o tik matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teismo posėdžio pirmininkas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2006).
Nagrinėjamoje bylos šalys – juridiniai asmenys, verslininkai, todėl nėra pagrindo teigti, kad šalys be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių ir teisėtų interesų. Be to, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 3 d. parengiamojo teismo posėdžio ir 2013 m. gegužės 8 d. posėdžio metu apeliantui, direktoriui, išaiškino procesines teises, kuris patvirtino, kad teismo išaiškintas procesines teises suprato. Šis patvirtinimas fiksuotas teismo posėdžių protokoluose (b. l. 97-98, 118-125). Apeliantui taip pat buvo išaiškinta teisė bylos nagrinėjimo metu turėti atstovą, teikiantį kvalifikuotą teisinę pagalbą, tačiau pasinaudoti šia teise apeliantas atsisakė, nurodė, kad ginsis pats ir teisine pagalba nesinaudos.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas procesines teises atsakovui išaiškino tinkamai, jas jis suprato, o apelianto teiginys, kad procesines teisės išaiškintos netinkamai yra nepagrįstas.
Dėl naujų įrodymų pateikimo ir žodinio bylos nagrinėjimo
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti į bylą įrodymą, turinčio reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad išsprendus CPK 251 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus, išklausius baigiamąsias kalbas ir teismui išėjus į pasitarimų kambarį (CPK 257 straipsnis), atsakovas teismui pateikė prašymą priimti į bylą naują įrodymą. Visos faktinės bylos aplinkybės turi būti nustatomos ir įrodymai tiriami bylą nagrinėjant iš esmės, kadangi sakant baigiamąsias kalbas remtis aplinkybėmis ir įrodymais, kurių teismas netyrė, draudžiama. CPK 256 straipsnis numato galimybę po baigiamųjų kalbų atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu priimant sprendimą būtina nustatyti naujas bylai reikšmingas aplinkybes ar ištirti naujus įrodymus. Bylos nagrinėjimas iš esmės gali būti atnaujinamas ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, jeigu jie nurodo naujus bylai reikšmingus įrodymus ir aplinkybes, tačiau nagrinėjamos bylos atveju, teismui nepripažinus atsakovo pateikto įrodymo priimtinu, pagrįstai pareikštas prašymas atmestas (CPK 181 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti tai, kad apeliantas, nurodydamas jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti į bylą įrodymą, turintį esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, šio įrodymo nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o atsakovo prašymas paskirti žodinį bylos nagrinėjimą, kad jo metu galėtų pateikti šį naują įrodymą, neatitiktų proceso koncentracijos, ekonomiškumo principo. Teisėjų kolegija pažymi, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2013). Kadangi apeliantas šio savo prašymo nepagrindė, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-409/2014), todėl teisėjų kolegija apelianto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkino ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka (CPK 185 straipsnis, 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmąja instancija 2013 m. balandžio 3 d. parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovas teismo prašė nustatyti jam terminą papildomiems įrodymams pateikti. Teismas tenkino apelianto prašymą ir nustatė jam 30 dienų terminą nuo parengiamojo teismo posėdžio dienos pateikti šiuos įrodymus. Atsakovas (apeliantas) per nustatytą terminą teismui nepateikė papildomų įrodymų, taip pat nepateikė teismui prašymo pratęsti nustatyto termino papildomiems įrodymams pateikti. 2013 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio metu atsakovas (apeliantas) taip pat nepateikė jokių papildomų įrodymų, neprašė nustatyti papildomo termino šiems įrodymams pateikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo veiksmai, kai prašoma priimti į bylą naujus įrodymus po baigiamųjų kalbų, atnaujinti bylos nagrinėjimą, o vėliau, apeliacijos procese, kai tas pats įrodymas pateikiamas ne su apeliaciniu skundu, o vėl yra pateikiamas prašymas leisti įrodymus pateikti žodinio proceso metu, vertinti kaip neatitinkantys CPK 7 straipsnyje nustatytų proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kt. principų.
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo
Apeliaciniame skunde akcentuojamas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas ir dėl to nesutinkama su bylą nagrinėjusio teismo išvadomis. Apeliantas teigia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų apie atsakovo teisių pažeidimą, nes ieškovas pažeidė pareigą patiekti tinkamos kokybės produktus.
Kasacinio teismo praktikoje analizuojant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymą, formuojama praktika, kad tikimybių pusiausvyros įrodinėjimo procese principas kvalifikuojant ginčo santykius ir atliekant teisinį vertinimą nepriimtinas, nes civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo susiklostę verslo santykiai, distribucijos sutartis sudaryta laisva šalių valia, nenuginčyta, be to, atsakovo atstovės pasirašytoje sąskaitoje faktūroje nebuvo nurodyta jokių prekių trūkumų, o atsakovo teiginys, jog sertifikatai buvo suklastoti neįrodytas (CPK 178, 185 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada bei papildomai pažymi, kad pretenzija dėl kokybės pareikšta po pusės metų nuo prekių priėmimo, nurodant, kad ieškovas, veikdamas nesąžiningai, suklastodamas sertifikatus, suklaidino atsakovą, dėl ko atsakovas įsigijo netinkamos kokybės produktus, parodo, kad ieškovas, būdamas verslo subjektas, teisiniuose santykiuose su kitais juridiniais asmenimis, vykdančiais ūkinę komercinę veiklą, nori nesėkmingo verslo sandorio pasekmes perkelti kitai sandorio šaliai. Pažymėtina, kad atsakovas savo iniciatyva vykdė klientų paiešką prekėms parduoti, taip siekė pelno, todėl tai laikytina atsakovo verslo rizika prisiimti įsipareigojimai, kurie negali būti perkeliami ieškovui, kuris nedalyvavo klientų paieškos ir prekių pardavimo procese. Dėl to aplinkybė, kad ieškovas, būdamas rūpestingas ir apdairus verslo subjektas, sudarydamas distribucijos sutartį, neatliko savo iniciatyva ginčo daiktų nepriklausomo kokybės vertinimo, savaime nesudaro teisinio pagrindo atmesti ieškinį dėl skolos priteisimo. Todėl atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs teismas būtų pažeidę įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 98 str. 3 d.). Apeliantas nesutinka su teismo priteista ieškovui 5153,43 Lt advokato išlaidų suma. Apelianto nuomone, byla nebuvo sudėtinga teisės požiūriu, todėl advokato išlaidos mažintinos.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodyta, jog teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį ir pagal realumo, būtinumo bei pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, remdamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visos sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Pagal kasacinio teismo praktiką, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, o spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011).
Byloje nustatyta, kad ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius turėtas 5153,43 Lt bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pripažino jas pagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo atstovas parengė ir pateikė priešteisminį įspėjimą, pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinį, atstovavo teismo posėdžiuose (b.l. 6, 7, 89, 90, 91, 93, 94, 95, 96). Teismas pažymėjo, kad priteistų teisinių paslaugų išlaidos neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 numatytų dydžių, to neneigė ir apeliantas. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo apeliacinio skundo teiginys, kad priteistos atstovavimo išlaidos per didelės, nepagrįstas.
Apeliacinį skundą atmetus, spręstinas klausimas dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Ieškovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius apie patirtas 1512,50 Lt atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurio suma viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytą dydį. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 1500,00 Lt.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo (apelianto) viešosios įstaigos „Duginsta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovo viešosios įstaigos „Duginsta“ (į. k. 300130324) ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „GRANDE STILE“ (į.k. 302360256) naudai priteisti 1500,00 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.