Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Veniulytės -Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Z. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Apeliantas pagal šalių sudarytą 2005 m. lapkričio 1 d. paskolos sutartį pinigų negavo, todėl laikytina, kad sutartis nesudaryta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl paskolos sutarties realinio pobūdžio

Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pagal tai sprendžiama, kad paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, šalys surašė dokumentą, pavadintą „Paskolos sutartis“, kuriame nurodyta, kad ieškovas E. Z. paskolina atsakovui A. P. 14 700 EUR, o už suteiktą paskolą turi būti mokamos 1 proc. mėnesinės palūkanos, paskolos grąžinimo terminas – 2006 m. gruodžio 31 d. Ieškovas, pateikdamas dokumentą su tokio turinio įrašu, įrodinėjo tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius ir reikalavo iš atsakovo A. P. grąžinti 7800 EUR skolą ir sumokėti 10 904 EUR palūkanas.

CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Vieni iš tokių sandorių yra paskolos sutartys. Fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į paskolos teisinių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-123/2014).

Apeliantas, ginčydamas paskolinių teisinių santykių tarp šalių egzistavimą, teigia, kad ieškovas neįrodė paskolos dalyko – pinigų – paskolos gavėjui perdavimo fakto, nes vien sutarties pasirašymas, o ne atskirai specialiai aptariant pinigų perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013, kuria suvienodinta nagrinėjamu klausimu formuojama kasacinio teismo praktika, išaiškinta, kad aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės išraiškos formos, taip pat sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-123/2014).

Šioje byloje nustatyta, kad šalys sudarė rašytinę paskolos sutartį, kurioje paskolos gavėjas A. P. nurodė, kad „Aš, A. P. imdamas paskolą, įkeičiu savo turimą turtą. Paskolos grąžinimo terminas 31.12.2006“. Atsakovas A. P. bylos nagrinėjimo metu patvirtino pasirašęs paskolos sutartį ir supratęs jos turinį, o pinigų negavimo faktą ginčijo paaiškinimais bei tuo, kad neįkeitė turto. Taigi apeliantas, ginčydamas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktą, kaip pirmiau nurodyta, savo argumentus grindžia tuo, kad sutartyje nėra padaryta įrašo apie tai, kad jis gavo pinigus. Vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą matyti, kad: sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, bet nėra nuostatos, kad paskolos davėjas ateityje paskolins pinigus; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, tokių kaip paskolos grąžinimo terminas ir palūkanų. Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad šia sutartimi šalys tik ketino sudaryti paskolos sutartį. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas sutartyje įrašytos paskolos suteikimo sąlygos yra ne standartinės, o individualios. Byloje nustatyta, kad paskolos sutartis pasirašyta abiejų paskolos gavėjų, yra pas ieškovą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pinigų perdavimo faktą patvirtina ir kiti byloje įrodymai: liudytojos parodymai, apelianto trumposios žinutės ieškovui. Apeliantas teigia, kad teismas negalėjo remtis liudytojų parodymais ar dviprasmiškai vertinamomis žinutėmis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Taigi teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad sutuoktinės parodymai ar trumposios žinutės su tekstu: „Kol kas nieko neturiu“, „Dar nieko neturiu“ negali būti pakankamas įrodymas, patvirtinantis ieškovo teiginį, kad jis perdavė pinigus, tačiau, be šios išvados, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tyrė ir kitus įrodymus: sutarties tekstą, pavadinimą ir sąlygas, jos sudarymo aplinkybes, buvimo pas ieškovą faktą, šalių tarpusavio santykius. Apelianto argumentas, kad ieškovas, būdamas verslininku, nebūtų perdavęs pinigų atsakovui neįkeitus turto, laikytinas deklaratyviu, nepagrįstu įrodymais. Šalių tarpusavio santykiai, t. y. kad šalys iki paskolos sutarties sudarymo gerai sutarė, bendravo, pasitikėjo vienas kitu, nesudaro pagrindo teismui konstatuoti, kad pinigai nebuvo perduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovas neįvykdė savo pareigos įkeisti turtą nepaneigia paskolos sutarties sudarymo fakto bei kitų byloje nustatytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), o apeliantas, remdamasis pinigų neperdavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Dėl rašytinių įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).

Apeliantas prašo priimti į bylą šiuos įrodymus: VĮ Registrų centro išduotą akcininkų sąrašą, Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą su istorija, internetinio tinklapių išrašus. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad šiuos įrodymus atsakovas būtų teikęs pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to, jie nei patvirtina, nei paneigia pinigų perdavimo aplinkybės.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad apelianto prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo prie bylos atmestinas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.).

Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai ir išsamiai jį motyvavus, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritardama, nekartoja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo (apelianto) patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), o apie ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamoje byloje duomenų nėra, todėl jos taip pat nepriteistinos (CPK 178 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.