Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei O. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės skolą už šildymą, būsto nuomą ir delspinigius tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

14. Byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri jas 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 1-1291 perdavė valdyti ieškovei patikėjimo teise. 2008 m. vasario 20 d. buvo sudaryta socialinio būsto terminuota vienerių metų (iki 2009 m. vasario 15 d.) gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1-40-T08/0120, butas atsakovei perduotas 2008 m. birželio 9 d. pasirašant buto perdavimo ir priėmimo aktą Nr. T-5.22-0120.

15. Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto 2016 m. rugpjūčio 16 d. nuomos sutarties Nr. 1.39-N16/1661 pagrindu atsakovei buvo išnuomotas socialinis būstas, adresu (duomenys neskelbtini).

16. Gyventojų registro duomenimis, atsakovė deklaruoja gyvenamąją vietą būste, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. lapkričio 3 d.

17. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 1015,49 Eur už būsto nuomą laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d.. Už termino sumokėti būsto nuomą praleidimą paskaičiavo 47,55 Eur delspinigių. Taip pat įrodinėja, kad atsakovė yra skolinga už laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. tiektą šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas ir dėl to yra susidariusi 810,73 Eur skola.

Dėl 810,73 Eur skolos už šilumos energiją ir su tuo susijusių paslaugų laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.

18. Byloje pateikta 2010 m. spalio 8 d. pasirašyta šilumos pirkimo–pardavimo sutartis tarp UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybės ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kurios pagrindu šilumos tiekėjas (t. y. UAB „Vilniaus energija“) įsipareigojo tiekti šilumos vartotojui šilumos energiją turtui šildyti, šaltam vandeniui pašildyti iki teisės aktais nustatytos karšto vandens temperatūros ir karšto vandens temperatūrai palaikyti pastato karšto vandens sistemoje, karštą vandenį (jei konkrečiam pastatui šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas), o šilumos vartotojas (t. y. SĮ „Vilniaus miesto būstas“) priimti tokias paslaugas bei už jas atsiskaityti. Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsakovės skolą už tiektą šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. įrodinėjo išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis (mokamaisiais pranešimais), mokesčių už šilumą bei karštą vandenį bei su tuo susijusias paslaugas paskaičiavimo lentelėmis bei nuomininkų atsiskaitymo ataskaita. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas atsisakė priteisti ieškovės prašomą priteisti skolą remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 2A-1100-656/2016, argumentais, t. y. tuo, jog atsakovė iki buto perdavimo - priėmimo akto sudarymo 2016 m. rugsėjo 7 d. dėl ieškovės veiksmų neturėjo sudarytos nuomos sutarties ir negalėjo gauti kompensacijos už šilumos energiją. Apeliantė ginčija tokį pirmosios instancijos teismo argumentą, su apeliantės pozicija neturi pagrindo nesutikti ir apeliacinės instancijos teismas.

19. Iš tiesų, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 2A-1100-656/2016, buvo remtasi tuo, jog ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta nuomos sutartis ir atsakovė negalėjo deklaruoti bute savo gyvenamosios vietos bei gauti piniginės socialinės paramos dėl ieškovės bei trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės nesugebėjimo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių. Minėta išvada buvo padaryta įvertinus tai, jog atsakovė susidariusios skolos laikotarpiu kreipėsi į už kompensacijos už šildymą skyrimą atsakingą instituciją ir atsakovei taikyti kompensaciją už šildymą buvo atsisakyta remiantis tuo, jog atsakovė nėra deklaravusi savo gyvenamosios vietos ginčo bute. Teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, jog ieškovė pateikė paskaičiavimus, kokią sumą tektų mokėti atsakovei tuo atveju, jeigu jai būtų skirta kompensacija už šildymą ir sprendė iš atsakovės priteisti tą sumą, kurią tektų atsakovei mokėti pritaikius kompensaciją už šildymą. Tačiau, kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių faktinių aplinkybių, ir dėl ko byloje nekyla ginčo, atsakovė ginčo bute yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą nuo 2014 m. lapkričio 3 d. Taigi ieškovės prašomos priteisti skolos už šilumos energiją susidarymo laikotarpiu susidarė dvejopa situacija, kuomet laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. (skolos susidarymo pradžios laikotarpis) iki 2014 m. lapkričio 3 d. atsakovė nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos ginčo bute, ir likusiu laikotarpiu buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą bute.

20. Kaip reikšminga aplinkybė nagrinėjamu atveju paminėtina ir tai, jog iš byloje pateiktų mokomųjų pranešimų matyti, jog atsakovei už 2014 m. lapkričio mėnesį ir vėliau buvo taikoma kompensacija už šildymą, kai tuo tarpu iki 2014 m. lapkričio mėnesio kompensacija už šildymą pagal pateiktus mokomuosius pranešimus taikoma nebuvo. Taigi laikytina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog atsakovė negalėjo gauti kompensacijos už šilumos energiją ginčo laikotarpiu padarė neįvertinęs mokomuosiuos pranešimuose nurodytų faktinių duomenų, dėl ko ši išvada nėra teisinga ir ja remiantis ieškovės reikalavimas šioje dalyje netenkintas nepagrįstai.

21. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ne mažiau svarbus ir aspektas, jog apeliantė, žinodama, jog jau yra priimta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-1100-656/2016, kurioje buvo vertinami ir prašomi pateikti duomenys apie tai, kokia tenkanti mokėti skola atsakovei už šildymo paslaugas susidarytų tuo atveju, jeigu būtų taikoma kompensacija, tokių duomenų ir paskaičiavimų, reikalaudama priteisti skolą, pirmosios instancijos teismui nepateikė. Pažymėtina, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles civiliniame procese, būtent ieškovei, reikalaujančiai priteisti skolą iš atsakovės už šildymo paslaugas, tenka pagrįsti skolos susidarymą. Taigi nors byloje ir nėra duomenų apie tai, jog atsakovė šiuo laikotarpiu būtų kreipusis dėl kompensacijos už šildymą, ieškovė nepaskaičiavo, kokia skolos dalis už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. lapkričio mėnesio turėtų būti mokėtina atsakovės pritaikius šildymo kompensaciją, juolab kad, kaip jau minėta, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2A-1100-656/2016 spręsta priteisti tik tą skolos dalį, kurią būtų tekę mokėti atsakovei pritaikius kompensaciją už šildymą. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, nagrinėjamu atveju turėtų būti laikomasi vieningos teisminės praktikos laikotarpiais iki atsakovės gyvenamosios vietos deklaravimo 2014 m, lapkričio mėn. ginčo bute. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantė, teikdama apeliacinį skundą ir ginčydama pirmosios instancijos teismo argumentus šiuo aspektu, taip pat neteikė tokių paskaičiavimų, formaliai nurodydama, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė kreipėsi dėl kompensacijos už šilumos energiją suteikimo, o toks prašymas buvo gautas, nagrinėtas ir atsisakyta jį tenkinti.

22. Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis aukščiau nurodytais argumentais, laiko, jog apeliantė vis tik neįrodė ir nepagrindė, kad atsakovė turėtų mokėti už šilumos energiją be kompensacijos, juolab kad byloje ginčo nėra, jog atsakovė iki kol 2014 m. lapkričio 3 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), šiame bute gyveno. Iš byloje pateiktų mokomųjų pranešimų nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. spalio mėn. atsakovei paskaičiuota mokėtina suma už šildymą sudarė 463,63 Eur (be mokesčio už karštą vandenį, kadangi, kaip matyti iš byloje pateiktų mokomųjų pranešimų, kompensacija už karštą vandenį nebuvo taikyta). Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nagrinėjamu atveju apeliantės argumentas, kad atsakovė nesikreipė dėl kompensacijos taikymo, neturi teisinės reikšmės. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi civ. byloje Nr. 2A-1100-656/2016 sprendė priteisti skolos dalį, likusią po taikytos kompensacijos, o už 2014 m. lapkričio mėnesį atsakovei jau buvo taikyta šildymui kompensacija. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovės padėtis laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. spalio mėn. buvo taip pagerėjusi, kad jai nebuvo galimybės taikyti kompensaciją, kita vertus, šiuo laikotarpiu vyko ginčas dėl kito skolos laikotarpio. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog iš ieškovės reikalaujamos priteisti 810,73 Eur sumos už šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas, išminusuotina laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. spalio mėn. atsakovei paskaičiuota 463,63 Eur mokėtina suma už šildymą ir laikytina, kad ieškovės nurodomu laikotarpiu susidarė 347,10 Eur skolos suma. Kadangi byloje nėra duomenų, jog šiuo laikotarpiu atsakovė mokėjo ieškovei už šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas, atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ieškove.

23. Nepritartina apeliantės argumentui, jog atsisakant priteisti ieškovės paskaičiuotą skolą laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. spalio mėn. sudaromos sąlygos atsakovei neteisėtai praturtėti. Kaip buvo minėta, ieškovė, žinodama Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutarties civ. byloje Nr. 2A-1100-656/2016, išvadas, bei teikdama ieškinį (o ir bylos eigoje) nepateikė jokių paskaičiavimų apie tai, kiek atsakovė būtų mokėjusi šiuo laikotarpiu jeigu jai būtų taikytina šilumos kompensacija, todėl vertintina, kad iš esmės ieškovė savo (ne)veikimu neįgyvendino savo teisių, neatsižvelgdama į jau suformuotą praktiką.

24. Dėl nurodyto šioje dalyje apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis iš dalies keistina, laikant, jog laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė yra skolinga ieškovei už šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas 347,10 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl reikalavimo priteisti 1015,49 Eur skolos būsto nuomą laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d.

25. Remiantis CK 6.576 straipsniu, gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį. Valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.583 straipsnio 2 dalis). Kaip jau minėta, atsakovei socialinis būstas, adresu (duomenys neskelbtini), išnuomotas Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto 2016 m. rugpjūčio 16 d. nuomos sutarties Nr. 1.39-N16/1661 pagrindu. Minėtos sutarties 10 punkte įtvirtinta, kad nuomininkas šios sutarties 12 punkte nustatyta tvarka ir terminais įsipareigoja mokėti nuomos mokestį, paskaičiuotą teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovė teikė PVM sąskaitas faktūras, nuomininkų atsiskaitymo ataskaitą, mokesčių paskaičiavimo lenteles ir įrodinėjo, kad atsakovė už socialinio būsto nuomą yra skolinga ieškovei 1015,49 Eur. Tuo tarpu atsakovė pateikė atsiskaitymų su ieškove lentelę, kurioje nurodytos išrašytos ieškovės PVM sąskaitos faktūros, priskaičiuoti mokesčiai ir apmokėtos sumos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius paskaičiavimus, sprendė, jog ginčo laikotarpiu atsakovė turėjo sumokėti 1040,05 Eur, iš viso sumokėjo 1004,10 Eur, todėl priteisė iš atsakovės 35,95 Eur skolą. Apeliantė su tuo nesutinka, įrodinėja, kad atsakovės mokėtinos sumos yra įskaitytos, ginčo laikotarpiu mokėtomis sumomis yra padengtos ankstesnės skolos, o sąskaitų ir įmokų suvestinė yra atliekama programos „Rivilė“.

26. Iš dispozityvumo ir rungimosi principų išplaukia, kad pareiga (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) teikti teismui įrodymus tenka šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Taigi, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas).

27. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, teismas turi procesinę pareigą tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą bylos baigtimi suinteresuotiems proceso dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 24 punktas; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20, 21 punktai).

28. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, kad sąskaitų ir įmokų suvestinė yra atliekama programos „Rivilė“, laiko nagrinėjamu atveju nesudarančius pagrindo teigti, jog apeliantė pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles civiliniame procese neturi pareigos pagrįsti reikalaujamos priteisti skolos iš atsakovės už būsto nuomą. Teigdama, jog atsakovės atliktais mokėjimais skolos susidarymo laikotarpiu užskaitė ankstesnes atsakovės skolas, apeliantė turėjo pagrįsti ir aiškiai pateikti paskaičiavimus, kokio dydžio buvo jos teigimu ankstesnės skolos, kokiu laikotarpiu jos susidarė, koks jų dydis buvo šioje byloje skaičiuojamos skolos pradžios momentu. Apeliantė savo teiginiams pagrįsti detalesnių duomenų (pvz. to, kokios sumos užskaitytos ir pan.) nepateikė ir teikdama apeliacinį skundą bei ginčydama pirmosios instancijos teismo paskaičiavimus. Taigi apeliantei tokių aplinkybių neįrodžius, laikytina, kad byloje nepaneigti pirmosios instancijos teismo paskaičiavimai, kurių pagrindu padaryta išvada, jog atsakovės skola už būsto nuomą sudaro 35,95 Eur (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

29. Nors apeliantė nurodo, kad visi mokėjimai yra matomi nuomininkų atsiskaitymo ataskaitoje, tačiau tai savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo vertinimo bei atsakovės pateiktoje lentelėje nurodytų atsiskaitymų su ieškove. Byloje pateikta pačios ieškovės mokesčių paskaičiavimo lentelė už 2019 m., iš kurios matyti, jog 2019 m. sausio – spalio mėnesiais apskritai nėra jokio įsiskolinimo. Vėlgi, 2019 m. lapkričio mėnesio eilutės grafoje „likutis mėnesio pradž.“ nurodyta 0,00, kai tuo tarpu matyti, jog atsakovė atliko 24,56 Eur mokėjimą (buvo paskaičiuotas mokėjimas 29,16 Eur) ir likutis mėnesio pabaigoje susidarė 4,60 Eur. Taigi, kaip matyti, apeliantės teiginiai, kuriais neigiamos pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje, prieštarauja pačios apeliantės pateiktiems duomenims. Dar daugiau, abejonių dėl susidariusios ankstesnės skolos kelia ir aplinkybė, jog apeliantė, esant, jos teigimu, būsto nuomos įsiskolinimui, nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo.

30. Kadangi apeliantė nepaneigė šioje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje atliktų teismo paskaičiavimų, laikytina, kad jie yra teisingi ir pagrįsti, todėl šioje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl paskaičiuotų delspinigių (ne)pagrįstumo

31. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria įvertinus tai, jog atsakovei yra skaičiuojama kompensacija ir ji dėl to yra socialiai remtina, atsisakyta tenkinti ieškovės reikalavimą dėl delspinigių už būsto nuomą priteisimą.

32. CK 6.258 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

33. Ieškovė prašydama priteisti iš atsakovės delspinigius rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 dalimi nustatančia, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimo priteisti delspinigius netenkino remdamasis minėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog įstatymo 2 straipsnio 1 dalis netaikoma savivaldybių sprendimais pripažintoms socialiai remtinoms šeimoms arba socialiai remtiniems vienišiems asmenims.

34. Nors apeliantė su tokia išvada nesutinka, nurodydama, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė savivaldybės sprendimu būtų pripažinta socialiai remtina, tačiau byloje nepateikia minėtą aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, nors, būdama savivaldybės įstaiga, tokius duomenis turėjo galimybę gauti. Taigi laikytina, jog apeliantė ir šioje dalyje nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovė yra socialiai remtinas asmuo, todėl ir šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, keičiant sprendimo dalį, susijusią su skolos už šilumos energiją ir su tuo susijusių paslaugų laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. priteisimo ir sprendžiant, jog atsakovės skola ieškovei šiuo laikotarpiu sudaro 347,10 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacinio skundo argumentais paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Kadangi apeliacinio skundo dalies patenkinimas pagal priteistas sumas nekeičia mokėtino žyminio mokesčio dydžio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis), pirmosios instancijos teismo paskaičiuotas atsakovės mokėtinas žyminis mokestis neperskaičiuojamas. Taip pat patenkinta ieškinio reikalavimo dalis nekeičia ir teismo išvados, jog procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybės naudai nepriteistinos, kadangi neviršija nustatytos minimalios 5 Eur ribos CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

37. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Analogiška nuostata dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taikytina ir apeliacinės instancijos teisme.

38. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, o apeliantė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, atsakovei tenkanti mokėti 21 Eur žyminio mokesčio suma iš atsakovės priteistina valstybės naudai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

tenkinti ieškovės apeliacinį skundą iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimą iš dalies ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, j. a. k. 124568293, iš atsakovės O. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 347,10 Eur (tris šimtus keturiasdešimt septynis eurus 10 ct) skolos už šildymą ir su tuo susijusias paslaugas, 35,95 Eur (trisdešimt penkis eurus 95 ct) skolą už būsto nuomą už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 383,05 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2022 m. lapkričio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovės O. K., a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas – 21 Eur (dvidešimt vienas euras). Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklalapyje, įmokos kodas 5662. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, kvito originalą būtina pateikti teismui.

Priteisti valstybei iš atsakovės O. K. 21 Eur (dvidešimt vienas euras) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.