- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-17
- Bylos Nr.
- e2S-1990-430/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-00095-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Ieškovas
- G. Š.
- Atsakovas
- D. Š.
- Kategorijos
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 11 d. civilinėje byloje pagal ieškovės G. Š. ieškinį atsakovui D. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokinio turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei atsakovo D. Š. priešieškinį ieškovei G. Š. dėl nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokinio turto padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo; išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones: 1) iki galutinio sprendimo (nutarties) byloje priėmimo nustatė laikinąją vaiko A. Š., (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakovu D. Š.; 2) iki galutinio sprendimo (nutarties) byloje priėmimo uždraudė ieškovei G. Ž. lankytis kartu su mažamete A. Š. tose vietose, kur ji gali susitikti su G. Š. draugu J. K., matytis su juo ir būti jo aplinkoje; 3) iki galutinio sprendimo (nutarties) byloje priėmimo nustatė laikinąją ieškovės G. Š., bendravimo su vaiku A. Š., (duomenys neskelbtini), tvarką. 2024 m. vasario 22 d. nutartimi teismas nutarė: 1) tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo; 2) pakeisti 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę – laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymą – ir iki galutinio sprendimo (nutarties) byloje priėmimo nustatyti laikinąją vaiko A. Š. gyvenamąją vietą su ieškove G. Š.; 3) pakeisti 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę – laikinąją bendravimo su vaiku tvarką – ir iki galutinio sprendimo (nutarties) byloje priėmimo nustatyti laikinąją atsakovo D. Š. bendravimo su vaiku A. Š. tvarką.
Šalies argumentai
2. Atsakovas 2025 m. balandžio 4 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriuo prašo: 1) pakeisti byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę – laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymą – ir iki galutinio sprendimo (nutarties) byloje priėmimo nustatyti laikinąją vaiko A. Š., (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakovu D. Š.; 2) pakeisti byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę – laikinąją bendravimo su vaiku tvarką – ir iki galutinio sprendimo (nutarties) byloje priėmimo nustatyti laikinąją ieškovės G. Š. bendravimo su vaiku A. Š., gimusia (duomenys neskelbtini)., tvarką, nustatant ją tokią, kuri: 1) užkirstų galimybę ieškovei piktnaudžiauti motinos valdžia ir 2) apsaugotų vaiką A. Š. nuo žalingos ieškovės artimos aplinkos asmenų įtakos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas prašyme, nurodė, jog tai, kad vaikui prireikė gydytojo neurologo pagalbos, patvirtina, kad šiuo metu vaiko gyvenamoji vieta yra nesaugi ir traumuojanti vaiką; ieškovės egoizmas, ambicijos bet kokia kaina ir priemonėmis visada ir visur dominuoti ir piktnaudžiavimas motinos valdžia jau padarė vaikui psichologinę žalą – privedė prie nesaugaus prieraišumo susiformavimo – ir ši žala yra daroma toliau; jeigu teismas nesiims skubių veiksmų, vaiko psichologinės problemos gali dar labiau pagilėti, o tėvo ryšys su vaiku – būti nepataisomai pažeistas; vienintelis būdas pašalinti nesaugaus prieraišumo problemą ir užtikrinti vaiko ilgalaikių interesų apsaugą – pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti jo gyvenamąją vietą su tėvu; psichologių J. S., J. Š. ir I. B. išvados kelia abejones dėl jų pagrįstumo; ieškovė piktnaudžiavo motinos valdžia ir veikė prieš vaiko interesus tiek išveždama vaiką be tėvo sutikimo, teismo sprendimo ar vaiko teisių apsaugos institucijos sprendimo, tiek kliudydama tėvui bendrauti su vaiku ir vykdyti kitas tėvo teises ir pareigas; nesudarydama galimybės atsakovui rūpintis dukra, ieškovė pažeidė teismo nustatytą bendravimo tvarką, vaiko teisę į nuolatinį ryšį su abiem tėvais ir piktnaudžiavo motinos valdžia. Atsakovas 2025 m. kovo 24 d. pateikė prašymą, kuriuo, be kita ko, prašo peržiūrėti ir įvertinti vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo pagrįstumą, atsižvelgiant į naujus pateiktus duomenis. Prašyme jis nurodė, jog garso įrašas patvirtina ieškovės manipuliavimą vaiku, kai ji, siekdama išgauti iš vaiko reikiamą atsakymą, pažada jam atlygį; konkrečiai - iš vaiko reikalaujama pasakyti netiesą, kuri neatitinka jo tikrosios valios („myli J.“), už ką ieškovė pažada jam biurgerį, nors jai yra žinoma, kad vaikas „iš tikrųjų J. nemyli“.
Šalies argumentai
4. Ieškovė 2025 m. balandžio 8 d. pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: iš atsakovo D. Š. nepilnametės dukros A. Š. išlaikymui priteisti laikiną išlaikymą po 380 Eur, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje; lėšų tvarkytoją uzufrukto teise paskirti ieškovę G. Š..
5. Ieškovė nurodo, jog nuo 2024 m. vasario mėnesio nepilnametės dukros A. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, tačiau atsakovas neprisideda prie dukros išlaikymo, t. y. nevykdo savo, kaip tėvo, pareigų; tuo tarpu nepilnametė dukra turi kasdienių poreikių maistui, aprangai, avalynei, ugdymo įstaigai, higienai, švietimui, sveikatai, kurie nėra patenkinami tinkamai, tiksliau juos tenka tenkinti ieškovei vienai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 11 d. nutartimi atsakovo D. Š. ir ieškovės G. Š. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei pakeitimo, laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo pagrįstumo įvertinimo atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad beveik visos prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nurodytos aplinkybės nėra naujos, į jas buvo atsižvelgta sprendžiant šalių prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pakeitimo anksčiau procese. Teismo vertinimu, atsakovo nurodomas kitoks šių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimas savaime nelemia būtinybės keisti šias priemones. Teismas atkreipė dėmesį, jog prašyme nurodomos dvi naujos aplinkybės: 1) ieškovė manipuliavo vaiku, siekdama išgauti iš vaiko reikiamą atsakymą (kad „myli J.“), už tokį atsakymą prižadėdama vaikui biurgerį; 2) ieškovė pažeidė nutartimi nustatytą laikinąją atsakovo bendravimo su vaiku tvarką 2025 m. vasario 27 d. palikusi sergantį vaiką prižiūrėti močiutei, kuri neleido atsakovui pasimatyti su dukra. Pažymėjo, jog byla buvo išnagrinėta iš esmės 2025 m. balandžio 8 d. posėdyje, kuriame buvo nutarta atidėti procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą iki 2025 m. balandžio 29 d., prašomos keisti laikinosios apsaugos priemonės (laikinosios vaiko gyvenamosios vietos be bendravimo tvarkos nustatymas) galios iki teismo sprendimo priėmimo (CK 3.65 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, atsakovo nurodomos naujos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti tokio lygio grėsmę vaiko interesams, kuri lemtų iki 2025 m. balandžio 29 d. neatidėliotiną poreikį imtis skubių veiksmų ir drastiškai keisti laikinai nustatytą vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką. Prašymo tenkinimas nagrinėjamu atveju būtų nepamatuotas sprendimas, galintis be pakankamo pagrindo sukelti vaikui emocinius išgyvenimus, žalą, kadangi byla išnagrinėta iš esmės, o laikinosios apsaugos priemonės galios iki sprendimo priėmimo.
8. Teismas atmetė atsakovo prašymą peržiūrėti ir įvertinti vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo pagrįstumą, atsižvelgiant į naujus pateiktus duomenis, motyvuodamas tuo, jog laikinoji vaiko gyvenamoji vieta byloje buvo nustatyta teismo nutartimi, kurios pagrįstumas jau buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka; ši nutartis yra įsiteisėjusi, o CPK nuostatos nenumato nutartį priėmusio teismo teisės peržiūrėti savo paties priimtų ir įsiteisėjusių nutarčių pagrįstumo.
9. Teismas atmetė ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikui iki sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje, kadangi byla yra išnagrinėta ir teismas 2025 m. balandžio 29 d. priims galutinį sprendimą dėl ir dėl šalių pareikštų reikalavimų dėl išlaikymo vaikui priteisimo, kuris bus vykdytinas skubiai. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti grėsmę vaiko interesams, nepriteisus laikinojo išlaikymo vaikui iki 2025 m. balandžio 29 d. Todėl prašymas netenkintinas.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Atsakovas D. Š. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2025 m. balandžio 11 d. nutartį ir jo prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas iš esmės nenagrinėjo atsakovo prašymo, nepateikė motyvų dėl jo turinio, formaliai konstatavo, kad nėra pagrindo keisti laikinąją apsaugos priemonę ir neįvertino naujai paaiškėjusių, su vaiko gerove tiesiogiai susijusių aplinkybių.
10.2. Teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo ar panaikinimo neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Ši taisyklė galioja net ir tais atvejais, kai minėtas klausimas jau buvo išspręstas apeliacine tvarka. Todėl vien ta aplinkybė, kad anksčiau buvo sprendžiamas šių priemonių klausimas savaime nesudaro kliūties jų keitimui, ypač esant naujoms aplinkybėms ar paaiškėjus naujiems duomenims. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamoje nutartyje pateikta teismo pozicija neatitinka nei CPK nuostatų, nei teismų praktikoje įtvirtintų taisyklių.
10.3. Nei 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi, nei 2024 m. vasario 22 d. nutartimi nebuvo spręsta nei dėl nesaugaus prieraišumo problemos pašalinimo, nei dėl kitų naujų aplinkybių, nurodytų atsakovo 2025 m. balandžio 3 d. prašyme. Be to, 2024 m. vasario 22 d. nutartyje apskritai nėra jokių motyvų dėl šių naujų aplinkybių. Todėl akivaizdu, kad atsakovo 2025 m. balandžio 3 d. prašymas nebuvo tinkamai ir iš esmės išnagrinėtas skundžiama nutartimi.
10.4. Teismo argumentas, kad byloje bus priimtas sprendimas, neturi teisinio pagrindo, kadangi vaiko teisių pažeidimai taisomi skubiai, nelaukiant galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo, juolab, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir yra užtikrinti vaiko teises iki teismo sprendimo priėmimo.
10.5. Skundžiama nutartimi teismas apskritai nenagrinėjo atsakovo prašymo – nepateikė motyvų nė dėl vieno iš atsakovo argumentų, kuriais buvo grindžiamas prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas tik formaliai konstatavo, kad nėra pagrindo keisti taikytą laikinąją apsaugos priemonę, tačiau visiškai neįvertino nė vienos atsakovo nurodytos aplinkybės, tiesiogiai susijusios su galimais vaiko teisių pažeidimais ir nesaugia jo aplinka. Tokiu būdu teismas iš esmės atsisakė vykdyti teisingumo funkciją, todėl yra pagrindas konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
11. Atsiliepimo į atskirąjį skundą ieškovė nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
14. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
15. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi atskirąjį skundą iš esmės motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nemotyvuota, teismas formaliai konstatavo, kad nėra pagrindo keisti laikinąją apsaugos priemonę ir neįvertino naujai paaiškėjusių, su vaiko gerove tiesiogiai susijusių aplinkybių, nei vienoje iš nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo spręsta nei dėl nesaugaus prieraišumo problemos pašalinimo, nei dėl kitų naujų aplinkybių, nurodytų atsakovo 2025 m. balandžio 3 d. prašyme, todėl yra pagrindas konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.
17. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi vaiko laikina gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu, tačiau 2024 m. vasario 22 d. nutartimi teismas nutarė pakeisti 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi byloje taikytą laikinąją apsaugos priemonę – laikinosios vaiko gyvenamosios vietos nustatymą – ir iki galutinio sprendimo (nutarties) byloje priėmimo nustatė laikinąją vaiko A. Š. gyvenamąją vietą su motina. Pareiškėjas pareikštu prašymu reikalavo, kad vaiko laikina gyvenamoji vieta vėl būtų nustatyta su juo.
18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006, 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008, 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, prašymo turinį ir atskirojo skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos, kuri yra nusistovėjusi su motina jau daugiau nei metus, pakeitimo būtinumą. Apeliantas atskirajame skunde akcentuoja, kad nebuvo įvertinti jo argumentai dėl nesaugaus prieraišumo problemos pašalinimo, nei dėl kitų naujų aplinkybių, nurodytų atsakovo 2025 m. balandžio 3 d. prašyme. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo prašyme išdėstyti psichologijos teorijos teiginiai apie nesaugų prieraišumą ar teiginiai, kad ieškovė pažeidė nutartimi nustatytą laikinąją atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šalių nepilnamečiam vaikui tapo nesaugu gyventi su motina ir yra būtinas vaiko gyvenamosios vietos keitimas.
20. Apeliantas akcentuoja didelį susirūpinimą vaiko emocine sveikata, tačiau prašydamas iš vėl keisti vaiko gyvenamą vietą ignoruoja faktą, kad nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, todėl keisti (net ir laikinai) vaiko įprastą aplinką galima tik konstatavus, kad vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog ieškovės elgesys ar gyvenimo būdas šiuo metu keltų realią grėsmę nepilnametei dukrai, kad ieškovė nėra pajėgi ja pasirūpinti. Apeliacinės instancijos teismas be kita ko atkreipia dėmesį, kad atskirojo skundo nagrinėjimo metu jau yra priimtas sprendimas nagrinėjamoje byloje, kuriuo vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, o atsakovo reikalavimas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo, atmestas. Taigi, teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės vertino, kad šalių nepilnametės dukros interesus geriau atitinka gyvenimas su motina. Nors sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių kontekste tai sudaro savarankišką pagrindą vertinimui, kad atsakovo reikalavimas preliminariai nėra pagrįstas.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406-219/2016; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).
22. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pateikto prašymo esmės, įvertino ir nustatė laikinųjų apsaugos priemonių keitimo sąlygų neegzistavimo faktą, todėl nutartis vertintina kaip motyvuota. Iš nutarties turinio yra aiškūs prašymo netenkinimo motyvai, esminės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos, t. y. nagrinėjamo klausimo esmę, nustatė bei išnagrinėjo šiam klausimui svarbias aplinkybes ir pagrindė savo procesinio sprendimo, kuris atitinka CPK 263 ir 291 straipsnio reikalavimus, motyvus.
23. Dėl esminių skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
24. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.