- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-19
- Bylos Nr.
- e2A-685-943/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00473-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė, Vytautas Zelianka
- Ieškovas
- R. G.
- Atsakovas
- J. V., V. V., M. T., V. T.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1446-265/2018 pagal ieškovės ieškinį atsakovams J. V., V. V., M. T., V. T. dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. G. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia 2017 m. rugpjūčio 15 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. RG02 (toliau ir – ginčijama sutartis).
2. Ieškovė nurodė, jog ginčijama sutartis sudaryta tarp J. V. ir V. V. (toliau ir - reikalavimo teisių perleidėjai) bei M. T. (toliau ir - reikalavimo teisių įgijėjo). Sutartimi J. V. ir V. V. atlygintinai perleido M. T. teisę reikalauti iš ieškovės sumų, priteistų Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendžiu (vykdomasis raštas Nr. 2-192-159/2009), nurodant, kad perleidžiamas reikalavimas sutarties sudarymo dieną sudaro 113 412,30 Eur.
3. Ieškovė teigia, kad ginčijama sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, nes atsakovai J. V. ir V. V. neturi reikalavimo teisių į ieškovę pagal Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendį, kadangi jis neegzistuoja, be to ginčijama sutartimi nurodyta didesnė pinigų suma, nei perleidėjai turi teisę reikalauti iš ieškovės.
4. Ieškinyje nurodyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu buvo pripažinta negaliojančia turto pirkimo – pardavimo sutartis bei taikyta restitucija – J. V. ir V. V. yra įpareigoti grąžinti gautą pagal sutartį nekilnojamąjį turtą ieškovei ir jos mirusiam sutuoktiniui per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o ieškovė kartu su sutuoktiniu – grąžinti atsakovams 390 000 Lt (112 951,81 Eur). Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dieną nekilnojamas turtas dar nebuvo grąžintas ieškovei ir jos sutuoktiniui, tarp šalių vyksta teisminiai ginčai, todėl atsakovai perleido M. T. negaliojantį reikalavimą.
5. Ieškovė taip pat pažymi, kad jai apie ketinimus perleisti reikalavimo teises nebuvo pranešta, todėl sutartis pažeidžia jos teises.
Šalies argumentai
6. Atsakovai J. V., V. V., M. T. ir V. T. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
7. Atsakovai nurodė, kad 2005 m. liepos 19 d. Jolita ir V. V. iš R. G. ir jos sutuoktinio V. G. už 112 951,80 Eur (390 000 Lt) nusipirko 200/600 dalis žemės sklypo ir 383/1000 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo. Po sandorio sudarymo R. G. pradėjo savavaldžiauti Jolitos ir V. V. įsigytoje namo dalyje – atjungė šildymą, šaltą ir karštą vandenį, pradėjo namo rekonstrukciją be statybą leidžiančių dokumentų, todėl Jolita ir V. V. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. R. G. pateikė Klaipėdos apygardos teismui ieškinį, kuriuo reikalavo 2005 m. liepos 19 d. pirkimo - pardavimo sutartį nutraukti ir taikyti restituciją. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-192-159/2009, patenkino tokį reikalavimą – pirkimo pardavimo sutartis buvo nutraukta ir pritaikyta restitucija: Jolita ir V. V. buvo įpareigoti per 2 mėnesius grąžinti įsigytą namo dalį, o R. G. su sutuoktiniu V. G. buvo įpareigoti grąžinti Jolitai ir V. V. sumokėtus pinigus – 112 951,80 Eur (390 000 Lt).
8. Atsakovai pažymi, kad restitucijos dalį pagal Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą jie įvykdė – 2013 m. lapkričio 27 d. perdavė nekilnojamąjį turtą ieškovei. Kadangi ieškovė negrąžino 112 951,80 Eur (390 000 Lt) atsakovams, todėl Jolita ir V. V. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
9. Atsakovai taip pat nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu, remdamiesi siunčiamais antstolio dokumentais apie vykdomojo rašto vykdymo eigą, identifikavo tuometinę ieškovės skolos sumą (113 412,30 Eur), o tai yra lygiai tokia pat suma, kurią nurodo ir ieškovė. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu iš ieškovės atsakovams buvo priteista 112 951,80 Eur (390 000 Lt) suma ir 460,50 Eur (1 590 Lt) bylinėjimosi išlaidų, o tai ir sudaro 391 590 Lt (113 412,30 Eur). Šią sumą atsakovai įrašė į tarpusavio sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį. Atsakovų manymu, tiksli skolos suma sutarties sudarymo dieną neturi reikšmės, nes atsakovai perleido vienas kitam reikalavimo teises pagal teismo sprendimą.
10. Atsakovai pažymi, kad apie pasirašytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ieškovę informavo antstolis, todėl nėra jokio pagrindo išvadai apie pažeistas ieškovės teises.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
12. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimo teisių perleidimo teisinius santykius, sprendė, kad atsakovai, sudarydami ginčijamą sutartį, neprivalėjo gauti išankstinio ieškovės sutikimo, kadangi skolininkės turtinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeitė, o aplinkybei, jog kreditoriaus asmuo ieškovei turėjo esminės reikšmės pagrįsti, ieškovė nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų. Teismas taip pat nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 15 d. ieškovei per antstolį buvo įteikta 2017 m. rugpjūčio 15 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties kopija.
13. Bylą išnagrinėjęs teismas kaip nepagrįstus atmetė ir ieškovės argumentus, jog sudarant ginčijamą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį reikalavimas dar negaliojo, kadangi teisme vyko ginčai dėl jo. Teismas nustatė, kad ginčijama sutartimi buvo perleistos reikalavimo teisės, kylančios iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo ir jo pagrindu 2011 m. vasario 9 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. 2-192-159/2009, kurie ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojo. Be to, teismas pažymėjo ir tai, kad teisės normos nenumato jokių ribojimų, kuriais būtų draudžiama perleisti ginčijamus reikalavimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Ieškovė R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jos kaip turto savininkės teisės, nes sutartyje nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės;
15.2. teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, neatskleista bylos esmė.
Atsiliepimas
16. Atsakovai J. V., V. V., M. T. ir V. T. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir - CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.
18. Byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės reikalavimas 2017 m. rugpjūčio 15 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia netenkintas, teisėtumas ir pagrįstumas.
19. Remiantis CK 6.101 straipsnio nuostatomis, reikalavimo teisės perleidimu laikoma sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujajam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi. Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis).
20. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis).
21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) patį reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 47 punktas).
22. Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) reikalavimo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia negrindė bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.78–1.94 straipsniai). Ieškovė teigė, kad sutartimi atsakovai perleido neegzistuojančią reikalavimo teisę, negavę išankstinio jos sutikimo.
23. Vertinant, ar pradinio kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą nebuvo apribota, t. y. ar reikalavimo teisės perleidimas atliktas nepažeidžiant pirmiau nurodytų CK 6.101 straipsnyje išvardytų perleidimo ribojimo sąlygų, reikšminga nustatyti ir įvertinti, be kita ko, faktines aplinkybes dėl pradinio kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo teisinio pagrindo, kadangi vienas iš esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti.
24. Įstatymas nustato, kad negalima perleisti neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau perleista. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo negalima įgyvendinti. Tai reiškia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008).
25. Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijama sutartimi atsakovai J. V. ir V. V. perleido atsakovams M. T. ir V. T. reikalavimo teisę į apeliantę pagal Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-192-159/2009 (1 t., b. l. 7-8). Pažymėtina, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nurodyta, kad reikalavimo teisę atsakovai įgijo pagal Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. nuosprendį su vykdomuoju raštu Nr. 2-192-159/2009. Teisėjų kolegijos vertinimu, klaidingai nurodytas teismo procesinio sprendimo, iš kurio atsakovai kildino savo reikalavimo teises, pavadinimas, nekeičia šalių susitarimo, kuriuo buvo perduoti reikalavimai, atsiradę Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-192-159/2009 ir jo pagrindu 2011 m. vasario 9 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. 2-192-159/2009, esmės, kadangi tai patvirtina žemiau išdėstytos aplinkybės.
26. Remiantis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-192-159/2009 pagal ieškovų R. G., V. G. patikslintą ieškinį atsakovams J. V., V. V. dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo ir J. V., V. V. priešieškinį R. G., V. G. dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu, priimtu nurodytoje civilinėje byloje, ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, nusprendė 2005 m. liepos 19 d. pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją: įpareigoti J. V. ir V. V. grąžinti 200/600 dalis žemės sklypo ir 383/1000 dalis nebaigto statyti gyvenamojo namo R. G. ir V. G.; įpareigoti R. G. ir V. G. per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti J. V. ir V. V. 390 000 Lt (112 951,80 Eur) bei jų bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas – 3 180 Lt (921 Eur) (1 t., b. l. 9-16).
27. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi minėtą Klaipėdos apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą (1 t., b. l. 17-25). Atsakovų į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad jie 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu nustatytus įpareigojimus įvykdė ir perdavė apeliantei grąžintiną turtą (1 t, b. l. 105-118, 123-124), tačiau apeliantė teismo sprendimu priteistų sumų J. V. ir V. V. nesumokėjo, todėl atsakovams 2011 m. vasario 9 d. buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-192-159/2009 dėl iš apeliantės priteistų sumų (390 000 Lt (112 951,80 Eur) bei bylinėjimosi išlaidų – 3 180 Lt (921 Eur) išieškojimo (1 t., b. l. 26-27).
28. Aptarti duomenys įrodo, kad ginčas, kurio pagrindu atsakovai J. V. ir V. V. įgijo reikalavimo teisę į apeliantę, kuri buvo perleista ginčijama sutartimi, išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl kitais pagrindais tarp šalių vykstantys ar galintys kilti ateityje ginčai, neturi įtakos atsakovų reikalavimo teisės galiojimui.
29. Pažymėtina, kad ginčijama sutartimi naujieji kreditoriai įgijo teisę reikalauti atitinkamų sumų priteisimo iš apeliantės remiantis 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ir jo pagrindu 2011 m. vasario 9 d. išduotu vykdomuoju raštu Nr. 2-192-159/2009, todėl sutartyje nurodyta perleidžiama reikalavimo suma gali keistis, priklausomai nuo vykdomojoje byloje atliktų išieškojimo veiksmų efektyvumo, tačiau tai įtakos apeliantės turtiniams interesams neturi. Ginčijamos sutarties 1.2. punktu reikalavimo teisių perleidėjai patvirtino reikalavimo teisių įgijėjams jų turimos reikalavimo teisės į apeliantę dydį, ši sutarties sąlyga yra reikšminga tik atsakovams, kadangi paaiškėjus, kad nurodyto dydžio reikalavimas yra mažesnis, pradinis kreditorius turi atsakyti naujajam kreditoriui (CK 6.105 straipsnis), tuo tarpu apeliantės prievolė išlieka nepakitusi, kadangi jos suma apibrėžta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų duomenų bylą išnagrinėjusiam teismui pakako tam, kad jis konstatuotų atsakovų (reikalavimo teisių perleidėjų) prievolės apeliantei (ieškovei) buvimo faktą, todėl skundo argumentai, kad ginčijama sutartimi buvo perleista neegzistuojanti reikalavimo teisė, išdėstytų motyvų pagrindu, atmestini kaip nepagrįsti.
31. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad apeliantė (ieškovė) neįrodė, jog kreditoriaus asmuo jai turėjo esminės reikšmės, todėl be jos sutikimo perleidus reikalavimo teises buvo pažeisti CK 6.101 straipsnio 5 dalies reikalavimai.
32. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.101 straipsnio 5 dalis taikoma tada, kai reikalavimo perleidimas negali būti pateisinamas, nes kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę, todėl reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui pažeistų skolininko teises. Įstatyme neapibrėžta atvejų, kada kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas, įvertinęs kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį, kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2013).
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, siekdama Reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia dėl CK 6.101 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimo, faktų ir aplinkybių, kurie pagrįstų jos teiginius dėl naujojo kreditoriaus asmens reikšmingumo nepagrindė ir savo reikalavimų neįrodė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija įvertinusi skolininkės ir kreditoriaus teisinį statusą (abu fiziniai asmenys), juos siejančios prievolės pobūdį (naujasis kreditorius reikalavimą į skolininkę turi įsiteisėjusio teismo sprendimo ir vykdomojo rašto pagrindu), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad apeliantei naujojo kreditoriaus asmuo turėjo esminę reikšmę, ar kad reikalavimo perleidimas naujajam kreditoriui labiau suvaržė ar išplėtė apeliantės prievoles naujajam kreditoriui labiau negu pradiniam kreditoriui, todėl atsakovai sudarydami Reikalavimo perleidimo sutartį, neturėjo pareigos gauti apeliantės sutikimą (CK 6.101 straipsnio 5 dalis). Šios išvados nepaneigia ir apeliantės į bylą pateikta straipsnio iš dienraščio ištrauka (1 t., b. l. 67-68), kadangi straipsnyje minimo asmens ir naujojo kreditoriaus tapatumas neįrodytas, jame pateikiama tik subjektyvi, niekuo nepagrįsta, jo autoriaus nuomonė, kuri neįrodo, kad kreditoriaus asmens pasikeitimas turės neigiamų pasekmių apeliantės interesams ar apsunkins prievolės vykdymą.
34. Apeliantė skunde taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, ginčo esmės neatskleidimo. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad apeliantė skunde nenurodė ir išsamiai nepagrindė savo teiginių dėl teismo neįvertintų įrodymų ir neatskleistos bylos esmės, sprendžia, kad hipotetiniai ar prielaidomis pagrįsti skundo argumentai nelaikytini patikimais ir pakankamais, jog jų pagrindu būtų daroma kitokia nei ginčą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo.
35. Teisėjų kolegijai nustačius, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog nagrinėjamoje byloje neįrodyta, kad reikalavimo teisė negalioja ar, kad jos negalima įgyvendinti, taip pat neįrodytos CK 6.101 straipsnio 5 dalyje reglamentuojamos reikalavimo teisės perleidimo ribojimo sąlygos, yra pagrįstos ir teisėtos, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Dėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas
36. Ieškovės, kuriai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-19-T-863-643 teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, apeliacinio skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidos dėl suteiktos antrinės teisines pagalbos valstybei neatlyginamos (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.