- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-06-03
- Bylos Nr.
- e2-6754-994/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02467-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Lipeikienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- V. U., savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“
- Kategorijos
- 2.6.8.9pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu per Zoom programą išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis” ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – V. U., savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovė ieškiniu teismo prašo priteisti 131,80 Eur skolą, 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 17,23 Eur bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje (DOK-36808) nurodo, kad ieškovas tiekia elektros energiją į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovas valdo butą nuosavybės teise nuo 2008-03-31 iki šiol. Ieškovas objekte suvartotai elektros energijai apskaityti yra įrengęs atskirą elektros energijos apskaitos prietaisą, kurio rodmenų pagrindu apskaičiuota 131,80 Eur skola laikotarpiu nuo 2015-07-23 (Skaitiklio rodmenų nurašymo) iki 2018-06-07 (elektros energijos nutraukimo). Paskutinį kartą už objekte suvartotą elektros energiją buvo mokėta 2015-08-01, vėliau elektros energija buvo vartojama, tačiau nebuvo atsiskaitoma. Vadovaujantis atsakovo su atsiliepimu pateiktais faktiniais duomenimis laikotarpiu nuo 1984-06-12 iki 2019-02-21 deklaruota gyvenamoji vieta buvo ir faktiškai gyveno V. U., o pagal 2008-05-28 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) objektas patikėjimo teise buvo perduotas valdyti SĮ Vilniaus miesto būstas. Pažymėtina, kad nei atsakovas nei SĮ Vilniaus miesto būstas buto nuomos sutarties su V. U. nebuvo pasirašę, nors tokią pareigą turėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas 1995-01-17 buvo sudaręs elektros energijos tiekimo - vartojimo sutartį dėl į objektą tiekiamos elektros energijos su V. R., kuri (duomenys neskelbtini) mirė. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis skolos susidarymo laikotarpiu nebuvo sudaryta. LAT yra išaiškinęs, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo-pardavimo santykiams atsirasti. Kasacinis teismas minėtose bylose yra išaiškinęs, kad elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo-pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, kuriose energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas, t. y. pirkimo-pardavimo sutarties šalis – pirkėjas, tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimo nepateikta ir EEĮ. Todėl sprendžiant klausimą dėl to, kuriam subjektui – savininkui ar patalpų kitam teisėtam valdytojui – tenka pareiga atsiskaityti už objekte suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Taisyklėse. CK 6.388 straipsnyje nustatyta pareiga tinkamai ir laiku atsiskaityti už faktiškai sunaudotą elektros energiją, kurios Atsakovas tinkamai nevykdė. CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę kai netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos. CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad netinkamai įvykdžiusi prievolę šalis privalo atlyginti nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. CK 6.249 straipsnis nustato nuostolių sampratą - kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas arba sužalojimas, taip pat kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuomininko faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti. Todėl, net ir pasitvirtinus faktinėms aplinkybėms, jog objekte skolos susidarymo laikotarpiu kažkas gyveno, būtent atsakovui, kaip objekto savininkui, tenka pareiga atsiskaityti su ieškovu.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad, visų pirma, nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas visą skolos laikotarpiu neteikė PVM sąskaitų faktūrų ar kitų dokumentų, kuriose būtų nurodytas konkretus paslaugos gavėjas (mokėtojas) bei mokėtino mokesčio dydis, vienintelis skolą pagrindžiantis įrodymas byloje yra Pristatymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita (toliau - Ataskaita), akcentuotina, jog daugiau duomenų, tame tarpe ir konkretizuotų atitinkamų apmokėtų/neapmokėtų laikotarpiu už elektros energijos tiekimą bute, tarifų, suvartotų kWh, PVM sąskaitų faktūrų ar kitų dokumentų nepridedama. Ieškovas teikdamas ieškinį nepateikė apskritai jokių įrodymų, kuriais remiantis buvo apskaičiuotas tariamas Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimas ieškovui, taip pat nėra pateikta jokių konkrečių sąskaitų, ar kitų įrodomąją reikšmę turinčių dokumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti konkretų skolos dydį. Visų antra, ieškovui tinkamai įrodžius skolos laikotarpiu prašomos priteisti skolos didį, ginčui taptų ypatingai aktualu, jog 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise buvo perduotos valdyti visos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, įskaitant Butą. Skolos laikotarpyje, nesudariusi nuomos sutarties, bute gyveno ir ieškovo paslaugomis naudojosi V. U.. (duomenys neskelbtini) įvykdytas V. U. iškeldinimas iš buto. Taigi, iš visos aukščiau nurodytos informacijos matyti, jog skolos laikotarpiu butu naudojosi būtent V. U., todėl ji turi pareigą atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, taip pat privalo laikytis CK 6.584 str. 1 d. numatytų įpareigojimų. Priešingu atveju, būtų formuojama ydinga teismų praktika, kai faktinis paslaugų vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai gaunamas paslaugas, nors tokia jo pareiga kyla tiek iš sutarties, tiek iš teisės aktų nuostatų, tiek iš teismų praktikos. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau - Taisyklės) 100 punktas nurodo: „Tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas”. Pažymėtina, kad energijos pirkimo - pardavimo sutartis reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio normos, kuriose energijos vartotojo sąvoka nedetalizuojama, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 50 dalyje vartotoju įvardijamas asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį buitinis vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, taigi atitinka vartojimo sutarties šalies pagal CK 1.39 straipsnio 1 dalį teisinį statusą. Pažymėtina, jog Taisyklėse nurodoma, jog savininkas yra daikto nuosavybės teisę turintis asmuo ar teisėtas daikto valdytojas, o vartotojas tai asmuo naudojantis objektą (butą, pastatą, statinį ar pan.), į kurį tiekiama elektros energija. Taigi, sistemiškai taikant teisės aktus, akivaizdu, kad Taisyklių 100 punkte akcentuojama galimybė nustatyti elektros energijos vartotoją, todėl atsiskaitymo už elektros energiją klausimus reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina būtent vartotojo atsakomybę už elektros suvartojimą, o objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas atsako tik tuomet, jeigu vartotojo nustatyti negalima. Taisyklių 100 punkte yra aiškiai apibrėžta, jog jei yra įmanoma nustatyti vartotoją, tai atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją pareiga nėra perkeliama savininkui. Akivaizdu, jog faktinis Buto naudotojas - elektros energijos vartotojas skolos laikotarpiu buvo būtent V. U., kuri turėjo pareigą atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, t. y. mokėti komunalinius mokesčius ir kitus mokesčius, susijusius su patalpų išlaikymu (tame tarpe - ir mokesčius už tiektą elektros energiją patalpoms). Darytina išvada, kad ieškinys Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas.
3. Tretieji asmenys V. U. ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimų į ieškinį nepateikė, teismo procesiniai dokumentai įteikti remiantis CPK nuostatomis tinkamai.
4. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė palaikė ieškinį ir papildomai nurodė, kad už elektrą atsiskaitoma ne pagal išrašytas sąskaitas, o pagal faktą, kad elektros energijos paslaugos teiktos objektui. Buto savininkas turėjo rūpintis, kad faktinis naudotas sudarytų tiek energijos tiekimo sutartį su tiekėju, tiek nuomos sutartį su savininku. Tai, kad PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išrašyta V. R. nepaneigia savininko prievolės, nes sąskaita adresuota paskutinei žinomai rašytinės sutarties šaliai. Jokių pakeistų duomenų iš buto savininko gauta nebuvo.
5. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė papildomai paaiškino, kad nebuvo visa skolos laikotarpį sąskaitos buto savininkui. Jeigu yra žinomas faktinis elektros energijos naudotojas, jis remiantis Taisyklių 100 punktu ir turi prievolę atlyginti. Skolos dydžio neginčija, bet ataskaita nepagrįsta atsakovės atžvilgiu. Atsakovė visą skolos laikotarpį nežinojo apie faktiškai susidariusią skolą ir apie ją informuota nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
6. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas tiekė elektros energiją objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Objektas). Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro viešai skelbiamais duomenimis Objektas nuosavybės teise priklauso atsakovei. Objekte suvartotai elektros energijai apskaityti yra įrengta atskiras elektros energijos apskaitos prietaisas, kurio rodmenų pagrindu nuo 2015-07-23 (skaitiklio rodmenų nurašymas) iki 2018-06-07 (elektros energijos nutraukimas) susidarė ir nemokėta už Objekte suvartotą elektros energiją 131,80 Eur skola. Faktiniu objekto naudotoju skolos laikotarpiu buvo V. U. (atsiliepimo į ieškinį priedai), tačiau nei buto savininkė Vilniaus miesto savivaldybė, nei buto nuomininkė (faktinė buto valdytoja) rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su ieškove nebuvo sudarę.
7. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, neigia savo prievolę atsiskaityti už elektros energiją tiektą jam nuosavybės teise priklausančiam butui, adresu (duomenys neskelbtini), kadangi nėra tinkamas atsakovas byloje, nes V. U. skolos laikotarpiu nuo 2015-07-23 iki 2018-06-07 naudojosi butu ir jai kilo pareiga atlyginti daikto išlaikymo išlaidas. Su tokia atsakovo pozicija teismas nesutinka ir laiko ją prieštaraujančią teismų praktikos išaiškinimams.
8. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybių, jog rašytinės elektros energijos pirkimo - pardavimo sutarties dėl energijos tiekimo į objektą, skolos susidarymo laikotarpiu sudaryta nebuvo, kadangi buvusi vartotoja V. R., kaip Elektros energijos tiekimo sutarties šalis (Patikslinto ieškinio priedas), buvo mirusi.
9. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos septintojo skirsnio normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent elektros energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai: 2010 m. vasario 11 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-38 (skolos sudarymo laikotarpiu galiojusi redakcija) patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės), Standartinių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašas. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra įtvirtinęs nuostatą, kad Taisyklės yra privalomos tiek elektros energijos tiekėjams, tiek elektros energijos vartotojams, nepriklausomai nuo jų pavaldumo ir valdomo turto nuosavybės formos, nes jos patvirtintos vykdant Energetikos įstatymą ir Vyriausybės pavedimą. Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo-pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Šioje byloje nustatyta, kad prie ieškovės elektros tinklų yra prijungti atsakovei nuosavybės teise priklausantys vidaus tinklai. Nors atsakovė nėra sudariusi su ieškove rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau vadovaujantis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.383 straipsniu, laikytina, kad Elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis su atsakove sudaryta nuo buto elektros įrenginių prijungimo prie ieškovės tinklų momento (konkliudentiniais veiksmais) ir ieškovė teikia per prijungtą energijos tiekimo tinklą elektros energiją, o atsakovė (abonentas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir užtikrinti jai priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.
10. CK 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad konkliudentiniais veiksmais sutartis gali būti sudaryta, jeigu vartotojas naudoja energiją savo buitinėms reikmėms. Taisyklėse elektros energijos vartotojas įvardijamas kaip abonentas (t. y. pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas), tačiau ši sąvoka nedetalizuojama, jos išaiškinimo nepateikta ir Elektros energetikos įstatyme, todėl, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės. Pagal Taisyklių (redakcija, galiojusi įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu) 98 punktą už elektros energiją ir elektros energijos persiuntimo bei kitų su tuo susijusių paslaugų apmokėjimą yra atsakingas vartotojas. Taisyklių 101 punkte nurodoma, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta, kad savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013).
11. Atsakovė, neigdama savo prievolę atsiskaityti, grindžia aplinkybe ir Taisyklių 100 punktu, kad ginčo atveju byloje pagrįsta, jog skolos susidarymo laikotarpiu butu faktiškai naudojosi trečiasis asmuo V. U., byloje pateikus su atsiliepimu į patikslintą ieškinį 2015-06-05 sprendimą už akių dėl skolos priteisimo už buto nuomą ir antstolio pranešimą dėl priverstinio V. U. iškeldinimo. Kadangi faktinis buto naudotojas žinomas, tai jis ir privalo atsiskaityti už faktiškai gautas paslaugas.
12. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019-06-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019 nurodyta, jog kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, spręsdamas dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją, kai nuomininkas ir tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, <...> aiškindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 83 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014).
13. Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčo tarp šalių, kad buto faktinė naudotoja V. U. nebuvo sudariusi rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su ieškove, byloje nekyla. To neneigia ir atsakovas. Atsakovo vertinimu, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-02-11 įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 100 punktas akcentuoja galimybę nustatyti elektros energijos vartotoją ir jei yra jį įmanoma nustatyti, tai atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją pareiga nėra perkeliama savininkui. Toks atsakovo argumentas atmestinas, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019-06-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019 konstatavo, kad Taisyklių 100 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kasacinis Teismas, atsižvelgdama į ginčo atveju aktualių Taisyklių 17 ir 100 punktuose įtvirtintą reglamentavimą, padarė išvadą, kad jis nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje kilusį teisės klausimą aiškinti kitaip, nei nurodyta šios nutarties 19 punkte formuojamoje kasacinio teismo praktikoje. Pirma, remiantis Taisyklių 17 punktu, darytina išvada, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir tų teisinių santykių atsiradimui neturi teisinės reikšmės faktinis elektros energijos vartojimas. Antra, Taisyklių 100 punktas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad kai nuomininkas nėra sudaręs rašytinės sutarties su tiekėju ar operatoriumi, pareiga atsiskaityti už patiektą elektros energiją tenka objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkui.
14. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019 35 punktą).
15. Taigi, nesant su tiekėju (ieškove) sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovės motyvai dėl netinkamo atsakovo atmestini, kaip nepagrįsti. Teismas vertina, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkama atsakovė šioje civilinėje byloje.
16. Dar daugiau, atsakovė nesutikdama su ieškinio reikalavimais, teigia, kad ieškovė nepateikė PVM sąskaitų faktūrų, kuriose būtų nurodomos suteiktos paslaugos atsakovei, kadangi ataskaitos pagrindas yra PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) išrašyta V. R. (DOK-63514 ir ieškinio priedas - ataskaita). Buto savininkė atsakovė nebuvo informuojama apie susidariusį įsiskolinimą iki ginčo pradžios teisme. Ginčo dėl skolos dydžio tarp šalių nėra.
17. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.).
18. Teismo vertinimu, pats faktas, kad ieškovė neteikė PVM sąskaitų faktūrų buto savininkui, o jas teikė žinomai elektros energijos tiekimo-vartojimo sutarties šaliai V. R., neturint duomenų dėl vartotojo pasikeitimo, nesuponuoja išvados dėl buto savininko prievolės atsiskaityti už nuosavybės teise priklausančiam butui teiktą elektros energiją paneigimo.
19. Teismas sutinka su ieškovės atstovės teismo posėdyje išdėstyta pozicija, kad ieškovei bei atsakovei nesudarius rašytinių sutarčių dėl elektros energijos tiekimo ginčo butui atveju, ieškovei nebuvo teisinio pagrindo išrašyti atsakovei PVM sąskaitų faktūrų dėl patiektos elektros energijos. Tokios pozicijos laikomasis ir aukštesnės instancijos teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2016-07-11 nutartis c. b. Nr. e2A-460-232/2016). Kita vertus, ne PVM sąskaitos faktūros išrašymas sukuria prievolę mokėti už nekilnojamojo turto objektui suteiktą elektros energiją.
20. Teismas atmeta kaip neturinčius teisinės reikšmės ieškinio reikalavimų pagrįstumui atsakovės teismo posėdyje išdėstytus argumentus, jog ieškinys negali būti tenkinamas, kadangi ieškovė ilgą laiką neinformavo atsakovės apie tai, jog gyvenamųjų patalpų faktinis naudotojas neatsiskaito už tiekiamą elektros energiją. Nurodyta aplinkybė galėtų turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl netesybų ar nuostolių, susijusių su vėlavimu atsiskaityti, priteisimo, jeigu toks reikalavimas byloje būtų pareikštas, tačiau negali būti vertinama kaip reikšminga sprendžiant klausimą dėl skolos už elektros energiją priteisimo. Kartu pažymėtina ir tai, jog suvokdama teisės aktais sukurtą teisinį reguliavimą, atsakovė bei jos įgaliotas asmuo (turto patikėtinis) privalėjo domėtis, kaip vykdomi su komunalinių mokesčių mokėjimu susiję įsipareigojimai. Atsakovė negalėjo nesuvokti jam tenkančios teisės aktuose įtvirtintos pareigos, ji privalėjo imtis administracinių veiksmų šios pareigos apimčiai kontroliuoti, kurie gali būti siejami tiek su nuomininkų prisiimtų įsipareigojimų vykdymo kontrole, tiek ir su glaudesnio bendradarbiavimo su ieškove, nukreipto į operatyvų informacijos gavimą, iniciavimu. Nagrinėjamoje byloje išdėstytą atsakovės poziciją teismas vertina kaip nepagrįstą siekį su atsakovės įgyvendinama socialine funkcija susijusią riziką, jog socialinio būsto nuomininkai nevykdys nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apmokėti už komunalines paslaugas, perkelti su nuomos santykiais nesusijusiam subjektui - elektros energijos tiekėjui. Dar daugiau, Elektros energetikos įstatymo 31 straipsnio nuostatos numato pareigą teikti perdavimo tinklų naudotojams elektros energijos persiuntimo perdavimo tinklais paslaugą, sudarydamas vienodas ir nediskriminuojančias sąlygas visiems tinklų naudotojams. Visuomeninis tiekėjas privalo tiekti elektros energiją to pareikalavusiems vartotojams, kurie atitinka įstatyme nustatytus kriterijus.
21. Teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad buto savininkas turi būti rūpestingas ir atidus, valdydamas objektus nuosavybės teise, juolab kad Vilniaus miesto savivaldybė jai priklausančius butus valdyti yra perdavusi SĮ Vilniaus miesto būstas patikėjimo teise, kuris taip pat privalo rūpintis turtu, jo priežiūra, mokesčių už teikiamas paslaugas mokėjimą ir pan. Teismas taip pat pažymi, kad buto valdymo ir naudojimo teisiniai santykiai, susiklostę tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų, tame tarpe ir su SĮ „Vilniaus miesto būstas“ negali turėti įtakos ieškovės teisėms ir teisėtiems interesams ginčo atveju gauti atlygį už sutartinių įsipareigojimų vykdymą, nes ji nėra minėtų teisinių santykių tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų dalyvis.
22. CK 6.38 straipsnyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad ieškovas būtų netinkami vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 131,80 Eur dydžio skolą yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.388 straipsnis).
23. CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovės mažesnio dydžio procesines palūkanas, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 131,80 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. vasario 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
24. Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos - sumokėtas 17,00 Eur žyminis mokestis ir 0,23 Eur mokestis (CPK 93 straipsnis).
25. Priteisti iš atsakovės valstybei 8,96 Eur pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kodas 188710061, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ignitis“, kodas 303383884, 131,80 Eur (vieno šimto trisdešimt vieno euro 80 ct) dydžio skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą (131,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. vasario 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 17,23 Eur (septyniolika eurų 23 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kodas 188710061, valstybei 8,96 Eur (aštuonis eurus 96 ct) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.