Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ievos Gavelytės-Kalytienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, jam skirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė A. D. paskirta 40 MGL (2 000 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. D. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, terminą skaičiuojant nuo 2022 m. gruodžio 14 d. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, A. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Toyota Avensis“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

3. Atsiliepimu prokurorė su apeliacinio skundo argumentais nesutiko. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį nėra.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl A. D. kaltės, padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti A. D. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, su paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, terminu, taip pat su paskirtu automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimu. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

5. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Įstatyme nustatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K- 153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K- 114-628/2019). Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022).

6. Vilniaus regiono apylinkės teismas, spręsdamas dėl galimybės apeliantą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nenustatė vienos iš įstatymo (BK 40 straipsnio) būtinųjų sąlygų – pagrindo manyti, kad apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, priskiriamą prie nesunkių nusikaltimų, nuoširdžiai gailėjosi, praeityje nebuvo teistas, nusikalstama veika žala nepadaryta, tačiau pagal Administracinių nusižengimų registro duomenis (b. l. 65, kita pusė), buvo baustas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta atsakomybė vairuotojams už transporto vairavimą esant neblaiviems, kai nustatomas vidutinis arba sunkus neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimą, taip pat alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Apeliantui už šį pažeidimą teisės vairuoti transporto priemones buvo atimta dvejiems metams (nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2017 m. sausio 12 d.). Su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto vairavimas būnant neblaiviam nėra atsitiktinis, sutiktina. Priešingai, nei teigia apeliantas, ankstesnio analogiško pavojingo nuteistojo elgesio vertinimas nėra baudimas antrą kartą, į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė pagrįstai. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46- 495/2021, BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas, be kita ko, nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Pažymėtina, kad tokią išvadą daro teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūris į padarytą veiką, elgesys praeityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137/2012).

7. Apeliantas akcentuoja, jog administracinė nuobauda, paskirta pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, yra nebegaliojanti, o kitus nusižengimus, už kuriuos jis baustas administracine tvarka, padarė sūnėnas, besinaudojantis apelianto automobiliu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo nepaneigia. Iš tiesų, kaip nurodo apeliantas, anksčiau aptarta nuobauda pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį yra nebegaliojanti, vis tik ja remiantis galima daryti išvadą, kad nuteistasis jau buvo traukiamas atsakomybėn už pažeidimą, susijusį su vairavimu esant neblaiviam (kaip nurodė – už atsisakymą tikrintis blaivumą (b. l. 161)). Atitinkamai vertintina, jog praeityje taikytos švelnesnio – administracinio poveikio priemonės apeliantui tinkamo poveikio neturėjo, jis padarė nusikalstamą veiką – vairavo būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, kas apeliacinio skundo teiginius apie tokio elgesio kritišką vertinimą paneigia. Kaip matyti iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus, A. D. ne kartą baustas administracine tvarka. Jam skirtos nuobaudos už viešosios tvarkos pažeidimą, važiavimą viešuoju transportu be bilieto, greičio viršijimą, automobilio statymą draudžiamoje vietoje, vairavimą transporto priemonės, neapdraustos privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (b. l. 71- 76). Minėtų baustumų gausa, teisėjų kolegijos vertinimu, neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo jo nenorą laikytis visuomenėje galiojančių taisyklių ir sustiprina nuomonę dėl negalimumo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto teiginiai, jog jis „prisiėmė“ sūnėno nusižengimus, tačiau ir toliau leido naudotis automobiliu (kas spręstina iš užfiksuotų pasikartojančių greičio viršijimų), taip pat rodo apelianto nihilistišką požiūrį į įstatymų reikalavimų laikymąsi.

8. Apeliantas pabrėžia jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, akcentuoja sutuoktinės, kuri galėtų tapti laiduotoja, įtaką. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skunde dėstomas aplinkybes, kad A. D. dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, savanoriškai išklausė keturių akademinių valandų trukmės privalomus mokymus dėl alkoholio ir narkotikų žalos bei gavo sveikatos žinių ir įgūdžių atestavimo pažymėjimą, pažadėjo nekartoti nusikalstamos veikos, vis tik konstatuoja, jog sprendžiant dėl galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtina įvertinti ne tik pasirinktinai sureikšmintus atskirus apeliantą teigiamai charakterizuojančius duomenis. Anksčiau išdėstytais motyvais, šiuo atveju apeliantas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, neatitinka. Taip pat, nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. D. sutuoktinė neteista, darbe charakterizuojama teigiamai, kartu sutuoktiniai yra beveik 22 metus, vis tik konstatuotina, jog sutuoktinė nei praeityje, nei šioje situacijoje nuteistojo nesulaikė nuo teisės pažeidimų, šiuo atveju – vairavimo išgėrus. Nenustačius visų įstatymo numatytų būtinųjų sąlygų, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir jo elgesį padarius tokią veiką, visumos, ir tokiu būdu nesant pagrindo asmens, padariusio nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apygardos teismas dėl laiduotojos tinkamumo ir atitinkamų apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako.

Dėl turto konfiskavimo

9. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad automobilis yra tyčinės automobilio vairavimo esant neblaiviam nusikalstamos veikos padarymo priemonė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-942/2021). Pagal BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, tuomet teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, jog vietoj automobilio konfiskavimo iš nuteistojo turėtų būti priteista konfiskuotino automobilio piniginės vertės suma. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu pagrindo sutikti neturi. Bylos duomenimis, nusikaltimo padarymo priemonė – automobilis „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklauso A. D. (b. l. 22). Aplinkybių, numatytų BK 72 straipsnio 5 dalyje, dėl kurių šio turto nebūtų galima paimti iš nuteistojo, nenustatyta. Apelianto akcentuojami šeimos poreikiai nuteistajam buvo žinomi, jų nepaisydamas nuteistasis pats pasirinko neteisėtą elgesio variantą. Tai, kad automobilio netekimas kaltininkui ir jo šeimai sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, jog šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams. Šeimos narių interesai patys savaime negali būti laikomi išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio nuostatų taikymą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas konfiskuoti kaltinamajam nuosavybės teise priklausančią tyčinės nusikalstamos veikos padarymo priemonę yra teisingas. Apelianto dėstomi argumentai šio sprendimo teisingumo nepaneigia.

11. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nutartyse Nr. 2K-35-719/2018, 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, akcentuojama, kad šiose analogiško pobūdžio bylose transporto priemonės konfiskuotos nebuvo. Atsakydama į šį skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytose baudžiamosiose bylose asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl analizuojama situacija, priešingai, nei teigiama skunde, nėra analogiška. Pažymėtina, jog apeliuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-303/2022). Šios bylos aplinkybėmis, A. D. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė vairuodamas nuosavybės teise priklausantį automobilį, jam buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, nusikalstama veika sukėlė grėsmę eismo saugumui, savo ir kitų asmenų sveikatai ir turtui. Teisėjų kolegija, įvertindama baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, suderinamumą su tikslu užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją, proporcingumą tarp kaltininko teisių ir visuomenės lūkesčių, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neišvengtų teisinių pasekmių, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nuo aktualios teismų praktikos nenukrypo ir šios bylos aplinkybėmis nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimas iš apelianto yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino

12. Nuteistasis A. D. apeliaciniu skundu neginčija jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, tačiau nesutinka su nustatytu terminu, prašo jį sutrumpinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskirdamas A. D. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą dvejus metus naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) Vilniaus regiono apylinkės teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

13. Pagal BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų.

14. Nagrinėjamu atveju, tiek paskiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos terminą buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, proporcingumo principas nepažeistas. Baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai įrodyta, kad A. D. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas. Atsižvelgęs į prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui naujų analogiškų nusikalstamų veikų padarymui, pirmosios instancijos teismas A. D. pagrįstai uždraudė naudotis specialia teise, kuria naudodamasis nuteistasis padarė nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino, atsižvelgė į tai, kad A. D. buvo nustatytas 1,96 promilės girtumas, kas daugiau nei keturis kartus viršija leistiną minimalią 0,41 promilių ribą, vairuodamas neblaivus dalyvavo viešajame eisme, vertino ir tai, kad transporto vairavimas neblaiviam yra vienas iš pavojingiausių kelių eismo taisyklių pažeidimų. Teisėjų kolegija kitaip vertinti skundžiamu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių ir nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis neturi pagrindo.

15. A. D. skunde pabrėžia, jog teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga darbinėje veikloje, t. y. dėl darbo pobūdžio reikia važiuoti į įvairius statybų objektus visoje Lietuvoje bei vežtis reikiamus darbo įrankius. Taip pat apeliantas skunde akcentuoja savo šeimos narių poreikius ir nurodo, jog teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga, nes turi vykti pas motiną, kuriai padeda atlikti buities darbus, be to, reikia tvarkyti žmonos tėvo kapą atokiau nuo gyvenamosios vietos esančiose kapinėse. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės apeliantas ir jo šeimos nariai patirs nepatogumų ir suvaržymų. Vis tik, apelianto patiriami suvaržymai ir nepatogumai nereiškia, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas prieštarauja proporcingumo principui ir nesudaro pagrindo trumpinti pirmosios instancijos teismo nustatyto jos taikymo termino. Apeliantas, žinodamas, jog teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga dėl darbo specifikos bei šeimos poreikiams tenkinti, padarė nusikalstamą veiką, atitinkamai, neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime nevertinamas kaip išskirtinio pobūdžio aplinkybė, dėl kurios jam turėtų būti trumpinamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto įtvirtinant įstatyme draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. kovo 5 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-942/2019, baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, tačiau tai nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nėra neproporcingas, jo trumpinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

16. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. D. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.