- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-22
- Bylos Nr.
- e2A-2097-967/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00848-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „GelvoraSergel“
- Atsakovas
- O. B.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė „Telia Lietuva“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GelvoraSergel“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GelvoraSergel“ ieškinį atsakovei O. B. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Telia Lietuva“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „GelvoraSergel“ (toliau – ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės O. B. (toliau – atsakovė) 1 132,35 Eur skolą, 40,76 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike) nurodė, kad atsakovė skolinga ieškovei pagal 2015 m. lapkričio 9 d. atsakovės su pradine kreditore akcine bendrove (toliau – AB) „TEO LT“ (toliau – pradinė kreditorė) sudarytas sutartis, skolos susidarymo data – iki 2016 m. gegužės 31 d. Ieškovės teigimu, 2015 m. lapkričio 9 d. atsakovė su pradine kreditore pasirašė Išmaniosios skaitmeninės televizijos ir internetu užsakymą Nr. 31388372 ir dvi įrangos pirkimo – pardavimo sutartis Nr. IT60534287-151114 ir Nr. IT60534287-151006 (toliau – įrangos pirkimo – pardavimo sutartys). Ieškovės teigimu, atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas bei įrangą kas mėnesį pagal pateiktas sąskaitas, tačiau šių įsipareigojimų neįvykdė. Atsakovės įsiskolinimas už suteiktas paslaugas bei neapmokėtą įrangą sudaro 1 132,35 Eur. Pagal 2019 m. kovo 13 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2019-00285 UAB „Sergel“ perėmė reikalavimo teises iš pradinės kreditorės į atsakovę. 2022 m. vasario 4 d. akcininko sprendimu UAB „Sergel“ reorganizuota į UAB „Gelvorasergel“. Atsakovei siųstas 2019 m. kovo 19 d. pranešimas apie reikalavimo teisių perėmimą ir įsiskolinimus. Atsakovei taip pat paskaičiuoti 0,02 proc. dydžio delspinigiai nuo skolos sumos (paskaičiuota po 0,02 proc. nuo skolos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2023 m. liepos 20 d., t. y. už 180 d.). Delspinigių suma – 40,76 Eur. Taigi prašoma priteisti suma su delspinigiais sudaro 1 173,11 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovė O. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime, triplike) nurodė, kad 2015 m. lapkričio 9 d. sudarytų įrangos pirkimo – pardavimo sutarčių 18 punkte nustatyta, jog be kitos sutarties šalies raštiško sutikimo nė viena šalis negali perduoti savo teisių ar įsipareigojimų, atsiradusių vykdant sutartį, trečiajai šaliai, išskyrus atvejus, kai TEO perduoda visas savo teises ir įsipareigojimus, įskaitant klientui teikiamas garantijas, savo įmonių grupės įmonei, ir tai yra būtina vykdant sutartį. Atsakovė pažymėjo, kad ji tokio raštiško sutikimo nedavė ir kad ieškovė nėra TEO grupės įmonė, todėl AB „TEO LT” negalėjo ieškovei perduoti savo teisių ir pareigų. Be to, atsakovės teigimu, ieškovė nepateikė tikslaus skolos dydžio apskaičiavimo.
5. Trečiasis asmuo AB „Telia Lietuva” pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad visiškai sutinka su UAB „GelvoraSergel“ ieškiniu ir palaiko ieškovės pateiktus teisinius argumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GelvoraSergel“ 1 105,83 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei 25,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta kreditoriaus teisė „be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu“. Teismas nurodė, kad šioje CK normoje įtvirtinta galimybė būtent šalių sutartyje apriboti kreditoriaus teisę perleisti savo reikalavimus be skolininko sutikimo („jeigu tai neprieštarauja <...> sutarčiai“). Nors ieškovė šioje byloje ir laikėsi pozicijos, kad atsakovės nurodomas įrangos pirkimo-pardavimo sutarčių 18 punktas pagal prasmę reglamentuoja neva tik tuos atvejus, kai teisių ir pareigų perleidimas yra susijęs su sutarties vykdymu, tačiau iš esmės būtent tokia ieškovės nurodoma išlyga ir yra tiesiogiai expressis verbis įtvirtinta ne tik tame pačiame sutarčių 18 punkte („išskyrus atvejus, kai TEO perduoda visas savo teises ir (arba) įsipareigojimus <...> ir tai yra būtina vykdant sutartį”), bet ir 2015 m. lapkričio 9 d. sutarčių sudarymo metu galiojusių AB „TEO LT” interneto prieigos paslaugų teikimo privatiems klientams taisyklių 56 punkte bei AB „TEO LT” daugiakanalės televizijos paslaugų teikimo privatiems klientams taisyklių 57 punkte, kuriuose nustatyta, kad „nė viena šalis negali perduoti trečiajai šaliai savo teisių ar įsipareigojimų, atsiradusių vykdant paslaugų teikimo sutartį, be kitos šalies raštiško sutikimo. Šios nuostatos pažeidimu nelaikomi atvejai, tai TEO, vykdydama su klientu sudarytą paslaugų teikimo sutartį ir (ar) atskirą paslaugos užsakymą, paveda atlikti tam tikras funkcijas ar darbus tretiesiems asmenims, pagal paslaugų teikimo sutartį likdama visiškai atsakinga klientui.” Teismo vertinimu, tokios ieškovės nurodomos ribojimo – draudimo perleisti savo teises išimtys – išlygos aiškiai įtvirtintos nagrinėjamų sutarčių ir (arba) joms taikytinų taisyklių nuostatose.
8. Teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad net jeigu ir kiltų abejonių dėl nagrinėjamų ribojimų – draudimų perleisti reikalavimo teises masto (ribų), tokios abejonės turėtų būti aiškinamos atsakovės, kaip vartotojos ir sutartis prisijungimo būdu sudariusios šalies, naudai.
9. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą ir dėl delspinigių priteisimo, o, vadovaujantis CK 6.72 straipsniu, susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad reiškiamas ieškinio reikalavimas dėl (nors ir mažesnio negu sutartyse įtvirtinto dydžio) delspinigių priteisimo gali būti grindžiamas vien tik pradinės kreditorės su atsakove sudarytomis rašytinėmis sutartimis. Vadinasi, reikšdama ieškinio reikalavimus dėl delspinigių priteisimo, ieškovė vis dėlto remiasi būtent pradinės kreditorės su atsakove sudarytomis rašytinėmis sutartimis ir įgyvendina būtent į šių rašytinių sutarčių kylančią teisę į delspinigius, tačiau tokias (įtvirtintas tik sutartyje, o ne įstatyme) reikalavimo teises į delspinigius pradinė kreditorė turėjo teisę perleisti tik esant raštiškam atsakovės sutikimui.
10. Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės atsikirtimais, kad pradinė kreditorė reikalavimo teises į atsakovės skolą perleido pažeisdama 2015 m. lapkričio 9 d. sudarytų įrangos pirkimo – pardavimo sutarčių 18 punkto nuostatas, t. y. neturėdama atsakovės raštiško sutikimo. Be to, tokiais veiksmais pradinė kreditorė (paslaugų teikėja) pažeidė ir tokioms sutartims taikytinų taisyklių 56, 57 punktų nuostatas. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovės skolą (tokią reikalavimo teisę įgijo neteisėtai), todėl ieškinį atmetė kaip pareikštą reikalavimo neturinčio asmens (CPK 45 straipsnio 1, 2 dalys, CK 6.101 straipsnio 1 dalis).
11. Nustatęs savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti, kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertino kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėjo (CPK 265 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė UAB „GelvoraSergel“ (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimą, ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi, o išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, priteisti iš atsakovės. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2019-00285 yra niekinė toje dalyje, kurioje ieškovei perleisti reikalavimai į atsakovės skolą, apeliantė prašo ieškinį tenkinti pilna apimtimi, įvertinant, kad atsakovės ir pradinės kreditorės sutarties nutraukimas atleido abi šalis nuo jos vykdymo, o pradinė kreditorė įgyvendino pažeistų savo teisių gynimo būdą – reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą perleisdama skolų išieškojimo įmonei, t. y. ieškovei. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2019-00285 yra teisėtai sudaryta ir galiojanti, nėra pripažinta niekine, tad teismo argumentas, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovės skolą, yra nepagrįstas.
12.2. Pirminės kreditorės ir ieškovės sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis negali būti pripažinta niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu, sutartyje nustatyta sąlyga negali būti prilyginama imperatyviajai įstatymo normai CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas reikalavimo perleidimo draudimas, siejamas su skolininko sutikimo nebuvimu, yra sutarties pažeidimas, kuris gali būti pagrindas sutartinei atsakomybei kilti. Dėl to pirminė kreditorė, sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį su ieškove, pažeidė ne imperatyviąją CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatą, o pirminės kreditorės ir atsakovės sudaeytų sutarčių sąlygą, kuria draudžiama perleisti reikalavimą nesant atsakovės (skolininkės) sutikimo, toks veiksmas yra kvalifikuotinas kaip sutarties nevykdymas CK 6.205 straipsnio 1 dalies prasme. Trečiojo asmens veiksmai (sutarties sąlygos pažeidimas) atitinka neteisėtų veiksmų sąlygą civilinės atsakomybės prasme, todėl, atsižvelgiant į sutarties pažeidimo pobūdį, kitos sutarties šalies teisės galėtų būti ginamos taikant sutartį pažeidusiai šaliai sutartinę atsakomybę.
12.3. Šiuo atveju atsakovė ir pradinė kreditorė 2015 m. lapkričio 9 d. sudarė išmaniosios skaitmeninės televizijos ir interneto užsakymą Nr. 31388372 bei dvi įrangos pirkimo – pardavimo sutartis. Atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas paslaugas bei įrangą kas mėnesį, tačiau šių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė. Sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, o pradinė kreditorė rinkosi pažeistų savo teisių gynimo būdą – reikalavimo teises į atsakovės įsiskolinimą perleido skolų išieškojimo įmonei, t. y. ieškovei.
12.4. Atsakovė atliko šias įmokas į UAB „Sergel“ banko sąskaitą: 2020 m. rugpjūčio 4 d. – 10 Eur; 2020 m. gruodžio 29 d. – 10 Eur; 2021 m. sausio 28 d. – 8 Eur; 2021 m. vasario 28 d. – 8 Eur; 2021 m. balandžio 10 d. – 10 Eur; 2021 m. birželio 11 d. – 10 Eur; 2021 m. lapkričio 6 d. – 10 Eur; 2022 m. kovo 10 d. – 10 Eur. Iš viso sumokėta 76 Eur, skolos likutis 1 132,35 Eur. Atsakovė buvo tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimo sutartį, jokių atsisakymų vykdyti prievolę naujajai kreditorei nereiškė, priešingai, atsakovė mokėjo įmokas ir teismo posėdyje pripažino skolą iš dalies. Taigi akivaizdu, kad atsakovė aktyviais veiksmais pripažino ir prievolę mokėti skolą bei reikalavimo teisių perleidimo faktą naujajai kreditorei (apeliantei).
Atsiliepimas
13. Atsakovė O. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš apeliantės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Apeliantės nurodytos ribojimo draudimo perleisti savo teises išimtys yra įtvirtintos nagrinėtų įrangos pirkimo – pardavimo sutarčių ir joms taikytinų taisyklių nuostatose, todėl ieškovė visiškai nepagrįstai siaurinamai aiškino įtvirtintą ribojimą (draudimą). Šių aplinkybių apeliantė apeliaciniame skunde nepaneigė, iš esmės dėl jų net nepasisakė.
Šalies argumentai
13.2. Pirmosios instancojos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, kuri numato, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Tai reiškia, jog ir tuo atveju, jeigu kiltų abejonių dėl nagrinėjamų ribojimų – draudimų perleisti reikalavimo teises masto (ribų), tokios abejonės turėtų būti aiškinamos atsakovės, kaip vartotojos ir sutartis prisijungimo būdu sudariusios šalies, naudai. Apeliantė dėl šių argumentų nepasisakė.
13.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, dėl delspinigių pasisakė, kad, vadovaujantis CK 6.72 straipsniu, susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis, tai yra įstatyminis imperatyvas, reiškiantis, kad susitarimas dėl netesybų, kuris yra sudarytas nerašytine forma, negalioja, ir gali būti grindžiamas tik pradinės kreditorės su atsakove sudarytomis rašytinėmis sutartimis, o tai reiškia, kad UAB „Gelvorasergel“ ieškinio reikalavimus dėl delspinigių priteisimo kildina iš pradinės kreditorės su atsakove sudarytomis rašytinėmis sutartimis, todėl teises į delspinigius pradinė kreditorė turėjo teisę perleisti tik esant raštiškam sutikimui. Apeliantė nesutiko su CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose, kaip pasisakė pirmosios instancijos teismas, įtvirtinta kreditoriaus teisė be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams arba sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Teismas pasisakė, kad šiuo teisiniu reguliavimu yra apribota kreditoriaus teisė perleisti savo reikalavimą be skolininko sutikimo. Apeliantė mano, kad sudarytų įrangos pirkimo – pardavimo sutarčių sąlyga, kuria draudžiama perleisti reikalavimą nesant atsakovės sutikimo, kvalifikuotina pagal CK 6.205 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto CK yra įtvirtinta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos vykdymas (CK 6.205 straipsnis) lemia prievolę pažeidusios šalies civilinę atsakomybę, kurią taikant pasireiškia turtinis (ekonominis) prievolės pobūdis, nes skolininkas už tinkamą prievolių vykdymą atsako savo turtu. Taigi CK 6.205 straipsnis reguliuoja visiškai kitokius teisinius santykius.
13.4. Apeliaciniame skunde pateiktais argumentais ieškovė neįrodė, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas. Apeliantė iš esmės nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kurių pagrindu buvo priimtas skundžiamas sprendimas, o tik savaip ir deklaratyviai interpretavo teisės normas. Iš apeliacinio skundo rezoliucinės dalies matyti, kad ieškovė, pareikšdama apeliacinį skundą, taip pat prašo teismą pripažinti skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį niekine, nors apeliaciniame skunde pareikšti naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, negalima (CPK 312 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
17. Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl aplinkybių, kad atsakovė O. B. ir AB „TEO LT“ 2015 m. lapkričio 9 d. sudarė išmaniosios skaitmeninės televizijos arba (ir) interneto užsakymo sutartį Nr. 31388372, taip pat dvi įrangos pirkimo – pardavimo sutartis Nr. IT60534287-151006 ir Nr. IT60534287-151114 (įrangos tipai – nešiojamieji kompiuteriai, televizoriai).
18. 2019 m. kovo 13 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2019-00285 AB „Telia Lietuva” (ankstesnis pavadinimas AB „TEO LT”) perleido UAB „Sergel“ pardavėjai priklausančias reikalavimo teises į pradelstas gautinas sumas, atsiradusias iš pardavėjos sudarytų rašytinių ir elektroninių susitarimų (sutarčių) su fiziniais asmenimis dėl pardavėjos suteiktų paslaugų ir (ar) parduotų prekių (2019 m. kovo 13 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2019-00285 2.1 punktas).
19. 2022 m. vasario 4 d. UAB „Sergel“ vienintelio akcininko sprendimu patvirtintas bendrovės reorganizavimas prijungimo būdu, kurio metu bendrovė prijungta prie UAB „Gelvora“, kuri po reorganizavimo pabaigos veiklą tęsia nauju pavadinimu „GelvoraSergel“.
20. Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl ieškovės reikalavimo teisės į atsakovę: ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovės 1 173,11 Eur skolą (su delspinigiais) pagal ieškovės ir pradinės kreditorės sudarytas sutartis, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, teigdama, kad įrangos pirkimo – pardavimo sutarčių 18 punkte yra įtvirtinta nuostata dėl teisių ir pareigų perdavimo trečiajai šaliai draudimo, todėl, atsakovės manymu, AB „TEO LT” negalėjo niekam perduoti savo teisių ir pareigų, kadangi atsakovė tam nedavė raštiško sutikimo. Atsakovė taip pat nesutiko su prašoma priteisti suma, nurodydama, kad iš ieškinio ir jo priedų nėra galimybės nustatyti, kokią sumą atsakovė yra skolinga. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, nustatęs, kad pradinė kreditorė reikalavimo teises į atsakovės skolą perleido pažeisdama 2015 m. lapkričio 9 d. sudarytų įrangos pirkimo-pardavimo sutarčių 18 punkto nuostatas, t. y. neturėdama atsakovės raštiško sutikimo, todėl laikė, jog ieškinys buvo pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens. Ieškovė, nesutikdama su paminėtu sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės teigia, kad 2019 m. kovo 13 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėtai sudaryta ir galiojanti, nėra pripažinta niekine, tadėl pirmosios instancijos teismo motyvas, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovės skolą, yra nepagrįstas.
22. Sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015).
23. Sandorių negaliojimo institutas taikytinas tuo atveju, kai sprendžiama, ar sutartis sudaryta teisėtai. Atitinkamai, taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalį, sprendžiama, ar sutarties sudarymas joje šalių sutartomis sąlygomis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Teisėtai sudarytos sutarties vykdymas (neįvykdymas, netinkamas vykdymas) iš principo negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms. Tai, kad sutartis vykdoma nesilaikant jos teisėtų sąlygų, reiškia sutarties pažeidimą, bet ne sandorio negaliojimą. Taigi sandorių negaliojimo institutas negali būti taikomas sutarties pažeidimo atveju, nes tai neatitiktų sandorių negaliojimo paskirties.
24. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarties privalomumo principas – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šis principas nusako sutarties reikšmę ir jos svarbą sutarties šalims. Tai reiškia, kad, skirtingai nei įstatymas, kuris nustato privalomas elgesio taisykles neapibrėžtam asmenų ratui, sutartimi pagal suderintą šalių valią nustatomos tik šalims privalomos elgesio taisyklės ir bendru šalių sutarimu prisiimti įsipareigojimai dėl jos sąlygų vykdymo prilygsta įstatymui. Sutartis, net kaip įstatymo galią turintis susitarimas ją sudariusioms šalims, negali prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, tačiau pati sutartis negali būti laikoma imperatyviąja teisės norma. CK 6.189 straipsnio 1 dalies normoje sutarties ir įstatymo sutapatinimu siekiama sureikšminti sutarties vykdytinumą, tačiau šiuo principu negali būti remiamasi tuomet, kai sprendžiama dėl sutarties negaliojimo, nes sutarties vykdymo pažeidimas negali lemti sutarties negaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-684/2019).
25. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Šioje normoje vartojama loginė žodžių konstrukcija „jeigu tai neprieštarauja sutarčiai“ parodo normos dispozityvumą, bet ne jos imperatyvumą. Tokia įstatymo nuostata formuluojama bendroji taisyklė dėl kreditoriaus teisės perleisti savo reikalavimą ir leidžiama sutarties šalims susitarti kitaip, t. y. sutartimi nukrypti nuo bendrosios taisyklės ir nustatyti, kad draudžiama perleisti reikalavimą, arba perleisti jį be skolininko sutikimo. Pažymėtina, kad ne CK 6.101 straipsnio 1 dalies, o būtent CK 6.102 straipsnio norma, įtvirtinanti konkrečius atvejus, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą, laikytina imperatyviąja, nuo kurios šalys negali nukrypti. Taigi net ir tuo atveju, kai sutarties šalys susitaria dėl reikalavimo teisės perleidimo tik esant skolininko sutikimui, toks šalių susitarimas a priori negali būti prilyginamas imperatyviajai įstatymo normai. Sutartyje nustatyto draudimo pažeidimas yra sutarties sąlygos pažeidimas, dėl kurio gali kilti sutartinė atsakomybė, o sutarties sąlygos pažeidimas negali reikšti pačios sutarties negaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-684/2019).
26. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismos sprendimo, teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, padarė išvadą, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi pradinė kreditorė, vadovaudamasi ieškovės ir pradinės kreditorės 2015 m. lapkričio 9 d. sudarytų įrangos pirkimo – pardavimo sutarčių 18 punktu, negalėjo be kitos šalies (šiuo atveju atsakovės) raštiško sutikimo perduoti savo teisių ar įsipareigojimų, atsiradusių vykdant sutartį, trečiajai šaliai. Teismas laikė, kad ieškovė reikalavimo teisę į atsakovę įgijo neteisėtai. Teismas taip pat rėmėsi atitinkamais 2015 m. lapkričio 9 d. sutarčių sudarymo metu galiojusių AB „TEO LT” interneto prieigos paslaugų teikimo privatiems klientams taisyklių bei AB „TEO LT” daugiakanalės televizijos paslaugų teikimo privatiems klientams taisyklių punktais, kuriuose buvo įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, kaip ir paminėtame ieškovės ir pradinės kreditorės 2015 m. lapkričio 9 d. sudarytų įrangos pirkimo – pardavimo sutarčių 18 punkte. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paminėtų įrangos pirkimo – pardavimo sutarčių nuostatų pažeidimas, t. y. reikalavimo teisės perleidimas neturint atsakovės rašytinio sutikimo, pats savaime nulėmė ieškovės reikalavimo teisės, kurią ji iš pradinės kreditorės įsigijo galiojančia 2019 m. kovo 13 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartimi, į atsakovę neturėjimą. Šiuo atveju būtų galima spręsti apie tai, kad pradinė kreditorė, perleisdama ieškovei reikalavimo teisę į atsakovę be šios rašytinio sutikimo, pažeidė įsipareigojimus, nustatytus pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytose sutartyse, o tai gali būti vertinama kaip neteisėtų veiksmų sąlyga civilinės atsakomybės prasme. Kaip patvirtina paminėti kasacinio teismo išaiškinimai, tokioje situacijoje galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo, bet susidariusi situacija pati savaime negali nulemti pradinės kreditorės ir ieškovės 2019 m. kovo 13 d. skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo ir (ar) jos netaikymo.
27. Šioje situacijoje svarbu pažymėti ir tai, kad trečiasis asmuo AB „Telia Lietuva“ į bylą yra pateikęs atsakovei adresuotus 2016 m. liepos 14 d. ir 2016 m. lapkričio 14 d. pranešimus apie sutarties nutraukimą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės nepasisakė dėl pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytų sutarčių nutraukimo, šių aplinkybių netyrė, pažymėtina, kad civilinėje teisėje pranešimas apie sutarties nutraukimą prieš terminą yra vienašalis sandoris, reiškiantis sutarties šalies valią nutraukti sutartį (CK 6.379 straipsnis). Sutarties nutraukimo atveju abi šalys yra atleidžiamos nuo sutarties vykdymo, tačiau tai nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei taikyti netesybas (CK 6.222 straipsnis). Taigi pasitvirtinus aplinkybei, kad pradinės kreditorės ir atsakovės 2015 m. lapkričio 9 d. sudarytos sutartys buvo nutrauktos dar iki ieškovės ir pradinės kreditorės 2019 m. kovo 13 d. skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, pirmosios instancijos teismo paminėto 2015 m. lapkričio 9 d. sudarytų įrangos pirkimo – pardavimo sutarčių 18 punkto nuostatos šiam ginčui būtų iš viso neaktualios.
28. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, ir, remdamasis vien šiuo pagrindu, ieškinį atmetė. Atitinkamai visos kitos aplinkybės, susijusios su ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumu, liko neištirtos, t. y. liko neatskleista bylos esmė. Atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių pobūdį ir apimtį, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, vertinami visi dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai, susiję su skolos susidarymu ir kt. aplinkybėmis. Tokiu atveju šalis, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl naujai atlikto įrodymų vertinimo, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-934/2023)
29. Teismų praktikoje pažymima, jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018).
30. Nagrinėjamu atveju nustačius bylos esmės neatskleidimą, ir tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, yra pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų įvertintas ieškovės pareikšto reikalavimo atsakovei pagrįstumas, t. y. būtų įvertintos atsakovės skolos pradinei kreditorei sudarymo, pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytų sutarčių nutraukimo aplinkybės, ieškovės nurodytos skolos ir delspinigių apskaičiavimo pagrįstumas bei atsakyta į kitus ginčo šalių iškeltus klausimus.
Dėl bylos procesinės baigties
31. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas panaikina skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimą ir bylą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
32. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
33. Bylinėjimosi išlaidas, patirtas šalių nagrinėjant bylą tiek pirmąja, tiek apeliacine instancija, paskirstys pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, atsižvelgęs į galutinį rezultatą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.