Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovams Ž. Š., N. B. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje ieškovės atstovas nurodo, kad palaiko patikslintą ieškinį, prašo priteisti patikslintame ieškinyje nurodyto dydžio – 6 079,01 Eur nuostolius. Patikslino dėl paties žalos dydžio, kad paaiškėjus, kad nuomos mokestis buvo sumokėtas, tai įskaitė nesumokėtus komunalinius mokesčius. Ieškovės sūnus pats apmokėjo 148,94 Eur už gruodžio mėnesio komunalinius patarnavimus, nes atsakovai jo nesumokėjo.

Liudytojas N. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad butas nuomai buvo patalpintas į skelbimą, iš pradžių atvyko apžiūrėti atsakovų tėvai, kurie video vaizdu parodė butą atsakovams, nes jie tuo metu buvo Anglijoje. Vėliau atvyko buto apžiūrėti patys atsakovai, jiems butas patiko, buvo pateikta nuomos sutartis, kurią pasirašė atsakovas bei grynais sumokėjo depozito sumą. Nuomos mokesčio ir depozito dydis buvo nurodytas nuomos sutartyje. Butas buvo išnuomuotas geros būklės, nes buvo atliktas buto remontas iš esmės. Ieškovei buvo žinoma, kad atsakovai nuomojamame bute gyvens su dvejais vaikais. Iš pradžių ieškovės sūnus atvykdavo į butą, bet paskutinius tris mėnesiu nematė buto. Buto atstatymas kainavo apie 8 000 Eur. Buitiniu būdu žmogus atliko statybos darbus, o ieškovės sūnus pirko medžiagas. Bendras buto vaizdas buvo tragiškas. Žiūrėjo, kas stipriausiai buvo apgadinta. Visi kambariai buvo tapetuoti ir visi tapetai buvo sugadinti. Privaloma buvo keisti visuose kambariuose bei koridoriuje tapetus, nes jie buvo nuplėšyti ir jų nudažyti nebuvo įmanoma. Hole taip pat buvo keičiami tapetai, apvadukai, lubos buvo dažomos, nes nuimant apvadukus gadinosi lubos. Vonia buvo, nes buvo įdauža. Taip pat keistos ir tualeto plytelės, nes sienoje buvo skylė. Veidrodis sudaužytas. Virtuvėje buvo pertapetuoti tapetai ir lubos perdažytos. Raktus ieškovės sūnus iš buto pašto dėžutės pasiėmė 2022 m. sausio 1 d. Už 2021 m. gruodžio mėnesio komunalinius patarnavimus gavosi apie 140,00 Eur, atsakovai šitos sumos nesumokėjo, tik sumokėjo nuomos mokestį. Depozitas buvo paimtas 500,00 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės R. S. sūnus N. B., veikiantis (duomenys neskelbtini) įgaliojimo pagrindu, ir atsakovas Ž. Š. 2019 m. kovo 1 d. sudarė 2 kambarių, 66,59 kv. m. buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius. Ieškovė nurodo, kad nuo 2019 m. kovo 1 d. šalys susitarė dėl 250,00 Eur nuomos mokesčio per mėnesį. Nuomos sutartis sudaryta iki 2022 m. kovo 6 d.

Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovai išsikraustė 2022 m. sausio 1 d., todėl teismas laiko šią faktinę aplinkybę nustatyta (CPK 187 straipsnis).

Dėl žalos atlyginimo

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad prašo solidariai priteisti iš atsakovų patikslintame ieškinyje nurodytą 6 079,00 Eur žalos atlyginimą. Paaiškino, kad atsakovams išnuomotas butas buvo katik naujai įrengtas. Dėl atsakovų veiksmų buvo bute nuplėšyti tapetai, apdaužytos grindjuostės, sugadinta lango ritininė užuolaida, išsukta balkono lango atidarymo rankena, sugadinta spintelė prieškambaryje, kambaryje esančios spintelės paviršius pūslėtas ir dėmėtas bei sugadintos durelės, taip pat apgadinta lova, sugadintas komodos stalčius, apgadintas ir suteptas (dėmėtas) minkšto sėdimo kampo paviršius (medžiaga). Vonios patalpoje sugadintas ventiliatorius, išdaužta dalis sienos plytelės, didžiulė išdaužta vonios dugne. Tualeto patalpoje sulaužyti du laikikliai, sulaužyta dalis sienos, esančios už unitazo. Virtuvės patalpoje nebebuvo virš stalo pakabinamos spintelės, tualeto patalpoje nebebuvo pakabinamų lubų trikampio formos segmento, vonios kambaryje nebebuvo virš kriauklės pakabinamo veidrodžio. Taip pat dingęs žurnalinis staliukas. Minėti pažeidimai nėra laikytini natūraliu nusidėvėjimu, todėl atsakovai turi atlyginti ieškovei žalą už nurodytus apdailos, baldų ir sienų apgadinimus.

Atsakovė N. B. su ieškovės pareikštu reikalavimu sutiko iš dalies, nurodydama, jog su atsakovu Ž. Š. gyveno kaip viena šeima, turi du nepilnamečius vaikus. 2019 m. kovo 1 d. atsakovas Ž. Š. pasirašė buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį atsakovų faktinės šeimos gyvenimui. Nuomos sutartis buvo sudaryta iki 2022 m. kovo 6 d. Neneigia, kad turi padengti žalą, tačiau nesutinka su ieškinyje nurodytu žalos dydžiu. Sutinka, kad atsakovų šeimai gyvenant bute buvo pabloginta jo būklė, tačiau remonto darbai, nurodyti lokalinėje sąmatoje, didžiojoje dalyje nesurišti su atsakovų gyvenimu bute. Atsakovės nuomone, ieškovė ketina atlikti pilną buto remontą atsakovų sąskaita. Sutinka, kad ieškovei turi būti atlyginta 400 Eur už dviejų kambarių tapetų nudažymą (buvo aprašinėti); 853,05Eur už holo remontą (pagal lokalinę sąmatą); 119,14 Eur už koridoriuko remontą (pagal lokalinę sąmatą); 41,61 Eur už WC laikiklius; 25,01 Eur už veidrodžio pritvirtinimo prie sienos vonios patalpoje; 80,00 Eur už sugadintą komodą; 259,00 Eur už sugadintą staliuką; 92,00 Eur už žurnalinį staliuką, kuris sudužo; iš viso 1 869,81 Eur. Mano, kad atsakovai privalo įvykdyti prievolę ieškovei lygiomis dalimis (Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.5 straipsnis), todėl sutinka atlyginti ieškovei 934,90 Eur, kitoje dalyje ieškinį atsakovės atžvilgiu prašo atmesti.

CK 6.576 straipsnyje numatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovų prievolės atlyginti nuostolius už buto būklės pabloginimą. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant, kokios būklės daiktas nuomotojui turi būti grąžinamas, pasibaigus nuomos sutarčiai, turi būti analizuojamos nuomos sutarties nuostatos. Jeigu nuomos sutartyje grąžintino daikto būklė neaptarta, taikytinos CK nustatytos taisyklės. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Taigi šalys yra laisvos susitarti, kokios būklės daiktas turi būti grąžinamas, o nesant tokio susitarimo, daiktas turi būti grąžinamas iš esmės tokios pat būklės, kokios jis buvo prieš jį perduodant nuomininkui. Pažymėtina, kad esminė aplinkybė, kurią reikia nustatyti, sprendžiant dėl tinkamos pareigos grąžinti daiktą nuomotojui įvykdymo, yra ta, ar nutraukus nuomos sutartį, nuomotojas turi galimybę naudotis ir laisvai disponuoti jam priklausančiu turtu savo nuožiūra ir pagal jo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011). Nagrinėjamu atveju šalys sudarė rašytinę gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, numatantis nuomininkų perduodamo buto būklę pasibaigus nuomos teisiniams santykiams, nėra. Taigi, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą taikytinos CK 6.499 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl butui, esančiam (duomenys neskelbtini), padarytų apgadinimų iš esmės grindžia antstolio J. P. 2022 m. sausio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 2 duomenimis bei lokaline sąmata, be to, teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas ieškovės sūnus išsamiai ir nuosekliai nurodė kiekvieną atliktą remonto darbą, apibūdino apgadinimų požymius ir mąstą. Teismas, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, vertina, kad yra labiau tikėtina, jog nurodytame protokole užfiksuoti duomenys atitiko buto būklę nuomos sutarties nutraukimo metu. Visų pirma, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išsikėlė 2022 m. sausio 1 d. Antstolis J. P. faktinių aplinkybių konstatavimą ginčo bute atliko 2022 m. sausio 6 d., t.y. praėjus penkioms dienoms po atsakovų išsikėlimo. Antra, iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pateiktų fotonuotraukų matyti, kad iki faktinių aplinkybių konstatavimo butas nebuvo papildomai sutvarkytas, nenustatyta, kad į jį būtų įsikėlę ir jame apsigyvenę kiti asmenys.

Byloje pateiktas antstolio 2022 m. sausio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir fotonuotraukos patvirtina, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), aprašinėtos buto sienos, nuplėšyti tapetai, apdaužytos grindjuostės, sugadinta lango ritininė užuolaida, išsukta balkono lango atidarymo rankena, sugadinta spintelė prieškambaryje, kambaryje esančios spintelės paviršius pūslėtas ir dėmėtas bei sugadintos durelės, taip pat apgadinta lova, sugadintas komodos stalčius, apgadintas ir suteptas (dėmėtas) minkšto sėdimo kampo paviršius (medžiaga). Vonios patalpoje sugadintas ventiliatorius, išdaužta dalis sienos plytelės, didžiulė išdaužta vonios dugne. Tualeto patalpoje sulaužyti du laikikliai, sulaužyta dalis sienos, esančios už unitazo. Virtuvės patalpoje nebebuvo virš stalo pakabinamos spintelės, tualeto patalpoje nebebuvo pakabinamų lubų trikampio formos segmento, vonios kambaryje nebebuvo virš kriauklės pakabinamo veidrodžio. Byloje nenustatyta, kad nuomos sutarties sudarymo metu minėti daiktai būtų su ieškovės nurodytais pažeidimais. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovai turi atlyginti ieškovei 6 079,01 turtinę žalą.

Žala (nuostoliai) yra asmens turto netekimas, pakenkimas tam tikram objektui, dėl ko mažėja objekto ekonominė vertė, prarandamos jo kokybinės savybės. Žala atsiranda kaip tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos), taip pat negautos pajamos. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Teismo posėdžio metu liudytojas N. B. paaiškino, kad butas buvo išnuomuotas geros būklės, nes buvo atliktas buto remontas iš esmės. Vertindamas nurodytas aplinkybes teismas pažymi, jog CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė buto, esančio (duomenys neskelbtini), foto nuotraukas, patvirtinančias buto būklę nuomos sutarties sudarymo metu. Taip pat pateikė buto, esančio (duomenys neskelbtini), padarytų apgadinimų antstolio J. P. 2022 m. sausio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 2 duomenimis bei lokalinę sąmatą. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį bei priešpriešinių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis), teismo posėdyje nedalyvavo. Atsakovė tai pat neteikė savo skaičiavimų ir iš esmės ieškovės pateiktos lokalinės sąmatos nenuginčijo ir/ar juos paneigiančių duomenų bei įrodymų neteikė, apsiribodama tik bendro pobūdžio paaiškinimais teismo posėdžio metu, kad ieškovė ketina atlikti pilną buto remontą atsakovų sąskaita ir prašomas turtinės žalos atlyginimas, jos manymu, yra per didelis (CPK 178 straipsnis).

Visų pirma, byloje pateikta lokalinė sąmata. Antra, iš lokalinės sąmatos nustatyta, kad pagal faktą visi nurodyti remonto darbai buvo faktiškai atlikti bei darbų kiekiai atitinka faktines aplinkybes. Trečia, nors atsakovė nesutinka iš dalies su ieškovės nurodyta remonto darbų kaina, tačiau nepateikė duomenų patvirtinančių, kad minėta kaina yra nepagrįsta, neatitinka rinkoje vyraujančių kainų.

Atsakovė N. B. atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodo, kad atsakovai ieškovei buvo palikę 500,00 Eur užstatą, tačiau už paskutinį mėnesį atsakovai neapmokėjo komunalinių mokesčių, kurių dydis - 148,94 Eur, todėl likęs užstato dydis 351,06 Eur. Atsakovė N. B. nesutinka su tokiu ieškovės teiginiu, nes už paskutinį mėnesį atsakovai sumokėjo 135 Eur už buto komunalinius mokesčius, t. y. 2021 m. gruodžio 22 d. Ž. Š. pavedimu pervedė į N. B. sąskaitą, todėl likęs užstato dydis 486,06 Eur, tačiau jokių rašytinių įrodymų nepateikė. Tačiau iš byloje rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovės sūnus 2021 m. gruodžio 23 d. už komunalinius patarnavimus sumokėjo už lapkričio mėnesį 148,94 Eur, o 2022 m. sausio 12 d. – už gruodžio mėnesio komunalinius patarnavimus sumokėta 160,84 Eur. Šią nesumokėtų komunalinių mokesčių sumą ieškovės sūnus apmokėjo iš atsakovų palikto užstato. Po šio mokėjimo likęs užstato dydis – 351,06 Eur, todėl akivaizdu, kad už gruodžio mėnesį sąskaitos ateina tik sausio mėnesį ir komunaliniai mokesčiai mokami už praeitą mėnesį. Taigi, ieškovės pateiktos sąskaitos bei jų apmokėjimai paskaičiavimai, kurių atsakovas neginčijo, bei pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia ieškinyje nurodytą atsakovų nepamokėtą sąskaitą. 2021 m. gruodžio mėnesį atsakovai su šeimos nariais gyvenamąja patalpa faktiškai naudojosi, todėl privalėjo už paslaugas atsiskaityti (Civilinio kodekso 6.584 straipsnis).

Pagal CK 6.5 straipsnį, jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju jų prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas pagrįstas principu, kad kiekvienas asmuo privalo atlyginti tik tą žalą, kurią sukėlė savo veiksmais.

Deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai sutartiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad byloje sprendžiant sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimą, visų pirma svarstytina, ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, ir tik konstatavus, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, gali būti taikoma deliktinė atsakomybė. Sutartinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą ar pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi, jeigu bendroji rūpestingumo pareiga pažeidžiama vykdant sutartį, t. y. siekiant jos tikslo (sutarties rezultato), tai šios pareigos pažeidimo prigimtis yra išimtinai sutartinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-313/2021).

Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, taip pat CK 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Solidarioji pareiga tokiu atveju atsiranda pagal įstatymą. Bendras žalos padarymas reiškia, kad žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys. Pagal CK 6.279 straipsnio 4 dalį, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Tuo tikslu bylą dėl solidariosos atsakomybės taikymo nagrinėjantis teismas turi tirti ir vertinti įrodymus, o atsakovai turi pareigą įrodinėti priešingai, siekdami išvengti civilinės atsakomybės.

Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011 ir 2018 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018 32 punktą bei šiose nutartyse nurodytą praktiką). Taigi, bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad atsakovė N. B. su atsakovu Ž. Š. bei dvejais vaikais gyveno kaip viena šeima. 2019 m. kovo 1 d. Ž. Š. pasirašė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį atsakovų faktinės šeimos gyvenimui. Atsakovų šeima nuomodamiesi butą (duomenys neskelbtini), savo veiksmais padarė žalos ieškovės turtui. Todėl šiuo atveju galioja CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija.

Atsižvelgus į tai, kad atsakovai turi prievolę sumokėti ieškovei iš viso 6079,01 Eur žalos atlyginimą todėl, ieškovei solidariai iš atsakovų priteistina 6079,01 turtinės žalos atlyginimo.

Dėl metinių procesinių palūkanų priteisimo

Ieškovei iš atsakovų priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo/išdėstymo

Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas, ir šalis, kurios nenaudai jis priimtas, visada patiria tam tikrų nuostolių, ir tai yra neišvengiama pasekmė. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas (CPK 18 straipsnis). CPK 284 straipsnyje numatyta, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad ši teismo teisė vertintina kaip teisė nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolei, kurią skolininkas įpareigotas įvykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lengvatinio termino nustatymu siekiama socialiai reikšmingų tikslų, o būtent užtikrinti socialinį teisingumą. Todėl atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima tada, kai šito reikia dėl tam tikrų socialiai reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-925/2002). Atidėdamas ar išdėstydamas sprendimo įvykdymą, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į šalių turtinę padėtį. Kadangi šio straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti ar išdėstyti tik išimtiniais atvejais. Teismo sprendimo vykdymą galima atidėti ar išdėstyti, kai skolininko padėtis sunki arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, išdėstydamas teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui turi įsitikinti, kad bus užtikrintas jo įvykdymas ir nebus sumenkintas pats sprendimas bei pažeisti teisėti kreditoriaus interesai. Spręsdamas, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, teismas pirmiausia turėtų remtis teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principu. Išdėstydamas teismo sprendimo vykdymą tam tikram laikotarpiui teismas turėtų konstatuoti, kad asmens turtinė padėtis yra ypač bloga, tačiau kartu turėtų būti duomenų, jog ateityje ji gerės. Sunki turtinė padėtis ar labai sprendimo vykdymą apsunkinančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio sąvokos, nustatomos nagrinėjant konkrečią situaciją (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-3/2012). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, kad atidėjus sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai.

Nagrinėjamu atveju atsakovė, pateikdama prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, tokį prašymą pagrindžiančiais motyvais nurodė savo sunkią materialinę padėtį, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų pagrindžiančių nurodytas aplinkybes.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog vien turtinė padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo būtino atidėjimo ar išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004; 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Pagrindas išdėstyti sprendimo vykdymą yra tik tuo atveju, jei yra duomenų, leidžiančių tikėtis, kad skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-978-407/2015).

Atkreiptinas atsakovės dėmesys į tai, jog CPK 284 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016).

Nors teisingumo vykdymas, be kita ko, yra susijęs su realiu, tinkamu ir skubiu teismo sprendime nurodytų įpareigojimų įvykdymu, teismo sprendimas ne visada yra įvykdomas nedelsiant po jo įsiteisėjimo ir tokia situacija gali susiklostyti dėl įvairių priežasčių. Teismo sprendimo nevykdymą gali lemti tiek skolininko nesąžiningumas, kai jis vengia įvykdyti sprendimą, tiek neįvykdymo padarinių nenurodymas teismo sprendime, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, tiek objektyvios aplinkybės, kurioms susidėjus teismo sprendimas negali būti vykdomas jame nurodytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-91-701/2019). Tuo atveju, kai asmens negalėjimą įvykdyti įsiteisėjusį teismo spendimą lemia objektyvios priežastys, teismas, įvertinęs konkrečioje situacijoje susiklosčiusias aplinkybes, išimtiniais atvejais gali modifikuoti teismo sprendimo vykdymo tvarką, be kita ko, atidėdamas atsakovui terminą, per kurį jis turi įvykdyti teismo sprendimą. Tokia teismo teisė yra kildinama iš CPK 284 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Vis dėlto pažymėtina, kad šiuo teisės institutu negali būti piktnaudžiaujama.

Atsakovė nepagrindė bei nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad jos turtinė padėtis yra tokia sunki, kad ji negalės įvykdyti teismo sprendimo, nors tokios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir pareiga įrodyti šias aplinkybes yra nustatyta būtent atsakovei (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2149/2013; 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-261-302/2022).

Atsakovė, prašydama atidėti jam terminą įvykdyti teismo sprendimą, kaip minėta, rėmėsi aplinkybėmis, kad su atsakovu Ž. Š. nebegyvena kartu, viena augina du nepilnamečius vaikus. Tačiau pažymėtina, kad tokie atsakovės teiginiai yra daugiau deklaratyvūs.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimo institutas, nors ir yra skirtas sureguliuoti išskirtines situacijas, kai skolininkui yra objektyviai apsunkinta galimybė vykdyti teismo sprendimą, tačiau negali būti taikomas kaip bet kokių sunkumų skolininko veikloje, vykdant teismo sprendimą, išvengimo instrumentas. Bet kuris teisminis ginčo nagrinėjimas ir teismo sprendimo vykdymas yra susijęs su tam tikrų neigiamų padarinių (dažniausiai finansinių) skolininkui, pralaimėjusiam bylą, atsiradimu ir skolininkas negali tikėtis jam patogiausių sprendimo vykdymo sąlygų sudarymo jau ir taip nukentėjusio nuo skolininko veiksmų ir (ar) neveikimo kreditoriaus sąskaita. Priešingas šio instituto aiškinimas ir taikymas reikštų ne tik teisėtų kreditoriaus ir išieškotojo interesų pažeidimą, bet ir teisingumo vykdymo esmės iškreipimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-801-823/2016).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, atmestinas atsakovės prašymas atidėti teismo sprendimo įvykdymą (CPK 284 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Teismas pažymi, jog nors ieškovė pareikšto ieškinio suma sudaro 6 430,07 Eur, už kurią mokėtinas 145,00 Eur žyminis mokestis, tačiau pateiktu patikslintu ieškiniu ir teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus 6 079,01 Eur sumai, už kurią mokėtinas 137,00 Eur žyminis mokestis. Esant išdėstytoms aplinkybėms, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, 8,00 Eur žyminio mokesčio permoka grąžintina ieškovei (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė 1 136,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 137,00 Eur žyminis mokestis už pareikštus reikalavimus, 830,00 Eur už advokato teisines paslaugas ir 169,40 Eur už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą. Patenkinus 100,00 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų priteistina 1 136,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno iš atsakovų po 568,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 268, 270, 279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

tenkinti ieškinį.

Priteisti iš solidarių atsakovų Ž. Š. ir N. B. 6079,01 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6 079,01 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2022 m. sausio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei R. S..

Priteisti iš atsakovės N. B. 568,20 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei R. S..

Priteisti iš atsakovo Ž. Š. 568,20 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei R. S..

Pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei R. S. 8,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą Swedbank, AB, 2022 m. sausio 13 d., dokumento Nr. 1.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.