Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-11-28 · Administracinė byla Nr. eI2-11857-1114/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-11-28
Bylos Nr.
eI2-11857-1114/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-08399-2023-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
M. G.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento
Advokatai
Marius Matiukas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11857-1114/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08399-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Dovilei Toleikienei,dalyvaujant pareiškėjui M. G., jo atstovui advokato padėjėjui Mariui Matiukui,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui Rokui Žiupsniui,

vertėjaujant Ruslanui Skrobačui,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas M. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir MD) 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23S150435, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1); 2) įpareigoti MD iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) panaikinti MD 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152406, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos (toliau – ir Sprendimas 2); (toliau Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 kartu vadinami Sprendimai).

2. Teigia, jog Sprendimai iš esmės grindžiamas viena aplinkybe, jog pareiškėjas nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir tokiu būdu yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neva pritaria Rusijos karinei agresijai ir kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas mano, jog tai yra laisvai ir tendencingai traktuojamos aplinkybės, kurios neatspindi jo faktinio požiūrio.

3. Nurodo, kad jokiu būdu nekvestionuoja Ukrainos teritorinio vientisumo su visomis šiuo metu Rusijos okupuotomis teritorijomis įskaitant Donbaso, Donecko regionus bei Krymo pusiasalį. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad neturi specialaus teisinio, istorinio ar politikos mokslų išsilavinimo. Paaiškina, jog klausimą dėl Krymo priklausomybės suvokė pirmiausia kaip esamos situacijos konstatavimą. Pabrėžia, kad terminas „Okupacija“ yra apibrėžiama kaip laikinas kitos valstybės teritorijos užėmimas, panaudojant karinę jėgą, ir faktinis jos valdymas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodo, jog skundžiamuose Sprendimuose pateikiama situacijos traktuotė, kad jis atsakydamas į klausimą apie Krymo priklausymą pritaria Rusijos vykdomai karinei agresijai ir Ukrainos teritorijų okupacijai visiškai neatitinka pareiškėjo požiūrio šiais klausimais. Šiuo atveju dar kartą akcentuoja, kad neturėdamas humanitarinių ar socialinių mokslų išsilavinimo, galėjo netiksliai suformuluoti atsakymus ar klaidingai suvokti klausimo esmę. Teigia, kad į klausimą apie Krymo pusiasalio priklausomybę atsakė kaip į fakto klausimą, o ne į politines ar teisines šio klausimo implikacijas.

4. Mano, jog vertinant Sprendimų teisinius argumentus ir juose pateikiamą Europos Žmogaus Teisių praktiką (toliau – ir EŽTT), konstatuotina kad Sprendimuose paminėta EŽTT praktika visiškai nepagrindžia teiginių ir aplinkybių nurodytų skundžiamuose Sprendimuose, kadangi EŽTT sprendimų pagrindai ir aplinkybės visiškai neatitinka pareiškėjo situacijos ir todėl skundžiami Sprendimai negali būti grindžiami tokia EŽTT praktika.

5. Pabrėžia, jog skundžiami Sprendimai yra nepagrįsti nei teisiniais argumentais nei faktinėmis aplinkybėmis. Tendencingas aplinkybių traktavimas ir prielaidos negali būti pagrindas priimti sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad nekelia jokio pavojaus Lietuvos Respublikos valstybės interesams. Priešingai, daug metų gyvena Lietuvoje, čia yra sukūręs tvirtą ir darnią šeimą su Lietuvos Respublikos piliete. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja labai tamprūs ekonominiai ryšiai. Pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvą dirba siauros specializacijos darbą – yra naras ir atlieka įvairius darbus po vandeniu. Pažymi, kad yra daugiau nei prieš 9 metus įkurtos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Poseidono narai“ vadovas ir darbuotojas. Niekada nebuvo teistas, pareiškėjo įmonė dalyvauja viešų pirkimų konkursuose ir atitinka tiek ekonominius, tiek reputacinius kriterijus. UAB „Neptūno projektai“ yra pelningai veikianti, mokesčius į Lietuvos biudžetą mokanti bei suteikianti darbą 6 asmenims įmonė. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad suklysta ir vietoj UAB „Neptūno projektai“ turi būti UAB „Poseidono narai“. Išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, iškiltų grėsmė, jog UAB „Poseidono narai“ negalės įvykdyti sutartinių įsipareigojimų Klaipėdos uosto direkcijai. Tokiu atveju atsirastų itin didelė ir sunkiai atitaisoma žala.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog jis pats yra kilęs iš Ukrainos. Aplinkybė, jog pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę yra susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių pasekmė, o ne tikslingas pasirinkimas. Sovietų sąjungai subyrėjus, pareiškėjas ilgą laikotarpį dirbo ir gyveno Rusijos teritorijoje ir atitinkamai, keičiant pasą, įgijo Rusijos pilietybę. Jo motina yra Ukrainos pilietė ir gyvena Ukrainoje, bei yra nukentėjusi nuo Rusijos agresijos. Karo veiksmams priartėjus prie Zaporižės regiono, kuriame gyvena Pareiškėjo motina, ji buvo atvykusi ir kurį laiką gyveno Lietuvoje, pareiškėjo su sutuoktine namuose. Pareiškėjas su sutuoktine aktyviai padėjo Ukrainos karo pabėgėliams Lietuvoje, kuri laiką savo namuose buvo priėmę gyventi šeimą iš Ukrainos. Taip pat padėjo Caritas organizacijai teikti pagalbą karo pabėgėliams iš Ukrainos.

7. Teismo posėdyje, pareiškėjas, paprašytas papildomai paaiškinti savo poziciją dėl Krymo priklausomybės Rusijos Federacijai, tuo aspektu, jog pildydamas klausimyną nurodė, kad Krymas tiek istoriškai, tiek Krymo piliečiai referendumo metu priėmė sprendimą prisijungti prie Rusijos Federacijos, atsakė, jog Lietuvoje gyvena nuo 2007 metų ir rusiškų kanalų neturi, tačiau kai informacija yra gaunama iš Rusijos, susidaro klaidingas požiūris. Dėl referendumo teisėtumo pažymėjo, jog neteigė, kad jis teisėtas, tikino, jog tokia nuomonė gali būti klaidinga ir tą akcentavo keletą kartų. Teismo papildomai paklausus, kas suformavo pareiškėjo nuomonę dėl Krymo priklausomybės Rusijos Federacijai, pareiškėjas pažymėjo, kad galbūt žiūrėjo netinkamus vaizdo įrašus, kurie jam suformavo tokia nuomone ir gal pateikė blogą pavyzdį dėl Donbaso, Donecko ar Luhansko regiono. Kaip pavyzdį nurodė įvykius Baltarusijoje, kuomet žmonės protestavo prieš rinkimų rezultatus, jie manė, kad jie buvo nelegalūs, todėl išėjo į protesto akcijas, o ten (Kryme), viso to nematė. Teismo papildomai paprašius nurodyti, nuo kada pareiškėjas gyvena Lietuvoje ir kokias televizijos programas žiuri, pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje gyvena nuo 2007 metų, o dėl televizijos nurodė, kad yra tik nemokamų Lietuviškų kanalų paketas. Taip pat pažymėjo, jog kartais užeina į „Youtube“ ar „TikTok“ ir pasižiūri vaizdo įrašus ten, dėl ko tose platformose pažiūrėjus netinkamus vaizdo įrašus ir susiformavo klaidinga nuomonė. Teismo paklausus, kaip pareiškėjas atsirenka kokius vaizdo įrašus žiūrėti, nurodė, kad prioriteto niekam neteikia. Teismui taip pat paklausus pareiškėjo, ar pastarasis turi turto Rusijos Federacijoje ir ar turi vaikų ir jeigu turi, kuri jie gyvena, nes iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas yra turėjęs santuokų Rusijoje, pareiškėjas nurodė, kad Rusijoje nekilnojamojo turto neturi, o iš pirmos santuokos yra dukra, su kuria nebendrauja. Pareiškėjo advokatui paklausus, ar pareiškėjas yra buvęs Kryme, pareiškėjas nurodė, kad yra buvęs, tai buvo kažkur 2009 metai. Advokatui paklausus, ar pareiškėjas domėjosi ir tikslingai rinko informaciją, kas vyko Kryme ypač po 2014 metų okupacijos, nurodė, jog tikslingai jokios informacijos nerinko. VSD atstovui paklausus, kodėl pareiškėjas nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje arba Lietuvos pilietybės, kadangi Lietuvoje gyvena jau ilgą laiką, pareiškėjas paaiškino, kad seniau, dar turėdamas leidimus gyventi Lietuvoje, dėl to teiravosi MD, tačiau buvo paaiškinta, jog reikia pragyventi Lietuvoje 10 metų ir tik tada galima kreiptis dėl pastovaus leidimo gyventi. Pažymėjo, jog prieš tai nelabai domėjosi visa procedūra ir vėliau sužinojo, jog dar reikia išlaikyti lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus. Paaiškino, jog praėjus 10 metų tikėjosi gauti 5 metų leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, bet gavo tik 3 metų leidimą ir tik tuomet sužinojo, jog dar reikėtų laikyti minėtus Lietuvos kalbos ir Konstitucijos egzaminus. VSD atstovui paklausus ar pareiškėjas sutiktų atsisakyti Rusijos pilietybės, pareiškėjas atsakė, kad sakė, kad nesupranta klausimo, patikslinus – neatsakė. VSD atstovui taip pat paklausus, kiek per gyvenimą Lietuvoje laikotarpį pareiškėjas yra lankęsis Rusijoje ir Baltarusijoje, pareiškėjas nurodė, kad Baltarusijoje nėra lankęsis nei karto, o dėl Rusijos nurodė, kad iki COVID-19 turėjo Rusijos Federacijos vairuotojo pažymėjimą ir dėl to, kad jam jo galiojimas būtų pratęstas iki COVID-19, jis važiavo į Rusijos Federaciją, o kai jis baigė galioti ir po COVID-19 pateikė užklausą gauti Lietuvos vairuotojo pažymėjimą. VSD atstovui patikslinus klausimą – per paskutinius 3 metus, kiek kartų pareiškėjas buvo Rusijos Federacijoje, pareiškėjas nurodė, kad nei karto. VSD atstovui paklausus, ar pareiškėjas turi kitų giminių be buvusios sutuoktinės ir dukros, pareiškėjas nurodė, kad neturi. VSD atstovas taip pat pažymėjo, kad atsakydamas į klausimyno klausimus pareiškėjas nurodė, jog atliko privalomą karinę tarnybą Atsižvelgiant į tai, VSD atstovui paprašius pareiškėjo patikslinti ar tai buvo privalomoji karinė tarnybą ar tai buvo tarnyba pagal kontraktą, pareiškėjas nurodė, jog tai buvo senai, sunku prisiminti, tačiau mano, kad tai buvo tarnyba pagal kontraktą. Paklausus ar pareiškėjas gauna karinę pensiją iš Rusijos, pareiškėjas nurodė, jog nieko negauna. Taip pat paklausus, kokia priežastis buvo dėl išėjimo iš kariuomenės, pareiškėjas atsakė, kad tai buvo dėl etatų mažinimo. VSD atstovas atkreipė dėmesį, kad pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė, jog Rusijoje dirbo iki 2011 m. tačiau kartu nurodyta, kad nuo 2008 m. dirba Lietuvoje, pagal MD duomenis pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turi nuo 2007 m., atsižvelgiant į tai paprašius paaiškinti, kaip gyvenant Lietuvoje yra dirbama Rusijoje, pareiškėjas tikino, jog kai susipažino su žmona dar niekas nežinojo, kaip susiklostys asmeninis gyvenimas, tačiau nepaisant to, jog dirbo Lietuvoje, tai direktorius iš Lietuvos įmonės mokėjo mažiau, o direktorius iš įmonės, esančios Sankt Peterburge mokėjo irgi kažkiek pinigų. Pažymėjo, kad faktiškai kaip ir nedirbo, bet dar galėjo gauti pinigų, kad dėl visa pikto galėtų apsidrausti, jei nepasiseks asmeninis gyvenimas Lietuvoje. Šiuo atveju teismui nurodžius, jog pagal santuokos liudijimą, esantį byloje, su dabartine žmoną pareiškėjas susituokė 2007 m. kovo 10 d. Atsižvelgiant į tai, teismui pareiškėjo paklausus, ar pastarajam dar iki 2011 m. nebuvo aišku, kaip susiklostys jo asmeninis gyvenimas ir kodėl jau 2011 m. tapo tai aišku, pareiškėjas nurodė, kad taip galvojo ne jis, o Rusijos įmonės direktorius. VSD atstovui paprašius pareiškėjo patikslinti, ar pastarasis nuo 2007 m. iki 2011 m. dar faktiškai dirbo Rusijoje, atsakė, kad taip, buvo komandiruotės. Paklausus, kokiu dažnumu vykdavo į komandiruotes, atsakė, kad vieną kartą per metus ar pusantrų metų. Iš viso buvo 3 komandiruotės. Paklausus pareiškėjo, ar Rusija turėjo pagrindą karinėmis priemonėmis užpulti Ukrainą, pareiškėjas atsakė, kad, jo nuomone, ne. Taip pat paklausus, kam turi priklausyti Krymas, pareiškėjas nurodė, kad Ukrainai. VSD atstovui taip pat paklausus, ar Rusija kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai, pareiškėjas nurodė, jog turbūt. Paklaustas, kaip pareiškėjas vertina tai, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas yra išdavęs Putino arešto orderį dėl Ukrainos užpuolimo ir ten keliamų tikslų, nurodė, jog vertina teisingai.

8. Baigiamojoje kalboje pareiškėjas dėl savo pozicijos dėl referendumo papildomai paaiškino, kad neteigė jog tai buvo teisėta, o tik bandė paaiškinti, kuo jis ankščiau vadovaudamasis manė, kad jis buvo teisėtas. Pažymėjo, kad apklausoje pasakė, kad tai buvo klaidinga nuomonė. Taip pat nurodė, jog 1989 metais į karo kolegiją įstojo su tikslu tapti jūros pareigūnu. Pažymėjo, kad pagal savo specialybe turėjo būti naru. Dėl kontraktinės tarnybos, papildomai nurodė, jog tuomet buvo jaunas ir tai buvo tiesiog profesinis tęsinys po mokslų, o kaip kas buvo įforminta buvo sunku pasakyti.

9. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu baigiamojoje kalboje pažymėjo, jog visų pirma tai istorinis kontekstas. Paaiškino, jog 1995 metais, kai pareiškėjas nutraukė tarnybą, Rusijos Federacija buvo laikoma demokratine šalimi, todėl vertinimas, jog tai gali suponuoti grėsmę Lietuvos Respublikai, yra nepagrįstas ir pritemptas. Taip pat pažymėjo, jog skundžiami Sprendimai nėra individualizuoti, t. y. panaudotos standartinės frazės, standartinės nuorodos į bylas, kurios visiškai neatspindi susidariusios situacijos.

Atsiliepimas

10. Atsakovas MD pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. MD nurodo, kad papildomos apklausos metu, paprašė pareiškėją pateikti išsamesnį paaiškinimą dėl jo pasirinkto atsakymo į klausimyno klausimą dėl Krymo priklausomybės Rusijos Federacijai. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jo nuomone Krymas priklauso Rusijai, galbūt ji yra klaidinga. Jei jį kas nors įtikins, kad yra kitaip, jis pakeis savo nuomonę. Teigia, jog užsienietis pasakojo, kad tarnavo Kryme (Sevostopolyje), teigė, jog žino žmonių nuotaikas. Jo nuomone, referendumas buvo teisėtas, jei būtų neteisėtas, tuomet kiltų neramumai ir vyktų karinai veiksmai, kaip Donbase, tačiau ten (Kryme) jau seniai yra ramu. Kariniams veiksmams užsienietis nepritaria, teigia, kad bet koks karas yra blogai. Pažymi, jog į klausimą ar Rusija turėjo pagrindą vykdyti tokius veiksmus prieš Ukrainą, užsienietis neatsakė, tik teigė, kad politika yra purvinas reikalas ir jis nenori to aptarinėti.

12. Teigia, jog MD duomenimis pareiškėjas Šengeno ar Lietuvos nacionalinių vizų neturėjo, nuo 2007 m. rugsėjo 11 d. iki 2023 m. rugpjūčio 14 d. turėjo galiojančius leidimus gyventi. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės (toliau – ir VSDFV) sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2008 m. sausio 11 d. dirba skirtingose Lietuvos įmonėse. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis 2007 m. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete, nepilnamečių vaikų neturi.

13. Nurodo, jog pareiškėjas skunde nesutinka su MD Sprendimais, nes jis nesuprato klausimyno klausimo apie Krymo priklausomybę. MD teigia, kad šie pareiškėjo skundo teiginiai yra nepagrįsti. Mano, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Paaiškina, kad minėto klausimo formuluotė „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėai) priklauso Krymas“ reiškia - kaip asmuo mano, kokia yra jo personalinė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią poziciją. Pažymi, kad Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra akivaizdi, t. y., Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Rusijos Federacijos armija neteisėtai yra įžengusi į Krymo teritoriją ir ten vykdo karo nusikaltimus. Mano, kad klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes. Pabrėžia, kad pareiškėjo atsakymus klausimyne patvirtina pareiškėjo apklausos metu išsakyti teiginiai.

14. Nurodo, jog, priimdamas ginčijamą Sprendimą 2, vadovavosi kompetentingos institucijos VSD 2023 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 18-3956 MD (toliau – ir Išvada) dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės (toliau – ir UTPĮ), išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. MD pažymi, jog nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai MD nurodo, kad priimdamas sprendimus remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. MD šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.

15. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas 2 priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo: sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (jo pateiktus atsakymus), iš atliktų veiksmų (pateiktų atsakymų) galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjo pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad taip pat buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Nurodo, kad tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad ginčijamame Sprendime 1 buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą.

16. Be kita ko MD nurodo, kad ginčijamame Sprendime 2 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas 2 atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

17. Taip pat mano, ginčijamame Sprendime 2 yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo pozicija). Teigia, jog reikalavimas, kad užsienietis būtų atlikęs konkrečius veiksmus, keliančius grėsmę valstybės saugumui, yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai ir pernelyg rizikingas esant tokiai geopolitinei situacijai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui migracijos teisės kontekste.

18. Atsižvelgiant į visa tai teigia, jog teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą 2.

19. MD atstovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl Krymo priklausymo Rusijai ir jo nuomone įvykdyto teisėto referendumo ir tai, kad šie teiginiai pasak pareiškėjo gali neatitikti tikrovės, šiuo atveju neturi reikšmės, nes pareiškėjo nuomonė tiek klausimyne, tiek vykdytoje apklausoje, nesikeitė. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas net ir neturėdamas tiesioginės galimybės žiūrėti Rusijos Federacijos televizijos ir turėdamas visą prieigą prie Lietuvos Respublikos žiniasklaidos, išimtinai atkartojo tik Rusijos Federacijos žiniasklaidos skleidžiamą poziciją dėl Krymo priklausomybės, tokiu būdu demonstruodamas ypatingą lojalumą Rusijos Federacijai. Pažymėjo, jog pareiškėjo pasisakymai, kad pastarasis atliko kontraktinę karinę tarnybą Rusijos Federacijoje, yra labai svarbūs šioje byloje, nes tai atskleidė dvi aplinkybes – pirma, kad pareiškėjas, pildydamas MD klausimyną, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją tuo aspektu, jog pareiškėjas klausimyne nurodė, kad atliko ne kontraktinę o privalomąją karinę tarnybą, o antra, tas faktas, kad pareiškėjas atliko kontraktinę tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje, analogiškose bylose yra vertinamas, kaip savarankiškas pagrindas, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Papildomai pažymėjo, kad MD pats savarankiškai negalėjo patikrinti, ar pareiškėjas kariuomenėje tarnavo pagal kontraktą ar kaip privalomojoje tarnyboje, todėl teigdamas informaciją VSD, nežinojo, kad pareiškėjas tarnavo pagal kontraktą. Atkreipė dėmesį, kad tarnyba kariuomenėje buvo vertinama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje Nr. eA-2006-520/2023 ir 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje Nr. eA-2156-629/2023. Nurodė, jog vienoje iš šių bylų yra netgi panašus laikotarpis, kai asmuo kontraktinę tarnybą ir buvo vertinama, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui vien dėl šios priežasties.

20. MD atstovas teismo posėdyje baigiamojoje kalboje pažymėjo, kad pareiškėjas nepaneigė, kad Rusijos Federacijos kariuomenėje tarnavo pagal kontraktą, taip pat, atsakinėdamas į klausimyno 3 klausimą pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, nurodydamas, jog atlikinėjo privalomąją karinę tarnybą, kai apie kontraktinę tarnybą kariuomenėje turėjo nurodyti klausimyno 2 klausime. Atsižvelgiant į tai ir LVAT praktiką, manė jog šios aplinkybės, paaiškėjusios posėdžio metu, yra papildomas pagrindas dėl ko pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu nepaneigė, jog pripažįsta Krymo okupacijos legitimumą ir tai, kad jis teismo posėdžio metu teigė pakeitęs savo nuomone, neturi įtakos ginčijamų Sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėjo, jog ginčijami Sprendimai yra individualizuoti. Paaiškino, jog įvertinęs iš VSD gautus grėsmės valstybės saugumui kriterijus, pareiškėjo atsakymą į klausimyno 11 klausimą ir pareiškėjo Lietuvos Respublikoje gyvenimo trukmę, jo socialinius, ekonominius ryšius, priėmė individualizuotus sprendimus. Taip pat pažymėjo, jog Sprendimo 2 individualizavimą patvirtina ir tai, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne 5 metus, tačiau 30 mėnesių, kas parodo, jog buvo įvertintas sprendimo proporcingumas.

Atsiliepimas

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. VSD nuomone, skundžiami MD Sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

23. Paaiškina, kad pareiškėjas, leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūros metu pildydamas MD parengtą klausimyną, pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Papildomai pareiškėjas įrašė dvi pastabas: „istoriškai“ ir „Krymo gyventojai referendumo būdu priėmė sprendimą prisijungti prie Rusijos“. Tikslindamas klausimyne pateiktą informaciją, pareiškėjas žodinės apklausos metu patvirtino, kad, jo nuomone, Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad, jo įsitikinimu, referendumas Kryme buvo teisėtas. Pareiškėjas vengė aiškiai ir konkrečiai atsakyti į klausimą, ar Rusija turėjo pagrindą vykdyti karinius veiksmus Ukrainoje, atsakydamas tik abstrakčiomis frazėmis „bet koks karas yra blogai“, „politika – purvinas reikalas“ ir pan. Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl Rusijos įvykdytos karinės agresijos Ukrainoje ir jos teritorijos okupacijos pateisinimo visiškai atitinka Rusijos valdančiojo režimo propagandines nuostatas. Pažymi, kad nors formaliai pareiškėjas klausimyne pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, tačiau apklausos metu išsakyta pareiškėjo pozicija paneigia tokį atsakymą.

Motyvuojamoji dalis

24. Atsižvelgiant į tai nurodo, jog pateikė Išvada, kad atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, užsieniečių, pritariančių Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

25. Nurodo, jog jei užsienietis, pildydamas MD parengtą klausimyną, teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ ir (ar) atsakydamas į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai priklauso Krymas?“, nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. VSD vertinimu, tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

26. Paaiškina, kad pareiškėjas, pildydamas MD parengtą klausimyną ir atsakydamas į apklausos metu užduotus klausimus, išreiškė paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, mano, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.

27. Teigia, jog šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo Rusijos režimui palankios ir palaikančios pažiūros kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo pratęsiami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad šioje situacijoje (Rusijos karinės agresijos Ukrainoje sąlygomis bei esant išreikštam pareiškėjo palankumui Rusijos režimui) leidimas nuolat gyventi pareiškėjui turėjo būti pratęstas automatiškai.

28. Pabrėžia, kad pareiškėjo sąmoninga pozicija teisinant ne tik Rusijos (t. y. valstybės, kurios pilietis yra pareiškėjas ir kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai) įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, Rusijos įvykdytus karo nusikaltimus, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas, reikšdamas palankumą Rusijos režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

29. VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, MD neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Pabrėžia, kad MD Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

30. VSD atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog pilnai palaiko VSD atsiliepimą ir jame išdėstytus argumentus. Baigiamojoje kalboje papildomai paaiškino, kad trūksta pareiškėjo pozicijos nuoseklumo. Paaiškino, kad, visų pirma, savo poziciją pareiškėjas nurodė pildydamas klausimyną, vėliau ją patvirtino žodinės apklausos metu, o teismo posėdžio metu šią poziciją jau keitė.

Teismas konstatuoja:

31. Byloje ginčas kilo dėl MD Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašo: 1) panaikinti MD Sprendimą 1; 2) įpareigoti MD iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) panaikinti MD Sprendimą 2.

32. Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad:

32.1. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas 2007-03-10 Lietuvoje sudarė santuoką su I. V. (kuri po santuokos G. pavardę). Nuo 2007-09-11 Lietuvos Respublikoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, išduotais šeimos susijungimo pagrindu. Nuo 2008-01-11 iki šiol dirba Lietuvoje.

32.2. Į bylą pareiškėjas pateikė: 1) valstybės įmonės Registrų centras 2020-01-17 pažymos Nr. 502935 nuorašą, 2023-10-16 Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo nuorašą, iš kurių matyti, kad 2014-02-26 įregistruota UAB „Poseidono narai“, kurios vadovas ir vienintelis akcininkas yra pareiškėjas; 2) UAB „Poseidono narai“ 2022 metų balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos nuorašus, iš kurių matyti, kad įmonė įsiskolinimų neturi, dirba pelningai; 3) Suminės priskaitymų-atskaitymų suvestinės nuo 2021-01-01 iki 2023-09-30 nuorašą, iš kurio matyti, kad UAB „Poseidono namai“ dirbo 6 darbuotojai: 4 narai (pagrindinis darbas) ir 2 darbuotojai (nepagrindinis darbas); 4) 2021-06-10 tarp UAB „Poseidono namai“ ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos sudarytos Rangos darbų pirkimo-pardavimo sutarties nuorašą, iš kurio matyti, kad UAB „Poseidono narai“ įsipareigojo savo rizika, lėšomis ir medžiagomis atlikti VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos patikėjimo teise valdomų krantinių povandeninės dalies remonto darbus pagal pateiktas technines užduotis, sutarties 2.1 papunktyje nurodyta, kad ji įsigalioja pasirašius abiem šalims ir galioja ne ilgiau nei 2 metus; 5) Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Dauparų-Kvietinių seniūnijos 2023-10-17 pažymos Nr. (2023-264-PS)-112 nuorašą, iš kurio matyti, kad sutuoktiniai I. G. ir M. G. savo gyvenamąją vietą yra deklaravę (duomenys neskelbtini) pareiškėjas minėtu adresu gyvenamąją vietą yra deklaravęs nuo 2017-06-26; 6) 2023-10-16 elektroninis laiškas, kuriame pareiškėjui dėkojama už pagalbą Caritas organizacijai; nurodyta, kad pareiškėjo pagalba savanoriaujant, kai jis dovanoja savo laiką, transporto priemonę ir kurą, yra labai didelė parama, ypatingai, kai reikia pervežti baldus ar kitus didelius daiktus. Byloje yra duomenys, kad Lietuvoje nuo 2022-11-21 gyvena pareiškėjo motina Ukrainos pilietė L. H. Su leidimu laikinai gyventi, išduotu laikinosios pasaugos Lietuvoje pagrindu.

32.3. Pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

32.4. Pareiškėjas užpildė klausimyną. Atsakydamas į klausimyno 1 klausimą, kuris suformuluotas taip: „Nurodykite savo išsilavinimą, kada ir kokią (-ias) mokymo įstaiga (-as) baigėte? Kokia (-ias) specialybes (-es) įgijote?“ pareiškėjas nurodė, kad 1989 – 1994 m. mokėsi Aukštojoje Lenino ordino karinėje jūrų F. E. Dzeržinskio vardo mokykloje ir įgijo aukštąjį išsilavinimą, inžinierius-laivų statytojas, specializacija – gelbėjimo darbų ir darbų po vandeniu. Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą, kuris suformuluotas taip: „Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)“ pareiškėjas nurodė, kad nuo 1995 m. iki 1996 m. dirbo, Rusijoje, Baltiyskiy gamykloje, naru; nuo 1997 m. iki 1998 m. nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje Rusijoje; nuo 1998 m. iki 2000 m. dirbo Rusijoje, Rusagro-Baltika, vadybininku; nuo 2000 m. iki 2001 m. dirbo Rusijoje verslininku; nuo 2001 m. iki 2002 m. dirbo Rusijoje, Podvodrechstroi-1, naru; nuo 2002 m. iki 2011 m., dirbo Rusijoje, GT Inspekt, povandeninių darbų specialistu; nuo 2008 m. iki 2015 m. dirbo Lietuvoje, GETLEIT, naru; nuo 2015 m. iki 2023 m. dirba UAB „Poseidono namai“, direktoriumi. Atsakydamas į klausimyno 3 klausimą, kuris suformuluotas taip: „Ar esate atlikęs privalomąją karinę tarnybą? Jeigu taip, pateiki informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybės, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis)“, pareiškėjas nurodė, jog 1994-1995 m. atliko karinę tarnybą kariniame jūrų laivyne, buvo povandeninių darbų grupės vadas, leitenantas; tarnybos atsisakė dėl etatų mažinimo. Klausimyno 10-tas klausimas suformuluotas taip: „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems karinimas veiksmams Ukrainos teritorijoje? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 10-tą klausimyno klausimą yra du: „Taip“ arba „Ne“. Klausimyno 11 klausimas suformuluotas taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą“. Galimi atsakymai į 11-tą klausimą yra du: „Ukrainai“ arba „Rusijos Federacijai“. Pareiškėjas į klausimyno 10-tą klausimą atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą, atsakė, kad Krymas priklauso Rusijai 1) istoriškai; 2) Krymo piliečiai referendumo keliu priėmė sprendimą prisijungti prie Rusijos.

32.5. VSD Išvadoje nurodyta, jog jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pabrėžta, jog Rusija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. VSD vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, užsieniečių, pritariančių Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

32.6. 2023-07-19 įvyko pokalbis tarp pareiškėjo ir MD atstovo. Pokalbio metu pareiškėjas paaiškino, kad 2007 metais susituokė, tada kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje ir persikraustė į Lietuvą, vaikų su sutuoktine neturi. Paklaustas, ką mano apie Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos teritorijoje, pareiškėjas paaiškino, kad jo požiūris į karą neigiamas; ten pareiškėjo giminės, kuriuos jis dabar ir čia kviečia, jie buvo atvykę ir iš Charkovo priėmė šeimą irgi; jie pokalbio metu yra Klaipėdoje; bet koks karas yra blogai. Paaiškino, kad pats yra ukrainietis. Paklaustas, kaip atsidūrė Rusijoje, paaiškino, kad gimė Tarybų Sąjungoje, Ukrainos teritorijoje; įstojo į karo mokyklą esant Tarybų Sąjungai, o baigė esant Rusijai; atitinkamai gavo paskyrimą, tapo Rusijos armijos karininku, gavo paskyrimą baigęs tarnybą; pirma žmona buvo rusė iš Sankt Peterburgo; atitinkamai tapo Rusijos Federacijos piliečiu; pareiškėjas ukrainietis, jo mama rusė, tėtis ukrainietis; pirma žmona rusė, antra žmona lietuvė; pas pareiškėją pilnai trečias internacionalas. Paklaustas, ar turėjo Rusijos Federacija pagrindą vykdyti tokius veiksmus prieš Ukrainą, pareiškėjas paaiškino, kad čia jis nepasakys, politika, jo nuomone; jo nuomonė, ji gali būti klaidinga; politika tai nešvarus dalykas, jis nenori to aptarinėti; paaiškino, kad tai, jog anketoje pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, yra pareiškėjo nuomonė, galbūt ji klaidinga; kas nors pareiškėją įtikins pakeisti nuomonę, ar dar kas nors, jis iki tol sakė, kad nenorėjo atsakinėti į šį klausimą; nors pareiškėjas ukrainietis, na jis mano taip; pareiškėjas tarnavo Kryme Sevastopolyje, žino liaudies nuotaikas, kokios ten buvo. Dėl to, kad pareiškėjas parašė, kad Krymo piliečiai nusprendė referendume, kad jie turi prisijungti prie Rusijos, paklausus, ar pareiškėjo nuomone šis referendumas buvo teisėtas, pareiškėjas paaiškino, kad jo nuomonė, kad taip; kas, kur teisus, kas kaltas, čia toks reikalas; jei gilintis, pareiškėjas mano, kad jei referendumas būtų neteisėtas ar dar kažkas, ten būtų sujudimai, būtų karo veiksmai, tokie pat kaip Donbase; o ten viskas taikiai ramiai, jau Dievas žino kiek metų. Paklausus, kas formuoja pareiškėjo nuomonę, paaiškino, kad per įvairius kanalus seka karo veiksmus; yra daug nuomonių, kur yra tiesa, tai vienam Dievui žinoma. Pareiškėjas paaiškino, kad tai jo nuomonė, galbūt ji klaidinga, bet jei jį kas nors įtikins pakeisti nuomonę, jis pakeis savo nuomonę.

32.7. MD, atsižvelgdama į VSD Išvadą, 2023-09-11 priėmė Sprendimą 1, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (pareiškėjas neteisėtai okupuotą suverenios Ukrainos valstybės teritorijos dalį – Krymo pusiasalį – priskiria Rusijos Federacijai, tokiu būdu išreikšdamas palaikymą Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, todėl tokio asmens buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui). Sprendimas 1 priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Sprendime 1 nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, tiek pildydamas klausimyną, tiek apklausos metu, nepaneigė pasirinkto atsakymo, nepakeitė sąmoningos pozicijos, pasireiškiančios neteisėtai okupuotos Ukrainos teritorijos priskyrimu Rusijai ir vadovaujantis VSD Išvadoje pateikta informacija, yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas tokiu būdu išreiškia palaikymą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai ir, kad yra reali tikimybė, jog pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. MD vertinimu, faktas, kad pareiškėjas, beveik 16 metų gyvendamas Lietuvoje, iki šiol nėra kreipęsis dėl leidimo nuolat gyventi ir tai, kad Krymo aneksijos klausimu jis pateikė savo nuomonę, nesuderinamą su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir tvirta parama Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintai sienų neliečiamybei, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Aplinkybė, kad, užsieniečio teigimu, jis yra priglaudęs šeimą iš Ukrainos ir Lietuvoje šiuo metu gyvena jo motina Ukrainos pilietė su leidimu laikinai gyventi, nepaneigia jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Taip pat Sprendime 1 nurodyta, jog įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliete, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas bei negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė. MD vertinimu, atsisakymas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse. Sprendime 1 nurodyta, jog tai, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė savaime nesuteikia jam teisės gauti leidimo laikinai gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Pabrėžta, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. EŽTT savo praktikoje pripažino, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinamas bent vienu EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje išvardintu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Pagal EŽTT praktiką, EŽTK 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Nurodyta, jog pagal teismų praktiką, pakanka, kad šeima galėtų gyventi ir kitoje, pavyzdžiui, užsieniečio kilmės valstybėje. Vadinasi, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjo, kurio gyvenimas Lietuvoje VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, sutuoktinė galėtų išvykti kartu su juo į Rusijos Federaciją. Pabrėžta, jog MD neturi duomenų, kad užsieniečio sutuoktinė galėtų būti neįleista į Rusijos Federaciją. Pažymėta ir tai, kad duomenų apie nepilnamečius vaikus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, MD neturi. Atsižvelgiant į visą tai konstatuota, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima teisės pareiškėjui gyventi kartu su sutuoktine. MD vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama.

32.8. 2023-09-13 MD priėmė Sprendimą 2, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi. Sprendime 2 nurodyta, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o papildomos apklausos metu teigė, kad jo nuomone Krymas priklauso Rusijai, tačiau jei jį kas nors įtikins, jog yra kitaip, pakeis savo nuomonę. Sprendime 2 taip pat pažymėta, jog pareiškėjas pasakojo, kad tarnavo Kryme (Sevostopolyje), teigė, jog žino žmonių nuotaikas. Jo nuomone, referendumas buvo teisėtas, jei būtų neteisėtas, tuomet kiltų neramumai ir vyktų karinai veiksmai, kaip Donbase, tačiau ten (Kryme) jau seniai yra ramu. Kariniams veiksmams užsienietis nepritaria, teigia, kad bet koks karas yra blogai. Į klausimą ar Rusija turėjo pagrindą vykdyti tokius veiksmus prieš Ukrainą, užsienietis neatsakė, tik teigė, kad politika yra purvinas reikalas ir aš nenoriu to aptarinėti. Įvertinus šias aplinkybes, Sprendime 2 padarytina išvada, kad užsienietis yra lojalus Rusijos režimui ir remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir šio užsieniečio asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pateisintas tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė ir pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sprendime 2 pažymėta, jog nors užsienietis nuo 2007 m. gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi ar Lietuvos Respublikos pilietybės, akivaizdu, jog jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Taip pat pabrėžta, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. Taip pat Sprendime 2 nurodyta, kad uždraudimas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

33. UTPĮ (redakcijoje aktualiu ginčui laikotarpiu) nustatyta:

33.1. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD (4 straipsnio 4 dalis). MD, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), privalo gauti VSD įvertinimą, ar nėra UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (4 straipsnio 5 dalis). VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas UTPĮ nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja MD, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (4 straipsnio 7 dalis).

33.2. Išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

33.3. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (50 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

33.4. Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (133 straipsnio 5 dalis).

34. Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

35. LVAT praktikoje konstatuota:

35.1. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., be kita ko, LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010; LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018; LVAT 2109-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; LVAT 2023-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

35.2. Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015).

35.3. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (LVAT 2015-06-10 nutartis byloje Nr. A-1814-858/2015).

35.4. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2109-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

35.5. Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07; LVAT 2019-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

35.6. Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl UTPĮ vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; LVAT 2019-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

35.7. Sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Akcentuotina, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr. LVAT 2023-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023-04-05 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).

36. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

37. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, kurio 14 punkte teigiama, kad: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

38. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimai iš esmės grindžiami viena aplinkybe, jog pareiškėjas nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir tokiu būdu yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neva pritaria Rusijos karinei agresijai ir kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui; pareiškėjas mano, jog tai yra laisvai ir tendencingai traktuojamos aplinkybės, kurios neatspindi jo faktinio požiūrio. Pareiškėjas paaiškina, kad nekvestionuoja Ukrainos teritorinio vientisumo su visomis šiuo metu Rusijos okupuotomis teritorijomis; į klausimą apie Krymo pusiasalio priklausomybę pareiškėjas atsakė kaip į fakto klausimą, o ne į politines ar teisines šio klausimo implikacijas. Pažymi, kad Sprendimai nepagrįsti nei teisiniais argumentais, nei faktinėmis aplinkybėmis; tendencingas aplinkybių traktavimas ir prielaidos negali būti pagrindas priimti Sprendimus. Pareiškėjas nekelia jokio pavojaus Lietuvos Respublikos valstybės interesams.

39. Byloje nustatyta, kad MD, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi VSD Išvada, kurioje VSD, atlikusi pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, pateikė savo vertinimą. VSD, įvertinus paties pareiškėjo (pildant MD pateiktą klausimyną) nurodytą aplinkybę, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, Išvadoje konstatavo, kad, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, užsieniečių, pritariančių Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

40. Kaip matyti iš UTPĮ 4 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, VSD (ne MD) yra įgaliotas vertinti, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; MD, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti VSD įvertinimą, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismo vertinimu, jeigu įstatyme yra nustatyti konkrečios valstybės institucijos/įstaigos įgaliojimai, ši valstybės institucija/įstaiga negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai valstybės institucijai/įstaigai, kitos valstybės institucijos/įstaigos negali jų perimti.

41. Nagrinėjamomis aplinkybėmis mutatis mutandis svarbūs ir EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus (angl. apology of crime), kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (2019 m. sausio 8 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08). Šie kriterijai yra svarbūs aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir nagrinėjamu atveju.

42. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitinkinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė. Vadinasi, nagrinėjamas į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui.

43. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ypač svarbi LVAT praktika, suformuota LVAT 2023-06-21 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, kurioje buvo vertinamos aplinkybės, susijusios su Rusijos Federacijos piliečio atsakymu į klausimyno 11 klausimą ir atsakymo paaiškinimu labai panašiu kaip nagrinėjamoje administracinėje byloje. Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes, neturi pagrindo nukrypti nuo LVAT 2023-06-21 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, suformuotos praktikos.

44. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nekvestionuoja Ukrainos teritorinio vientisumo su visomis šiuo metu Rusijos okupuotomis teritorijomis įskaitant Donbaso, Donecko regionus bei Krymo pusiasalį ir, kad atsakydamas į klausimą dėl Krymo padėties atsakė tiesiog kaip į fakto klausimą, o ne į politines ar teisines šio klausimo implikacijas, tačiau, įvertinusi bylos medžiagą (ypač pareiškėjo atsakymus į klausimyno klausimus, atsakymo į klausimyno 11 klausimą paaiškinimus, pokalbio su MD atstove pateiktus paaiškinimus, paaiškinimus pateiktus teismo posėdžio metu), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas aiškiai suprato klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ turinį ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. Taip pat pareiškėjas, akivaizdžiai žinodamas susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydamas į pastarąjį klausimą, išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją, t. y. nurodė, jog tiek istoriškai Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tiek ir Krymo gyventojai referendumo būdu priėmė sprendimą prisijungti prie Rusijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepaisant to, jog pareiškėjas yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Nors ir nėra tikslios sąvokos palaikymas, demonstruojamas Rusijos vyriausybės veiksmams ir politikai, apibrėžties, ji gali būti suprantama, kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis.

45. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina per teismo posėdį naujai paaiškėjusias aplinkybes tuo aspektu, jog pareiškėjas Rusijoje atliko ne privalomąją karinę tarnybą, o visgi tarnyba Rusijos Federacijos kariuomenėje atliko pagal kontraktą. Pažymėtina, kad šios informacijos pareiškėjas aiškiai ir tiksliai nenurodė nei pildydamas MD pateiktą klausimyną, nei vykdytos apklausos metu.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgdama į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi), vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir MD atliktu, pareiškėjo aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo sąmoninga pozicija dėl įvykdytos neteisėtos Ukrainos teritorijos aneksijos sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

47. Taip pat akcentuotina ir tai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui nekeičia ir tai, kad jis, atsakydamas į klausimyno 10 klausimą, nurodė, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje. Pastarasis atsakymas tik patvirtina selektyvų pareiškėjo požiūrį į Ukrainos atžvilgiu Rusijos vykdomą agresiją ir atskirus šios agresijos epizodus, kurie pripažinti akivaizdžiai neteisėtais ir keliančiais grėsmę Lietuvos valstybingumui.

48. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog Lietuvoje yra sukūręs tvirtą ir darnią šeimą su Lietuvos Respublikos piliete. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Šiuo apsektu pabrėžtina, kad MD įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kad pareiškėjas su sutuoktine neturi nepilnamečių vaikų.

49. Atsižvelgus į visą tai, darytina išvada, kad MD ginčijamu Sprendimu 1 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendime 1 pagrįstai konstatuota, kad susiklosčiusių egzistencinių išorinių grėsmių Lietuvos valstybingumui kontekste pareiškėjo, kuris sąmoningai ir nedviprasmiškai pateisina Rusijos įvykdytą ir vykdomą agresiją prieš suverenią valstybę (Ukrainą), t. y. pateisina neteisėtą Krymo aneksiją, gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, MD pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.

50. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo prašymas panaikinti Sprendimą 1 atmestinas kaip nepagrįstas, taip pat kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo prašymas įpareigoti MD iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

51. MD priėmė Sprendimą 2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos.

52. Kriterijus, kurie turėtų̨ būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų̨ vertinimo tvarką apibrėžia kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Kriterijų̨ vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą̨ uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę̨ valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę̨ valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

53. Atsižvelgiant į teismo motyvus, kuriais remiantis padaryta išvada, kad nėra pagrindo naikinti Sprendimo 1, į tai, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgiant į UPTĮ 133 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismo vertinimu, nėra pagrindo naikinti ir Sprendimo 2, nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises ir kad Sprendime 2 nustatytas 30 mėnesių uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.

54. Teismo vertinimu, Sprendimuose aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, teisės aktai, motyvai, kuriais remiantis priimti Sprendimai.

55. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. G. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Indrė Pukanasytė-BiekšėGediminas UžubalisIndrė Žvaigždinienė