- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-11
- Bylos Nr.
- eA-1529-552/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00766-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 25S105851 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. gruodžio 9 d. prašymą; 2) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 25S114311 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
Šalies argumentai
2.1. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2024 m. gruodžio 9 d. pateiktą prašymą, kuriuo jis prašė pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes baigiasi jo galiojimo laikas, Sprendimu Nr. 1 nusprendė nepakeisti leidimo nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 15 d. Sprendimu Nr. 2 nusprendė panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Taigi, Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu priėmė du tarpusavyje neatsiejamai susijusius sprendimus, grindžiamus tapačiais teisiniais bei faktiniais pagrindais, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
2.2. Sprendimuose atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2025 m. kovo 20 d. raštu Nr. 18-3189 pateikė išvadą (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog VSD vertina, kad asmens (pareiškėjo) gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pakeitus leidimą gyventi Lietuvoje, asmuo gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
2.3. Pareiškėjui būnant (duomenys neskelbtini) metų mirė tėvas, o po metų mirė motina. Likus našlaičiu pareiškėjui tėvus atstojo brolis, tuo metu buvęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, kurio globojamas jis sulaukė pilnametystės. Pareiškėjas, baigęs (duomenys neskelbtini) civilinės aviacijos technikos mokyklą, pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) oro uoste, (duomenys neskelbtini) (dirbo civilinėje aviacijoje), kur susipažino su savo būsima sutuoktine T. Ž., kurios šeima gyveno šiame šiauriniame mieste po to, kai iš kalėjimo buvo paleistas jos tėvas J. Ž., kuris buvo nuteistas (duomenys neskelbtini) už dalyvavimą (duomenys neskelbtini). J. Ž. motina ir sesuo buvo ištremtos į (duomenys neskelbtini) sritį, kur išbuvo nuo (duomenys neskelbtini). Sovietų valdžia jų tremties nepripažino, todėl močiutei pensija nebuvo paskirta – ją rėmė sūnus, kas mėnesį siųsdamas pinigus iki jos mirties (duomenys neskelbtini). Močiutė gyveno Lietuvoje kartu su neįgalia dukra, kuri tremties metu prarado klausą. Pareiškėjas, sukurdamas šeimą su sutuoktine (duomenys neskelbtini), net ir žinodamas jos šeimos istoriją, kaip „liaudies priešo“ dukros, vadovavosi žmogiškosiomis ir moralinėmis vertybėmis, o ne konjunktūriniais interesais, nors tai galėjo turėti įtakos pareiškėjo darbe ir užimamoms pareigoms ateityje. Pareiškėjas teigė, jog tai parodo, kad jis savo ateities nesiejo su tarnyba kariuomenėje. Pareiškėjas iš darbo oro uoste buvo atleistas (duomenys neskelbtini) metų pradžioje. Mažame šiauriniame miestelyje (duomenys neskelbtini) nebuvo įmanoma rasti darbo, reikėjo išlaikyti šeimą, kurioje augo ir dukra. Pareiškėjas nėra profesionalus kariškis, jis yra baigęs civilinę mokyklą, todėl ir tarnyba apsiribojo techniniu įrangos aptarnavimu. Pareiškėjas karo veiksmuose ar ginkluotuose konfliktuose nedalyvavo, nebuvo ruošiamas kariniams veiksmams, visą tarnybos laiką remontavo ir techniškai prižiūrėjo įrangą. Be to, laikotarpiu, kai pareiškėjas atliko tarnybą Rusijoje (1994–2007 m.), Rusijoje nebuvo agresyvios politikos Vakarų šalių atžvilgiu, Rusija net siekė įstoti į NATO. Pareiškėjo sutuoktinės abu tėvai mirė (duomenys neskelbtini) vasarą ir jie palaidoti (duomenys neskelbtini) represuotųjų kapinėse, į kurias 2016 m. jie vyko jau iš Lietuvos sutvarkyti kapaviečių. Pareiškėjas nurodė, kad tuo metu sutvarkė ne tik artimųjų kapavietes, bet ir atminimo vietą visiems represuotiems į tą kraštą asmenims. Pareiškėjas, sulaukęs pensinio amžiaus ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), išėjęs iš kariuomenės, grįžo dirbti į civilinę aviaciją ir dirbo (duomenys neskelbtini) oro uoste, kuris vykdė tik civilinę veiklą. Pareiškėjas pažymėjo, kad po 2008 m. krizės (duomenys neskelbtini) oro uoste darbo labai sumažėjo, kol galiausiai tiek sumažėjo, jog 2010 m. teko išeiti iš darbo. Tais pačiais metais pareiškėjas pradėjo dirbti mažoje civilinėje mokslinėje-techninėje įmonėje, kuri vykdė įrangos remontą ir modernizavimą tame pačiame kariniame dalinyje, kuriame tarnavo anksčiau. Pareiškėjo sutuoktinė ir dukra gavo Lietuvos pilietybę 2010 m. Po neteisėtos Krymo aneksijos 2014 m. tapus akivaizdu, kad Rusijoje įsigali diktatūra, pareiškėjas, nesutikdamas su Rusijoje vykdoma valstybės politika, kartu su visa šeima priėmė sprendimą persikelti gyventi į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui ir pardavė visą turėtą turtą Rusijoje bei iš šių lėšų 2014 m. nusipirko butą (duomenys neskelbtini) rajone, bei 2015 m. balandį su visa šeima, kartu su šunimi, atvyko nuolat gyventi į Lietuvą neturėdami jokių ketinimų ateityje išvažiuoti iš Lietuvos. Vėliau pareiškėjas įsigijo butą (duomenys neskelbtini) ir sodybą (duomenys neskelbtini) rajone, kurią dabar kapitaliai remontuoja. Nei pareiškėjas, nei jo šeimos nariai Rusijoje neturi jokio turto. Pareiškėjas su sutuoktine ir judviejų dukra nekilnojamąjį turtą įsigijo dukros vardu, kadangi jų mirties atveju turtas atitektų dukrai, nes ji yra vienturtė jų dukra.
2.4. Pareiškėjas nesutiko su sprendimais, nes jie yra nepagrįsti, priimti tinkamai neišanalizavus padarytos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo bei individualių faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo padėtimi. Pareiškėjas, apsigyvenęs Lietuvoje, 2015 m. pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirba iki šiol. Atsižvelgiant į UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą (lėktuvų, malūnsparnių bei sraigtasparnių, įskaitant ir karinių, remontas) VSD pareiškėjui neturėjo jokių pretenzijų. Pareiškėjo darbo užmokestis gaunamas minėtoje įmonėje yra pagrindinis jų šeimos pajamų šaltinis. Visi pareiškėjo vykimai į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką buvo išimtinai dėl asmeninių priežasčių ir tokių kelionių, priešingai nei teigia VSD, negalima laikyti nuolatinėmis. Pareiškėjas 2021 m. gavęs žinią, jog sunkiai susirgo brolis, važiavo jo aplankyti, nes dėl ligos buvo aišku, kad jam liko gyventi nedaug. Pareiškėjo brolis mirė (duomenys neskelbtini) mėnesį, tačiau jis dėl darbo komandiruotės negalėjo dalyvauti laidotuvėse, o netrukus prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą, kuris buvo didelis sukrėtimas, nes pareiškėjas yra kategoriškai prieš šį beprasmišką ir žiaurų karą. Kadangi praėjus metams po brolio mirties buvo būtina nuvykti ir sutvarkyti jo kapavietę, kilus baimei, kad užsitęsus Rusijos karui prieš Ukrainą, gali būti uždrausta iš viso vykti per valstybės sienas ir brolio kapavietė liks nesutvarkyta, pareiškėjas priėmė sprendimą nuvykti sutvarkyti brolio kapavietę. Pareiškėjas į Rusiją nusprendęs vykti per Baltarusiją, 2023 m. vasario 17 d. nuvyko į Baltarusiją autobusu Vilnius–Minskas, tačiau nebūdamas tikras, kad jam bus leista kirsti sieną ir įvažiuoti į Rusiją, iš anksto lėktuvo bilietų nepirko, o nuvykus į oro uostą paaiškėjo, jog bilietų kainos kelis kartus didesnės nei skelbiama internete, be to, pasirodė, kad Baltarusijoje nepriima (neaptarnauja) europinių banko kortelių, o turėtų grynųjų pinigų turėjo per mažai lėktuvo bilietui įsigyti. Pareiškėjas oro uoste buvo informuotas, kad į (duomenys neskelbtini) skristi pigiau iš Kaliningrado. Todėl tą pačią dieną, autobusu grįžo atgal į Lietuvą, o tai buvo vienintelė pareiškėjo kelionė į Baltarusiją. Pareiškėjui tik 2023 m. rugpjūčio mėnesį pavyko nuvykti į Sibirą iš Kaliningrado oro uosto ir sutvarkyti brolio kapą, pastatyti paminklą, o jokios kitos veiklos ar išorinių kontaktų Rusijoje jis neturėjo. Išskyrus gaunamas socialines išmokas (senatvės pensiją), pareiškėjo ryšiai su Rusija iš esmės nutrūkę, todėl teiginiai, kad pareiškėju gali būti pasinaudota Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojaliu ir patikimu Rusijos valdžiai asmeniu yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.
2.5. Pareiškėjas nurodė, kad jo šeima – sutuoktinė, kuri yra iš tremtinių, politinių kalinių šeimos, ir dukra – gyvena Lietuvoje, be to, sutuoktinė gauna 147,24 Eur pensiją iš (duomenys neskelbtini) centro, o dukra dirba (duomenys neskelbtini). Sutuoktinė ir dukra Lietuvos pilietybę gavo 2010 m. Pareiškėjui pirmasis leidimas nuolat gyventi Lietuvoje išduotas 2015 m. šeimos sujungimo pagrindu, be to, pastarasis leidimas buvo 2020 m. pratęstas (pakeistas). Pareiškėjas tiek leidimo gyventi suteikimo metu, tiek pratęsiant (pakeičiant) jį, Lietuvos institucijoms pateikė visus duomenis apie tarnybą kariuomenėje bei darbo vietas ir minėti duomenys nesikeitė nuo pat jų pateikimo. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, akcentavo, jog nepritaria Rusijos agresijai, kad Krymas priklauso Ukrainai. Pareiškėjas aiškiai išreiškė savo nuomonę ir lojalumą oficialiai Lietuvos ir kitų demokratinių valstybių pozicijai, be to, pareiškėjas pažymėjo, jog laikosi visų lietuviškų tradicijų, švenčia visas lietuviškas šventes.
2.6. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors sprendimuose paminėtos VSD pateiktos išvados, kuriose nurodyta mokslo ir technikos įmonė „(duomenys neskelbtini)“, esanti valstybės paramos gavėjų registre ir dirbanti Rusijos Federacijos gynybos ministerijos inžinerinės paramos sistemų kūrimo, diegimo ir priežiūros srityse, tačiau nėra aišku apie kokią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ akcentuojama, nes nėra nurodytas minėtos įmonės registracijos numeris. Pasak pareiškėjo, viešųjų šaltinių duomenimis, įmonių, turinčių pavadinimą „(duomenys neskelbtini)“, Rusijoje registruota ne viena ir ne dvi, bet daugiau kaip šimtas. Tuo metu, kai pareiškėjas dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ 2010–2015 m., minėta įmonė vykdė techninio pobūdžio darbus kariniame dalinyje, kuriame 1994–2007 m. pareiškėjas tarnavo, bet tuo metu darbus atliko kaip civilis. Pagal viešųjų šaltinių duomenis, įmonės, kurioje dirbo pareiškėjas, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys iš pareiškėjo darbo knygelės), o mokslo ir technikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, kuri yra valstybės paramos gavėjų registre, dirba Rusijos Federacijos gynybos ministerijos inžinerinės paramos sistemų kūrimo, diegimo ir priežiūros srityse bei turi Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos ministerijos išduotą ginklų ir karinės įrangos priežiūros licenciją registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Pastaroji įmonė registruota (duomenys neskelbtini), mieste, kuriame pareiškėjas niekada nebuvo ir šioje įmonėje niekada nedirbo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
4.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Rusijoje, kuris savo gyvenamąją vietą nuo 2015 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2015 m., o 2020 m. leidimas nuolat gyventi buvo pakeistas ir išduotas leidimas nuolat gyventi, galiojęs iki 2025 m. gegužės 22 d. Pareiškėjas 2025 m. sausio 3 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Migracijos departamente 2025 m. balandžio 3 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu jis nurodė, kad 1986 m baigė technikos aviacijos kolegiją ir įgijo (duomenys neskelbtini) specialisto specialybę, o nuo 1994 m. iki 2007 m. tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje, karinis laipsnis – (duomenys neskelbtini), specialybė – (duomenys neskelbtini) specialistas, sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų išėjo į pensiją, gauna karininko pensiją, o nuo 2007 m. iki 2010 m. dirbo (duomenys neskelbtini) oro uoste, darbo funkcija – sraigtasparnių aptarnavimas, paruošimas skrydžiui, be to, nuo 2010 m. iki 2015 m. dirbo mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ – energetinės įrangos eksploatavimo inžinierius, vykdė radiolokacijos stočių remontą ir modernizaciją, pareiškėjui minėtą darbą pasiūlė, nes jis tarnaudamas įgijo patirtį šioje srityje, tačiau pareiškėjas iš darbo išėjo, nes su sutuoktine, kuri 2010 m. atkūrė Lietuvos Respublikos pilietybę, 2015 m. persikėlė gyventi į Lietuvą.
4.2. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 20 d. gavo VSD Išvadą, kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o užsieniečiui leidimas nuolat gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas.
4.3. Migracijos departamentas akcentavo, kad neginčija fakto, jog pareiškėjas pateikė visą informaciją kreipdamasis dėl leidimo nuolat gyventi, tačiau atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą gyventi dėl jo galimos grėsmės valstybės saugumui, o ne dėl kažkokių jo atliktų veiksmų. Atsakovas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, bet ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui, o faktinė aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė ir dukra yra Lietuvos Respublikos pilietės, savaime nepaneigia jo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
4.4. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu buvo įvertinta pareiškėjo situacija ir jo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, iš kurių matyti, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Rusijoje, vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, turinčią ir Rusijos Federacijos pilietybę, su kuria 2015 m. atvyko gyventi į Lietuvą, o pareiškėjo sutuoktinė iki 2015 m. Lietuvoje niekada negyveno. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo sutuoktinė ir dukra yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietės, kurių gyvenamoji vieta šiuo metu yra deklaruota Lietuvoje, o pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 2015 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2015 m., o 2020 m. leidimas nuolat gyventi buvo pakeistas ir jis galiojo iki 2025 m. gegužės 22 d. Pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. buvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje ir mokamos draudžiamosios pajamos. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą nuolat gyventi, iš Lietuvos Respublikos vyko į Rusijos Federaciją, o dėl dažnų kelionių į Rusiją pareiškėjas tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
4.5. Pareiškėjas VSD buvo pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, todėl jo atsakymai į kitus klausimyno klausimus ar pasisakymai apklausos Migracijos departamente metu, kad nepalaiko Rusijos Federacijos pradėto karo prieš Ukrainą, o Krymas okupuotas neteisėtai, nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis buvusiais ilgalaikiais darbo santykiais. Pareiškėjo tarnyba Rusijos Federacijos kariuomenėje nebuvo trumpalaikė, truko ne mažiau kaip 13 metų, o tai reiškia, kad jo pasirinkimas nebuvo atsitiktinis ir fragmentiškas. Be to, pareiškėjas užėmė atsakingas pareigas, kurioms reikalingos specifinės žinios, atitinkamas išsilavinimas, o tai reiškia, kad jis turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs Rusijos Federacijai bei palaiko jos valdžią. Pareiškėjas tarnybą paliko tik sulaukęs pensinio amžiaus, jam mokama karininko pensija, o tai reiškia, jog su Rusijos Federacija asmenį sieja ryšiai, lemiantys gaunamas pajamas, jis dėl gaunamos karininko pensijos yra priklausomas nuo Rusijos režimo bei gali būti išnaudotas režimo tikslams įgyvendinti. Pareiškėjas, baigęs tarnybą, karjerą tęsė įmonėse, kurios susijusios su Rusijos Federacijos karine pramone, o tai reiškia, kad jo profesijos ir darbo pasirinkimas buvo kryptingas, matyti aiški karjeros linija.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. VSD atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
6.1. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia jį atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2025 m. kovo 20 d. Migracijos departamentui pateikė Išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis) 1994–2007 m. tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje, 2007–2010 m. dirbo Rusijos (duomenys neskelbtini) oro uoste (Federalinėje valstybinėje unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“), 2010–2015 m. dirbo Rusijos AO mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. VSD pažymėjo, kad Rusijos (duomenys neskelbtini) oro uostas yra neaktyvus karinės oro gynybos aerodromas, AO mokslo ir technikos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ užsiima mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra gamtos ir technikos mokslų srityje, be to, ji yra valstybės paramos gavėjų registre, dirba Rusijos Federacijos gynybos ministerijos inžinerinės paramos sistemų kūrimo, diegimo ir priežiūros srityse, turi Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos ministerijos išduotą ginklų ir karinės įrangos priežiūros licenciją. Pagal viešai skelbiamus duomenis, Mokslo ir technikos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ akcinės bendrovės teisinę formą įgijo 2019 m. kovo 27 d., o iki tol jai buvo suteiktas uždarosios akcinės bendrovės statusas. Todėl pareiškėjo darbo knygelėje esančiame įmonės 2015 m. antspaude nurodyta ankstesnė įmonės teisinė forma – uždaroji akcinė bendrovė.
6.2. Pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos kariuomenėje ir dirbdamas valstybiniame (duomenys neskelbtini) oro uoste (federalinėje valstybinėje unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“) ir AO mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertino, kad Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, jog minėtose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Šalies argumentai
6.3. Pareiškėjui pateikus prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, VSD vertino jo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva, kiek tai susiję su jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui. Atliekant pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas gimęs ne Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vizų nėra turėjęs, leidimą nuolat gyventi Lietuvoje gavo 2015 m. rugpjūčio 17 d., o naujausias leidimas nuolat gyventi galiojo nuo 2020 m. gegužės 22 d. iki 2025 m. gegužės 22 d. VSD pažymėjo, jog pareiškėjo leidimo nuolat gyventi suteikimo pagrindas – tai, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė (santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), sutuoktinė gimė Rusijoje, 2015 m. jai išduotas leidimas nuolat gyventi, iki to laiko Lietuvoje negyveno, Lietuvos Respublikos vizų neturėjo, nuo atvykimo į Lietuvą niekur nedirbo). VSD nurodė, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismo posėdyje apklausta liudytoja, kuri yra pareiškėjo sutuoktinė, nurodė, kad ji buvo gavusi Lietuvos Respublikos vizą dar 1998 m., tačiau minėta aplinkybė nebuvo paminėta nė viename iš Migracijos departamento pateiktų atsakymų, todėl tokie prieštaringi atsakymai kelia pagrįstų abejonių dėl ne tik atsakovo, bet ir pareiškėjo sutuoktinės informacijos valdymo tikslumo, duomenų patikimumo ir priimamų sprendimų pagrįstumo. Kitas liudytojas, kuris yra artimas šeimos draugas, patvirtino, jog žino, kad pareiškėjas yra aktyvus visuomenės narys, palaikantis demokratines vertybes ir prisidedantis prie paramos Ukrainai veiklų. Liudytoja, kuri yra pareiškėjo dukra, nurodė, jog dirba (duomenys neskelbtini), taip pat akcentavo, kad visus šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius ji turi Lietuvoje, teigė, jog lyginant tariamą grėsmę su teise į šeimą, atsižvelgiant į sutuoktinių amžių, sveikatos būklę ir skundžiamo sprendimo pasekmes, jos yra neproporcingos.
II.
8. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir priteisė VSD iš pareiškėjo 34,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Teismas, apžvelgęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT ) praktiką, nurodė, jog nagrinėjamu atveju, aplinkybė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes. Kadangi Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas pareiškėjui sudaro grėsmę būti išnaudotam Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui, kas laikoma grėsme valstybės saugumui. Teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai, kad jis nepritaria Rusijos agresijai Ukrainoje ir nepalaiko Rusijos agresijos, nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2024 m. gruodžio 9 d. pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, jog tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje, vėliau dirbo (duomenys neskelbtini) oro uoste bei mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, teismas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) oro uostas yra neaktyvus karinės oro gynybos aerodromas, o mokslo ir technikos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ užsiima mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra gamtos ir technikos mokslų srityje. Kaip nustatyta, įmonė yra valstybės paramos gavėjų registre, dirba Rusijos Federacijos gynybos ministerijos inžinerinės paramos sistemų kūrimo, diegimo ir priežiūros srityse bei turi Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos ministerijos išduotą ginklų ir karinės įrangos priežiūros licenciją. Nors pareiškėjas teigė, kad sprendimuose klaidingai nurodyta, jog jis dirbo kitoje mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), teismas vertino, kad tokie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes vertinant VSD atsiliepime pateiktą informaciją matyti, jog įmonės antspaudo dalies teksto vertimas yra klaidingas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas neneigia aplinkybių, jog tarnavo Rusijos kariuomenėje ir dirbo valstybiniame (duomenys neskelbtini) oro uoste (federalinėje valstybinėje unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“), o tai, jog asmens savanoriškai pasirinkti santykiai su užsienio valstybės karinėmis struktūromis gali būti laikomi galinčiais kelti grėsmę, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, be to, kadangi byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos ir Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai. Teismas vertino, kad tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.
10. Teismas pažymėjo, kad byloje nenuginčytos aplinkybės, jog pareiškėjas periodiškai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tokį faktą pagrindžia į bylą pateikti Lietuvos valstybės sienos kirtimo duomenys, iš kurių matyti, jog pareiškėjas Lietuvos valstybės sieną kirto, t. y. į Rusiją ir (ar) Baltarusiją išvyko ir (ar) iš Rusijos ir (ar) Baltarusijos atvyko, 2018 m. liepos 19 d., 2021 m. gegužės 27 d., 2021 m. birželio 4 d., 2023 m. vasario 17 d. (2 kartus), 2023 m. rugpjūčio 13 d., 2023 m. rugpjūčio 28 d.
11. Teismas nurodė, kad iš Migracijos departamento sprendimų matyti, jog jis vertino ne tik VSD Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis, o pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, rėmėsi vien tik VSD pateikta informacija, be to, vien tik prielaidomis, atmetė kaip nepagrįstus. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), nes tokia išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, o vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą.
12. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai, atsižvelgęs į VSD Išvadą, vertino, jog pareiškėjas, 1994–2007 m. tarnaudamas Rusijos Federacijos kariuomenėje, 2007–2010 m. dirbdamas (duomenys neskelbtini) oro uoste ir 2010–2015 m. dirbdamas mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl pareiškėjui suteikus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos ir Baltarusijos valdžiai asmuo. Be to, teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas patvirtino, jog nuo 1994 m. iki 2007 m. tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje, jo karinis laipsnis – (duomenys neskelbtini), specialybė – (duomenys neskelbtini) specialistas, o sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų išėjo į pensiją ir gauna karininko pensiją. Todėl teismas akcentavo, kad VSD vertino pareiškėjo socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva, kiek tai susiję su jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui, o atliekant pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos vizų nėra turėjęs, leidimą nuolat gyventi Lietuvoje gavo 2015 m. rugpjūčio 17 d., naujausias leidimas nuolat gyventi galiojo nuo 2020 m. gegužės 22 d. iki 2025 m. gegužės 22 d., pareiškėjo leidimo nuolat gyventi suteikimo pagrindas – tai, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pilietė (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), pareiškėjo sutuoktinė gimė Rusijoje, jai 2015 m. išduotas leidimas nuolat gyventi, iki to laiko Lietuvoje negyveno, Lietuvos Respublikos vizų neturėjo, o nuo atvykimo į Lietuvą niekur nedirbo), be to, Lietuvoje nėra pareiškėjo nepilnamečių vaikų, taip pat teismas akcentavo, kad svarbi aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė iki 2015 m. gyveno Rusijoje.
13. Teismas sutiko su VSD nuomone, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti išsamiai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, nes šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas sprendė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jo ryšių su Rusijos valstybės institucija, kurioje jis tarnavo, yra išnykusi. Taigi, teismas darė išvadą, kad VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.
14. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas sprendimais teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, juose įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti sprendimus nei pareiškėjo skunde nurodytais, nei kitais argumentais. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat atmetė pareiškėjo išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
15. Teismas nurodė, kad atmetus pareiškėjo skundą, trečiasis suinteresuotas asmuo VSD įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo atlyginimą, todėl jis trečiojo suinteresuoto asmens VSD naudai iš pareiškėjo priteisė 34,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą ir nepagrįstai vertino faktines aplinkybes tik ginčijamo sprendimo apimtyje, o ne byloje ištirtų įrodymų ir faktinių aplinkybių visetą. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas vadovavosi vienpusiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurios esmė, kad pripažįstant asmens buvimą Lietuvos Respublikoje grėsme nacionaliniam saugumui pakanka tikimybės, jog asmuo gali būti verbuojamas priešiškų valstybių. Tačiau buvo visiškai ignoruojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2315-602/2023 suformuluota praktika, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo nacionalinio saugumo pagrindu, vienos biografinės aplinkybės – minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje net buvusios asmens tarnybos Rusijos žvalgybos struktūroje – konstatuoti grėsmei nepakanka, jei ji vertinama atsietai nuo kitų su užsieniečiu susijusių duomenų.
16.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas išdėstytas nevisapusiškai bei klaidingai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjas gimė Rusijos Federacijoje, tačiau tokia aplinkybė yra faktiškai neteisinga, nes pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), t. y. laikotarpiu, kai Rusijos Federacija apskritai neegzistavo kaip valstybė, o (duomenys neskelbtini) egzistavo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS), bet ne Rusijos Federacija. Todėl teismo teiginys apie pareiškėjo gimimą Rusijos Federacijoje yra ne tik netikslus, bet ir įrodo, kad teismas rėmėsi formuluotėmis, neatitinkančiomis nei istorinių aplinkybių, nei bylos dokumentuose esančių duomenų. Byloje yra pateikti įrodymai, jog pareiškėjas nedirbo jokiame neaktyviame karinės oro gynybos aerodrome – jis dirbo civilinės aviacijos oro uoste. Teismas, remdamasis klaidingais VSD duomenimis, klaidingai sutapatina du skirtingus oro uostus – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) karinės oro gynybos aerodromą, kuris, kaip nurodoma, yra neaktyvus, ir (duomenys neskelbtini) civilinės aviacijos oro uostą, aptarnaujamą AB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje ir dirbo pareiškėjas, o tokia faktų painiava yra esminė, nes iškreipia tikrąjį pareiškėjo darbo pobūdį ir lemia neteisingas išvadas apie jo galimą sąsają su karine veikla. Be to, minėti objektai iš esmės skiriasi tiek savo geografine vieta, tiek paskirtimi ir valdymo subjektais. Teismas, remdamasis VSD informacija, selektyviai ir neobjektyviai įvertino pareiškėjo darbą mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jis dirbo 2010–2015 m. Teismas neatsižvelgė į esmines aplinkybes, turinčias tiesioginės reikšmės pareiškėjo darbo pobūdžio vertinimui, nes valstybės parama įmonei, kaip nurodyta VSD pateiktame dokumente, buvo pradėta teikti tik 2019 m. gegužės mėn., kai pareiškėjas įmonėje jau nebedirbo ketverius metus, be to, licencija ginklų ir karinės įrangos priežiūrai įmonei, ką taip pat pagrindžia VSD pateikti dokumentai, išduota tik nuo 2022 m. kovo 29 d., t. y. praėjus septyneriems metams po to, kai pareiškėjas nutraukė darbą šioje įmonėje. Taigi, tokios aplinkybės akivaizdžiai paneigia teismo išvadą, kad pareiškėjo darbo laikotarpiu įmonė vykdė veiklą, susijusią su karine ar gynybos pramone, taip pat, jog pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. VSD, pateikdamas Išvadą, manipuliuodamas faktais, nepatikslina, nuo kurio laiko mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ yra įtraukta į paramos gavėjų sąrašą ir turi licenciją gaminti ginklus. Teismui VSD pateiktame vertime į lietuvių kalbą pateikto dokumento VSD išvertė tik atrinktą, fragmentišką informaciją apie bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą. Tačiau svarbi konteksto dalis buvo praleista – vertime nebuvo nurodytos licencijos išdavimo ir valstybės paramos teikimo datos. Dėl to teismas galbūt vertino ne visą informaciją, o jos fragmentą, iš kurio pašalinti esminiai kontekstiniai duomenys. Tokio pobūdžio informacijos nuslėpimas yra ypač reikšminga aplinkybė, nes būtent pateiktuose VSD dokumentuose datos paneigia galimybę, kad pareiškėjas darbo įmonėje laikotarpiu galėjo būti susijęs su karinėmis ar gynybos pramonės veiklomis. Pašalinus datas, teismui susidaro klaidingas įspūdis, kad įmonės veiklos pobūdis, susijęs su karine pramone, egzistavo ir pareiškėjo darbo metu.
16.3. Pareiškėjui kyla pagrįstas klausimas, kaip visi byloje įrodyti jo veiksmai – aktyvus ir nuoseklus Ukrainos rėmimas, nepritarimas Rusijos agresijai, faktinė migracija iš Rusijos būtent po 2014 m. Krymo aneksijos, balsavimo metu rinkimuose atsisakymas palaikyti Rusijos Federacijos prezidentą bei byloje apklaustų liudytojų (tarp jų ir Ukrainos piliečių (pavyzdžiui, Ukrainos fondo savanorės, liudijusios, kad pareiškėjas padeda Ukrainai) parodymai teismo posėdžio metu – pirmosios instancijos teismo laikomi nereikšmingais nustatant pareiškėjo politinę poziciją ir lojalumo pobūdį. Byloje pateikti įrodymai objektyviai ir tiesiogiai liudija, kad pareiškėjas nėra ir negali būti siejamas su Rusijos ar Baltarusijos režimų politikos palaikymu. Priešingai – jie aiškiai atskleidžia pareiškėjo nepritarimą šių režimų veiksmams bei nuoseklų pasisakymą prieš agresiją Ukrainoje. Tai yra tie patys kriterijai, kuriuos pagal teismų praktiką būtina vertinti nustatant asmens politines pažiūras ir galimą riziką nacionaliniam saugumui. Be to, jei teismas pareiškėjo lojalumą vertino remdamasis aplinkybe, kad jis 1994–2007 m. tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje, būtina pažymėti, jog teismas visiškai neatsižvelgė į to laikotarpio geopolitinį kontekstą, nes tuo metu Rusijos Federacija vykdė visiškai kitokią užsienio ir gynybos politiką nei dabartinė – ji nebuvo agresyvi, tačiau priešingai, buvo suderinta su Vakarų valstybių politika. Pareiškėjas visiškai nesutinka su atsakovo pozicija, kad jis turi karinį išsilavinimą, nes tokia išvada neatitinka tikrovės ir yra paneigta byloje pateiktais dokumentais. Pareiškėjas yra baigęs civilinės aviacijos mokyklą ir turi techniko-mechaniko kvalifikaciją, todėl yra nepagrįsta bandyti šį civilinį techninį išsilavinimą dirbtinai priskirti „kariniam išsilavinimui“. Taigi, pareiškėjo dabartiniai veiksmai, nuosekliai deklaruojamas nepritarimas agresijai bei objektyvus istorinis kontekstas patvirtina, kad nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo daryti priešingas išvadas.
16.4. Pirmosios instancijos teismo išvardytų sienos kirtimų analizė rodo ne kelionių, bet sienos kirtimų skaičių. Pareiškėjas nuo 2018 m., t. y. per pastaruosius 7 metus į Rusijos Federaciją vyko tik tris kartus, o į Baltarusiją – vieną kartą ir tik kelias valandas (bandant nuvažiuoti per Baltarusiją į Rusiją sutvarkyti brolio kapą). Pareiškėjas neturi jokio ryšio su Baltarusija, o kelionė buvo suplanuota tranzitu per Baltarusiją. Taigi iš teismo nurodytų duomenų akivaizdu, kad pareiškėjo kelionės į Rusiją ar Baltarusiją jokiu būdu negali būti laikomos periodiškomis, kuris lemia reguliarumą ar dažnumą. Po 2022 m. Rusijos pradėtos plataus masto agresijos prieš Ukrainą pareiškėjas į Rusijos Federaciją vyko tik vieną kartą ir tai buvo susiję išimtinai su moraline ir religine būtinybe sutvarkyti mirusio brolio, kuris po tėvų mirties tapo pareiškėjo globėju ir rūpinosi juo nuo (duomenys neskelbtini) metų, kapą. Tokios aplinkybės aiškiai rodo, kad pareiškėjas nevykdė jokių nuolatinių ar sistemingų kelionių į Rusiją ar Baltarusiją, o visi kelionių motyvai buvo vien tik asmeninio pobūdžio, susiję su artimojo netekties sukeltomis pareigomis ir niekaip nesusiję nei su politine veikla, nei su lojalumo klausimais. Todėl teismo išvada dėl tariamo pareiškėjo periodiškumo vykstant į minėtas valstybes yra faktiškai klaidinga, o sąvoka „periodiškai“ yra perrašoma iš VSD Išvados, kurioje nedetalizuojamas nei periodas, nei vykimų skaičius, be to, ignoruojamos aplinkybės, kad nuo karo pradžios į Rusiją ir Baltarusiją buvo vykstama tik po kartą (ir aiškiai apibrėžtais tikslais), taigi sąvoka „periodiškai“ negali būti taikoma. Nors pirmosios instancijos teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad Rusijos ar Baltarusijos piliečių dažnas vykimas į šias valstybes, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, gali kelti papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaryti palankias sąlygas Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos bei saugumo tarnyboms užmegzti ar atnaujinti su jais kontaktus, tačiau tokios praktikos taikymas byloje yra klaidingas ir faktiškai nepagrįstas. Pareiškėjo kelionių skaičius yra nepalyginamai mažesnis nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose. Pareiškėjo kelionės buvo retos, pavienės ir objektyviai pateisinamos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo itin mažą ir fragmentišką kelionių skaičių lyginti su bylomis, kuriose teismai vertino realų, intensyvų ir sistemingą mobilumą į priešiškas valstybes. Taigi, tokiu klaidingu faktiniu pagrindu akivaizdžiai susiformavo neigiamas požiūris į pareiškėją, kuris akivaizdžiai nulėmė neigiamą ir neteisingą atsakovo sprendimą pareiškėjo atžvilgiu.
16.5. Pareiškėjas yra turėjęs Lietuvos Respublikos vizų. Iš jo paso kopijos aiškiai matyti, kad dar 2014 m. jam buvo išduota metinė Šengeno viza, galiojusi iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., taip pat pareiškėjui nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo išduota nacionalinė Lietuvos viza su kuria jis lankėsi Lietuvos Respublikoje, o tai patvirtina Migracijos departamento išduotas raštas, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, jog pareiškėjas vizų neturėjo, yra nepagrįstas ir paneigtas dokumentais. Be kita ko, faktams prieštarauja ir teismo teiginys, kad pareiškėjo sutuoktinei 2015 m. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Tokia aplinkybė objektyviai negalima, nes pareiškėjo sutuoktinei Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta dar 2010 m., todėl 2015 m. jokio leidimo nuolat gyventi ji nei gavo, nei galėjo gauti. Priešingai, būtent pareiškėjo sutuoktinės turima Lietuvos Respublikos pilietybė buvo pagrindas pareiškėjui gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Be to, priešingai teismo nurodytai informacijai, byloje pateiktais dokumentais įrodyta, kad pareiškėjo sutuoktinė turėjo Lietuvos vizą dar 1998 m. ir 2010 m. dėl to klaidinga teigti, neva ji vizų neturėjo. Nors pareiškėjo sutuoktinė (Lietuvos Respublikos pilietė) šiuo metu nedirba, ji turi teisėtas ir stabilias pajamas: gauna senatvės pensiją ir papildomą išmoką kaip ginklu prieš okupaciją kovojusio tremtinio dukra. Teismas, vertindamas pareiškėjo ir jo sutuoktinės teisinį statusą Lietuvoje, padarė esmines faktines klaidas, kurios lėmė iš esmės klaidingą ir realybės neatitinkančią pareiškėjo šeimos situacijos interpretaciją. Tokie netikslumai patvirtina, kad pareiškėjo aplinkybės nebuvo vertinamos individualiai, o vertinimas buvo atliktas paviršutiniškai ir nevisiškai, neatskleidžiant realaus faktinių duomenų turinio. Nors teismas nurodė, jog pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai atsakovo buvo tinkamai įvertinti, tačiau byloje esantys duomenys rodo, kad jie iš esmės net nebuvo analizuoti, nes skundžiamame sprendime šeimyniniai ryšiai aptariami tik aprašomojoje teismo sprendimo dalyje, o konstatuojamojoje dalyje dėl jų nepasisakoma.
16.6. Teismas visiškai neįvertino byloje pateiktos informacijos apie pareiškėjo sutuoktinės kilmę ir jos ryšių su Lietuva pobūdį, taip pat kad pareiškėjui Lietuvoje priklauso teisėtos socialinės garantijos, įskaitant išankstinę pensiją, jog jis yra dirbęs Lietuvoje, mokėjęs mokesčius, kūręs savo ateitį šalyje jau 10 metų. Taigi, teismo teiginiai, neva pareiškėjo socialiniai ir šeiminiai ryšiai buvo tinkamai įvertinti, neatitinka bylos duomenų, nes teismas neįvertino nei pareiškėjo sutuoktinės istorinės kilmės ir jo ryšio su Lietuva, nei šeimos vertybinio konteksto, nei dukros ir sutuoktinės turimos Lietuvos Respublikos pilietybės, nei pareiškėjo ekonominės integracijos Lietuvoje. Be to, skundžiamame sprendime visiškai neįvertina pareiškėjo realios socialinės ir sveikatos būklės. Pareiškėjui šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metai, jis serga lėtine liga – byloje pateiktais dokumentais nustatyta, kad jam diagnozuotas (duomenys neskelbtini) bei gretutinė diagnozė – (duomenys neskelbtini). Dėl sveikatos būklės jis priverstas gydytis (duomenys neskelbtini) savo lėšomis, nors Lietuvoje galėtų gauti reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas nemokamai, o tai savaime rodo, kad pareiškėjui būtina artimųjų pagalba ir priežiūra. Pareiškėjas gyveno Lietuvoje su savo sutuoktine ir vienintele dukra, kurios abi yra Lietuvos Respublikos pilietės, o jo socialiniai bei ekonominiai ryšiai yra orientuoti būtent į Lietuvą. Šeima yra jo pagrindinis emocinis ir fizinės pagalbos šaltinis. Todėl faktas, kad pareiškėjas neturi nepilnamečių vaikų, negali būti aiškinamas kaip aplinkybė, menkinanti jo socialinius ryšius su Lietuvos valstybe. Priešingai – jo brandus amžius ir sveikatos būklė lemia, kad jo ryšiai su artimaisiais yra dar svarbesni ir stabilesni, o jų buvimas Lietuvoje yra esminis veiksnys pareiškėjo gyvenimo centre.
16.7. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje administracinėje byloje Nr. eA-1927-821/2025 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos. Pareiškėjo faktinė situacija iš esmės skiriasi nuo teismo cituotos praktikos tiek pagal darbo pobūdį, tiek pagal laikotarpį, tiek pagal geopolitinį kontekstą, tiek pagal kelionių intensyvumą bei faktą, jog pareiškėjas pateikė visą informaciją atsakovui. Tokiose aplinkybėse minėtos praktikos taikymas prieštarauja ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) principui, nes teismo išvados negali būti grindžiamos precedentais, kurių pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios ir nesutampančios su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Be to, visose teismo skundžiamame sprendime nurodytose bylose faktinės aplinkybės kardinaliai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl jos negali būti taikomos kaip analogiški precedentai. Visuose teismo cituotuose sprendimuose pareiškėjų ryšiai su režimo struktūromis, jų profesinė veikla bei integracijos lygis Lietuvoje buvo iš esmės kitokio pobūdžio.
16.8. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje aiškiai nustatyti kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama galima užsieniečio keliama grėsmė valstybės saugumui, tačiau į ją neatsižvelgia. Nepaisant aiškių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų dėl būtinybės vertinti konkrečias individualias ir faktiškai nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, VSD ir teismas šių standartų nesilaikė. Vertinant pareiškėjo situaciją, buvo remtasi netikslia, klaidingai interpretuota ir iškraipyta informacija. Pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu padaryti akivaizdūs faktinių aplinkybių vertinimo trūkumai reiškia, kad skundžiamas sprendimas buvo pagrįstas ne faktų visumos, realumo ir grėsmės akivaizdumu, o abstrakčiomis, nei su pareiškėju, nei su jo individualia situacija nesusijusiomis prielaidomis. Toks teismo, Migracijos departamento ir VSD požiūris iš esmės prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kuri aiškiai nurodo, kad grėsmės vertinimas negali būti formalus ar paremtas bendro pobūdžio informacija. Vertinant pareiškėjo situaciją nebuvo atsižvelgta į jo faktinius veiksmus, biografiją, gyvenimo būdą, aiškiai išreikštą politinę poziciją bei kitus objektyviai nustatytus duomenis, kurie paneigia bet kokios realios grėsmės egzistavimą.
16.9. Kadangi sprendimai buvo priimti pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiškumo, gero administravimo ir objektyvumo principus, jie laikytini nepagrįstais ir neteisėtais, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai pagrįstas ir turi būti tenkinamas.
Atsiliepimas
17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bei įvertino pareiškėjo situaciją, pateiktus įrodymus ir atitinkamai priėmė skundžiamą sprendimą. Visos aktualios su pareiškėjo situacija susijusios aplinkybės buvo įvertintos bei aiškiai ir išsamiai apie jas pasisakyta. Pareiškėjo teiginiai turėtų būti vertintina kaip pasirinkta gynybinė pozicija, akivaizdžiai nepateikiant jokių argumentų, kurie paneigtų skundžiamame sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius aktualias teisės normas.
17.2. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių apie klaidingai sutapatintus du skirtingus oro uostus, darbą įmonėje, kuri buvo licencijuota ginklų ir karinės įrangos priežiūros srityje, tarnavimą kariuomenėje ar karinį išsilavinimą, atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo nurodoma informacija (dalį būtent tokios konkrečios informacijos Migracijos departamentui pateikė pats pareiškėjas) bei neatitikimai nekeičia Migracijos departamento vertinimo ir nepaneigia aplinkybių, jog pareiškėjas nuo 1994 m. iki 2007 m. tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje, nuo 2007 m. iki 2010 m. dirbo (duomenys neskelbtini) oro uoste, o nuo 2010 m. iki 2015 m. – mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Būtent tuo pagrindu, kad pareiškėjas tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje ir dirbo įmonėse, kurios yra susijusios su Rusijos Federacijos karine pramone, ir buvo konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
17.3. Nors pareiškėjas išdėstė informaciją apie savo vykimus į Rusiją ar Baltarusiją, tačiau byloje nepaneigtas faktas, jog pareiškėjas į Rusiją vyko net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje pradžios. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas palaiko ryšius su Rusijos Federacija, jie nėra išnykę.
17.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais neva pareiškėjo šeiminės situacijos vertinimas buvo atliktas paviršutiniškai, neatskleidžiant realaus faktinių duomenų turinio, be to, nebuvo įvertinta jo sutuoktinės istorinė kilmė ir ryšys su Lietuva. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo ryšių Lietuvos Respublikoje, ši informacija buvo žinoma ir įvertinta priimant ginčijamą sprendimą. Tačiau užsieniečio ryšiai Lietuvos Respublikoje negali būti vertinami kaip prioritetinis, svarbesnis aspektas grėsmės valstybei kontekste. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu buvo įvertinta pareiškėjo situacija ir jo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Vien aplinkybė, jog pareiškėjo sutuoktinė ir dukra yra Lietuvos Respublikos pilietės, savaime nepaneigia jo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
17.5. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam buvo atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi dėl jo galimos grėsmės valstybės saugumui, o ne dėl atliktų veiksmų, be to, jis per 10 gyvenimo Lietuvoje metų neatliko veiksmų, galinčių kelti grėsmę valstybės saugumui, atsakovas pažymi, jog, kaip ir nurodė pats pareiškėjas, jam buvo atsisakyta pakeisti leidimą gyventi dėl jo galimos grėsmės valstybės saugumui, o ne dėl kažkokių jo atliktų veiksmų. Tuo atveju, jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. VSD atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. VSD nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, mano, kad jis yra nepagrįstas, jame nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip, mano, jog tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas grindė teismas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.
Šalies argumentai
18.2. Pareiškėjo teiginiai, neva pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes (dėl pareiškėjo gimimo vietos, jo išsilavinimo, darboviečių ir kt.), yra nepagrįsti. Pareiškėjo akcentuojamos teismo neva netinkamai nustatytos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai neesminės, neturinčios jokios įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
18.3. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog (duomenys neskelbtini) oro uostas yra neaktyvus karinės oro gynybos aerodromas. Tačiau pareiškėjas jokiais patikimais įrodymais to nepagrindė. Pareiškėjas akivaizdžiai turi galimybę gauti oficialią informaciją iš Rusijos Federacijos institucijų (pvz., pareiškėjas pats asmeniškai 2025 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) sveikatos apsaugos ministerijos valstybinę sveikatos apsaugos biudžetinę įstaigą (duomenys neskelbtini) ligoninę ir 2025 m. gegužės 23 d. (skubos tvarka, per 1 dieną) gavo pažymą apie brolio gydymą; taip pat pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas Rusijos Federacijos institucijas ir 2025 m. gegužės 12 d. gavo brolio mirties liudijimą. Be to, (duomenys neskelbtini) oro uosto sąsajų su kariuomene buvimas ar nebuvimas niekaip nepaneigia vienos iš esminių aplinkybių, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos valstybiniame (duomenys neskelbtini) oro uoste ir privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, nes Rusijos valstybės strateginės reikšmės įmonėse (t. y. ir valstybiniuose oro uostuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Teismo nustatytos aplinkybės yra pagrįstos konkrečiais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas akcentuoja, kad aplinkybės dėl valstybės paramos gavimo, išduotos licencijos neegzistavo jo darbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ metu. Tačiau pareiškėjas akcentuoja šalutines, nereikšmingas aplinkybes, ignoruodamas esmę, kad mokslo ir technikos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjo darbo joje laikotarpiu (2010–2015 m.) vykdė darbus tame pačiame Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų kariniame dalinyje, kuriame 1994–2007 m. pagal kontraktą tarnavo pareiškėjas.
18.4. Pareiškėjo išsakyti priekaištai VSD, kad neva buvo išversta tik dalis reikšmingos informacijos, taip pat yra visiškai nepagrįsti, nes jeigu pareiškėjas skunde nebūtų sąmoningai klaidinęs pirmosios instancijos teismo teiginiais, jog neva atsakovo sprendime klaidingai nurodyta, kad jis dirbo mokslo ir technikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nes iš tikrųjų jis dirbo kitoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), tuomet VSD nebūtų priverstas papildomai atsikirsti į šias klaidinančias aplinkybes ir eikvoti savo ribotus išteklius šių pareiškėjo tikrovės neatitinkančių teiginių paneigimui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių savo teiginių jau nebepalaiko, su jomis susijusių jokių aplinkybių ir argumentų nedėsto, nors net ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas teismui patvirtino, kad pareiškėjo skundas palaikomas visa apimtimi. Aplinkybė, kad VSD teikiami įrodymai netenkina pareiškėjo, nereiškia, jog įrodymai turi trūkumų ar jų vertinimas yra nepagrįstas. Pareiškėjas turėjo visas galimybes teikti teismui bet kokius, jo manymu, bylai reikšmingus įrodymus, taip pat ir savo nuožiūra atliktą jų vertimą į lietuvių kalbą.
18.5. Nors pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nustatė, jog jis turi karinį išsilavinimą, tačiau pats pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, kad jis 1983–1986 m. studijavo (duomenys neskelbtini) aviacijos technikos mokykloje ir buvo kariūnas, kuris yra karo mokyklos auklėtinis, būsimasis karininkas. Taigi, įvertinus paties pareiškėjo pateiktą informaciją, egzistuoja pakankamas pagrindas spręsti dėl pareiškėjo įgyto atitinkamo išsilavinimo, ypač įvertinus pareiškėjo prieš tai atliktą privalomąją karinę tarnybą ir vėliau vykdytą karinę tarnybą pagal kontraktą. VSD atkreipia dėmesį į pareiškėjo nenuoseklumą ir prieštaringos, tikrovės neatitinkančios informacijos teikimą Migracijos departamentui, o vėliau ir bylą nagrinėjusiam teismui. Priešingai nei nurodė pareiškėjas, teismas neturėjo galimybės atsižvelgti į tai, kad jis nenuslėpė jokios informacijos, nes pareiškėjas teikė nenuoseklią, prieštaringą, tikrovės neatitinkančią informaciją ir klaidino tiek teismą, tiek ir byloje skundžiamą sprendimą priėmusį Migracijos departamentą.
18.6. Pareiškėjas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) išvyko savo iniciatyva, jis nebuvo įpareigotas išvykti, jo atžvilgiu nebuvo pradėta vykdyti išsiuntimo iš Lietuvos procedūra. Pareiškėjas ir teismo posėdyje apklaustos liudytojos (sutuoktinė ir dukra) paaiškino, kad pareiškėjas šiuo metu (duomenys neskelbtini) dirba tą patį darbą pagal turimą specialybę, kurį jis dirbo gyvendamas Lietuvoje. Pareiškėją (duomenys neskelbtini) lanko jo sutuoktinė ir dukra. Tokios aplinkybės patvirtina pareiškėjo realias galimybės operatyviai adaptuotis prie pasikeitusių aplinkybių ir išvengti galimų neigiamų atsakovo sprendimo padarinių. Be to, pareiškėjo sutuoktinė ir dukra teismo posėdyje paaiškino, kad jeigu pareiškėjas neteks leidimo gyventi Lietuvoje, jos taip pat neliks gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktos jį neva pažįstančių asmenų rekomendacijos taip pat nepaneigia išvados dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, nes, viena vertus, pareiškėjo nurodytas rekomendacijas surašė asmenys, kurie nėra atsakingi už Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimą, rekomendacijose nėra nurodyta duomenų, kurie yra teisiškai reikšmingi sprendžiant, ar pareiškėjas kaip užsienietis pripažintinas keliančiu grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kita vertus, pareiškėjas teismo posėdyje teikdamas paaiškinimus nurodė visiškai nepažįstantis kai kurių asmenų, kurių rekomendacijas pats pateikė į bylą, pavyzdžiui, J. A., S. V., J. V., o apie E. Š.-R. pareiškėjas nurodė vienintelę jam žinomą aplinkybę, kad ji gyvena Palangoje. Pareiškėjas paklaustas apie Ukrainos švietimo ir mokslo ministerijos (duomenys neskelbtini) universitetą, nurodė, jog tai žmogus, kuriam jie padėjo po sprogmens sprogimo, taigi, tokios aplinkybės šio universiteto rekomendacijoje apskritai nėra minimos. Pareiškėjas apie R. A., R. P. nurodė, kad tai ukrainietė iš Kijevo, gyvena Kaune, užsiima automobilių gabenimu Ukrainos karo pajėgoms, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių (nurodytų rekomendacijoje), kaip neva jis teikė pagalbą šiems asmenims. Pareiškėjas nurodė pažįstantis savo kaimynę J. V., tačiau jos rekomendacija ir tėra apie jų kaimyninius santykius, o ne apie šiai bylai reikšmingas aplinkybes.
18.7. Pareiškėjas ilgą laiką gyvendamas Lietuvoje taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Lietuvių kalbos nemoka ir pareiškėjo sutuoktinė, teismo posėdyje apklausiama liudytoja kalbėjo rusų kalba. Kalbinės integracijos nebuvimas lemia ir pilnavertiškos kultūrinės, socialinės, ekonominės ir politinės pareiškėjo integracijos negalimumą. Pareiškėjas, nemokėdamas lietuvių kalbos, visą laiką faktiškai gyvena Rusijos informaciniame lauke, formuojamame Rusijos Federacijos valdžios propagandinių naratyvų, nukreiptų prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjo sutuoktinė taip pat nemoka lietuvių kalbos, tarpusavyje šeimoje jie bendrauja rusų kalba. Nors pareiškėjas nurodė, kad švenčia visas lietuviškas šventes, tačiau teismo posėdyje jo paklausus, kokias konkrečias Lietuvos valstybines šventes jis švenčia ir kada, pareiškėjas tik akivaizdžiai žvilgčiodamas į šoną ir skaitydamas atsakymą iš lapo sugebėjo nurodyti tik dvi iš trijų konkrečias Lietuvos valstybinių švenčių datas, be to, teisėjui pasiteiravus, ar pareiškėjas, atsakinėdamas į bylos proceso šalių klausimus, naudojasi užrašais, jis prieš vaizdo kamerą pademonstravo ant stalo turimus užrašus, kuriais naudojosi viso teismo posėdžio metu. Pareiškėjo dukra (duomenys neskelbtini) studijavo, mokslinį daktaro laipsnį įgijo ir dirbo dėstytojos darbą Rusijos Federacijos universitetuose, o tokias aplinkybes ji patvirtino apklausiama teismo posėdyje liudytoja. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat dirbo dėstytoja Rusijos Federacijos universitetuose. Viena vertus, šios aplinkybės papildomai patvirtina pareiškėjo šeimos narių sąsajas su Rusijos Federacija. Kita vertus, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Rusijos Federacijos piliečių darbas Rusijos Federacijos universitetuose yra pripažįstamas grėsme Lietuvos valstybės saugumui. Nei pareiškėjo sutuoktinė, nei jo dukra, net ir įgijusios Lietuvos Respublikos pilietybę, iki šiol nėra atsisakiusios Rusijos Federacijos pilietybės. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad Rusijos Federacijos pilietybė tiek sutuoktinei, tiek ir dukrai reikalinga tam, jog būtų galimybė iš Rusijos išvežti sutuoktinės mirusių tėvų palaikus. Tokia pareiškėjo versija, kurią patvirtino ir pati sutuoktinė bei dukra, apklaustos teismo posėdyje liudytojomis, tėra dirbtinis siekis pateisinti Rusijos Federacijos pilietybės neatsisakymą, nes pareiškėjo sutuoktinės tėvai yra mirę prieš (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjo dukros gimimo liudijime yra nurodyta jo sutuoktinės tautybė – rusė. Iš pareiškėjo į bylą pateiktos Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) sveikatos apsaugos ministerijos valstybinės sveikatos apsaugos biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės 2025 m. gegužės 23 d. pažymos matyti, kad šios Rusijos Federacijos valstybinės įstaigos oficialus el. pašto adresas – (duomenys neskelbtini). To paties Rusijos Federacijos el. pašto paslaugų teikėjo „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis iki šiol naudojasi ir pareiškėjas, o kartu su skundu pateiktuose atsakovo pareiškėjui siųstuose pranešimuose nurodomas adresatas – (duomenys neskelbtini), be to, tas pats el. pašto adresas nurodomas ir pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą nuolat gyventi ir kituose atsakovo teiktuose dokumentuose. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad šis el. pašto adresas priklauso jo dukrai. Tačiau šiuo aspektu VSD pažymi, kad, viena vertus, naudojimasis Rusijos Federacijos el. pašto paslaugų teikėjo „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis papildomai patvirtina pareiškėjo ir jo šeimos narių tebeegzistuojančias sąsajas su Rusijos Federacija. Kita vertus, asmenų, besinaudojančių Rusijos Federacijos el. pašto paslaugų teikėjo „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, asmeniniai duomenys yra nutekinami Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms, ir tai kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Apie tai buvo viešai skelbiama VSD ir AOTD 2018 m. grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, taip pat ir kituose viešuose Lietuvos valstybės institucijų pranešimuose. Taigi, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos ginkluotosiomis pajėgomis ir valstybiniais subjektais – tokie pareiškėjo ryšiai nebuvo atsitiktiniai, truko ilgą laiką ir nutrūko gana neseniai. Vien faktas, jog šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.
18.8. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Tarnybos (darbo) pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Tarnybą Rusijos Federacijos kariuomenėje, oro uoste ir kt. pareiškėjas paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą atsakovo klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti jo sprendimo neteisėtu. Pareiškėjas iki šiol periodiškai vyksta į Rusiją ir (ar) Baltarusiją, net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje pradžios (pvz., pareiškėjas Lietuvos valstybės sieną kirto, t. y. į Rusiją ir (ar) Baltarusiją išvyko ir (ar) iš Rusijos ir (ar) Baltarusijos atvyko 2023 m. vasario 17 d. (2 kartus), 2023 m. rugpjūčio 13 d., 2023 m. rugpjūčio 28 d.).
18.9. Pareiškėjas turėjo teisę tikslinti, pakeisti savo skundo pagrindą vėliausiai iki 2025 m. birželio 25 d. Tačiau praleidęs šį terminą, 2025 m. rugpjūčio 27 d. ir 2025 m. rugsėjo 18 d. procesiniais prašymais de facto (faktiškai) ėmė tikslinti, keisti savo skundo pagrindą, nurodydamas visiškai naujas aplinkybes, kuriomis nebuvo remiamasi pareiškėjo 2025 m. gegužės 14 d. skunde. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, pateiktais pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Taigi, skundžiamu teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento sprendimų nepakeisti leidimo nuolat gyventi ir panaikinti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, pagrįstumo ir teisėtumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į nustatytą pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvai, dabartinį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, sutiko su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, pritaikė tinkamus teisės aktus, šie sprendimai atitinka individualiems administraciniams sprendimams keliamus reikalavimus.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kvestionuoja jį visų pirma netinkamo įrodymų vertinimo aspektu, teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra proporcingi, pagrįsti ir motyvuoti, neatkreipė pakankamo dėmesio, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir jo šeimos narių interesų pažeidimai viršins būtinas priemones nacionalinio saugumo užtikrinimui.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (ABTĮ 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.
23. Pasisakydama dėl skundžiamų Migracijos departamento 2025 m. gegužės 2 d. ir gegužės 15 d. sprendimų, susijusių su pareiškėjo teise nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija pažymi, kad minėti sprendimai iš esmės grindžiami Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. tuo, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
24. Kadangi pareiškėjas yra įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą, šiai bylai aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023, kurioje pažymėta, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (taip pat žr. 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024, 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).
25. Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje 2003/109/EB nėra pateikiama, tačiau dėl jos ESTT yra nusprendęs, kad ji apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., be kita ko, 1999 m. spalio 26 d. sprendimo Sirdar, C‑273/97, Rink. p. I‑7403, 17 punktą; 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Kreil, C‑285/98, Rink. p. I‑69, 17 punktą; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C‑423/98, Rink. p. I‑5965, 18 punktą ir 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C‑186/01, Rink. p. I‑2479, 32 punktą). ESTT taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., be kita ko, 1984 m. liepos 10 d. sprendimo Campus Oil ir kt., 72/83, Rink. p. 2727, 34 ir 35 punktus; 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner, C‑70/94, Rink. p. I‑3189, 27 punktą; minėto sprendimo Albore 22 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑398/98, Rink. p. I‑7915, 29 punktą).
26. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui subjektyviai interpretavo bei taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją bei nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
27. Pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023). EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 2.3, 2.4, 4.1, 6.2 papunkčius), pažymi, kad pareiškėjas daugiau kaip 12 metų tarnavo Rusijos Federacijos ginkluotose pajėgose kaip karininkas, vėliau dirbo Rusijos oro uostuose, įmonėje, kuri susijusi su Rusijos gynybos ministerija, visose šiose institucijose, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus kilmės valstybei. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas vyko į Baltarusiją ir Rusiją net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje pradžios. Vienu iš pareiškėjo pragyvenimo šaltinių yra gaunama Rusijos Federacijos atsargos kariškio pensija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tokios biografijos detalės bei kelionių į šalį agresorę faktai kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su pareiškėju kontaktus.
29. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia pakankamai realią grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui: ši išvada yra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, apibūdinančius pareiškėją; vertinant įrodymus, pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo, priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Šiame kontekste pabrėžtina, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui, kaip apibūdinta Nacionalinėje saugumo strategijoje, patvirtintoje dar iki Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą 2022 m. vasario 24 d., kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui, o įvertinus 2022 m. vasario 24 d. ir vėlesnius įvykius, susijusius su Rusijos Federacijos vykdoma agresija prieš kaimyninę šalį, tiek valdančiojo režimo atstovaujančių asmenų agresyvią retoriką, nukreiptą prieš demokratines valstybes, ši grėsmė nebuvo ir nėra pervertinta.
30. Šias bei kitas atsakovo, pirmosios instancijos teismo aptartas aplinkybes įvertinus aptartame kontekste, taip pat kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99), darytina išvada, kad pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje tiek reali, tiek potenciali keliama grėsmė bei jos rimtumas valstybės saugumui nagrinėjamu atveju nėra pervertinti ir atitinka Direktyvoje 2003/109/EB nurodytą tokios grėsmės apibrėžimą.
31. Nustačius, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar pareiškėjo šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika ir joje gyvenančiais šeimos nariais šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina, ar pareiškėjo užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nedaro skundžiamų sprendimų neproporcingų Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena daugiau nei 10 metų, jo integracija, atsižvelgiant ir į valstybinės kalbos mokėjimo lygį, tiek ir į vertybinę orientaciją, būdingą absoliučiai daugumai Lietuvos Respublikos gyventojų, yra menka, pakankamai akivaizdu, pareiškėjo ryšiai su Rusijos Federacija, iš kurios jis gauna ir išmokas, skirtas į atsargą išėjusiems kariškiams, nėra nutrūkę: kitos aplinkybės – amžius, šeima, darbas, turimas turtas ar sveikatos būklė – nesudaro pagrindo situacijos vertinti kitaip: pareiškėjas gimęs ne Lietuvoje, yra vedęs ir turi pilnametę dukrą – visi šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos įmonėje, tačiau toks asmens socialinių, šeiminių ir ekonominių ryšių Lietuvoje pobūdis ir buvimo Lietuvoje laikotarpis neatsveria grėsmės nacionaliniam saugumui svarbos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors būtų galima teigti, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra gana tamprūs, atsižvelgiant į kitas aplinkybes, apibūdinančias pareiškėją, ir šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjui išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimas bei atsisakymas pakeisti leidimą yra suderinami su proporcingumo principu.
32. Skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose yra pateikta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.), minėti sprendimai yra pakankamai konkretizuoti, motyvuoti ir individualizuoti, o atsakovo pritaikytos priemonės –– proporcingos. Pareiškėjo ilgalaikiai šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva bei pareiškėjo interesas gyventi Lietuvoje šioje administracinėje byloje nustatytų individualių aplinkybių kontekste negali būti vertinami kaip svarbesni nei grėsmės valstybei, todėl nesudaro pagrindo kitaip vertinti sprendimuose nustatytas aplinkybes ir juos panaikinti.
33. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamai įvertintais įrodymais ir faktinėmis klaidomis, teisėjų kolegija pažymi, kad pažymi, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).
34. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pareiškėjo akcentuoti kai kurie faktinių aplinkybių neatitikimai nėra esminiai ar lėmę neteisingo sprendimo priėmimą.
35. Dėl kitų pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo.
36. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
37. Pareiškėjas taip pat prašė jo naudai priteisti patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, jo patirtos išlaidos neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.