- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-25
- Bylos Nr.
- e2A-1129-653/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-04357-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- N. M.
- Atsakovas
- L. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės ieškovės N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2099-433/2017 pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui L. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė N. M. patikslintame ieškinyje prašo priteisti iš atsakovo L. P. 8 074,89 Eur skolą, 5 792,4 Eur netesybų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodoma, kas ieškovė ir atsakovas 2011 m. liepos 14 d. sudarė susitarimą dėl pinigų gražinimo (toliau – ir Susitarimas), pagal kurį atsakovas įsipareigojo iki 2012 m. liepos 10 d. ieškovei grąžinti paskolintą pinigų sumą, kuri, ieškovės teigimu yra – 8 074,89 Eur. Ieškovė taip pat nurodo, kad kaip garantiją atsakovo įsipareigojimui sumokėti ieškovei pinigus, 2011 m. kovo 3 d. atsakovas pasirašė paskolos raštelį dėl 5 792,40 Eur (20 000 Lt), kurį šalys susitarė vertinti kaip protingas ir sąžiningas atsakovo netesybas, jeigu jis neatsiskaitys su ieškove Susitarime nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas nei skolos, nei netesybų iki šiol nėra grąžinęs, todėl ieškovė prašo nurodytas sumas priteisti iš atsakovo.
2. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškovės N. M. ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė 2011 m. birželio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame, be kita ko, nurodė, jog 2010 m. rugsėjo 16 d. su pardavėju UAB „Lindarė“ (toliau – ir Bendrovė), atstovaujama D. B., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10/01 dėl motorlaivio pirkimo, į UAB „Lindarė“ kasą pagal 2010 m. kovo 16 d. išduotą kasos pajamų orderį, serija LIN Nr. 0005, avansu įmokėjo 59 500 Lt. Pagal sutartį pardavėjas turtą turėjo perduoti iki 2011 m. sausio 15 d., tačiau sutartis nebuvo įvykdyta. Grąžinti pinigus ne kartą prašė nuvykusi į UAB „Lindarė“. Savininkai D. B. (pastarasis ir Bendrovės direktorius) bei L. P. (pastarasis būdavo įforminamas įvairioms pareigoms: finansininku, kasininku ir pan.) vis žadėjo juos grąžinti, tačiau sutarties ir toliau nevykdė. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius 2011 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 10-AT-00397-11 buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės N. M. pareiškimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 209 str., 222 str., 300 str., D. B. ir L. P. atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarime nurodoma, jog išnagrinėjus N. M. pareiškimą, nustatyta, kad 2011 m. birželio 15 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje 2011 m. birželio 3 d. gautas ir užregistruotas Nr. 10-G-10199 N. M. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, kuriame nurodyta, kad ji 2011 m. kovo 16 d. su UAB „Lindarė“, atstovaujama D. B., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10/01 dėl motorlaivio pirkimo, į UAB „Lindarė“ kasą pagal 2010 m. kovo 16 d. išduotą kasos pajamų orderį serija LIN Nr. 0005 avansu įmokėjo 59 500 litų sumą. Pagal sutartį pardavėjas turtą turėjo perduoti iki 2011 m. sausio 15 d., tačiau sutartis nebuvo įvykdyta, o įmonės savininkai D. B. ir L. P. sumokėtų pinigų negrąžino. Vėliau ieškovė sužinojo, kad UAB „Lindarė“ yra pradėta bankroto procedūra. Vykdydama teismo sprendimą, N. M. pateikė bankroto administratoriui 59 500 litų kreditorinio įsiskolinimo reikalavimą bei jį patvirtinančius dokumentus. Po kelių dienų UAB „Lindarė“ bankroto administratorius informavo N. M., kad UAB „Lindarė“ bankrotą administruojančiai įmonei pateikė kreditorinio įsiskolinimo ieškovei duomenis, nurodydami 14 000 litų skolos sumą. Nuvykusi į UAB „Lindarė“ bankroto administratoriaus įmonę UAB „Valeksa“ bei pažiūrėjusi kasos išlaidų orderius, pagal kuriuos UAB „Lindarė“ neva išmokėjo N. M. pinigus, ieškovė pamatė suklastotus jos parašus. Iš UAB „Lindarė“ ji pinigų nėra gavusi ir jokių kasos išlaidų orderių nepasirašinėjo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje 2011 m. liepos 19 d. gautas ir užregistruotas Nr. 10-4-AP-169 2011 m. liepos 18 d. N. M. pareiškimas, kuriuo ji pareiškė, kad atsisako pretenzijų D. B. ir L. P., atsižvelgdama į 2011 m. liepos 14 d. susitarimą dėl pinigų grąžinimo. Išnagrinėjus N. M. pareiškimą bei pateiktus papildomus dokumentus, buvo nustatyta, kad teigti, jog D. B. ir L. P. galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 209 straipsnyje (Nusikalstamas bankrotas), 222 straipsnyje (Apgaulingas apskaitos tvarkymas), 300 straipsnyje (Dokumento suklastojimas) negalima, kadangi nusikalstamos veikos požymiai nenustatyti, o ieškovę ir D. B. bei L. P. sieja civilinės teisės normomis reglamentuojami santykiai. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 168 straipsniu, nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškimo Nr. 10-G-10199 pagal BK 209 straipsnį, 222 straipsnį, 300 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
5. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas L. P. 2011 m. liepos 14 d. sudarė susitarimą dėl pinigų gražinimo, pagal kurį atsakovas L. P. bei D. B. įsipareigojo solidariai grąžinti ieškovei 16 064,00 Eur (55 465 Lt) sumą. Šiame susitarime, be kita ko nurodyta, kad po šio susitarimo pasirašymo N. M. įsipareigoja atsisakyti pretenzijų L. P. bei D. B., nurodytų 2011 m. birželio 3 d. pareiškime Vilniaus miesto prokuratūrai, o įvykdžius šį susitarimą ir pilnai grąžinus skolą, netenka galios 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštai pagal kuriuos L. P. ir D. B. skolinosi iš N. M. po 20 000 Lt (5792,40 Eur). L. P. 2011 m. kovo 3 d. pasirašė paskolos raštelį dėl 5 792,40 Eur (20 000 Lt), kurį ieškovė vertina kaip susitarimą dėl netesybų tuo atveju, jeigu atsakovas nesumokės 2011 m. liepos 14 d. susitarime nurodytos sumos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi patvirtinta tarp ieškovės N. M. ir atsakovo D. B. pasirašyta taikos sutartis ir civilinė byla D. B. atžvilgiu nutraukta. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi UAB „Lindarė“ buvo iškelta bankroto byla, pateikė UAB „Lindarė“ paskirtam bankroto administratoriui 59 500 Lt kreditorinį reikalavimą bei jį patvirtinančius dokumentus (civilinės bylos Nr. B2-1036-823/2015, b. l. 2-3, 82-84). Tačiau, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1036-823/2015 patvirtino N. M. 14 200 Lt kreditorinį reikalavimą BUAB „Lindarė“ bankroto byloje. Iš šios bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė UAB „Lindarė“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi UAB „Lindarė“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2011 m. balandžio 29 d. BUAB „Lindarė“ bankroto administratorius UAB „Valeksa“ pateikė teismui tvirtinti BUAB „Lindarė“ kreditorių kreditorinių reikalavimų sąrašą, nurodydamas, kad neteikia teismui tvirtinti N. M. kreditorinio reikalavimo, kadangi kreditorės reikalaujama suma neatitinka įmonės buhalterinės apskaitos duomenų. Kreditorė pareiškė reikalavimą 59 500 Lt sumai pagal 2010 m. kovo 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 10/01, tačiau pagal įmonės buhalterinės apskaitos duomenis įmonės įsiskolinimas šiai kreditorei sudaro 14 200 Lt (iš kreditorės N. M. gautos avansinės įmokos sudaro 29 800 Lt, o įmonės kreditorei atliktos išmokos – 15 600 Lt). Kreditorės administratoriui pateiktas kasos pajamų orderis, iš kurio ji kildina savo reikalavimą, nefiksuotas įmonės 2010 m. kasos knygoje. Kreditorė N. M. rašytinio atsiliepimo teismui civilinėje byloje Nr. B2-1036-823/2015 nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė savo reikalavimo atsisakanti, sutinkanti su bankroto administratoriaus skolos paskaičiavimu. Taigi, BUAB „Lindarė“ atstovas patvirtino, kad bankroto administratorius kreditorės N. M. reikalavimo dalyje dėl 14 200 Lt neginčija, kadangi toks įsiskolinimas atitinka įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.
6. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusią su paskoliniais teisiniais santykiais, teigė, jog iš teismui pateikto 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštelio turinio matyti, kad atsakovas L. P. pasirašė paskolos raštelį, neva pasiskolino iš ieškovės N. M. 20 000 Lt, kuriuos nurodė, jog sumokės po metų. Tačiau bylos nagrinėjimo metu, teismo posėdžio metu pati ieškovė pripažino, kad rašant minėtą paskolos raštelį pinigai atsakovui L. P. nebuvo perduoti, o paskolos raštelis buvo surašytas, siekiant turėti garantiją, kad atsakovas L. P. sumokės jai prieš tai jam paskolintus pinigus, dėl kurių skolinimo nėra jokių finansinių arba rašytinių dokumentų. Teismas konstatavo, kad pačios ieškovės paaiškinimai dėl paskolų suteikimo yra prieštaringi. Ieškovė nurodė, kad pinigus L. P. ir D. B. skolindavo kaip UAB „Lindarė“ bendrasavininkams, ir, šie pinigai buvo naudojami bendrovės „juodojoje buhalterijoje“. Tačiau tuo pačiu ieškovė nurodė, kad iš jos gautus pinigus L. P. ir D. B. naudojo savo namų statyboms.
7. Teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs ieškovės pateiktus 2011 m. liepos 14 d. susitarimą dėl pinigų gražinimo, pagal kurį atsakovas L. P. įsipareigojo ieškovei grąžinti paskolintą pinigų sumą, kuri, ieškovei patikslinus, sudaro – 8 074,89 Eur, taip pat 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštelį dėl 5 792,40 Eur (20 000 Lt), kurį ieškovė vertina kaip susitarimą dėl netesybų tuo atveju, jeigu atsakovas nesumokės 2011 m. liepos 14 d. susitarime nurodytos sumos, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, negalima konstatuoti paskolos sutarties sudarymo fakto. Ieškovės nurodytas pagrindas – minėti susitarimai dėl pinigų grąžinimo, pagal jos pačios nurodomas aplinkybes, prieštarauja tiek logikai, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes visų pirma pati ieškovė negalėjo paaiškinti, kokiu būdu 2011 m. kovo 3 d. susitarimą dėl netesybų šalys pasirašė anksčiau už pagrindinę atsakovo prievolę grąžinti skolą įtvirtinantį susitarimą – 2011 m. liepos 14 d. Antra, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas padarė išvadą, kad ieškovė jos nurodomu pagrindu (2011 m. liepos 14 d. susitarimu bei 2011 m. kovo 3 d. susitarimu) atsakovo L. P. skolą kildina iš su UAB „Lindarė“ sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 10/01 dėl motorlaivio pirkimo, o ši skola kaip kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Lindarė“ bankroto byloje, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartimi UAB „Lindarė“ veikla pripažinta pasibaigusia ir šia teismo nutartimi įmonę nutarta išregistruoti iš juridinių asmenų registro.
8. Įvertinęs išdėstytą, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimai tiek dėl skolos, tiek dėl netesybų yra atmestini kaip neįrodyti, o pagrindo teigti, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis – nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškinį atmetė
III. Apeliacinio skundo argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė N. M. prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinio reikalavimą patenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo apeliantės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas.
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ieškovė ir atsakovas 2011 m. liepos 14 d. sudarė Susitarimą, kuriuo L. P. ir D. B. įsipareigojo iki 2012 m. liepos 10 d. solidariai grąžinti jiems paskirtą paskolintą pinigų sumą, lygią 16 064 Eur. Susitarime buvo nustatytas minėtos pinigų sumos grąžinimo grafikas iki 2012 m. liepos 10 d. Kaip garantiją įsipareigojimui sumokėti ieškovei pinigus, L. P. ir D. B. 2011 m. kovo 3 d. pasirašė paskolos raštus dėl 5 792,4 Eur, kuriuos ieškovė ir kiekvienas ši skolininkų susitarė vertinti kaip protingas ir sąžiningas individualias kiekvieno iš skolininkų netesybas, jeigu skolininkai neatsiskaitys su ieškove Susitarime nustatyta tvarka ir terminais. Iki šiol L. P. nėra grąžines ieškovei pagal Susitarimą 8 074,89 Eur.
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 4 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir D. B., kuria šalys susitarė, kad D. B. sumokės ieškovei 5 000 Eur skolą ir civilinė byla jo atžvilgiu bus nutraukta. Įsigaliojus taikos sutarčiai, D. B. vykdo skolos grąžinimą. Teismui patvirtinus taikos sutartį su vienu iš skolininkų, esant solidariai atsakovų atsakomybei, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį likusioje skolos dalyje.
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, detaliai analizavo ir vertino byloje esančias sąsajas su bankrutavusios įmonės „Lindarė“ kreditoriniais įsipareigojimais ieškovei. Teismas pats išreikalavo šios įmonės bankroto bylą iš Vilniaus apygardos teismo, norėdamas nustatyti, ar atsakovų skolos ieškovei sumos sutampa su bankroto byloje esančiai kreditoriniais reikalavimais. Šis teismo įtarimas nepasitvirtino, kadangi kreditorės N. M. kreditorinio reikalavimo yra nustatytas 4 116,6 Eur (14 200 Lt) sumai, taigi skolos ir kreditorinio reikalavimo sumos nėra tapačios.
13. Ieškovė pateiktame ieškinyje ir viso bylos nagrinėjimo laikotarpiu skolos nesiejo su atsakovų, kaip juridinio asmens ar jo veikla, tik pabrėžė, kad jos paskolinti pinigai galėjo būti naudojami tiek skolininkams priklausančiai įmonei, tiek asmeniniams poreikiams tenkinti.
14. Teismas neteisingai įvertino įrodymus, kuriuos pats savo iniciatyva išreikalavo. Ieškinyje nurodomos aplinkybės ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai rodo šalių, kaip fizinių asmenų skolą įtvirtinantį susitarimą, todėl teismo iniciatyva įtraukimas ir analizavimas atsakovams priklausiusios įmonės finansinių įsipareigojimų, traktuotinas kaip nepagrįstas ieškinio dalyko išplėtimas, kuris, nors ir teismo įtarimams, dėl sutapsiančių sumų kreditorinio reikalavimo ir skolos dydžio, nepasitvirtinus, buvo traktuotinas ieškovės nenaudai, priimant teismo sprendimą. Šiuo atveju toks teismo vertinimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
15. Teismas detaliai išanalizavo paskolos sutarties teisinę prigimtį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose, kylančiose iš paskolos sutartinių teisinių santykių, tačiau neteisingai pritaikė šias teisės normas nagrinėjamos bylos atveju. CK 6.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį ar kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šiuo atveju į bylą yra pateikti 2011 m. kovo 3 d. paskolos rašteliai, numatant pinigų grąžinimo terminus; 2011 m. liepos 14 d. susitarimas dėl pinigų grąžinimo, iš kurio matyti, kad skolos grąžinimas buvo vykdomas dalinis. Vadinasi, šalys skolą pripažino ir vykdė. Susitarimų originalai buvo pas ieškovę ir buvo perduoti teismui nagrinėjant bylą, kas įrodo reikšmingą aplinkybę sprendžiant apie skolos buvimo faktą. Visi rašytiniai įrodymai buvo pateikti, tačiau teismo nepagrįstai vertinti kaip nepakankami.
16. Teismas, teigdamas, kad negalima konstatuoti paskolos sutarties sudarymo fakto, neatskleidė bylos esmės, nes pagal byloje esančius įrodymus yra akivaizdu, kad tarp šalių buvo skolą įtvirtinantis susitarimas. Pabrėžė, kad toks susitarimas buvo sudarytas tarp fizinių asmenų, neprofesionalų, neturinčių teisinio išsilavinimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad šis susitarimas buvo sudarytas prieš jų valią ar pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, dėl ko būtų pripažįstamas negaliojančiu. Šalys skolą įtvirtinantį dokumentą pripažįsta. Tai įrodo Susitarime dėl pinigų grąžinimo atlikti daliniai apmokėjimai, teisme taikos sutartimi patvirtintas D. B. įsiskolinimas, L. P. atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikimas, tokiu būdu atsisakant teisės ir pareigos pareikšti prieštaravimus. Apeliantei neaišku, kodėl teismas teigė, jog negalima konstatuoti paskolos sudarymo fakto, kai šalys šio fakto neginčija, o ieškovės pateikti į bylą rašytinių įrodymų originalai leidžia daryti neabejotiną išvadą esant skolą įtvirtinančiam susitarimui tarp šalių. Šiuo atveju teismas apsiribojo formaliu lingvistiniu paskolos sutarties sudarymo fakto aiškinimu ir realiniu paskolos pobūdžiu, kai tuo tarpu tikruosius šalies santykius pagrindžia skolą įtvirtinantis susitarimas ir atlikti daliniai skolos grąžinimai.
Šalies argumentai
17. Teismas pažeidė rungimosi principą, kuomet kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybės yra šalių ir kitų dalyvaujančių asmenų teisė ir pareiga.
18. Atsakovas L. P. nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį bei nei karto nedalyvavo teismo posėdžiuose nei pats, nei per atstovą. Teismo nutartimi jam procesinius dokumentus nuspręsta įteikti viešo paskelbimo būdu. Ieškovė prašė teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 286 straipsniu, priimti sprendimą už akių, tačiau pastarasis tokia įstatymų suteikta teise nepasinaudojo. Be to, teismas atsakovams esant pasyviems civiliniams procese, pats pripažino ieškovės dalyvavimą būtinu ir apklausė ją teismo posėdyje imdamasis atsakovų ar jų atstovų procesinių teisių ir pareigų iniciatyvos. Teismas, kaip minėta, pats išreikalavo bankroto bylą, pagal kurioje esančius duomenimis apklausė ieškovę. Dėl to buvo pažeistas šalių procesinis lygiateisiškumas.
19. Teismui patvirtinus taikos sutartį, kurioje atsakovo D. B. skola pripažįstama grąžintina ieškovei, pagal šioje sutartyje nustatytus terminus, o atsakovo L. P. skolinių įsipareigojimų dalyje ieškinį atmetus, atsakovai, turėdami solidariai grąžintiną skolinį įsipareigojimą, atsidūrė nelygioje procesinėje padėtyje. Teismas, manydamas, kad tarp šalių nėra skolinių santykių, galėjo atsisakyti tvirtinti pateiktą taikos sutartį, užuot leidęs sudaryti diskriminacinei padėčiai vieno iš atsakovų atžvilgiu, tokią sutartį patvirtinus. Toks teismo veiksmas prieštarauja logikai ir teisingumo principui.
20. Teismas visapusiškos bylos aplinkybių analizės, tinkamo kvalifikavimo neatliko, sprendimas priimtas paviršutiniškai vertinant tik tam tikras aplinkybes tik formaliai traktuojant tarp šalių susiklosčiusius skolinius santykius ir pažeidžiant lygiateisiškumo, protingumo ir sąžiningumo bei rungimosi principus. Apeliantei taip pat kyla abejonės dėl to, ar teisingai teismas atliko įrodymų tyrimą, ar teisingai ir nešališkai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismas civilinio proceso tikslų nepasiekė, sprendimą priėmė skubotai ir nepilnai bei nevisapusiškai atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes.
21. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą teismui nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinis skundas netenkintinas.
23. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
24. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas kaip nepagrįstas, kadangi nekonstatuotas paskolos sudarymo faktas.
25. Apeliantė šios bylos procese įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino apeliantės byloje pateiktus įrodymus, kurie patvirtina paskolos sudarymo faktą, nepagrįstai išplėtė ieškinio dalyką savo iniciatyva išreikalaudamas ir analizuodamas atsakovams priklausiusios įmonės finansinius įsipareigojimus, taip pat pažeidė procesinio lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo bei rungimosi principus.
26. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas).
28. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant klausimą apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės raiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).
29. Taigi, net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 26 punktas). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).
30. Iš Susitarimo (b. l. 4–5) turinio matyti, kad L. P. ir D. B. įsipareigojo N. M. iki 2012 m. liepos 10 d. solidariai grąžinti 16 064 Eur arba 55 465 Lt. Susitarime taip pat nurodoma, kad įvykdžius Susitarimą ir visiškai grąžinus 16 064 Eur arba 55 465 Lt, netenka galios 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštai, kuriuos D. B. ir L. P. kiekvienas po 20 000 Lt skolinosi iš N. M.. Iš 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštelio matyti, jog L. P. iš N. M. skolinosi 20 000 Lt (b. l. 6). L. P. paskolos raštelyje pasirašė, kad pinigus gavo ir grąžins juos po metų. Šiuo atveju apeliantė tiek ieškinyje pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde iš esmės siekė, jog atsakovas L. P. pagal Susitarimą grąžintų likusią skolą – 8 074,89 Eur, bei sumokėtų 5 792,4 Eur netesybas pagal 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštelį. Tačiau pažymėtina, jog pati ieškovė teismo posėdyje, įvykusiame 2017 m. birželio 13 d., pripažino, kad pinigai pagal 2011 m kovo 3 d. su L. P. sudarytą paskolos raštelį, nebuvo perduoti, o pats paskolos raštelis buvo surašytas siekiant turėti garantiją, kad L. P. sumokės jai prieš tai jam paskolintus pinigus. Ieškovė teismo posėdyje akcentavo, jog Susitarimas ir paskolos raštelis su L. P. nebuvo pasirašyti jos iniciatyva. Jie buvo pasirašyti todėl, kad ji bankroto byloje turėjo atsisakyti viso kreditorinio reikalavimo (turima omenyje – 59 500 Lt sumai), o reikšti kreditorinį reikalavimą pagal bankroto byloje esančius kasos išlaidų orderius (turima omenyje – 14 200 Lt sumai). Teismo posėdyje ieškovė taip pat teigė, kad pinigus L. P. ir D. B. skolindavo kaip UAB „Lindarė“ bendrasavininkams, nors vėliau nurodė, kad įmonės finansinei būklei pablogėjus, paskolinti pinigai buvo naudojami L. P. ir D. B. asmeninėms reikmėms – namų statyboms.
31. Iš Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-1036-823/2015 matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1036-823/2015, 2 t., b. l. 211–212) patvirtino N. M. 14 200 Lt kreditorinį reikalavimą BUAB „Lindarė“ bankroto byloje. Teismo nutartyje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė UAB „Lindarė“ bankroto bylą. 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi UAB „Lindarė“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2011 m. balandžio 29 d. BUAB „Lindarė“ bankroto administratorius UAB „Valeksa“ pateikė teismui tvirtinti BUAB „Lindarė“ kreditorių kreditorinių reikalavimų sąrašą, nurodydamas, kad neteikia teismui tvirtinti N. M. kreditorinio reikalavimo, kadangi kreditorės reikalaujama suma neatitinka įmonės buhalterinės apskaitos duomenų. Kreditorė pareiškė reikalavimą 59 500 Lt sumai pagal 2010 m. kovo 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 10/01, tačiau pagal įmonės buhalterinės apskaitos duomenis įmonės įsiskolinimas šiai kreditorei sudaro 14 200 Lt (iš kreditorės N. M. gautos avansinės įmokos sudaro 29 800 Lt, o įmonės kreditorei atliktos išmokos – 15 600 Lt). Kreditorės administratoriui pateiktas kasos pajamų orderis, iš kurio ji kildina savo reikalavimą, nefiksuotas įmonės 2010 m. kasos knygoje. Kreditorė N. M. rašytinio atsiliepimo teismui civilinėje byloje Nr. B2-1036-823/2015 nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė savo reikalavimo atsisakanti, sutinkanti su bankroto administratoriaus skolos paskaičiavimu. Taigi, BUAB „Lindarė“ atstovas patvirtino, kad bankroto administratorius kreditorės N. M. reikalavimo dalyje dėl 14 200 Lt neginčija, kadangi toks įsiskolinimas atitinka įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.
32. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė 2011 m. birželio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (b. l. 11–13), kuriame, be kita ko, nurodė, kad 2010 m. kovo 16 d. su UAB „Lindarė“ sudarė sutartį, pagal kurią į Bendrovės kasą avansu įmokėjo 59 500 Lt. Pagal sutartį Bendrovė turtą turėjo perduoti iki 2011 m. sausio 15 d., tačiau to nepadarė. Bendrovės darbuotojai – D. B. ir L. P. šią sumą vis žadėjo grąžinti. Vėliau ji sužinojo, kad Bendrovei pradėta bankroto procedūra, todėl pateikė bankroto administratoriui 59 500 Lt kreditorinio įsiskolinimo reikalavimą. Bendrovės bankroto administratorius informavo, kad Bendrovės esamas kreditorinis įsiskolinimas jai yra 14 200 Lt, kurios dydis, ieškovės vertinimu, yra nepagrįstas, kadangi L. P. ir D. B. suklastojo kasos išlaidų orderį ir įrašė melagingus duomenis, taip pat suklastojo ieškovės parašą, taip pasisavindami pinigus. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius 2011 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 10-AT-00397-11 (b. l. 9–10) buvo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės N. M. pareiškimo pagal BK 209 str., 222 str., 300 str., D. B. ir L. P. atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarime, be kita ko, nurodyta, kad N. M. 2011 m. liepos 18 d. pateikė pareiškimą, kuriuo atsisako pretenzijų D. B. ir L. P. atsižvelgdama į 2011 m. liepos 14 d. susitarimą dėl pinigų grąžinimo. Iš Susitarimo (b. l. 4–5) turinio matyti, kad N. M. įsipareigoja atsisakyti pretenzijų L. P. bei D. B., nurodytų 2011 m. birželio 3 d. pareiškime Vilniaus miesto prokuratūrai, o įvykdžius šį susitarimą ir pilnai grąžinus skolą, netenka galios 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštai pagal kuriuos L. P. ir D. B. skolinosi iš N. M. po 20 000 Lt (5 792,40 Eur).
33. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, civilinėje byloje Nr. B2-1036-823/2015 esančias aplinkybes bei į ieškovės paaiškinimus teismo posėdyje, daro išvadą, kad ieškovė neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto. Šiuo atveju byloje nustatyta faktinių aplinkybių chronologinė analizė leidžia teigti, kad ieškovė Susitarimą bei 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštelį su L. P. sudarė siekdama atgauti skolą pagal su UAB „Lindarė“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10/01 dėl motorlaivio pirkimo, o ši skola, kaip kreditorinis reikalavimas, buvo patvirtintas UAB „Lindarė“ bankroto byloje. Ir nors sutiktina su apeliantės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, jog Susitarime nurodyta suma (55 465 Lt) nesutampa su civilinėje byloje Nr. B2-1036-823/2015 nurodyta suma – 59 500 Lt, ši aplinkybė nepaneigia išvados, kad ieškovė neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto, kadangi, kaip minėta, pati ieškovė teismo posėdyje patvirtino, kad Susitarimas su L. P. ir D. B. buvo pasirašytas tam, kad ji bankroto byloje atsisakytų visų kreditorinių reikalavimų (turima omenyje – 59 500 Lt sumai) pagal su UAB „Lindarė“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10/01 dėl motorlaivio pirkimo, o tik reikštų kreditorinį reikalavimą pagal bankroto byloje esančius kasos išlaidų orderius (turima omenyje – 14 200 Lt sumai). Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartimi UAB „Lindarė“ veikla pripažinta pasibaigusia ir teismo nutartimi įmonę nutarta išregistruoti iš juridinių asmenų registro.
34. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas iš Vilniaus apygardos teismo išreikalavo civilinę bylą Nr. B2-1036-823/2015 (Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04357-2010-7), ir, vadovaudamasis bylos duomenimis, vertino UAB „Lindarė“ finansinius įsipareigojimus, kas, ieškovės teigimu, traktuotinas kaip nepagrįstas ieškinio dalyko išplėtimas. Kadangi nurodytos bylos išreikalavimas bei joje esančių duomenų vertinimas buvo būtinas nustatyti, ar ieškovės su L. P. sudarytas 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštelis ir Susitarimas buvo susijęs su ieškovės pareikštais kreditoriniais reikalavimais minėtoje byloje, tokio pobūdžio apeliantės argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
35. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad paskolos sudarymo faktą patvirtina tai, kad pagal Susitarimą buvo atliekami daliniai mokėjimai, ji su D. B. sudarė taikos sutartį, kurią patvirtino teismas, L. P. pasyvus elgesys nepateikiant jokių prieštaravimų dėl įsiskolinimo, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, jog ji realiai neperdavė jokių pinigų (kas yra būtina sąlyga konstatuoti, kad yra sudaryta paskolos sutartis) L. P. tiek pagal 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštelį, tiek pagal Susitarimą, kuriuo, kaip nustatyta, ji su D. B. bei L. P. susitarė, jog jai būtų grąžinta skola, kuri, kaip kreditorinis reikalavimas, buvo patvirtinta UAB „Lindarė“ bankroto byloje. Nors ieškovė teismo posėdyje nurodė, kad L. P. grąžino visus paskolos raštelius, kurių pagrindu ir galėjo susidaryti grąžintina skola pagal Susitarimą, ji šių aplinkybių negalėjo plačiau pakomentuoti, taip pat nurodyti, kokius būtent paskolos raštelius grąžino, kai tuo tarpu pačiame Susitarime tokios aplinkybės nėra nurodytos, o priešingai – yra nurodyta, kad įvykdžius Susitarimą ir visiškai grąžinus 16 064 Eur arba 55 465 Lt, netenka galios 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštai, kuriuos D. B. ir L. P. kiekvienas po 20 000 Lt skolinosi iš N. M.. Be to, pati ieškovė negalėjo paaiškinti, kokiu būdu 2011 m. kovo 3 d. susitarimą dėl netesybų šalys pasirašė anksčiau už pagrindinę atsakovo prievolę grąžinti skolą įtvirtinantį Susitarimą.
36. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimus tiek dėl skolos, tiek dėl netesybų atmetė kaip neįrodytus, bei konstatavo, kad pagrindo teigti, kad buvo sudaryta paskolos sutartis – nėra. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,
nutaria:
apeliantės ieškovės N. M. apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą nepakeistą.