Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui L. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovės ieškinyje nurodoma, kad N. M. ir L. P. 2011 m. liepos 14 d. sudarė susitarimą dėl pinigų gražinimo (toliau – Susitarimas). Šiuo pagrindiniu Susitarimu atsakovas įsipareigojo iki 2012 m. liepos 10 d. ieškovei grąžinti paskolintą pinigų sumą, kuri, ieškovės teigimu yra – 8 074,89 Eur. Ieškovė taip pat nurodo, kad kaip garantiją atsakovo įsipareigojimui sumokėti ieškovei pinigus, 2011 m. kovo 3 d. atsakovas pasirašė paskolos raštelį dėl 5 792,40 Eur (20 000,00 Lt), kurį šalys susitarė vertinti kaip protingas ir sąžiningas atsakovo netesybas, jeigu jis neatsiskaitys su ieškove susitarime nustatyta tvarka ir terminais. Atsakovas nei skolos, nei netesybų iki šiol nėra grąžinęs, todėl ieškovė prašo nurodytas sumas priteisti iš atsakovo. Patikslinusi reikalavimą, prašo priteisti iš atsakovo L. P. 8 074,89 Eur skolą, 5 792,40 Eur netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismo posėdžio metu ieškovė bei jos atstovė prašė ieškinį tenkinti. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes.

Atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ieškovės paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2011 m. birželio 3 d. ieškovė N. M. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame, be kita ko, nurodė, kad 2010-03-16 su pardavėju UAB „Lindarė“ (toliau – Bendrovė), atstovaujama D. B., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10/01 dėl motorlaivio pirkimo, į UAB „Lindarė“ kasą pagal 2010-03-16 išduotą kasos pajamų orderį, serija LIN Nr. 0005, avansu įmokėjo 59 500 Lt. Pagal sutartį pardavėjas turtą turėjo perduoti iki 2011-01-15. Tačiau sutartis nebuvo įvykdyta. Grąžinti pinigus ne kartą prašė nuvykusi į UAB „Lindarė“. Savininkai D. B. (pastarasis ir Bendrovės direktorius) bei L. P. (pastarasis būdavo įforminamas įvairioms pareigoms: finansininku, kasininku ir pan.) vis žadėjo juos grąžinti, tačiau sutarties ir toliau nevykdė. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius 2011 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 10-AT-00397-11 buvo atsisakyta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės N. M. pareiškimo pagal LR BK 209 str., 222 str., 300 str., D. B. ir L. P. atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nutarime nurodoma, jog išnagrinėjus N. M. pareiškimą, nustatyta, kad 2011 m. birželio 15 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje gautas ir užregistruotas Nr. 10-G-10199 2011-06-03 N. M. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, kuriame nurodyta, kad ji 2011-03-16 su UAB „Lindarė“, atstovaujama D. B., sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10/01 dėl motorlaivio pirkimo, į UAB „Lindarė“ kasą pagal 2010-03-16 išduotą kasos pajamų orderį serija LIN Nr. 0005 avansu įmokėjo 59 500 litų sumą. Pagal sutartį pardavėjas turtą turėjo perduoti iki 2011-01-15, tačiau sutartis nebuvo įvykdyta, o įmonės savininkai D. B. ir L. P. sumokėtų pinigų negrąžino. Vėliau pareiškėja sužinojo, kad UAB „Lindarė“ yra pradėta bankroto procedūra. Vykdydama teismo sprendimą, N. M. pateikė bankroto administratoriui 59 500 litų kreditorinio įsiskolinimo reikalavimą bei jį patvirtinančius dokumentus. Po kelių dienų UAB „Lindarė“ bankroto administratorius informavo N. M., kad UAB „Lindarė“ bankrotą administruojančiai įmonei pateikė kreditorinio įsiskolinimo pareiškėjai duomenis, nurodydami 14 000 litų skolos sumą. Nuvykusi į UAB „Lindarė“ bankroto administratoriaus įmonę UAB „Valeksa“ bei pažiūrėjusi kasos išlaidų orderius, pagal kuriuos UAB „Lindarė“ neva išmokėjo N. M. pinigus, pareiškėja pamatė suklastotus jos parašus. Iš UAB „Lindarė“ ji pinigų nėra gavusi ir jokių kasos išlaidų orderių nepasirašinėjo. 2011 m. liepos 19 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje gautas ir užregistruotas Nr. 10-4-AP-169 2011-07-18 N. M. pareiškimas, kuriuo ji pareiškė, kad atsisako pretenzijų D. B. ir L. P., atsižvelgdama į 2011-07-14 susitarimą dėl pinigų grąžinimo. Išnagrinėjus N. M. pareiškimą bei pateiktus papildomus dokumentus, buvo nustatyta, kad teigti, jog D. B. ir L. P. galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 209 str. (Nusikalstamas bankrotas), 222 str. (Apgaulingas apskaitos tvarkymas), 300 str. (Dokumento suklastojimas) negalima, kadangi nusikalstamos veikos požymiai nenustatyti, o pareiškėją ir D. B. bei L. P. sieja civilinės teisės normomis reglamentuojami santykiai. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 1 p. ir 168 str., nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškimo Nr. 10-G-10199 pagal BK 209 str., 222 str.. 300 str., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas L. P. 2011 m. liepos 14 d. sudarė susitarimą dėl pinigų gražinimo, pagal kurį atsakovas L. P. bei D. B. įsipareigojo solidariai grąžinti ieškovei 16064,00 EUR (55465 Lt) sumą. Šiame susitarime, be kita ko nurodyta, kad po šio susitarimo pasirašymo N. M. įsipareigoja atsisakyti pretenzijų L. P. bei D. B., nurodytų 2011 m. birželio 3 d. pareiškime Vilniaus miesto prokuratūrai, o įvykdžius šį susitarimą ir pilnai grąžinus skolą, netenka galios 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštai pagal kuriuos L. P. ir D. B. skolinosi iš N. M. po 20 000,00 Lt. (5792,40 Eur). Taigi, 2011 m. kovo 3 d. atsakovas L. P. pasirašė paskolos raštelį dėl 5 792,40 Eur (20 000,00 Lt), kurį ieškovė vertina kaip susitarimą dėl netesybų tuo atveju, jeigu atsakovas nesumokės 2011 m. liepos 14 d. susitarime nurodytos sumos. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi patvirtinta tarp ieškovės N. M. ir atsakovo D. B. pasirašyta taikos sutartis ir civilinė byla D. B. atžvilgiu nutraukta. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi UAB „Lindarė“ buvo iškelta bankroto byla, pateikė UAB „Lindarė“ paskirtam bankroto administratoriui 59 500 Lt kreditorinį reikalavimą bei jį patvirtinančius dokumentus civilinės bylos Nr. B2-1533-823/2013, b. l. 2-3, 82-84). Tačiau, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-253-823/2011 patvirtino N. M. 14 200,00 Lt kreditorinį reikalavimą BUAB „Lindarė“ bankroto byloje. Iš šios bylos medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė UAB „Lindarė“ bankroto bylą. 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi UAB „Lindarė“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2011 m. balandžio 29 d. BUAB „Lindarė“ bankroto administratorius UAB „Valeksa“ pateikė teismui tvirtinti BUAB „Lindarė“ kreditorių kreditorinių reikalavimų sąrašą, nurodydamas, kad neteikia teismui tvirtinti N. M. kreditorinio reikalavimo, kadangi kreditorės reikalaujama suma neatitinka įmonės buhalterinės apskaitos duomenų. Kreditorė pareiškė reikalavimą 59 500 Lt sumai pagal 2010 m. kovo 16 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 10/01, tačiau pagal įmonės buhalterinės apskaitos duomenis įmonės įsiskolinimas šiai kreditorei sudaro 14 200 Lt (iš kreditorės N. M. gautos avansinės įmokos sudaro 29 800 Lt, o įmonės kreditorei atliktos išmokos – 15 600 Lt). Kreditorės administratoriui pateiktas kasos pajamų orderis, iš kurio ji kildina savo reikalavimą, nefiksuotas įmonės 2010 m. kasos knygoje. Kreditorė N. M. rašytinio atsiliepimo teismui civilinėje byloje Nr. B2-1533-823/2013 nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė savo reikalavimo atsisakanti, sutinkanti su bankroto administratoriaus skolos paskaičiavimu. Taigi, BUAB „Lindarė“ atstovas patvirtino, kad bankroto administratorius kreditorės N. M. reikalavimo dalyje dėl 14 200 Lt neginčija, kadangi toks įsiskolinimas atitinka įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.

Pirmiausia pažymėtina, kad paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso.

Teismas, nagrinėjamos bylos kontekste, taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, kuria koreguota ir toliau plėtota iki tol buvusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių, išaiškinta, jog paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. < ...> tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau < ...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas. <...> Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, kt.).

Teismas pažymi, kad aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą faktinę bylos aplinkybę teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis).

Iš teismui pateikto 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštelio turinio matyti, kad atsakovas L. P. pasirašė paskolos raštelį, neva pasiskolino iš ieškovės N. M. 20 000,00 Lt, kuriuos nurodė, jog sumokės po metų. Tačiau bylos nagrinėjimo metu, teismo posėdžio metu pati ieškovė pripažino, kad rašant minėta paskolos raštelį pinigai atsakovui L. P. nebuvo perduoti, o paskolos raštelis buvo surašytas, siekiant turėti garantiją, kad atsakovas L. P. sumokės jai prieš tai jam paskolintus pinigus, dėl kurių skolinimo nėra jokių finansinių arba rašytinių dokumentų. Pačios ieškovės paaiškinimai dėl paskolų suteikimo yra prieštaringi. Ieškovė nurodė, kad pinigus L. P. ir D. B. skolindavo kaip UAB „Lindarė“ bendrasavininkams, ir, šie pinigai buvo naudojami bendrovės „juodojoje buhalterijoje“. Tačiau tuo pačiu ieškovė nurodė, kad iš jos gautus pinigus L. P. ir D. B. naudojo savo namų statyboms.

Teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs ieškovės pateiktus 2011 m. liepos 14 d. susitarimą dėl pinigų gražinimo, pagal kurį atsakovas L. P. įsipareigojo ieškovei grąžinti paskolintą pinigų sumą, kuri, ieškovei patikslinus sudaro – 8 074,89 Eur, taip pat 2011 m. kovo 3 d. paskolos raštelį dėl 5 792,40 Eur (20 000 Lt), kurį ieškovė vertina kaip susitarimą dėl netesybų tuo atveju, jeigu atsakovas nesumokės 2011 m. liepos 14 d. susitarime nurodytos sumos, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, negalima konstatuoti paskolos sutarties sudarymo fakto. Ieškovės nurodytas pagrindas – minėti susitarimai dėl pinigų grąžinimo, pagal jos pačios nurodomas aplinkybes, prieštarauja tiek logikai, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes visų pirma pati ieškovė negalėjo paaiškinti kokiu būdu 2011 m. kovo 3 d. susitarimą dėl netesybų šalys pasirašė anksčiau už pagrindinę atsakovo prievolę grąžinti skolą įtvirtinantį susitarimą – 2011 m. liepos 14 d. Antra, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas daro išvadą, kad ieškovė jos nurodomu pagrindu (2011 m. liepos 14 d. susitarimu bei 2011 m. kovo 3 d. susitarimu) atsakovo L. P. skolą jai kildina iš paminėtos su UAB „Lindarė“ sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 10/01 dėl motorlaivio pirkimo, o ši skola kaip kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Lindarė“ bankroto byloje. Be to, paminėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartimi UAB „Lindarė“ veikla pripažinta pasibaigusia ir šia teismo nutartimi įmonę nutarta išregistruoti iš juridinių asmenų registro.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, įvertinus byloje esančius įrodymus, remiantis kasacinio teismo nagrinėjamam ginčui aktualių materialiosios teisės normų išaiškinimais, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimai tiek dėl skolos, tiek dėl netesybų yra atmestini kaip neįrodyti, o pagrindo teigti, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis – nėra. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškinio pagrindą ir dalyką nurodo būtent ieškovas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad ieškinys atmestinas (CK 6.870 straipsnis, 6.871 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis, 263 straipsnis).

Aukščiau nurodytais motyvais konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį bei CPK 98 straipsnio 1 dalį – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Byloje nesant duomenų apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, jos taip pat nepriteisiamos.

Ieškinį atmetus, teismo patirtos pašto išlaidos – 7,24 Eur, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, 7,24 Eur suma apvalinama iki artimiausio sveiko skaičiaus, t. y. – 7,00 Eur, ir ieškinį atmetus, minėtos valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteisiamos iš ieškovės.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 260, 265, 268, 270, 301 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 7,00 Eur (septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų. Išaiškinti, kad į valstybės pajamas priteistas bylinėjimosi išlaidas privaloma sumokėti pavedimu į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188728721) pajamų surenkamąsias sąskaitas: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000 arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660, ir mokėjimo kvitą pateikti teismui (raštinei).

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.