Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. J. T. atstovo advokato Nedo Valiulio (toliau – ir apeliantas) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria, K. J. T. atstovo advokato Nedo Valiulio skundas tenkintas iš dalies. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. vasario 26 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-153-2024 pakeistas ir K. J. T. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, skirta 1 000 Eur dydžio bauda. Kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. ANK 652 straipsnio 1 dalies pagrindu apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Vilniaus apygardos teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, Nr. 2AT-98-677/2015, Nr. 2AT-65-895/2016 ir nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022). Nagrinėjamu atveju K. J. T. atstovas ginčija administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje padarymą ir prašo administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

7. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos nutarties, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jos keisti ar naikinti.

8. ANK 95 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2024 m. birželio 30 d.) numatyta atsakomybė už nelegalų darbą. ANK 95 straipsnio 1 dalies dispozicija suformuota kaip blanketinė, todėl jai taikyti būtina nuoroda į kitus teisės aktus, reglamentuojančius nelegalaus darbo požymius. Nagrinėjamu atveju K. J. T. nubaustas dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto (redakcija, galiojusi iki 2024 m. birželio 30 d.) pažeidimo, kuris numato, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.

9. Teismų praktikoje išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šie veikos objektyvieji požymiai: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-25-942/2018, 2AT-27-942/2020; 2AT-16-489/2023). Kaip teisingai nurodoma atsiliepime, nustatyti visi nelegalaus darbo objektyvieji požymiai: A. E. realiai dirbo sudarius darbo sutartį ir pranešus VSDFV teritorinei įstaigai, A. E. įmonėje dirbo nelegaliai nuo 2022 m. gruodžio 21 d. iki 2024 m. sausio 18 d. K. J. T. leido vykdyti darbines funkcijas įmonės naudai trečiosios šalies piliečiui A. E., tuo metu kai jis neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento (asmeniui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu vadovaujantis UTPĮ 23 straipsnio 2 dalimi), t. y. pažeidžiant DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir UTPĮ 62 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Byloje nustatytos minėtos faktinės aplinkybės nėra ginčijamos, todėl plačiau jas patvirtinantys įrodymai neaptariami, toliau pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų.

10. Institucijos 2024 m. vasario 26 d. nutarime suformuluotu kaltinimu, K. J. T. buvo kaltinamas dviem skirtingais pažeidimais: Pirmoje kaltinimo dalyje jis kaltintas tuo, kad nuo 2022 m. gruodžio 5 d. įdarbino trečiosios šalies (Rusijos Federacijos pilietį) A. E., tuo metu kai buvo išnaudotos tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojų kvotos, o užsienietis neturėjo Užimtumo tarnybos leidimo dirbti. Šis kaltinimas skundžiama nutartimi pripažintas pertekliniu, konstatavus, kad darbo sutartis tarp įmonės ir A. E. buvo sudaryta teisėtai. Antroje kaltinimo dalyje jam inkriminuota tai, kad jis nuo 2022 m. gruodžio 21 d. iki 2024 m. gruodžio 18 d. leido vykdyti darbines funkcijas UAB „A.“ naudai trečiosios šalies (Rusijos Federacijos) piliečiui A. E., tuo metu, kai jis neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento, t. y. išnykus darbo sutarties sudarymo ir vykdymo teisėtam pagrindui (asmeniui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu vadovaujantis UTPĮ 23 straipsnio 2 dalimi).

11. Pirmoji kaltinimo dalis buvo paneigta į bylą pateikus Užimtumo tarnybos išduotą leidimą dirbti, todėl apeliantas pagrįstai nurodo, jog šis, įrodymais paneigtas kaltinimas, buvo nepagrįstas, o ne perteklinis. Tačiau skundo argumentai, jog šis kaltinimas buvo pagrindinis, kad kaltinimai susiję vienas su kitu, nepagrįsti. Remiantis Institucijos nutarime nurodyto kaltinimo turiniu, J. K. T. buvo patrauktas atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį dėl skirtingų užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimų, kurie padaryti skirtingais laikotarpiais, už abu šiuos pažeidimus numatyta atsakomybė ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Todėl tai, kad vienas iš pažeidimų buvo paneigtas pirmosios instancijos teisme, nešalina kito pažeidimo padarymo fakto, tai yra, aplinkybė, kad A. E. nuo 2022 m. gruodžio 5 d. buvo įdarbintas teisėtai, nepaneigia tos aplinkybės, kad K. J. T. nuo 2022 m. gruodžio 21 d. iki 2024 m. sausio 18 d. leido vykdyti darbines funkcijas UAB „A.“ naudai trečiosios šalies Rusijos piliečiui A. E., tuo metu, kai jis neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento, išnykus darbo sutarties sudarymo ir vykdymo teisėtam pagrindui.

12. Skundo argumentas, kad A. E. atleidimas prieštarautų 2023 m. birželio 5 d. teismo sprendimui, nepagrįstas. Iš byloje esančio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo matyti, kad tenkinus A. E. skundą buvo panaikinti du Migracijos departamento sprendimai (be kita ko, 2023 m. kovo 29 d. sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) ir Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti A. E. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad asmuo prašymo nagrinėjimo laikotarpiu turi išduotą teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, kurio pagrindu galėtų tęsti darbinių funkcijų vykdymą.

13. Taip pat apeliantas nurodo, kad Institucijos 2024 m. vasario 26 d. nutarimas ir skundžiama nutartis prieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendime nustatytam prejudiciniam faktui, kad A. E. dirba UAB „A.“ ir tai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtas administracinio teismo sprendimas nesuteikė A. E. leidimo laikinai gyventi, todėl ši aplinkybė visiškai nesusijusi su nagrinėjama byla. Nepriklausomai nuo to ar asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar ne, K. J. T. patrauktas atsakomybėn dėl to, jog leido dirbti asmeniui, kuris neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento, ši aplinkybė yra įrodyta. Priežastys kodėl asmeniui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, jokios reikšmės neturi. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes minėtas apelianto argumentas atmestinas.

14. Vilniaus apygardos teismas sutinka, jog Prancūzijos C tipo viza, galiojo trumpiau nei Užimtumo tarnybos išduotas leidimas dirbti, tačiau aplinkybė kodėl Užimtumo tarnyba išdavė leidimą dirbti ilgesniam laikotarpiui nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Remiantis UTPĮ 64 straipsnio 1 punktu, užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti. Taigi nepaisant užsieniečio turimo leidimo dirbti, šiam neturint ir teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento vadovaujantis UTPĮ 64 straipsnio 1 punkto nuostatomis užsieniečio darbas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Todėl papildomai tirti, kodėl minėtų dokumentų galiojimo pabaiga yra skirtinga, nėra jokio pagrindo.

15. Apelianto teigimu, darbdavys ir jo vadovas buvo suklaidinti A. E. pase esančiu spaudu „D viza LT 2022-12-05 Migracijos departamentas prie LR VRM“. Apeliantas pažymi, kad įmonės vadovas nėra migracijos specialistas ir nežinojo, kad tokiu atsakingu spaudu yra tik rezervuojamas paso puslapis vizai įklijuoti, siekiant, kad į šį puslapį nebūtų uždedami kiti spaudai. Minėtas spaudas klaidinantis, ir jame turėtų būti pažymėta, kad jis skirtas puslapio rezervacijai, tuo labiau, kad įvardijama valstybės ir jos institucijos pavadinimas ir visai nekalbama apie jokias puslapio rezervacijas. Apeliacinės instancijos pažymi, kad minėtas spaudas iš tiesų klaidinantis su užsieniečių įdarbinimu visiškai nesusijusiam asmeniui. Tačiau kaip teisingai pažymima atsiliepime į apeliacinį skundą, įmonė, priimanti į darbą tokį kiekį užsieniečių ne tik privalo žinoti, bet ir tikrai žino kaip atrodo užsieniečio teisėto buvimo dokumentai (leidimas laikinai gyventi ar nacionalinė viza). Dar svarbiau yra tai, jog paties K. J. T. pateikti rašytiniai paaiškinimai patvirtina, kad įmonė žinojo apie pasibaigusį A. E. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, todėl spaudas „D viza LT 2022-12-05 Migracijos departamentas prie LR VRM“, šiuo atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo buvo suklaidintas.

17. Byloje esančiame Migracijos departamento rašte nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimo atsisakyti A. E. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje apskundimas nesuteikia teisės būti Lietuvos Respublikoje (b. l. 83). Tai, kad tokio dydžio įmonė, užuot pasikonsultavusi su teisininkais, Migracijos departamentu, tiesiog patikėjo darbuotojo pateiktu teisiniu vertinimu dėl jo buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo, rodo atsainų požiūrį, siekiant užtikrinti, jog darbo santykiai neperaugtų į nelegalų darbą. Juolab, kad vertinimas, kad sprendimo atsisakyti išduoti leidimą apskundimas, suteikia teisę toliau teisėtai būti Lietuvos Respublikoje, visiškai nelogiškas. Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, kurio, remiantis Migracijos departamento sprendimu (b. l. 60) A. E. iki tol niekada neturėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendimo atsisakyti išduoti dokumentą apskundimas negali sukelti padarinių, kurių iki tol nebuvo, tai yra asmeniui iki tol neturėjus leidimo laikinai gyventi, sprendimo atsisakyti šį dokumentą išduoti apskundimas, nesukuria minėto dokumentu pagrindu sukeliamų padarinių – leidimo laikinai gyventi. Tai, kad teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje iki tol užtikrino ne laikinas leidimas gyventi, o darbo viza įmonei buvo žinoma, tą patvirtina K. J. T. paaiškinimai, jog darbuotojas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes jo turėta darbo viza greitu metu turėjo nustoti galioti. Atitinkamai, konstatavus, jog įmonei aplinkybė, jog A. E. neturi leidimo laikinai gyventi, o darbo vizos galiojimas baigėsi, buvo žinoma, ta aplinkybė, jog valstybinės institucijos žinodamas apie pažeidimą, neinformavo UAB „A.“, įmonės atsakomybės nešalina.

18. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis nusižengimas gali būti padarytas tiek tyčia, tiek neatsargiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-16-489/2023). ANK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl neatsargumo, jeigu jis padarytas dėl nepagrįsto pasitikėjimo arba nerūpestingumo. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad leisdamas A. E. toliau dirbti įmonėje, K. J. T. nenumatė, jog A. E. ir įmonės darbo santykiai taps neteisėti, nors žinodamas arba turėdamas žinoti, kad galiojanti darbo viza pasibaigė, o Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, turėjo ir galėjo numatyti, kad A. E. toliau dirba neturėdamas teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, nagrinėjamu atveju nustatytas subjektyvusis ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymis – kaltė, kuri pasireiškė neatsargia forma – nerūpestingumu.

19. Skundo argumentai, jog visos valstybinės institucijos laukė Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 11 d. sprendimo ir tik po minėto sprendimo, VDI ėmėsi veiksmų, nepagrįsti. Iš byloje esančio Nelegalaus darbo tyrimo akto (b. l. 85) matyti, kad tyrimas buvo pradėtas 2024 m. sausio 2 d., baigtas – 2024 m. sausio 29 d. Nelegalaus darbo akte nurodyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 29 d. raštu VDI pateikė pranešimą, kuriame nurodyta, kad UAB „A.“ yra įdarbintas Rusijos Federacijos pilietis A. E., kuris nuo 2022 m. gruodžio 20 d. yra Lietuvos Respublikoje neteisėtai. 2023 m. gruodžio 27 d. Migracijos departamente priimtas sprendimas dėl grąžinimo į užsienio valstybę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aptartos aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą grąžinti A. E. į užsienio valstybę, o VDI – pradėjo nelegalaus darbo tyrimą, iki Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 11 d. sprendimo.

20. Remiantis teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8, 12 dalis būtent bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas, ir kt. Taigi, pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį akcinės bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Tokiu atveju šio administracinio nusižengimo objektyviąją pusę sudaro darbdavio veiksmai, atlikti per atstovą – akcinės bendrovės vadovą (direktorių), kuris yra šio administracinio nusižengimo subjektas, jei darbo teisinių santykių tarp darbdavio ir darbuotojo įforminimas neatitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Bendrovės vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, kad bendrovės veikla būtų organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, nustatytas ANK 95 straipsnyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Neveikimas pasireiškia nepakankama darbdavio kontrole šioje srityje, o tai sudaro pagrindą administracinei atsakomybei atsirasti. Tam tikrus veiksmus darbdavys gali pavesti atlikti ir įgaliotam asmeniui, kuris gali būti traukiamas atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, jei jis neatlieka pavestų su darbuotojo įdarbinimu susijusių pareigų ar jas atlieka netinkamai ir dėl to konstatuojami nelegalaus darbo požymiai (kasacinė nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-14-511/2023). Nagrinėjamu atveju, jokio konkretaus asmens, kuriam K. J. T. būtų delegavęs kontroliuoti užsieniečių įdarbinimo klausimus, darbo santykių teisėtumą, apeliantas nenurodo ir į bylą jokių funkcijų delegavimą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Iš darbo sutarties matyti, kad ją sudarė Darbdavys – darbdavio įgaliotas asmuo Vykdomasis direktorius E. R.. Tačiau remiantis 2024 m. sausio 29 d. K. J. T. paaiškinimu, dėl didelės darbuotojų kaitos, sudėtinga nurodyti konkretų asmenį, kuris privalėjo informuoti bendrovės vadovybę (b. l. 82).

21. Taigi nustačius įmonėje nelegalaus darbo faktą, įmonei nenurodžius konkretaus atsakingo asmens bei pavedimą patvirtinančių duomenų, atsakomybėn pagrįstai šiuo atveju traukiamas jos vadovas, todėl K. J. T. būdamas UAB „A.“ vadovu yra tinkamas šio administracinio nusižengimo subjektas, o skundo argumentai, kad įmonėje dirba apie 2000 darbuotojų, vadovas yra delegavęs įvairias funkcijas atskiriems darbuotojams, už vairuojant vilkikus padarytus nusižengimus atsako konkretūs įmonės darbuotojai, nešalina jo atsakomybės.

Dėl nuobaudos dydžio

22. Nors apeliaciniu skundu neprašoma mažinti paskirtos nuobaudos, visgi skundo motyvuose apeliantas nurodo, kad mažindamas nuobaudą, teismas neatsižvelgė į paneigtą kaltinimą, kad skirdamas nuobaudą, jog pertekliniu įvardintas kaltinimas buvo paneigtas įrodymais ir todėl naikintinas. Taip pat nurodo, kad teismas skyrė net 1000 Eur baudą neatsižvelgęs į tai, kad darbuotojo darbo ir gyvenimo Lietuvoje byla teisme buvo nagrinėjama net du kartus. Todėl toliau apeliacinės instancijos teismas trumpai pasisako ir dėl skirtos nuobaudos dydžio pagrįstumo.

23. ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcija (redakcija galiojusi iki 2024 m. birželio 30 d.) numato baudą nuo 1000 iki 5000 Eur. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pakeitus Institucijos 2024 m. vasario 26 d. nutarimą, K. J. T. ir taip skirta minimali nuobauda, skirti mažesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, galima tik pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, kurios, be kita ko, numato, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda.

24. Nagrinėjamu atveju K. J. T. lieka nubaustas dėl nelegalaus darbo, kuris truko daugiau nei vienerių metų laikotarpį, taigi pažeidimas nebuvo trumpalaikis. Ta aplinkybė, jog A. E. byla dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, teisme buvo nagrinėjama du kartus, K. J. T. atsakomybės nešvelnina ir nesudaro pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas nes kaip jau aptarta, Migracijos departamento sprendimų apskundimas ir administracinių bylų nagrinėjimas, šiuo atveju nesuteikė teisės būti Lietuvos Respublikoje. Nuobaudos mažinimas negali būti grindžiamas pačios įmonės aplaidumu, nesistengiant išsiaiškinti darbuotojo teisinės padėties, juolab, kad šiuo atveju net ir nesikonsultavus su Migracijos departamentu yra akivaizdu, jog pasibaigus darbuotojo turimai vizai ir Migracijos departamentui atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi, darbuotojas, nepriklausomai nuo sprendimo apskundimo, neturi jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento.

25. Atsižvelgdamas visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis paliekama nepakeista, o K. J. T. atstovo advokato Nedo Valiulio apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartį nepakeistą ir K. J. T. atstovo advokato Nedo Valiulio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.