- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-19
- Bylos Nr.
- 2S-76-661/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09316-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Skolininkas
- M. V.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko M. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolės V. M. pareiškimą dėl įpareigojimo nevykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. N2-9775-862/2014 M. V. įpareigotas gyventi skyrium nuo K. V., šalių nepilnamečių vaikų D. V., K. V. iki bus priimtas teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje (vykd. bylos b.l. 1-3). Antstolei V. M. 2014-02-19 minėta nutartis pateikta vykdyti (vykd. byla b.l. 4). 2014-02-27 minėtos nutarties kopija įteikta asmeniškai M. V. (vykd. bylos b.l. 17).
2014-02-28, 2014-03-03, 2014-03-06, 2014-03-13 gauti K. V. prašymai imtis priemonių, kad būtų įvykdyta teismo nutartis, nes M. V. nakvoja namuose, ją žemina, tyčiojasi, vaikų akivaizdoje rodo nepagarbius gestus, terorizuoja ją ir vaikus, gąsdina ir trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą (vykd. bylos b.l. 25, 26, 31-32, 36).
2014-03-03 surašytas nutarties neįvykdymo aktas Nr. 15 2014 03 03 05347 (vykd. bylos b.l. 27). 2014-03-13 surašytas nutarties neįvykdymo aktas Nr. 15 2014 03 03 05347 (vykd. bylos b.l. 37). Skolininkas M. V. prašė teismo panaikinti nurodytus aktus, tačiau tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-22 nutartimi, tiek Vilniaus apygardos teismas 2014-09-22 nutartimi skolininko prašymų netenkino (b.l. 41-43). Antstolė, remdamasi išieškotojos pateikta informacija, teigia, kad M. V. nevykdo teismo įpareigojimo gyventi skyrium, todėl prašė skirti M. baudą po 1000 Lt už kiekvieną nevykdymo dieną išieškotojos K. V. naudai (b.l. 1-2).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškimą tenkino iš dalies bei skyrė 700 Lt baudą skolininkui M. V., kurią sumokėti jis privalo išieškotojos K. V. naudai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skolininkas ne tik nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo bute negyveno ir nesilankė, bet ankstesniuose posėdžiuose tiek pats skolininkas M. V., tiek išklausyti liudytojai nurodė, kad skolininkas nesilaikė įpareigojimo gyventi skyrium. Teismas taip pat sprendė, jog bauda skaičiuojama nuo rytojaus dienos po nutarties įteikimo, t.y. 2014-02-28, iki paskutinio antstolės surašyto akto viso - už 14 uždelstų įvykdyti teismo skirtą įpareigojimą kalendorinių dienų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Skolininkas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - antstolės V. M. pareiškimą dėl baudos M. V. skyrimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi M. V. nieko neturėjo įrodinėti, nes jo sąžiningumas/nekaltumas preziumuojamas, kas reiškia, jog M. V. sąžiningai vykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-18 nutartį c/b Nr. N2-9775-862/2014 ir gyveno skyrium nuo K. V. ir nepilnamečių vaikų, kol nebus įrodyta priešingai. O tokius įrodymus turi pateikti antstolė. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas išplėtė įpareigojimo gyventi skyriumi sampratą ir sukeliamas pasekmes. Šį įpareigojimą teismas traktavo kaip absoliutų draudimą skolininkui užeiti į butą tiek pasiimti asmeninių daiktų, tiek užeiti kaip įmonės vadovui pasiimti įmonės buhalterinių dokumentų, tiek kaip draudimą patekti į rūsio patalpas, tiek kaip draudimą bendrauti su vaikais, ko pasėkoje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Be to, nuo nuo 2014-03-03 iki 2014-03-25 M. V. neturėjo fizinės galimybės net atidaryti buto durų, kadangi išieškotoja pakeitė durų spyną.
Atsiliepimas
Antstolė V. M. pateikė atsiliepimą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pragrįstai bei teisėta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl paskirtos baudos už sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą pagrįstumo.
Pažymėtina, jog teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584, 586, 587 straipsniai). Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis) (LAT2009-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-454/2009). Įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę teismui, nustačius, kad asmuo nevykdo antstolio reikalavimo, skirti tokiam asmeniui įstatyme nustatyto dydžio baudą. Antstolis vykdymo procese privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas būtų realiai įvykdytas CPK 634 str. 2 d.), nes antstolis privalo būti aktyvus vykdymo procese.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad antstolė V. M. 2014-02-20 patvarkymu priėmė vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. N2-9775-862/2014 dėl išlaikymo išieškojimo iš skolininko M. V. išieškotojos K. V. naudai bei įpareigojimo skolininkui M. V. gyventi skyrium nuo K. V., šalių nepilnamečių vaikų D. V. ir K. V., kol bus priimtas teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje (v.b.l. 15). 2014-02-28 ir 2014-03-03 gauti išieškotojos K. V. prašymai dėl M. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-18 nutarties įpareigojimo gyventi skyrium nevykdymo (v.b.l. 25, 26). 2014-03-13 antstolės V. M. akte Nr. 15 2014 03 03 05347 nurodoma, kad M. V. ir toliau nevykdo minėtos nutarties, lankosi namuose pas K. V. ir jų vaikus, juos terorizuoja ir neleidžia gyventi pilnaverčio gyvenimo (v.b.l. 27).
Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Teismo sprendimo, kuriuo skolininkas yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymas yra tęstinio pobūdžio. Tai reiškia, kad pagrindas taikyti skolininkui CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytą baudą yra tol, kol sprendimas yra neįvykdytas, todėl šį faktą teismas turi aiškintis kiekvienu atveju gavęs antstolio prašymą dėl baudos taikymo. Pažymėtina, kad sprendimo įvykdymo faktą privalo įrodyti skolininkas, todėl atmestini apelianto argumentai, jog M. V. nieko neturėjo įrodinėti, nes jo sąžiningumas/nekaltumas preziumuojamas.
Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Taip pat nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.
Šiuo atveju įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi yra konstatuota, jog antstolės V. M. 2014-03-03 aktas Nr. 15 2014 03 03 05347 ir 2014-03-13 aktas Nr. 15 2014 03 13 05347 yra teisėtas. Šiais aktais konstatuota, jog skolininkas tinkamai nevykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-02-18 nutarties. Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartyje konstatuota, jog apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų K. V. prašymuose antstolei nurodytas aplinkybes ir patvirtintų, jog M. V. minėtame bute negyveno ir nesilankė, taigi apeliantas nepaneigė, kad buvo pažeidęs teismo nutartimi jam nustatytus įpareigojimus (CPK 178 str.).
Taigi įsiteisėjusia teismo nutartimi yra nustatytos teisinę reikšmę šioje byloje turinčios faktinės aplinkybės (prejudiciniai faktai) – antstolės V. M. 2014-03-03 ir 2014-03-13 aktų teisėtumas bei, kad apeliantas nepaneigė, jog buvo pažeidęs teismo nutartimi jam nustatytus įpareigojimus. Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 18 d. pagrįstai nustatė, jog skolininkas nepateikė naujų įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo bute negyveno ir nesilankė. Šios aplinkybės ir sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui skirti apeliantui baudą.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo nutartis pagrįsta, o atskirasis skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p., apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.