- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-18
- Bylos Nr.
- 2S-163-553/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12356-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Nordea Bank AB, UAB „Vilniaus energija“, D. K., UAB „Fabeta“, UAB „Vilniaus vandenys“, V. Š.
- Kategorijos
- 26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (apelianto) R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-28 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-38715-868/2014 išnagrinėjus pareiškėjo R. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (suinteresuoti asmenys: Nordea Bank AB, UAB „Vilniaus energija“, D. K., UAB „Fabeta“ ir UAB „Vilniaus vandenys“, V. Š.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas R. K. prašė iškelti jam bankroto bylą, kadangi negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Paaiškino, kad 2006-05-22 iš banko Nordea Bank finland Plc Lietuvos skyriaus pagal kreditavimo sutartį Nr. BK 06/05/150V kartu su žmona D. K. pasiskolino 313 000 Lt buto pirkimui. 2006-04-19 sutuoktiniai už 313 000 Lt įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nupirktą butą (vertė šiuo metu – 230 000 Lt), kartu su sodyba (vertė 60 000 Lt) (duomenys neskelbtini), įkeitė bankui. Buto pirkimo metu sutuoktinių finansinė padėtis buvo stabili, abu turėjo gerai apmokamus nuolatinius darbus: pareiškėjas dirbo UAB „Drigirdos statyba“, gaudavo apie 3 000 Lt atlyginimą, o sutuoktinė buvo šios įmonės direktorė ir akcininkė, gaudavo nuo 5 000 iki 11 000 Lt atlyginimą. 2007 m. UAB „Drigirdos statyba“ patyrė didelių finansinių nuostolių dėl užsakovų neatsiskaitymo, statybų verslas atsidūrė visuotinėje krizėje, o 2010 m. įmonė bankrutavo. Pareiškėjo pastangos susirasti darbą buvo nesėkmingos, šeimos materialinė padėtis itin pablogėjo (sutuoktiniai augina du nepilnamečius vaikus). 2011 m. gegužės mėn. pareiškėjas su visa šeima išvyko dirbti į Norvegiją, tačiau pareiškėjui nepavyko greitu metu įsidarbinti. Šiuo metu pareiškėjas nedirba ir gauna laikiną 2 474 Lt bedarbio pašalpą. Pareiškėjo žmona 2012-05-31 įsidarbino viešbutyje ir ten dirba iki šiol, uždirba minimalų atlyginimą Norvegijoje, kuris lygus 5 511,29 Lt per mėnesį. Visos šeimos pajamos yra 7 986 Lt, iš kurių būsto nuomai kas mėnesį tenka 4 949 Lt, komunaliniams mokesčiams – 825 Lt. Taigi keturių asmenų šeimos pragyvenimui mėnesiui lieka 2 212 Lt. Pagal Norvegijos įstatymus pareiškėjo šeima yra socialiai remtina šeima, tačiau išmokų iš valstybės negauna, kadangi Norvegijoje nėra registruoti. Sutuoktiniai iki 2013 m. balandžio mėn. stengėsi mokėti įmokas bankui, tačiau 2013-12-04 bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir pareikalavo grąžinti nesumokėtą 269 701,29 Lt kreditą iš karto. Pradelstos skolos už komunalinius patarnavimus siekia papildomai dar apie 30 000 Lt. Pareiškėjui priklauso dvi transporto priemonės (BMW 325 1987 m. ir VW Transporter 1985 m.), kurios iš esmės jokios vertės neturi (t. I, b. l. 2-4, t. II, b. l. 92-94).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB atsiliepimu prašė atsisakyti R. K. iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Paaiškino, kad pagal pareiškėjo pateiktus duomenis bei dokumentus neįmanoma objektyviai įvertinti pareiškėjo nemokumo priežasčių bei turto ir įsipareigojimų santykio. Pareiškėjui bankroto byla negali būti keliama ir dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyto imperatyvaus apribojimo, kuris neleidžia iškelti bankroto bylos, jeigu pareiškėjo pagrindinių turtinių interesų vieta nėra Lietuvos Respublika. Vilniaus apygardos teismas apeliacinėje byloje Nr. 2S-1535-577/2014 2014-07-08 nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pareiškėjo sutuoktinei D. K. buvo atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teismai nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinei vien tik bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (buto (duomenys neskelbtini) ir sodybos (duomenys neskelbtini)) vertė yra 418 850 Lt, kuri ženkliai viršijo sutuoktinių turimų įsipareigojimų sumą. Pareiškėjas su savo sutuoktine, kurių prievolės bankui kyla iš tos pačios kredito sutarties, yra solidarūs skolininkai banko atžvilgiu. Todėl šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi pareiškėjo sutuoktinės bankroto byloje nustatytos aplinkybės (t. I, b. l. 95-106; t. II, b. l. 108-111).
Suinteresuotas asmuo UAB „Fabeta“ atsiliepime paaiškino, kad teikia namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės administravimo paslaugas, kiekvieną mėnesį apskaičiuodamas mokesčius butų savininkams proporcingai valdomai jų nuosavybės daliai. Sutuoktiniai šiame name bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdo butą Nr. 20. Sutuoktinių skola už suteiktas paslaugas sudaro 9 333,16 Lt, kurių dalis yra priteista teismų sprendimais (t. I, b. l. 91, t. II, b. l. 135).
Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu prašė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad pareiškėjas yra skolingas UAB „Vilniaus energija“ 22 582,17 Lt už šilumos energiją, tiekiamą butui adresu (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 92; t. II, b. l. 130).
Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus vandenys“ atsiliepimu prašė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra solidarūs skolininkai, o jų skola už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), teikiamą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas sudaro 1 280,45 Lt (t. II, b. l. 7-8).
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-11-28 nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui R. K.. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 291 100 Lt vertės turto, o skolinių įsipareigojimų vertė yra 303 538,57 Lt, abu sutuoktiniai dirba. Atitinkamai skoliniai įsipareigojimai viršija turto vertę tik 12 438,57 Lt. Todėl padarė išvadą, jog nėra jokio pagrindo iškelti pareiškėjui bankroto bylą (FABĮ 5 str. 8 d. 1 p.). Pažymėjo, kad pareiškėjas, pareikšdamas prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo sąžiningas. Pareiškėjas nuo 2011 m. su šeima gyvena Norvegijoje, tačiau teismui nepaaiškino, kas gyvena pareiškėjui priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir kodėl pareiškėjas buto nenuomoja, tokiu būdu gaunant papildomas pajamas ir mažinant savo įsiskolinimus. Pagal UAB „Vilniaus vandenys“ pateiktus duomenis nustatyta, kad bute laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2014-01-31 kažkas gyvena, nes suvartota 301 kub. m vandens. Teismas taip pat sprendė, jog pareiškėjas kitoje šalyje dirba, tačiau duomenų apie savo pajamas nepateikė. Pareiškėjas yra nurodęs, kad nuo 2011 metų jis su šeima gyvena Norvegijoje, kur jo žmona uždirba 5 511,29 Lt per mėnesį, o pareiškėjas nedirba ir gauna 2 474 Lt dydžio bedarbio pašalpą. Teisme 2014-10-17 gautame pareiškime jis nurodė, kad dirba kitoje šalyje, tačiau jokių įrodymų apie gaunamas darbo pajamas nepateikė. Teismas nurodė, jog patikrinti, ar pareiškėjas dirba kitoje šalyje ir kokio dydžio darbo užmokestį gauna, operatyviai negali. Todėl konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo turtinė padėtis yra kritinė ir jis negali įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas (apeliantas) R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-28 nutartį ir priimti naują – iškelti pareiškėjui bankroto bylą, kadangi jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas.
Paaiškino, kad:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nesurinko visų įrodymų, neteisingai įvertino turimus įrodymus, ydingai nustatė faktines aplinkybes. Pirmą kartą nagrinėjant šią bylą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje būtina nustatyti tik pareiškėjo turto masę, kitų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neginčijo, todėl iš esmės pripažino, jog pareiškėjas atitinka sąlygas bankroto bylai iškelti.
2. Teismas neturėjo visų duomenų, reikalingų teisingai įvertinti pareiškėjo turto vertės ir įsiskolinimų santykį, todėl skaičiavimai, jog skolos sudaro 303 538,57 Lt, turtas – 291 100 Lt, t. y. skoliniai įsipareigojimai turto vertę viršija tik 12 438,57 Lt suma, yra visiškai nepagrįsti. Teismas rėmėsi senais (2014 m. pradžios) skolinių įsipareigojimų dydžiais, kurie nutarties priėmimo dienai buvo ženkliai padidėję. Parduodant butą varžytinių metu pardavimo kaina paprastai mažinama 20 proc., o turint omenyje, jog sutuoktinių turtas yra senas, todėl jį parduodant kaina bus smarkiai mažinama.
3. 2014-10-17 pareiškime įsivėlė klaida, kadangi Norvegijoje dirba tik pareiškėjo žmona, o pareiškėjas gyvena ir gauna pašalpą. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą.
4. Teismo argumentai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos, yra nepagrįsti. Pareiškėjo šeimą sudaro iš viso 5 asmenys: jis, žmona, du nepilnamečiai vaikai ir pilnametė dukra. Šeima retsykiais grįžta į Lietuvą, nes čia yra pareiškėjo šeimos tikrieji namai ir interesų vieta. Pirmą kartą išvykus į Norvegiją pareiškėjas darbo nerado, todėl su visa šeima grįžo atgal. Vėliau pareiškėjas vėl išvyko į Norvegiją, tačiau pareiškėjui neradus darbo, pareiškėjas ne kartą grįždavo į Lietuvą ieškotis darbo. Kredito sutartyje nebuvo įpareigojimo butą išnuomoti, todėl pareiškėjas neprivalėjo buto išnuomoti (t. II, b. l. 164-168).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-28 nutartį palikti nepakeistą, o apelianto R. K. atskirąjį skundą atmesti.
Paaiškino, kad:
1. Pareiškėjui nesiekiant atskleisti duomenų apie savo turtą, laikytina, kad pareiškėjas neįvykdė FABĮ imperatyvaus reikalavimo nurodyti viso turto sąrašą ir jo vertę.
2. Pagal byloje esančius įrodymus pareiškėjui kartu su žmona priklausančio vien tik bankui įkeisto turto vertė svyruoja nuo 291 100 Lt iki 479 770 Lt. Todėl, net ir didėjant skoliniams įsipareigojimams skola, jeigu pareiškėjas su sutuoktine nevilkintų išieškojimo ir operatyviai siektų parduoti visą įkeistą turtą, galimai didžiąja dalimi būtų padengta.
3. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės gaunamose pajamose, gyvenant Lietuvoje ir Norvegijoje, jokių esminių pokyčių nėra. Todėl pareiškėjo kreditorių interesai neturi nukentėti dėl to, kad pareiškėjas gyvena kitoje valstybėje ir dėl to jam kas mėnesį reikia didesnės sumos, nei reikėtų gyvenant Lietuvoje arba, kad pareiškėjas siekia nuslėpti pajamas kitoje valstybėje ir nurodo, kad jų negauna arba gauna tik bedarbio pašalpą.
4. Be turimo nekilnojamojo turto, gaunamų pajamų, pareiškėjas su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise turi keturis automobilius, kurie turi būti vertinami bendroje pareiškėjo turto masėje. Šis turtas didina pareiškėjo turto masę, iš kurios pareiškėjas gali padengti dalį skolų kreditoriams, nesinaudodamas FABĮ institutu.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nėra suinteresuotas mažinti skolas, kadangi, jo teigimu, neketino ir neketina nuomoti buto, esančio (duomenys neskelbtini). Galimai pareiškėjas pats gauna neoficialias pajamas iš įkeisto turto nuomos, kadangi bute laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2014-01-31 buvo suvartota 301 kub. m vandens, t. y. 14 kub. m per mėnesį. Tuo tarpu pareiškėjas, išskyrus deklaratyvius ir prieštaringus teiginius, neįrodė, kad jis su šeima gyventų Lietuvoje bute ir, kad pats naudotųsi komunalinėmis paslaugomis bei už jas mokėtų.
6. Pareiškėjas elgiasi pasyviai, nors yra darbingo amžiaus ir turi visas galimybes susirasti pastovų ir didesnes pajamas generuojantį darbą, o jei tokių galimybių neturi, privalo tai įrodyti.
7. Įvertinus turimo turto vertę, gaunamas pajamas bei pareiškėjo ir jo sutuoktinės perspektyvas padengti skolas kreditoriams, matyti, kad pareiškėjo finansinė būklė nėra kritinė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą (t. I, b. l. 171-175).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2014-11-28 nutartimi nutarė atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2014-11-28 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde nurodydamas, kad teismas netinkamai įvertino asmens skolinių įsipareigojimų apimtį. Esą priimdamas skundžiamą nutartį teismas rėmėsi neaktualiais skoliniais pareiškėjo įsipareigojimais, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl įsiskolinimų sumos. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo padarytoms išvadomis dėl apelianto nesąžiningumo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui R. K. teismine tvarka jau buvo sprendžiamas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-22 nutartimi iškėlė pareiškėjui bankroto bylą. Tačiau apeliacine tvarka suinteresuoto asmens Nordea Bank AB atskirąjį skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2014-09-05 nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-22 nutartį ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo turimo turto vertę. Atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2014-09-22 nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti pareiškimo trūkumus ir pateikti papildomus įrodymus apie turimo turto vertę.
Vykdydamas teismo įpareigojimą pareiškėjas pateikė buto ir žemės sklypo turto įvertinimus bei paaiškinimus apie turimų transporto priemonių vertę.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus, padarė išvadą, jog nėra Fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindų pareiškėjui būtų galima iškelti bankroto bylą. Nurodė, jog nors pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma viršija turto FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytą dydį, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi turto, kurį galima realizuoti, ir jį realizavus įsipareigojimų liktų mažiau nei FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas dydis, nėra pagrindo iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo sąžiningas, kadangi pareiškėjas neatskleidė aplinkybių, kas gyveno pareiškėjui priklausančiam bute laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2014-01-31 ir sunaudojo 301 m³ vandens, taip pat pareiškėjas viename iš savo procesinių dokumentų nurodė, kad dirbo, tačiau nepateikė apie tai jokių įrodymų. Taigi teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą iš esmės dviem pagrindais, t. y. nenustačius pareiškėjo nemokumo ir jam buvus nesąžiningu.
Nuo 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojęs FABĮ suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl iš esmės pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kreiptis į teismą ir prašyti iškelti jiems bankroto bylą. Remiantis FABĮ 1 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, kurių finansinė būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-269-219/2015; kt.). Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).
FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios nuostatos aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. <...> Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. <...> Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, <....>, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015). Remiantis pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl fizinio asmens nemokumo FABĮ prasme sampratos, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, inter alia, turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jose turi būti aktyvus; tai, inter alia, apima teismo teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-269-219/2015).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su sutuoktine D. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo turto už 291 100,00 Lt, o pareiškėjo gaunamos pajamos per mėnesį apytiksliai sudaro 2 822,25 Lt pašalpos. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai kreditoriams sudaro 303 538,57 Lt. Apeliantas nesutinka su tokiu skolinių įsipareigojimų dydžiu ir nurodo, kad teismas rėmėsi ne aktualiais nutarties priėmimo dieną skolinių įsipareigojimų dydžiais. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Nordea Bank AB kreditorinis reikalavimas sudaro 270 342,79 Lt, rėmėsi Vilniaus miesto notarų biuro 2014-01-02 vykdomuoju įrašu; UAB „Fabeta“ reikalavimas ieškovui sudaro 9 333,16 Lt pagal 2014 m. rugsėjo mėn. Mokamąjį pranešimą; UAB „Vilniaus energijos“ reikalavimas ieškovui sudaro 22 582,17 Lt pagal 2014-11-03 raštą; UAB „Vilniaus vandenys“ kreditorinis reikalavimas sudaro 1 280,45 Lt, remiantis 2014-05-06 pareiškimu. Pastebėtina, kad nors UAB „Vilniaus vandenys“ nurodyta ieškovo skola yra 2014-05-06 dienos, tačiau skola paskaičiuota už laikotarpį nuo 2012-05-01 iki 2014-02-28, o delspinigiai tik už šešis paskutinius mėnesius iki ieškinio pateikimo dienos (2014-04-07), taigi ši skola yra nekintanti. Kreditoriaus Nordea Bank AB reikalavimo dydis priklauso nuo paties pareiškėjo veiksmų, kadangi notaro R. K. išduotu vykdomuoju įrašu buvo nuspręsta priverstinai išieškoti 270 342,79 Lt ir 16 % dydžio metines sutartines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo negrąžintos skolos sumos bei nesumokėtų palūkanų, skaičiuojamas nuo vykdomojo įrašo atlikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo dienos. Nors fizinio asmens bankroto bylose teismas turi būti aktyvus, tačiau ši jo pareiga nėra absoliuti. Apeliantas nurodė, kad teismas atsisakė tenkinti jo prašymus dėl kreditorių reikalavimų tikslinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas apeliantui išaiškino, kad teismas išreikalauja įrodymus tik tuo atveju, kai to padaryti nepavyksta šalims. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis kreipėsi į kreditorius ir jam nepavyko gauti įrodymų, priešingai, apeliantas šią savo pareigą bandė perkelti teismui, pažeisdamas civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12, 178 str.). Taigi, pirmosios instancijos teismas spręsdamas skolinių įsipareigojimų dydį rėmėsi aktualiais kreditorių reikalavimais ieškovui. Teisėjų kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad realizavus pareiškėjo turimą turtą, liktų nepatenkinta sąlyginai nedidelė suma, kurią galintis dirbti pareiškėjas ir dirbanti sutuoktinė turi galimybę padengti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nepateikė ir nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, jog negali dirbti, be to aplinkybė, kad pareiškėjas nesusiranda darbo nuo išvykimo į Norvegiją (nuo 2011 metų) yra kintanti ir priklauso nuo pareiškėjo veiksmų.
Apeliantas nesutinka, jog teismas skundžiame sprendime pareiškėjo veiksmus laikė nesąžiningais. Apeliantas nurodė, kad šeima grįžta kartais į Lietuvą, nes čia yra pareiškėjo šeimos tikrieji namai ir interesų vieta, be to pareiškėjui nepavykus įsidarbinti šeima grįžo darbo ieškoti Lietuvoje. Be to nurodė, kad neturėjo pareigos išnuomoti buto. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog pareiškėjas neturėjo pareigos išnuomoti buto, tačiau atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas turėjo pareigą mažinti skolinius įsipareigojimus kreditoriams ir dėti maksimalias pastangas nesusidaryti naujoms skoloms. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo įsiskolinimai kreditoriams nebuvo mažinami taip pat viso teisminio proceso dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo metu. Akcentuotina, kad rūpestingas ir sąžiningas skolininkas turėtų siekti, kad skolų našta nebedidėtų ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Apelianto argumentai, jog šeima epizodiškai grįžta į Lietuvą ir ne kartą buvo grįžę į Lietuvą ieškoti darbo nepagrindžia fakto dėl didelio kiekio sunaudoto vandens, todėl sutiktina, kad apeliantas neatskleidė visų aplinkybių, kas gyveno bute laikotarpiu nuo 2012-05-01 iki 2014-02-28.
Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, kadangi šiuo atveju bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų esminiam Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslui – atkurti sąžiningo asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad atsisakymas iškelti fizinio asmens bankroto bylą, pareiškėjui neužkerta kelio kreiptis su atitinkamu reikalavimu į teismą iš naujo pasikeitus aplinkybėms.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.