Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens J. L. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus ieškinį atsakovui V. L. ir trečiajam asmeniui J. L. dėl terminuoto tėvo valdžios apribojimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

14. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo V. L. priteistas materialinis išlaikymas nepilnamečiam sūnui N. L. po 100 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2020 m. vasario 28 d.) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, ir pavesta trečiajam asmeniui – vaiko mamai J. L. tvarkyti nepilnamečiam N. L. mokamą išlaikymą uzufrukto teise. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas išlaikymą priteisė be jokio pagrindo, nėra jokių duomenų, kad vaiko tėvas nevykdo savo pareigos materialiai jį išlaikyti ir kad vaiko teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos, be to, nevertinti esami vaiko poreikiai, nenustatytos tėvo galimybes teikti materialinį išlaikymą, neatsižvelgta į tai, jog šeima nėra iširusi, atlikęs laisvės atėmimo bausmę vaiko tėvas tęs gyvenimą su šeima jos namuose, jis gera valia savo vaikais materialiai iki šiol rūpinosi, vaiko mama ir atsakovas bendru sutarimu nusprendė, kaip išlaikys vaikus.

Dėl teismo vaidmens nagrinėjant šeimos bylas

15. CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi proceso teisės normomis teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais atvejais, būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2014).

16. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad remiantis CPK 376 straipsnio ir CK trečiosios knygos nuostatomis aktyvus teismo vaidmuo reiškiasi tuo, kad teismas: 1) turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą; 2) privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai; 3) turi teisę, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu; 4) gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose nustatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, kai byloje pareikštas vienas iš įstatymuose įtvirtintų alternatyvių reikalavimų negali būti tenkinamas; 5) savo iniciatyva taikyti specialias laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgdamas į vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, iki bus priimtas teismo sprendimas. CPK 376 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo teisė viršyti ieškinio pagrindą ir dalyką reiškia ne tik galimybę patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, bet ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pateikto ieškinio pagrindu ir dalyku, šeimos bylose gali būti traktuojama kaip vieno iš pagrindinių civilinio proceso principų – dispozityvumo – išimtis (CPK 13 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007).

Faktinės bylos aplinkybės

17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad N. L., gimęs (duomenys neskelbtini), yra trečiojo asmens J. L., gimusios (duomenys neskelbtini), ir atsakovo V. L., gimusio (duomenys neskelbtini), sūnus. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-1002 „Dėl laikinosios globos nustatymo N. L.“ N. L. nustatyta laikinoji globa, globėju paskirtas (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centras, esantis (duomenys neskelbtini), kadangi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-1-60097-17 vaikų M. R. bei N. L. mamai J. L. ir N. L. tėvui V. L., kurioje buvo pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiams M. R. ir N. L..

18. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. A1-1026 „Dėl J. ir V. L. šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą“ J. ir V. L. šeima, gyvenanti (duomenys neskelbtini), įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Šeimai buvo teikiamos socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos. Vėliau V. ir J. L. šeimai buvo skirta atvejo vadybininkė bei socialinis darbuotojas, sudarytas pagalbos planas, pagal kurį buvo dirbama su šeima.

19. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2018 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. A1-635 „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymo Nr. A1-1002 „Dėl laikinosios globos nustatymo N. L.“ pakeitimo“ N. L. nuo 2018 m. liepos 23 d. paskirta globėja I. E. L., gimusi (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), vaiko senelė iš tėvo pusės. (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centre 2018 m. lapkričio 8–13 d. vykusiuose J. ir V. L. pagalbos plano peržiūros posėdžiuose nustatyta, kad J. L. įvykdė visus jai skirtus įpareigojimus, keičia savo elgesį, bendradarbiauja su specialistais, nori susigrąžinti savo vaikus ir įsipareigoja užtikrinti jiems saugias gyvenimo sąlygas. V. L. neįvykdė įpareigojimo lankyti tėvystės įgūdžių lavinimo kursus (dalyvavo viename užsiėmime). V. L. atvejo vadybos posėdžiuose nedalyvavo. Atsižvelgiant į tai, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. A1-971 „Dėl vaikų laikinosios globos (rūpybos) pabaigos“ panaikinta laikinoji rūpyba M. R. ir laikinoji globa N. L. ir 2018 m. lapkričio 16 d. vaikai N. L. bei M. R. buvo grąžinti vaikų motinai J. L., gyvenančiai (duomenys neskelbtini).

20. Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu, nuteistajam V. L. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirta 2 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirta bausmė ir kitos Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 22 d. nuosprendžiu V. L. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Vaikų motinai vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 22 d. nuosprendžiu už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir J. L. paskirta galutinė subendrinta 2 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąją per nurodytą laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, 12 mėnesių neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 7.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį nustatyta, kad V. L. ne kartą teistas už nusikalstamas veikas. Šiuo metu atsakovas V. L., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atlieka 2 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Dėl prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo

21. Tiek nacionalinė, tiek tarptautinė teisė grindžiama prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr.I-983 „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ ratifikuotos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia (be kita ko), nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Iš Konstitucijos, inter alia, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. KT44-N13/2019).

22. CK 3.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo, motinystės visokeriopos apsaugos principais ir kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir VTAPĮ) 4 straipsnio 1 punkte nurodyta, jog tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis, be kita ko, geriausių vaiko interesų prioriteto principu, t. y. priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą ir užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą.

Dėl valstybės teisės peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas

23. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos padeda tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą įgyvendinti šią teisę, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti (VTAPĮ 13 straipsnis). Pagrindinis visuomenės institutas, kuriame vaikas gyvena ir kuris užtikrina vaiko apsaugą ir vystymąsi, yra vaiko biologinė šeima. Vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas savo šeimoje, jausdamas laimę, meilę, supratimą, tėvų globą ir atsakomybę. Vaiko pilietinės teisės prasideda vaiko biologinėje šeimoje, kuri yra pagrindinis tarpininkas informuojant vaiką apie žmogaus teises ir jas saugant, užtikrinant pagarbą žmogiškosioms vertybėms, kultūriniam savitumui ir paveldui (VTAPĮ 33 straipsnio 1–3 dalys). Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). CPK 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Vaikų teisių apsauga yra viešasis interesas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, įgyvendindama vaiko teisių apsaugos politiką savivaldybių teritorijose bei dalyvaudama formuojant valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje, pati ar per struktūrinius padalinius CK nustatytais atvejais ir tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus teisme, dalyvauja teismo posėdžiuose ir pateikia teismui išvadą, atstovauja vaiko interesams (VTAPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

24. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos sprendimo dalimi, kuria išspręstas klausimas dėl terminuoto tėvo valdžios apribojimo, iš esmės sutinka. Atsižvelgiant į tai, kad šalys šios pirmosios instancijos sprendimo dalies apeliacinės instancijos teismui neskundžia ir neprašo jos pakeisti ar panaikinti, apeliacinės instancijos teismas dėl jos plačiau nepasisako.

Dėl vaiko išlaikymo

25. Kaip minėta, Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. VTAPĮ 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti. Tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustato ir tarptautinė teisė – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Pažymėtina, kad tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepriklausomai nuo to, kartu jie gyvena ar atskirai. Išlaikymo teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų.

26. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (CK 3.192 straipsnio 1 dalis); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). Ir vienu, ir kitu atveju teismo sprendimas turi vienodą teisinę galią, t. y. juo nustatyta išlaikymo prievolė yra privaloma ir turi būti vykdoma (CPK 18 straipsnis). Šalys jokio susitarimo dėl vaiko išlaikymo teismui nepateikė. Be to, tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja (CK 3.159 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad nei vaiko tėvas, nei vaiko motina, jeigu pagal įstatymą nustatyta vaiko kilmė iš jų, neturi teisės atsisakyti vykdyti savo pareigų vaikams dėl jų išlaikymo. Tėvo (motinos) atsisakymas su vaiku susijusių savo teisių ir pareigų negali sukelti teisinių pasekmių. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) lemia, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020).

27. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas bausmės atlikimo metu pareigą išlaikyti vaiką vykdo. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikui, t. y. peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priimant skundžiamą sprendimą ir priteisiant iš atsakovo išlaikymą jo vaikui pirmiausia buvo atsižvelgta būtent į vaiko interesus ir buvo užkirstas kelias susidaryti prielaidoms juos pažeisti, ko ir reikalauja minėti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamu sprendimu iš atsakovo išlaikymas priteistas be jokio pagrindo ir kad išlaikymas neturėtų būti priteistas, kadangi vaiko tėvai yra tarpusavyje išsprendę vaiko išlaikymo klausimą, kad atsakovas gera valia savo vaikais materialiai iki šiol rūpinosi.

28. CK 3.194 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį. Išlaikymas nepilnamečiam vaikui gali būti priteisiamas ir tada, kai tėvai gyvena kartu ir nereiškia reikalavimo dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymo, kai tėvai nėra susituokę ir tėvas (motina) arba abu tėvai neteikia išlaikymo vaikui (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.194 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 54 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“). Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog priimant skundžiamą sprendimą neatsižvelgta į tai, jog atsakovas atlikęs bausmę grįš gyventi kartu su šeima.

29. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

30. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį turi būti atsižvelgiama į visų rūšių gaunamas pajamas: darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias pajamas, autorinį atlyginimą, pensiją, stipendiją, socialinę pašalpą; pajamas iš komercinės ir ūkinės veiklos: nuompinigius, dividendus ir kt.; lėšas bankuose ir kitose kredito įstaigose; kilnojamąjį (automobilius, vertingus kilnojamuosius daiktus, brangakmenius) ir nekilnojamąjį (gyvenamuosius namus, butus, kitus pastatus, žemę, mišką ir kt.) turtą; vertybinius popierius (akcijas, obligacijas); juridinius asmenis (individualias įmones ir kt.) bei jų turtą, taip pat visas kitas pajamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007). Sunki tėvų padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus yra asmeninė, jos negalima atsisakyti, perduoti ar sustabdyti vykdyti. Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu, išlaikymo teikėjo nepakankamu rūpestingu ar nesąžiningu elgesiu ar kitomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Tėvams į sunkią turtinę padėtį patekus dėl savo nerūpestingo elgesio (šiuo atveju padarytos nusikalstamos veikos), tėvai negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi, prašydami mažesnio išlaikymo dydžio nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006).

31. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju vaikas gyvena su mama, atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo galimybės nuolat uždirbti pajamų yra ribotos, duomenų apie atsakovo įkalinimo įstaigoje gaunamas pajamas nėra pateikta, nėra duomenų apie jam nustatytą nedarbingumo lygį, kitus išlaikytinius, turimą nekilnojamąjį turtą, atsižvelgdamas į mažamečio vaiko poreikius, į Lietuvos ekonominę būklę ir pragyvenimo lygį, teismų praktikoje priteisiamus išlaikymo dydžius, vadovaudamasis vaiko interesais bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais visiškai sutinka su atsakovo argumentais, kad prašoma priteisti 100 Eur per mėnesį suma yra minimali, ji kartu su valstybės mokama išmoka vaikams bei mamos galbūt gaunamomis pajamomis padėtų tenkinti būtiniausius vaiko poreikius. Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nevertinti esami vaiko poreikiai, nenustatytos tėvo galimybes teikti materialinį išlaikymą. Be to, pastebėtina ir tai, kad pasibaigus atsakovo bausmės laikui, būdamas laisvėje, jis turės daugiau galimybių susirasti darbą, uždirbti pajamų, reikalingų vaikui išlaikyti ir savo paties poreikiams tenkinti.

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai (pvz., dėl tėvo valdžios apribojimo, kišimosi į privačius šeimos reikalus, dėl duomenų, jog buvo pažeidžiami vaiko interesai, ir kt.) neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas išsamiau dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens J. L. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybės naudai taip pat atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti trečiojo asmens J. L. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai priteisimo.