Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. V. ir atsakovo Č. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pradinės ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) teisių perėmėjo M. V. ieškinį atsakovams Č. D., O. A. D. ir Ž. O. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie yra sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyta kitokia organų struktūra (CK 2.82 straipsnio 2 dalis). Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijos nustatomos atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ir juridinio asmens steigimo dokumentuose (CK 2.82 straipsnio 1 dalis).

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) 33 straipsnio 1 dalimi, vienu iš kolegialių bendrovės valdymo organų yra valdyba. Šio kolegialaus juridinio asmens valdymo organo kompetencija ir jai suteikti įgalinimai yra apibrėžti Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnyje. Pagal aptariamą nuostatą, bendrovės valdyba, be kita ko, renka ir atšaukia bendrovės vadovą, nustato jo atlygį, kitas darbo sutarties sąlygas, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas (Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 2 dalis). Valdyba taip pat priima sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo (jeigu įstatuose nenurodyta kitokia vertė), investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo ir hipotekos ar dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo (jeigu įstatuose nenurodyta kitokia vertė), įvykdymo laidavimo ar garantavimo, sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, jeigu įstatuose nenurodyta kitokia kaina, kitus šiame įstatyme, bendrovės įstatuose ar visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimuose valdybos kompetencijai priskirtus sprendimus (Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 3–6, 8 punktai).

19. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įmonės valdyba, kaip kolegialus vykdomasis įmonės valdymo organas, atsako už įmonės valdymą, jos tikslų įgyvendinimą, tinkamą komercinę ūkinę veiklą, taip pat už įmonės valdymo praktiką ir įmonės kontrolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad valdybos kompetencijai priskiriami didelę reikšmę bendrovės veiklai turintys sprendimai. Tam tikrų sprendimų priskyrimas valdybos kompetencijai turi užtikrinti didesnę kontrolę, gilesnę jų turinio analizę. Valdyba, priimdama jos kompetencijai priskirtus sprendimus, veikia savarankiškai, ji nėra saistoma jai pateiktų bendrovės vadovo pasiūlymų, o neturėdama pakankamos informacijos sprendimui priimti gali pareikalauti, kad būtų atlikta išsamesnė analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

20. Be pirmiau nurodytų specialių Akcinių bendrovių įstatyme nustatytų pareigų, priskirtų juridinio asmens valdybos kompetencijai, valdybos nariai, kaip ir kitų juridinio asmens valdymo organų nariai, taip pat turi vykdyti CK 2.87 straipsnyje išdėstytas fiduciarines pareigas – jie turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, būti lojaliais juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti interesų konfliktų ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu yra nurodęs, kad juridinio asmens vadovas (taip pat kolegialaus įmonės valdymo organo nariai) privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai, būdami atsakingi už įmonės komercinės veiklos organizavimą, turi elgtis protingai, rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, todėl, prieš priimdami konkretų sprendimą dėl bendrovės veiklos, turi atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-219/2019).

21. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymuose, steigimo dokumentuose ar sutartyje nėra nustatyta kitaip. Taigi, tuo atveju, jeigu juridinio asmens valdymo organas, priimdamas sprendimus dėl jo veiklos, pažeidžia šio juridinio asmens atžvilgiu turimas pareigas, nesielgia rūpestingai ir protingai, jam gali kilti pareiga atlyginti juridiniam asmeniui dėl to kilusią žalą. Sprendžiant ginčą dėl juridinio asmens civilinės atsakomybės yra taikomos CK 6.246–6.249 ir kituose CK XXII skyriaus straipsniuose nustatytos nuostolių (žalos) atlyginimo taisyklės. Tai reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo (vienasmenio ir kolegialaus) civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai) (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis).

22. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje dėl juridinio asmens valdymo organų atsakomybės taip pat išaiškinta, kad vien aplinkybė, jog įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime nesuteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, yra taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Tam, kad vadovą nuo civilinės atsakomybės saugotų verslo sprendimo priėmimo taisyklė, teismas turi nustatyti, kad vadovas sąžiningai veikė bendrovės interesais – nepažeidė rūpestingumo pareigos (tinkamai ištyrė informaciją prieš sudarydamas sandorius, neveikė ultra vires (viršijant įgaliojimus) ir pan.) ir (ar) lojalumo pareigos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019).

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl juridinio asmens valdybos narių sprendimo perleisti juridiniam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą pagrįstumo ir tokiu sprendimu juridiniam asmeniui sukeltos žalos atlyginimo. Byloje pateikti duomenys iš Juridinių asmenų registro patvirtina, kad atsakovai ėjo BUAB (duomenys neskelbtini) valdybos narių pareigas, o duomenys iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad minėta bendrovė nuosavybės teise valdė administracines patalpas ir butą, esančius (duomenys neskelbtini). Iš BUAB (duomenys neskelbtini) valdybos narių 2018 m. birželio 28 d. susirinkimo protokole nurodytų aplinkybių matyti, kad valdyba šiame susirinkime svarstė klausimą dėl pirmiau minėto BUAB (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto tolesnio naudojimo ir, atsižvelgdama į jo būklę, nutarė, jog turtą rekonstruoti yra netikslinga bei priėmė sprendimą jį parduoti. 2018 m. rugsėjo 11 d. vykusio susirinkimo metu valdyba priėmė sprendimą perleisti BUAB (duomenys neskelbtini) priklausantį nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę nei 12 000 Eur kainą, t. y. butas turėjo būti perleistas už ne mažesnę nei 1 200 Eur kainą, o administracinės patalpos – už ne mažesnę nei 10 800 Eur kainą. Byloje pateikta 2018 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad minėtas BUAB (duomenys neskelbtini) priklausantis nekilnojamasis turtas buvo perleistas L. K. už bendrą 12 000 Eur kainą (butas parduotas už 10 800 Eur, o administracinės patalpos – už 1 200 Eur). Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi BUAB (duomenys neskelbtini) buvo iškelta bankroto byla.

24. Ieškovas, 2021 m. lapkričio 4 d. varžytynių akto pagrindu perėmęs BUAB (duomenys neskelbtini) reikalavimo teisę atsakovams ir jų materialines bei procesines teises šioje byloje, įrodinėja, kad atsakovai pažeidė savo fiduciarines pareigas BUAB (duomenys neskelbtini) atžvilgiu – atsakovai priėmė sprendimą perleisti BUAB (duomenys neskelbtini) priklausiusį butą už nepagrįstai mažą kainą, tokiu būdu sukeldami BUAB (duomenys neskelbtini), turėjusiai finansinių sunkumų ir negalėjusiai atsiskaityti su kreditoriais, 23 400 Eur žalą, kurią sudaro skirtumas tarp pradinės ieškovės BUAB (duomenys neskelbtini) pateiktoje konsultacinėje išvadoje nurodytos buto kainos ir jo faktinės pardavimo kainos. Pirmosios instancijos teismas iš dalies sutiko su tokiais ieškovo reikalavimais ir priteisė jam iš atsakovų solidariai 14 400 Eur. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad: 1) atsakovams priimant sprendimą perleisti butą už jų nustatytą kainą ir perleidžiant butą, BUAB (duomenys neskelbtini) faktiškai buvo nemoki ar turėjo finansinių sunkumų, dėl kurių negalėjo atsiskaityti su kreditoriais; 2) buto rinkos vertė 2018 m. rugsėjo 18 d., kai atsakovai priėmė sprendimą jį parduoti už jų nustatytą kainą, atitiko teismo ekspertės I. K. nustatytą 25 200 Eur kainą ir buvo net 14 400 Eur didesnė, nei 10 800 Eur kaina, už kurią butas buvo parduotas; 3) atsakovai neįrodė, kad sprendimą parduoti butą buvo būtina priimti ir kad jis atitiko finansinių sunkumų patiriančios BUAB (duomenys neskelbtini) interesus; 4) BUAB (duomenys neskelbtini) valdyba, bendrovei esant faktiškai nemokiai, priėmė sprendimą perleisti ne tik butą, bet ir sudaryti rinkos kainos neatitinkančius sandorius dėl kito turto, kurių teisėtumas vertinamas kitoje byloje. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti.

26. Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

27. Kasacinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013). Tačiau, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, įrodinėjimo standartas neturi būti suabsoliutintas ir iškeltas pernelyg aukštai. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Šalis, įgyvendindama įrodinėjimo pareigą, turi pagrįsti buvus labiau tikėtina, kad konkrečios jos nurodytos aplinkybės egzistavo, nei kad jų nebuvo.

28. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjamu atveju šalys nepateikė įrodymų (nuotraukų, faktinių aplinkybių konstravimo protokolų ir pan.), konkrečiai ir neginčijamai apibūdinančių ginčo buto būklę laikotarpiu, kai atsakovai priėmė sprendimą jį perleisti ir nustatė jo pardavimo kainą. Šalys taip pat nepateikė ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ginčui aktualiu laikotarpiu buvusią buto rinkos vertę, pavyzdžiui, jie nepateikė buvo perleidimo kainos nustatymo dieną atlikto buto vertinimo ir pan. Byloje pateikti aktualūs ir istoriniai Nekilnojamojo turto registro išrašai, skirtingais laikotarpiai fiksuoti buto kadastro duomenys ir jo vidaus plotų eksplikacijos patvirtina, kad ginčo butas buvo pastatytas 1990 metais, o 2020 metais buvo atliktas jo kapitalinis remontas, kurio metu buvo padidintas buto plotas ir kambarių skaičius, butas buvo suremontuotas ir pertvarkytas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atlikus buto kapitalinį remontą, jo būklė buvo pagerinta. Esant tokioms aplinkybėms, nagrinėjant bylą teisme objektyviai nustatyti buto būklę ir vertę jo perleidimo metu nėra įmanoma. Todėl vertinant, ar ieškovo reikalavimai atlyginti dėl buto perleidimo BUAB (duomenys neskelbtini) sukeltą žalą yra pagrįsti, nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis byloje pateiktų įrodymų visuma, turi būti nustatyta, kokia buvo labiausiai tikėtina buto vertė ir būklė laikotarpiu, kai jis buvo perleista.

29. Siekiant nustatyti, kokia buvo buto vertė 2018 m. rugsėjo 18 d., kai atsakovai, kaip valdybos nariai, priėmė sprendimą parduoti butą ir nustatė jo kainą, byloje buvo atliktas retrospektyvinis buto vertinimas. Vertinimą atlikusi teismo ekspertė R. V. nustatė, kad ginčo buto, esančio gyvenamosios (gyvenamųjų patalpų) paskirties name rinkos vertė 2018 m. rugsėjo 18 d. sudarė 32 000 Eur. Ekspertizės akte nurodyta, kad, atlikdama vertinimą, ekspertė apžiūrėjo butą tik iš išorės, nes esami turto savininkai neleido ekspertei užeiti į patalpas. Akte taip pat nurodyta, kad ekspertė vadovavosi buto nuotraukomis, kurias jai pateikė buto savininkas ar jo paskirtas asmuo ir turto vertinimą atliko vadovaudamasi prielaida, jog buto būklė jo vertės nustatymo dieną buvo tokia, kokia užfiksuota nuotraukose. Vis dėlto vėliau, apklausiama teismo posėdyje (2021 m. lapkričio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas: 06 min. 30 sek.–51 min. 30 sek.) ekspertė nurodė nepalaikanti savo atlikto vertinimo išvados. Ekspertės teigimu, atlikdama vertinimą ji padarė klaidingą prielaidą, kad butas vertės nustatymo dieną buvo tokios būklės, kokia atsispindi jai pateiktose nuotraukose, kadangi jai nebuvo žinoma, kad buto remontas buvo atliktas vėliau. Suklydusi dėl buto būklės, ekspertė nurodė taip pat nepagrįstai vertinusi, kad butas yra gyvenamosios (gyvenamųjų patalpų) paskirties, o ne gyvenamosios (įvairių socialinių grupių asmenims) paskirties name ir netinkamai parinkusi lyginamuosius objektus. Dėl nurodytos priežasties teismas, nustatydamas ginčo turto būklę, pagrįstai nesivadovavo šios ekspertės atliktu vertinimu.

30. Ekspertei R. V. pripažinus, kad jos atliktas buto vertinimas nėra teisingas, byloje buvo paskirta dar viena ekspertizė, kurią buvo pavesta atlikti ekspertei I. K.. Pastaroji ekspertė, atlikusi buto vertinimą lyginamuoju metodu, nustatė, kad buto, esančio gyvenamosios paskirties (įvairių socialinių grupių asmenims) name, vertė 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo 25 200 Eur. Ekspertizės akte ekspertė pažymėjo, kad atlikdama vertinimą ji apžiūrėjo butą tik iš išorės, kadangi butas priklauso šioje byloje nedalyvaujantiems asmenims. Ekspertė taip pat nurodė, kad buto būklė apžiūros dieną neatspindi jo būklės, buvusios vertės nustatymo dieną, nes 2020 metais buvo atliktas jo remontas. Atsižvelgdama į tai, kad turto vertinimas yra retrospektyvinis (turto vertė nustatoma atgalinei datai) ir byloje nėra nuotraukų ar kitų duomenų apie buto būklę, buvusią 2018 m. rugsėjo 18 d., ekspertė atliko vertinimą remdamasi prielaida, kad tiriamas objektas jo vertės nustatymo dieną buvo vidutinės būklės. Ekspertizės akte detalizuota, kad butas, patenkantis į vidutinės būklės kategoriją, tai butas, kurį galima eksploatuoti, tačiau kuriam yra reikalingas einamasis remontas. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios ekspertizės išvados turinį ir joje išdėstytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ekspertės padarytos išvados yra logiškos, nuoseklios ir pagrįstos tyrimo duomenimis.

31. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, pirmiau minėtame teismo ekspertizės akte nustatytos buto kainos ir ekspertės padarytų išvadų pagrįstumo nepaneigia pradinės ieškovės BUAB (duomenys neskelbtini) byloje pateiktoje konsultacinėje išvadoje nurodytos aplinkybės, kad ginčo buto vertė 2018 m. rugsėjo 18 d. sudarė 34 200 Eur. Nors ieškovas nurodo, kad teismas turėjo vadovautis šia konsultacine išvada, nes ją parengęs nekilnojamojo turto vertintojas V. S., atlikdamas vertinimą, parinko tinkamesnius, nei ekspertė I. K., lyginamuosius objektus (jis nevertino pirkėjams mažiau patrauklių butų, esančių pirmame pastato aukšte), todėl jo nustatyta vertė geriau atspinti ginčo buto rinkos kainą ir teismas negalėjo atmesti konsultacinės išvados kaip nepatikimos įrodinėjimo priemonės formaliai atsižvelgdamas vien tik į jos pavadinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šios konsultacinės išvados įrodomąją reikšmę ir pagrįstai ja nesivadovavo nustatydamas ginčo buto vertę.

32. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad konsultacinė išvada, kuria remiasi ieškovas, turi mažesnę įrodomąją galią nei teismo eksperto, atlikusio turto vertinimą teismo pavedimu, parengtas ekspertizės aktas, atitinka teisės aktuose išdėstytą reglamentavimą ir kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konsultacijos pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente ? konsultacinėje išvadoje, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada. Ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra pripažįstami patikimesniais už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-421/2020). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad teisminio nagrinėjimo metu gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias surašomi atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų. Tačiau tuo atveju, jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, nurodytą procesiniame įstatyme – rašytinį įrodymą, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021). Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad konsultacinę išvadą parengęs specialistas turi tokiam tyrimui atlikti reikalingą kvalifikaciją ir jam yra keliami tokie patys profesinės etikos ir veiklos reikalavimai kaip turto vertinimą atliekantiems teismo ekspertams ar turto vertintojams, nepaneigia pirmiau nurodytų išaiškinimų dėl konsultacinės išvados įrodomosios galios.

33. Tinkamai įvertinęs konsultacinės išvados įrodomąją reikšmę, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vertino, kad, atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, šioje konsultacinėje išvadoje nustatyta turto kaina negali būti laikoma tikrąja buto rinkos kaina jo perleidimo metu. Įvertinus konsultacinėje išvadoje išdėstytas aplinkybes, matyti, kad vertinimą atlikęs specialistas, nustatydamas turto rinkos kainą jo perleidimo momentu, rėmėsi prielaida, jog butas buvo geros būklės, t. y. jis buvo įrengtas ir tinkamas naudoti kaip gyvenamosios paskirties butas. Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad buto būklė jo perleidimo dieną buvo gera ir jis nereikalavo jokio remonto. Ieškovas (taip pat ir pradinė ieškovė BUAB (duomenys neskelbtini)) nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde tokių aplinkybių neįrodinėjo. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo remtis šioje konsultacinėje išvadoje nustatytomis aplinkybėmis.

34. Su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buto rinkos kaina jo perleidimo dieną atitiko teismo ekspertės I. K. perengtame ekspertizės akte nustatytą kainą, apeliaciniame skunde nesutinka ir atsakovas Č. D.. Tačiau, kitaip nei ieškovas, atsakovas iš esmės neginčija teismo ekspertės I. K. atlikto tyrimo turinio, nekvestionuoja jos pasirinktų lyginamųjų objektų tinkamumo ir pan. Atsakovas vertina, kad ekspertė atliko vertinimą remdamasi klaidinga prielaida, jog ginčo butas jo vertės nustatymo dieną buvo vidutinės būklės. Grįsdamas tokią poziciją, atsakovas remiasi valdybos susirinkimo protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis, buto rekonstrukcijos kainos apskaičiavimu, VĮ Registrų centro duomenimis apie buto vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu ir liudytojo L. K., įgijusio ginčo butą, parodymais. Vis dėlto atsakovo nurodyti įrodymai taip pat nėra pakankami siekiant padaryti labiausiai tikėtiną išvadą, kad buto būklė jo perleidimo metu buvo itin bloga.

35. Kaip minėta anksčiau, atsakovų byloje pateiktame BUAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. birželio 28 d. valdybos posėdžio protokole yra užfiksuota, kad valdyba, spręsdama klausimą dėl tolesnio buto naudojimo, vertino jo būklę. Valdybos susirinkimo protokole nurodyta, kad šis nekilnojamasis turtas yra blogos būklės ir kad ankstesnis turto nuomininkas dėl šios priežasties nutraukė šio turto nuomos sutartį. Protokole taip pat nurodyta, kad, norint patalpas nuomoti, jas būtina rekonstruoti, o rekonstrukcijos kaina, vadovaujantis Statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamaisiais ekonominiais rodikliais XXIX (pagal 2018 m. kovo mėn. statinių statybos skaičiuojamąsias kainas), yra labai didelė. Atsakovai pateikė byloje ir buto rekonstrukcijos kainos skaičiavimą, kuriame nurodyta, kad buto rekonstrukcijos kaina sudaro 38 085,44 Eur. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovų pateikti skaičiavimai apie buto remontui reikalingas investicijas yra itin abstraktūs ir deklaratyvūs – iš nurodytų duomenų nėra aišku nei kokia buvo buto būklė, nei kokius konkrečius defektus jis turėjo atliekant šiuos skaičiavimus, nei kokie darbai turėjo būti atlikti už nurodytą kainą tam, kad buto būklė būtų pagerinta ir jis galėtų būti toliau naudojamas. Atsakovas, kvestionuodamas tokias pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai ir subjektyviai vertino, jog apskaičiuota buto rekonstrukcijos kaina yra nepagrįsta, taip pat kad buto rekonstrukcijos kaina net nebuvo įrodinėjimo dalykas byloje, o aptariami duomenys buvo pateikti siekiant įrodyti aplinkybę, jog buto būklė ginčui aktualiu laikotarpiu buvo daug blogesnė nei vidutinė, tačiau iš teismo sprendime turinio matyti, kad atsakovas netinkamai interpretuoja teismo nurodytus argumentus. Priešingai nei teigia atsakovas, teismas nevertino turo rekonstrukcijos kainos pagrįstumo, bet pripažino, kad aptariamuose įrodymuose nurodyti deklaratyvūs teiginiai, jog buto remontui yra reikalingos 38 085,44 Eur, patys savaime, nesant konkretesnių duomenų apie turimus pašalinti buto trūkumus ir atlikti darbus, nepatvirtina, jog jo vertė iš esmės skyrėsi nuo vertės, nustatytos ekspertizės akte, kuriuos rėmėsi teismas.

36. Atsakovo įrodinėjamos aplinkybės, kad buto būklė jo perleidimo dieną buvo itin bloga, patikimai nepatvirtina ir liudytojo L. K. parodymai (2021 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio garso įrašas: 36 min. 10 sek.–51 min. 06 sek.). Įvertinus liudytojo teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, matyti, kad, viena vertus, šis liudytojas nurodė, jog, jo manymu, buto būklė nebuvo gera – pavyzdžiui, liudytojas nurodė, kad butas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pakankamai apleistas, jo vertinimu, į buto remontą reikėtų investuoti daug pinigų ir pats liudytojas nebūtų gyvenęs tokiame bute. Tačiau kita vertus, iš jo pateiktų paaiškinimų taip pat matyti, kad liudytojas negalėjo išsamiau detalizuoti, kokie konkretūs buto trūkumai sudarė jam pagrindą butą vertinti kaip blogos būklės. Be to, liudytojas iš esmės net negalėjo įvardyti, kokios patalpos buvo ginčo bute, nežinojo, ar butas turėjo terasą ir virtuvę, pripažino, kad jis išsamiai neapžiūrėjo buto, o pirko jį dėl to, kad buto kaina buvo maža. Esant tokioms aplinkybėms, kai liudytojas negalėjo išsamiau detalizuoti konkrečių buto trūkumų ir neprisiminė net jame esančių patalpų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad šio liudytojo parodymai objektyviai patvirtina, jog butas buvo prastos, blogesnės nei vidutinė, būklės ir nebuvo tinkamas gyventi.

37. Atsakovo pozicijos, kad buto kaina ginčui aktualiu laikotarpiu buvo mažesnė, nei nustatyta teismo ekspertės išvadoje, nepatvirtina ir jo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas šiuo atveju turėjo remtis VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatytais duomenimis, kad buto kaina 2018 m. sausio 1 d. sudarė 13 900 Eur. Nekilnojamojo turto masinis vertinimas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje yra apibrėžtas kaip nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė. Šioje nuostatoje nurodyta, kad, atlikus nekilnojamojo turto masinį vertinimą, parengiama bendra tam tikroje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, o kiekvieno nekilnojamojo turto vieneto ataskaita nerengiama. Taigi, atliekant turto masinį vertinimą, atskiras nekilnojamojo turto objektas nėra identifikuojamas, bet panašūs objektai yra vertinami bendrai. Kaip pagrįstai pažymėjo atsakovas apeliaciniame skunde, teismo ekspertė I. K., kurios nustatyta turto verte rėmėsi teismas, dėl šioje byloje susiklosčiusių objektyvių aplinkybių taip pat negalėjo nustatyti konkrečių buto charakteristikų ginčui aktuliu laikotarpiu ir rėmėsi prielaida, kad jo būklė atitiko vidutinę. Vis dėlto, įvertinus aplinkybes, kad ekspertė, nustatydama buto rinkos kainą, kaip lyginamuosius objektus atrinko itin panašius objektus (butai buto tame pačiame, kaip ir ginčo butas, ar greta esančiame name, pastatytame pagal tokį patį tipinį projektą) ir juos lygino taikydama atitinkamus pataisos koeficientus, o nustatant buto kainą masinio vertinimo būdu buvo vertinamas konkrečiai neapibrėžtas nekilnojamojo turto objektų ratas, ekspertizės akte esantys duomenys vertintini kaip patikimesni ir tiksliau atspindintys labiausiai tikėtiną buto vertę jo perleidimo metu. Atsakovo argumentai, kad teismo išvados prieštarauja tarpusavyje ar kad teismas turėjo suteikti pirmenybę VĮ Registrų centro masinio būdu nustatytai turto vertei, nes ji yra vidutinės galimos buto vertės orientyras, nepaneigia pirmiau minėtos išvados.

38. Išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti, kad nei ieškovas, nei atsakovas savo apeliaciniuose skunduose neįrodė, jog buto būklė jo perleidimo momentu buvo geresnė ar blogesnė nei vidutinė. Todėl byloje nesant kitų patikimų duomenų apie buto būklę, buvusią jo perleidimo metu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas buto rinkos kainą jo perleidimo dieną, pagrįstai priėmė ekspertizės akte padarytą prielaidą, kad butas jo perleidimo metu buvo vidutinės būklės ir vadovavosi šiame ekspertizės akte padaryta išvada dėl tokio turto vertės. Nustatęs, kad buto rinkos vertė jo perleidimo dieną sudarė teismo ekspertizės akte nurodytą 25 200 Eur sumą, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad 10 800 Eur kaina, už kurią šis turtas buvo perleistas, akivaizdžiai neatitiko jo rinkos kainos, todėl buto perleidimo sandoris buvo finansiškai nenaudingas BUAB (duomenys neskelbtini). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovai, kaip BUAB (duomenys neskelbtini) valdybos nariai, priimdami sprendimą perleisti šios bendrovės turtą už nepagrįstai mažą kainą, pažeidė savo fiduciarines pareigas šios bendrovės atžvilgiu.

39. Pirmiau nurodytos išvados nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais atsakovas grindžia, kad šiuo atveju egzistavo objektyvus poreikis perleisti ginčo butą ir kad tokį valdybos sprendimą nulėmė verslo logika. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad, valdybos nariams priėmus sprendimą perleisti butą, buvo sutaupytos BUAB (duomenys neskelbtini) lėšos, skirtos butui išlaikyti ir kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nurodęs, jog atsakovai turėjo pateikti duomenis apie butui išlaikyti reikalingas sumas, kai tokiais duomenimis disponavo pradinės ieškovės BUAB (duomenys neskelbtini) nemokumo administratorius, tokie atsakovo argumentai, įvertinus itin reikšmingą nustatytos buto rinkos kainos ir jo perleidimo kainos skirtumą, nelaikytini pakankamais siekiant pagrįsti būtinybę sudaryti tokį bendrovei nenaudingą sandorį. Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai, kad rekonstruoti turtą šiuo atveju nebuvo ekonomiškai racionalu, nes jo rekonstrukcijos kaina būtų didesnė už rekonstruoto buto kainą, yra paremti šios nutarties 35 punkte nurodytais deklaratyviais skaičiavimais, iš kurių turinio nėra aišku, kokio pobūdžio remonto darbus buvo ketinama atlikti. Be to, tokie atsakovo teiginiai yra paremti prielaida, kad buto būklė jo perleidimo metu buvo bloga, tačiau tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo įrodytos. Todėl šie atsakovo argumentai taip pat nepagrindžia sprendimo perleisti turtą už itin mažą kainą racionalumo.

40. Aplinkybės, kad, priimdami sprendimą perleisti turtą, valdybos nariai nepažeidė BUAB (duomenys neskelbtini) interesų, nepatvirtina ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad šio sprendimo priėmimo metu bendrovė nebuvo nemoki ir net nebuvo pagrindo manyti, kad ji neišvengiamai tokia taps. Atsakovas, nurodydamas šį teiginį, nepateikia jokių konkrečių duomenų ir argumentų, pagrindžiančių, kad sandorio sudarymo metu BUAB (duomenys neskelbtini) finansinė būklė buvo gera, kad bendrovė buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir pan. Atsakovo deklaratyvūs teiginiai nėra pakankami siekiant paneigti pirmosios instancijos teismo motyvuotas, įvertinus byloje pateiktus įrodymus (pvz., bendrovės balansą, UAB „Added Value“ ataskaitą) padarytas išvadas, kad atsakovams priimant sprendimą perleisti turtą BUAB (duomenys neskelbtini) buvo nemoki ar bent turėjo finansinių sunkumų, dėl kurių nebuvo pajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino BUAB (duomenys neskelbtini) finansinę būklę ginčo buto perleidimo metu.

41. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų priimto sprendimo perleisti butą už jų nustatytą kainą pagrįstumą ir šio sprendimo sukeltą žalą BUAB (duomenys neskelbtini) interesams, nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, kad kitoje atsakovų atžvilgiu iškeltoje byloje, kurioje buvo keliamas ginčas dėl kitų jų sudarytų sandorių, teismas buvo nustatęs atsakovų nesąžiningumą. Iš byloje ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad minėtoje kitoje teismo nurodytoje byloje ginčas kilęs ne dėl šios bylos objektu esančio buto perleidimo, bet dėl kito turto, todėl minėtoje byloje vertinamos aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą. Aplinkybė, kad teismo sprendime nurodytoje kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl kitų sandorių ir kito turto perleidimo teisėtumo, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat sudaro pagrindą nesutikti ir su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad teismas, remdamasis kitoje byloje priimtame procesiniame sprendime padarytomis išvadomis, buvo šališkas ir turėjo išankstinį nusistatymą dėl šio ginčo baigties.

42. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės tinkamai įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai pritaikė teisės aktų nuostatas ir pagrįstai patenkino iš dalies ieškovo pareikštus reikalavimus. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo jį panaikinti. Todėl ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. CPK nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atmetus šalių apeliacinius skundus, joms nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.