Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-465-923/2025

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-12-03
Bylos Nr.: 1A-465-923/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-03-2-00451-2024-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė, Odeta Gruodienė
Nuteistasis: E. V.
Nukentėjusysis: R. J.
Advokatai: Raimundas Gargasas

Kategorijos

2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-465-923/2025Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00451-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.2.; 2.4.6.4.3.; 2.4.6.4.4.; 2.4.7. (S)

Kauno apygardos teismasNUoSPRENDISLIETUVos respublikos vardu2025 m. gruodžio 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Laimai Grėbliūnienei,dalyvaujant prokurorui Nerijui Gružauskui,nuteistajam E. V. ir jo gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,nukentėjusiojo R. J. atstovei pagal įstatymą R. K.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

BK 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2-6 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, neskiriant intensyvios priežiūros. Bausmės atidėjimo laikotarpiui E. V. paskirti įpareigojimai: dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos (agresijos, pykčio valdymo) programoje; nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (bet kokio alkoholio, narkotinių/psichotropinių medžiagų be gydytojo paskyrimo).

Nuspręsta iki bausmės vykdymo pradžios palikti galioti E. V. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o pradėjus bausmę vykdyti – ją panaikinti.

Iš E. V. civilinių ieškinių tenkinimui priteista:

R. J. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nukentėjusiojo pilnametystės paskirta jo atstovė pagal įstatymą – globėja R. K.;

E. E. V. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki nukentėjusiosios pilnametystės paskirta jos atstovė pagal įstatymą ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, teismui, dėl vykdomojo rašto išdavimo pranešti, kas bus nukentėjusiosios atstovu pagal įstatymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (mažamečių vaikų R. J. ir E. E. V. atžvilgiu) ir BK 140 straipsnio 2 dalį (sutuoktinės atžvilgiu vartotas smurtas), o būtent:

1.1. 2024 m. gegužės mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, E. V., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia delnu ne daugiau 13 smūgių sudavė sutuoktinės R. V. mažamečiui sūnui R. J., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kūno vietas, tai yra į galvą, sėdmenis, kojas, rankas, nugarą, taip pat tyčia delnu ne daugiau 6 smūgių sudavė savo mažametei dukrai E. E. V., gim. (duomenys neskelbtini), per sėdmenis bei ją suėmęs už rankos purtė, taip smurtaudamas sukėlė mažamečiams nukentėjusiesiems R. J. ir E. E. V. fizinį skausmą;

1.2. 2024 m. liepos 25 d. apie 20.00 val., E. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), miegamojo kambario tarpduryje, tyčia tris kartus plaštaka sudavė savo šeimos narei – sutuoktinei R. V. į veidą ir dešinę ranką, taip smurtaudamas padarė R. V. poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, apatinės lūpos kairėje, dešinės rankos žasto vidiniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešinės plaštakos antro piršto naginės falangos vidiniame paviršiuje ir trečio piršto vidurinės falangos nugarinio – išorinio paviršiaus riboje, tai yra nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. V. sveikatą.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad E. V. veikos kvalifikuotos tinkamai, jo kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 140 straipsnio 2 dalyje, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais įrodymais. Skirdamas bausmes, teismas įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, parinko individualizuotas bausmes bei jas subendrino tarpusavy. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nusikalstamų veiksmų nepilnamečiams asmenims buvo sukeltas fizinis skausmas, konstatuota, jog jie turi teisę į neturtinės žalos priteisimą ir iš E. V. priteista nukentėjusiesiems po 500 eurų.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistasis E. V. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį teismo nuosprendį ir civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo atnaujinti įrodymų tyrimą byloje, apklausti papildomai liudytojus, išreikalauti nukentėjusiojo dienoraščio originalą ir skirti ekspertizę.

3.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, prieštaringas, priimtas neatsižvelgus į teismų praktiką, į byloje esančius prieštaravimus ir nesutapimus, nuosprendis priimtas nesant jokių neginčytinų įrodymų, remtasi tik apkalbomis ir nuogirdomis, o byloje esančios ekspertų išvados, vaikų apklausos neįrodo naudoto smurto prieš vaikus. Skundo autorius pažymi, kad nepilnametis vaikas R. J. nurodė buvus smurtinių atvejų tiek prieš jį, tiek prieš jo mamą, tiek prieš seserį, tačiau ant paties R. J. smurto žymių nenustatyta, o E. E. V. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad smurto nei ji, nei brolis nuo nuteistojo nėra patyręs, be to ji nurodė, kad nuteistasis jos mamą yra tik papurtęs. Ant E. E. V. kūno aptikti sužalojimai kurie pagal eksperto išvadą galėjo būti padaryti ir pačiai atsitrenkiant bukus daiktus ar paviršius, tačiau apylinkės teismas atmestinai patikėjo vien tik abejotinais R. J. parodymais, kurių tiesiogiai nepatvirtino nei vienas liudytojas ar tiesioginiai įrodymai. Dėl prieš neva nuteistojo sutuoktinę R. V. naudoto smurto, apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymus kuriems atvykus po vienos iš kaimynių iškvietimo nebuvo aptikta konflikto požymių, pareigūnams R. V. patvirtino, kad sužalojimai ant jos kūno atsiradę dėl pačios sveikatos būklės – epilepsijos priepuolių dėl kurių ji buvo praradusi sąmonę ir taip krentant susižalojusi.

3.2. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas rėmėsi atmestinai tik berniuko R. J. parodymais, jo surašytu dienoraščiu nors šio dienoraščio atsiradimo, surašymo laikas nėra nustatytas, o apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. J. net nebuvo klausiama ar dienoraštį surašė pats savarankiškai, ar kažkieno padedamas, primokintas, būnant pas tetas. Dienoraštyje nurodoma, kad tiek jam – R. J., tiek jo motinai buvo užstatyti dideli „fanarai“, tačiau teismui nekilo klausimas, kodėl tų įvardijamų ,,fanarų“ ant vaiko akies nematė niekas daugiau, nei tetos, nei kaimynės, nei kiti artimieji su kuriais nuolat berniukas bendraudavo tiek gyvai, tiek vaizdo skambučiais naudojantis mobilųjį telefoną. Akivaizdu, kad jokių sumušimų niekada ant vaiko kūno ir veido nebuvo, tai kelia automatiškai aiškias ir logiškas abejones ir kitais teiginiais išsakytais dienoraštyje, kuriuo teismas aklai rėmėsi. Priešingai nei nurodyta dienorašty, visa šeima buvo balsuoti rinkimuose, o prie skundo pateikta nuotrauka įrodo, jog ant R. J. veido nebuvo jokių mėlynių ar smurto požymių. Pažymi, kad aptariamu laikotarpiu berniukui buvo 10 metų, jis nesidomėjo politika ir politikoje vykstančiais įvykiais, nežiūrėdavo vakaro žinių, todėl kyla pagrįsta abejonė, kad dienoraštis surašytas savarankiškai. Akivaizdu, kad dienoraštis galėjo būti surašytas padedant suaugusiam asmeniui, o prezidento rinkimai paminėti sąmoningai siekiant netiesiogiai įvardinti neva buvusio smurto datą. Skunde atkreiptinas dėmesys ir į liudytojų R. K. ir D. J. teisme iš esmės nurodytas lygiai tas pačias aplinkybes, kurias nurodė R. J. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Apelianto manymu, tai akivaizdžiai rodo, kad R. J. buvo jų pačių pamokintas taip kalbėti, o tą patvirtina ir tai, jog R. J. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją pradeda teiginiu, kad jam „saugiau gyventi su R.“.

3.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. J. dienoraštyje nurodytos aplinkybės, susijusios su gegužės mėnesį vykusiais rinkimais, tačiau apylinkės teismas tą dienoraščio dalį pripažino kaip įrodymu ir dėl prieš R. V. naudotą smurtą 2024 m. liepos mėnesį. Apeliantas mano, kad dienoraštis galėjo atsirasti po 2024 m. rugpjūčio 7 d. melagingai siekiant patvirtinti R. J. poziciją dėl neva patirto smurto.

3.4. Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į R. J. nurodytų aplinkybių nesutapimus, kadangi vienur vaikas nurodė, kad buvo mušamas prieš rinkimus ir 10-tąjį gimtadienį gegužę, kitur teigia, kad paskutinį kartą mušamas buvo žiemą, taip pat teigė nepamenąs kada jį paskutinį kart mušė, be to, nurodė, kad mušamas buvo kai nakvojo (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliantas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) jie negyvena jau nuo 2018 metų. Skunde pažymi, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. J. jau vėl nurodė naujas aplinkybes, kad jį mušė jo motina, o patėvis paskutinį kartą mušė žiemą. Šios aplinkybių nesutaptys rodo, kad vaikas pasakoja ne tikrus, o išgalvotus įvykius, dėl ko nuolat pasimeta savo pasakojimuose ir kas kart paklaustas vis nurodo skirtingą laiką kada buvo smurtauta prieš jį.

3.5. Apeliantas skunde nurodo, kad nors berniukas ir mergaitė nuolat bendravo su kaimynais, juos kaimynai dažnai matydavo žaidžiant lauke, tačiau niekas niekada nematė nei smurto žymių ant vaikų, nei kad jie buvo mušami. Išskyrus liudytoją A. S., kuri nurodo, kad neva pro savo buto langą matė kaip apeliantas kelis kartus sėdint automobilyje sudavė per galvą ir rėkė ant jo. Tačiau to negalima laikyti patikimu liudijimu (liudytojos amžius virš 70 metų), net ir esant smurtui automobilyje – techniškai to pamatyti nebūtų buvę galimybės, kadangi automobilis prie šios liudytojos buto visuomet būdavo statomas automobilio galu į jos buto langus, kurie aukščiau nei automobilio stogas, todėl kaimynė net teoriškai neturėjo galimybės matyti kas vyksta automobilio salone.

3.6. Apeliaciniame skunde apie nuteisimą dėl neva vartoto smurto prieš dukrą, nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas klaidingai vertino ir iškraipė liudytojos S. K. parodymus apie mergaitės nenorą eiti namo. Mergaitė nenurodė, kad bijotų tėvo, priešingai nenorėjo eiti į namus pas mamą. Apklausiama E. E. V. niekada neišsakė, kad jos atžvilgiu tėvas būtų naudojęs smurtą. Pažymi, kad apklausti liudytojai nurodė, kad jiems mergaitė buvo sakiusi apie tai, kad bijo nuteistojo kai jis būna pavartojęs alkoholio, tačiau apelianto manymu, tai niekaip neįrodo, kad mergaitė tėvo bijojo būtent dėl anksčiau patirto smurto. E. V. manymu, mergaitė galėjo bijoti jo dėl to, kad namuose tarp jo ir sutuoktinės kartais kildavo žodiniai konfliktai. Be to, teigia, kad jei iš tiesų jei jis būtų smurtavęs – būtų ir to prašęs nesakyti dukros, o ne tik dėl to, kad jis yra kažkada papurtęs sutuoktinę, kaip kad nurodė apklausiama mergaitė. Apylinkės teismas be jokio objektyvaus pagrindo konstatavo, kad E. E. V. parodymai nepatikimi, nes neva „vaikas paveiktas kaltinamojo“. Tokia pozicija prasilenkia su BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, reikalaujančiu motyvuoti įrodymų atmetimą, o ne tik formaliai juos paneigti.

3.7. Apeliaciniame skunde nuteistas teigia, kad daugelis teismo sprendime cituojamų liudytojų nebuvo tiesiogiai matę tariamo smurto veiksmų. Jie liudijo apie „girdėtus riksmu“, „spėjimus“, kad ,,ji turėjo mėlynių“ (kalbant apie sutuoktinę), ,,vaikas būdavo liūdnas“. Tokios nuogirdos negali būti pakankamu pagrindu pripažinti asmenį kaltu, ypač kai nepatvirtinamos ekspertais, medikais ar įvykio vietos apžiūra. Nei vienas kaimynas nepatvirtino matęs smurto prieš vaikus, o draugiškus nuteistojo pliaukštelėjimus vaikui per užpakalį ar vasarinės kepurės snapelį įvardijo kaip trenkimus per galvą ar užpakalį. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas pasirinko selektyvų įrodymų vertinimą ir netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad įrodymų pakankamumas vertinamas pagal visumą. R. J. parodymai, kuriais grindžiama esminė kaltinimo dalis, yra prieštaringi, neatitinkantys objektyvių faktų, medicininės ekspertizės išvadų bei kitų liudytojų parodymų, todėl remiantis vien jo parodymais negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

3.8. Dėl kaltinimų, kurie susiję su R. V., nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, jog 2024 m. liepos 27 d. 20.22 val. atvykę policijos pareigūnai jokių neva vykusio konflikto požymių nepastebėjo, aplinka buvo tvarkinga, pati sutuoktinė policijos pareigūnams nurodė, kad ji serganti epilepsija, dažnai krenta, dėl ko ant jos kūno pastebimi sužalojimai. Teismas netinkamai vertino visų liudytojų parodymus, kadangi namuose nebuvo smurtaujama, o apie smurtą namuose buvo kalbama tik paskalų lygyje, kadangi vieni liudytojai nurodė, kad apie smurtą jiems sakė vieni kaimynai, tuo tarpu kiti kaimynai nurodė, kad tai sužinojo iš kitų kaimynų, tačiau nei vienas kaimynas nematė nuteistojo smurtaujant. Nuteistasis skunde pažymi, kad liudytojos L. Š. duoti parodymai neįrodo apie tai, jog R. V. jai būtų patvirtinusi, kad vyras ją sumušė, priešingai, paklausus apie tai, R. V. tik gūžčiojo pečiais. O linktelėjimas galėjo būti ir kaip padėkos ženklas (gestas) už atneštą vandenį, o ne patvirtinimas apie mušimą. Šios kaimynės parodymais negalėjo teismas vadovautis įrodinėjant nuteistojo kaltę, jie nėra konkretūs ir nieko nepatvirtina.

3.9. Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį ir į byloje esančią ekspertizės išvadą dėl R. V. patirtų sumušimų ir mirties priežasties. Nurodo, kad ši eksperto išvada iš esmės patvirtina pačios R. V. teiginius išsakytus policijos pareigūnams, kurie buvo atvykę vakarą iki jos mirties, tiek pačio nuteistojo nupasakotas aplinkybes pokalbio metu su bendruoju pagalbos centru numeriu 112: R. V. policijos pareigūnams nurodė, kad dažnai pati susvyruojanti ir krentanti, nes serganti epilepsija, o išklausytas greitosios medicinos pagalbos tarnybos pateiktas garso įrašas, patvirtina, kad kviesdamas pagalbą nuteistasis pranešė, kad moteris iškrito iš lovos. Nuteistojo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad sužalojimai esantys ant R. V. kūno atsirado ne dėl nuteistojo veiksmų, o būtent pačiai krentant ir susižeidžiant. Nuteistasis apklausų metu nurodė, kad prašant R. V. atsitraukti nuo jo, ją atstūmė nuo savęs, tačiau tvirtina, kad dėl jo veiksmų negalėjo atsirasti sužalojimų ant jos kūno, nes nebuvo naudota didelė jėga, ar tuo labiau nuteistasis neturėjo tikslo ir nenorėjo jos sužaloti, o tiesiog prašė atsitraukti.

3.10. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija ir kaltinime nurodytą aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką (smurtas prieš sutuoktinę) padarė būdamas neblaivus. Nuteistasis patvirtino, kad alkoholį vartojo prieš atvykstant policijos pareigūnams po to, kai buvo nustatyta sutuoktinės mirtis. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas nuosprendyje klaidingai palaikė tai kaip sunkinančią aplinkybę paskiriant bausmę.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti visa apimtimi bei prašė atnaujinti įrodymų tyrimą, iškviesti ir apklausti papildomus liudytojus, išreikalauti vaiko dienoraščio originalą ir paskirti jo ekspertizę. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinio skundo netenkinti. Nukentėjusiojo R. J. įstatyminė atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai

6. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustos papildomos liudytojos A. Ž., I. G., A. K. ir I. R..

7. Liudytoja A. Ž. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) pagalbos šeimai atvejo vadybininke. Jai du kartus teko atlikti E. V. šeimos atvejo vadybą. Pirmą kartą 2022 m. spalio 14 d., tada E. V. gyveno su žmona R., turėjo du vaikus. Buvo įvykusi avarija, abu tėvai buvo neblaivūs, tai buvo iškviesti Vaiko teisių specialistai, šeimai buvo inicijuota atvejo vadyba. Vertino šeimos poreikius. Tuo metu buvo graži šeima, buvo mama, laimingi vaikai. Abu tėvai tuomet labai jautriai reagavo, jiems buvo gėda. Jiems ir 2023 m. buvo inicijuota atvejo vadyba dėl alkoholio vartojimo, bet ji tuo metu jau nedirbo. Tėvai priėmė geranoriškai paslaugas, abu lankė psichologo konsultacijas, priklausomybių konsultanto konsultacijas. Iš sūnaus mokyklos buvo geri atsiliepimai, kaip ir iš dukros darželio. Mama buvo rūpestinga. Ji visą laiką matydavo R. V., ji vaikus atveždavo į mokyklą ir pasiimdavo, E. V. išvyko dirbti į užsienį. Kaip ir išsisprendė problemas, atvejo vadybą užbaigė su motina. Priklausomybių konsultantas nenustatė, kad tai yra priklausomybė. Jokio gydymo jiems nereikėjo, tai buvo pavieniai atvejai. Vadyba buvo užbaigta 2023 m. rugpjūčio 14 d.. Antras atvejis buvo pereitų metų vasarą – 2024 m. rugpjūčio 14 d. gautas kreipimasis dėl atvejo vadybininko paskyrimo, nes šeimoje įvyko tragedija – mirė mama. Tuo laiku kaip atvažiavo pareigūnai ir vaiko teisių specialistai E. V. buvo neblaivus, todėl buvo inicijuota atvejo vadyba. Kadangi R. J. buvo pas tetą laikinai priežiūrai, tai dėjo pastangas, kad vaikai galėtų matytis, nes ryšys tarp vaikų buvo stiprus ir didelis. Kartu su (duomenys neskelbtini) specialistais organizavo susitikimus – vieną savaitę R. K. atvesdavo R. J. į „P“, o E. V. atveždavo Ee. V.. Ji ir I. G. stebėjo vaikų pasimatymą, kadangi R. J. nenorėjo bendrauti su E. V., todėl jos stebėjo, kad nebūtų konfliktų. Pirmą kartą, kai susitiko 2024 m. rugsėjo 5 d. ji paklausė vaiko, ar nori pasisveikinti su tėčiu, tai R. J. priėjo, apsikabino ir viskas, o kai atėjo į kitą pasimatymą – pasakė, kad nenori. Vaikas su E. V. susitikdavo tarpdury, linktelėdavo galva. Ji nefiksavo ir neturėjo nei minčių, kad tie vaikai patyrę iš E. V. smurtą.

8. Liudytoja I. G. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) pagalbos šeimai centre, socialine darbuotoja darbui su šeima. E. V. šeimą turėjo 2 kartus – nuo 2020 m. iki 2021 m., po to nuo rugpjūčio mėn. iki sausio mėn., jai teko bendrauti su vaikais. 2020 m. Ee. V. buvo maža, vos vaikščiojo, R. J. dar nėjo į mokyklą. Vadybos atveju požymių, kad vaikai būtų patyrę smurtą šeimoje nepastebėjo. Vėliau R. J. buvo pas globėją, o mergaitė gyveno su tėčiu. Mergaitė buvo tvarkinga, gražiai aprengta. Jie organizavo šeimos susitikimus, kada E. V. atveždavo mergaitę, o globėja atveždavo R. J.. Berniukas prieidavo prie tėčio, apsikabindavo, karštų jausmų nebuvo. Vaiko būsena buvo santūri. Priešiškumo vaikas nerodė.

9. Liudytoja A. K. parodė, kad labai gerai pažįsta E. V.. Su juo susipažino 2022 metais rudeniop. Tuo metu ji dirbo (duomenys neskelbtini) pagalbos šeimai centre, buvo socialine darbuotoja ir teikė paslaugas jų šeimai. Pagalba šeimai teikiama buvo todėl, kad Vaikų teisėms buvo perduota informacija, jog vykstant iš pajūrio jie buvo sustabdyti ir motina su vaikais atsirado krizių centre, dabar tikslių aplinkybių tiksliai nepamena. Buvo pradėta dirbti su šeima, taikyta atvejo vadyba ir ji kaip tik lankėsi jų šeimoje. Šeimoje augo du vaikai – R. J. ir Ee. V.. Su šeima dirbo labai trumpą laikotarpį, nes pakeitė darbovietę. Dirbo nuo 2022 mm. rugsėjo iki 2023 m. sausio, apsilankydavo šeimoje kažkur kartą per mėnesį. Tuo metu su E. V. bendravo tik keletą kartų, kadangi jis būdavo išvykęs, dirbdavo, todėl daugiau bendravo su jo žmona. Susitikdavo atvejo vadybos posėdžiuose, tai tikrai nebuvo nieko panašaus į smurtą. Tuo metu nebuvo jokios informacijos, kad vaikas blogai lankytų mokyklą. Šeima gyveno ir tų išgyvenimų buvo visokių, tačiau iš to laikotarpio kažko ryškaus tikrai negali nieko pasakyti, nes buvo trumpas laiko tarpas, kad galėtų adekvačiai įvertinti situaciją. 2024 m. spalio pabaigoje taip susiklostė, kad ji vėl susitiko su E. V. kitais reikalais dėl to, kad ji dirbo su tinkliniu marketingu. Jiedu bendravo daug, artimai ir tikrai matė kaip jis gyvena, kaip gyvena jo dukra ir kas vyksta jo gyvenime. Visus įvykius žino nuo pat pradžių ir gali pasakyti, kad kas liečia smurtą – tikrai gali užtikrinti, kad jis ne smurtautojas. E. V. – žmogus su labai didele kantrybe, tą parodė judviejų bendravimas. Ee. V. yra labai prisirišusi prie tėvo, ji paveikta visų tų įvykių ir jaučiasi labai nesaugi. Tarp jų yra itin didelis abipusis prieraišumas. Jis ją labai myli, skiriamas visas dėmesys, kartais net per daug to dėmesio duodama, kad užtikrinti ir suteikti viską, ko vaikui reikia. Duodama ir tos meilės pakankamai, ir dėmesio, ir rūpinamasi ja tikrai atsakingai ir iš meilės.

10. Liudytoja I. R. parodė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijoje, buvo R. J. 1-3 klasės mokytoja, todėl E. V. pažįsta tik tiek, kiek jis ateidavo pasiimt R. J.. Kol vaikas mokėsi jos klasėje, pažinojo jo šeimą – mamą ir E. V., nes jie abu dalyvaudavo tėvų susirinkimuose, atveždavo vaiką, pasiimdavo, jeigu vaikas sirgdavo – pranešdavo, kad jis serga ir nelankys pamokų, ir šiaip domėdavosi vaiko pasiekimais, atvažiuodavo pasikalbėti. Kartą paprašė E. V., kad per pasaulio pažinimo pamoką pamokytų vaikus apie elektrą, nes jis prisistatė, kad yra elektrikas, jis noriai padėjo pamokoje, mokinius lydėjo geros emocijos. R. J. buvo tylus, uždaras, bet kada jie pasilikdavo papildomai pasimokyti, tai paatviraudavo, kad viskas gerai, kad myli mamą. Pasakodavo, kad per atostogas važiuoja pas tetą. Suprato, kad šeimoje santykiai buvo geri. Niekada nebuvo pastebėjusi, kad vaikas būtų patyręs smurtą, bet po atostogų, kada jis būdavo išvažiavęs pas tetą, tai vaiko nuotaika lygtai būdavo kitokia, kažkodėl keistesnė. Vaikas būdavo uždaresnis, tylesnis, jai niekada nėra guodęsis, kad kažkas būdavo negerai. Nežino, pas kurią tetą važiuodavo, bet tą tetą ji pamatė tada, kai ji atvažiavo pasiimti vaiko iš mokyklos ir persivesti į kitą mokyklą, jai teta pasirodė arogantiška. Kol mama buvo gyva, su ta teta nei karto nebendravo. Po motinos laidotuvių su R. J. nė karto nebendravo, o per laidotuves vaikas visada sėdėjo mašinoje ir su juo pabendrauti neteko. Dėl pamokų nelankymo tai buvo atvejų, kada vaikas neateidavo, bet būdavo teikiama informacija, kas jis serga, bet tikrai netiesa, kad jis trečioje klasėje praleido 350 pamokų, to nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

11. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų (proceso dalyvių), kurie padavė apeliacinius skundus arba dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, apeliacinės instancijos teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, bylą tikrina pagal nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl E. V. nuteisimo ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nesutinkama ir su civiliniais ieškiniais.

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl esminių skundo argumentų.

13. Vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nusikalstamų veikų padarymu kaltinamų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimą, savo išvadas dėl nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyvių požymių egzistavimo privalo pagrįsti įrodymais, juos įvertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame BPK straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

14. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022).

15. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodinėjimo procese svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

16. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvus, neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl atlikto netinkamo įrodymų tyrimo ir nepagrįsto jo pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalį, tačiau sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino įrodymus dalyje kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, dėl to nuosprendis šioje dalyje keistinas – šalintina nepagrįsto kaltinimo dalis dėl fizinio skausmo sukėlimo E. E. V., todėl keistina nuteistajam skirta bausmė bei keistinas sprendimas dėl civilinio ieškinio, kiek tai susiję su šalintinomis kaltinime nurodomomis aplinkybėmis.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies

17. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia artimojo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata.

18. Šioje byloje E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už nežymų sutuoktinės R. V. sveikatos sutrikdymą, o būtent už tai, kad 2024 m. liepos 25 d. apie 20.00 val., jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini) miegamojo kambario tarpduryje, tyčia tris kartus plaštaka sudavė savo šeimos narei – sutuoktinei R. V. į veidą ir dešinę ranką, taip smurtaudamas padarė jai poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, apatinės lūpos kairėje, dešinės rankos žasto vidiniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimą dešinės plaštakos antro piršto naginės falangos vidiniame paviršiuje ir trečio piršto vidurinės falangos nugarinio – išorinio paviršiaus riboje.

19. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jo nuteisimu teigdamas, kad jis prieš nukentėjusiąją savo sutuoktinę nesmurtavo, byloje nėra jokių tą patvirtinančių įrodymų. Vis tik su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

20. Šios E. V. nusikalstamos veikos specifiškumas nulemtas aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas jau po R. V. mirties. Nors nuteistasis tvirtina, jog šiuo atveju ikiteisminis iš vis negalėjo būt pradėtas dėl to, kad byloje nebuvo nukentėjusiosios pareiškimo, pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį gali būti pradėtas ir pagal prokuroro reikalavimą arba nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, kadangi pagal E. V. iškvietimą atvykę medikai ir pareigūnai konstatavo, kad apžiūrėjus R. V. lavoną, matėsi kraujosruvos ant veido ir kūno, o E. V. nurodė, jog prieš kelias dienas mušė žmoną (1 t., b. l. 20). Sužalojimų faktą ant R. V. kūno patvirtina ir byloje esantis 2024 m. liepos 28 d. įvyko vietos apžiūros protokolas su priedu – fotolentele (1 t., b. l. 35-49).

21. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje apklausta į įvykio vietą atvykusi pareigūnė, vyresnioji tyrėja A. M.-E. parodė, kad E. V. paklausus kas čia buvo, kodėl jo žmonos veidas sumuštas, vyras atsakė, kad vakar susimušė, kad ji prie jo lindo, o jis jai atžagaria ranka sudavė du kartus, dėl to tos mėlynės ant veido. Sakė, kad vartojo alkoholį ištisai, dėl to susipyko, grįžęs iš užsienio rado ją girtą (1 t., b. l. 103-104, 4 t., b. l. 5-6).

22. Nors nuteistasis apklausiamas teisme kaltės nepripažino, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad teisingais laikytini E. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie sutampa tiek su aukščiau minėtais pareigūnės duotais parodymais, tiek ir ant R. V. kūno nustatytais sužalojimais ir jų pobūdžiu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. rugpjūčio 6 d. E. V. parodė, kad 2024 m. liepos 25 d. apie 19 val. pradėjo gurkšnoti degtinę, iki 20 val. išgėrė apie 250 g degtinės, nuo kurios lengvai apgirto. Apie 20 val. miegamojo kambario tarpduryje tarp jo ir žmonos kilo žodinis ginčas beveik dėl visko – tai yra dėl buitinių dalykų, jos girtuokliavimų, ji apie dvi savaites neišsiblaivė, dėl to labai pyko, nes tik išvykęs turėjo grįžti namo. Ginčo metu R. V. jam stovėjo už nugaros, sakė jai, kad ji išsiblaivytų, o ji rankomis bandė apkabinti jo kaklą, traukėsi nuo jos. Nesuvaldęs savo emocijų, būdamas piktas, kad ji lipa jam ant kaklo, pasisukęs į kairę pusę link R. V., atbula ištiesta kairės rankos plaštaka, sudavė du ar tris kartus žmonai į viršutinę galvos dalį, į kurią tiksliai dalį – negali atsakyti, bet jautė kontaktą su jos kūnu. Galėjo suduoti smūgius į galvos sritį, į kairę ranką, kurias tiksliai vietas sudavė nepamena. Po to matė, kad pas žmoną ties kaire akimi yra nedidelė mėlynė, kaip suprato – nuo jo suduoto smūgio (3 t., b. l. 10-11). Įtariamuoju apklausiamas 2024 m. gruodžio 13 d. E. V. patvirtino ankstesnius savo parodymus bei paaiškino, kad būdamas apsvaigęs nuo išgertos degtinės 2024 m. liepos 25 d. apie 20 val. miegamojo kambaryje susiginčijo su sutuoktine dėl buitinių dalykų, jos girtuokliavimų. R. V. stovint jam už nugaros ir bandant apkabinti jo kaklą, jis nesuvaldė savo emocijų bei būdamas piktas, kad ji lipa jam ant kaklo, pasisukęs į kairę pusę link sutuoktinės, atbula ištiesta kairės rankos plaštaka, sudavė du ar tris kartus žmonai į viršutinę galvos dalį, galėjo suduoti smūgius į galvos sritį ir kairę ar dešinę ranką. Sudavė smūgius, kad žmona nuo jo atstotų, nors galėjo ir nesuduoti, o atsitraukti (3 t., b. l. 30-31).

23. Nors apklausiamas teisme nuteistasis savo parodymus kardinaliai pakeitė ir tvirtino prieš sutuoktinę nesmurtavęs, o sužalojimai ant jos kūno atsirado dėl pačios R. V. kritinėjimų, nulemtų jos neblaivumo ir epilepsijos priepuolių, šiuos jo teiginius paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti duomenys. Išvadoje nurodyta, kad R. V. kūne konstatuotos poodinės kraujosruvos tiek visumoje, tiek vertinant kiekvieną iš jų atskirai, yra nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai padaryti ne vienu metu. Šviežiausia kraujosruva yra dešiniame smilkinyje ir ji išsivystė kieto, buko daikto poveikyje kelių valandų iki mirties bėgyje ir galėjo išsivystyti traukulių metu. Kitos aprašytos išvados tiriamojoje dalyje poodinės kraujosruvos padarytos kietu, buku daiktu kelių parų iki mirties laikotarpyje. Sužalojimai veide, krūtinės dešinėje pusėje, dešinėje rankoje, kairio klubo, kojų srityse galėjo būti padaryti tiek smūgiuojant rankomis, tiek ir griūnant ar atsitrenkiant į įvairius daiktus ar paviršius. Sužalojimai veide ir dešinėje rankoje labiau būdingi išorinės jėgos poveikiui – tai yra smūgių sudavimui; sužalojimai plaštakoje – savigynai (1 t., b. l. 53-57). Atsižvelgiant į šią specialisto išvadą bei paties E. V. apklausų metu nurodytas aplinkybes, jam buvo inkriminuoti šie R. V. sužalojimai: poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, apatinės lūpos kairėje, dešinės rankos žasto vidiniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, odos nubrozdinimas dešinės plaštakos antro piršto naginės falangos vidiniame paviršiuje ir trečio piršto vidurinės falangos nugarinio – išorinio paviršiaus riboje, t. y. sužalojimai, kurie pasak specialisto, sukelti kito asmens smūgiuojant ar nukentėjusiajai ginantis, o ne tie, kurie galimai buvo įtakoti griūnant ar atsitrenkiantį įvairius daiktus ar paviršius, kaip kad nurodė apeliantas.

24. Atmestinas apelianto skundo argumentas, kad apylinkės teismas nepagrįstai vertino kaip įrodymus, patvirtinančius jo kaltę, liudytojos L. Š. parodymus. Pažymėtina, kad ši liudytoja parodė, jog 2024 m. liepos 26 d. vakare apie 18-19 val. buvo namo kieme ir Ee. V. žaidė kieme, E. V. sušaukė jai eiti namo, bet mergaitė buvo išsigandusi ir nėjo. Išėjus E. V. kaimynai jam mergaitės nedavė, nes jis buvo agresyvus, išgėręs ir mergaitė bijojo eiti namo. Vėliau E. V. išvažiavo, ji bandė prisibelsti pas R. V., bet ši durų neatidarė, telefonas buvo išjungtas. 2024 m. liepos 27 d. apie pietus jai paskambino R. V. ir paprašė atnešti mineralinio. Nuėjo su kaimyne nupirkti ir atėjus pamatė R. V. visame gražume – veidas, ranka, kojos buvo sumuštos, su mėlynėmis. Paklausus R. V. ar jai sudavė, ši nieko nepasakė, o tiesiog palingavo galvą į priekį. Ji tokį galvos palingavimą suprato kaip teigiamą atsakymą, kad R. V. sumušė. Sakė kviesti greitąją, bet R. V. atsisakė (4 t., b. l. 6-7).

25. Apeliantas iš esmės smurtą sutuoktinės atžvilgiu neigia remdamasis tuo, kad pagal iškvietimą 2025 m. liepos 27 d. atvykę policijos pareigūnai nenustatė smurto požymių. Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. liepos 27 d. 20.22 val. bendruoju pagalbos telefonu pranešta, jog „Vakar ir šiandien gyventojai matė kaimynę, kuri vaikščiojo sužalota. Prieš ją smurtauja jos vyras neblaivus. Moteris turi vieną mažametę dukrą, kuri vakar pabėgo pas kaimynus. Iki šiol vaikas pas kaimynus yra. Pranešė gyventoja, prašo patikrinti šeimą. Pranešė gyventoja, neprisistatė“. E. V. smurto arešto orderis išduotas nebuvo, kadangi atvykusiems policijos pareigūnams R. V. nurodė, kad ji griuvo ir susižalojo veidą, medikų pagalbos atsisakė, o susisiekus su pranešėja, ši nurodė, kad iš kaimynų išgirdo, kad namuose yra galimai vyro sumušta R. V., nors pati to nematė, tik norėjo, kad policija patikrintų. Apklausti pareigūnai N. G. ir U. S. patvirtino, kad lyg ant moters veido buvo mėlynė, bet moteris sakė, kad medikų nereikia, ji ir jos vyras nurodė, kad moteris serga, griuvo ir susižeidė. Namuose smurto požymių – išvartytų baldų, kraujo žymių ar alkoholio talpų nematė.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad R. V. atvykusiems pareigūnams nenurodė, jog prieš ją buvo smurtauta, nepatvirtina fakto, kad smurto jos atžvilgiu iš tiesų nebuvo. Be to, pareigūnai, reaguodami į tokius iškvietimus turi atlikti smurto artimoje aplinkoje vertinimą, ir gali konstatuoti smurto artimoje aplinkoje pavojaus riziką tik tada, kai vertinamo įvykio aplinkybės atitinka tris ir daugiau kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 1V-171 „Dėl smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizikos vertinimo kriterijų nustatymo“ 1 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad iškvietimas buvo ne paties galimai smurtą patiriančio asmens, bei kad R. V. nurodė, jog pati susižalojo, pareigūnai tuo metu reagavo tinkamai – pagal jiems teikiamą informaciją. Tačiau kaip minėta, faktą, kad prieš R. V. nuteistasis vartojo fizinį smurtą ir tai jai nežymiai sutrikdė sveikatą, patvirtina visi kiti aukščiau aptarti byloje esantys įrodymai, todėl jo veika kvalifikuota tinkamai ir jis pagrįstai pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti byloje apklausti liudytojai ir nukentėjusieji savo parodymuose nurodė bendras aplinkybes apie E. V. ir jo žmonos R. V. santykius, bendravimą tiek tarpusavy, tiek su vaikais, jų priklausomybę alkoholiui ir kita, kas labiau vertinama kaip asmenį charakterizuojantys duomenys, nei duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys 2024 m. liepos 25 d. vykusio smurto atvejį, dėl to plačiau apie kitų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus apeliacinės instancijos teismas nepasisakys.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalies

28. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019). Nusikaltimo objektas yra žmogaus sveikata ir kūno neliečiamumas. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-489/2020).

29. Šioje baudžiamojoje byloje E. V. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu už tai, kad sukėlė mažamečiams vaikams E.E. V. ir R. J. fizinį skausmą, tačiau teisėjų kolegija išanalizavusi visą bylos medžiagą, sprendžia, kad kaltinimo dalis dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametei E. E. V. byloje nepasitvirtino.

Dėl E. E. V. sukelto fizinio skausmo

30. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, E. V. buvo inkriminuota, kad jis 2024 m. gegužės mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, namuose tyčia delnu ne daugiau 6 smūgių sudavė savo mažametei dukrai E. E. V. per sėdmenis bei ją suėmęs už rankos purtė. Kaltinimas ir nuosprendis šioje dalyje iš esmės buvo paremtas nukentėjusiojo mažamečio R. J. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuomet jis nurodė, kad patėvis mušdavo ir jo sesę, mušdavo už kiekvieną menkniekį, sesę mušė kokius šešis kartus, mušė ranka per užpakalį, sesuo po to verkė, sesę patėvis mušė gal nuo kokių trejų metų, nepamena, kada paskutinį kartą patėvis sesę mušė (2 t., b. l. 2-4). Šiuos nukentėjusiojo mažamečio parodymus teismas laikė patikimais, tačiau nepatikimais pripažino nukentėjusiosios mažametės E. E. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kur ji parodė, kad su tėčiu sutaria, jis jos mamą papurtė, sakė, kad nesakytų, kad mamą papurtė kai čia šiandieną važiavo, tėtis purtė mamą kai ji buvo pas tetą A., ji to pati nematė. Tėtis ją kutena, jie dažnai piešia su pieštukais ir su flomasteriais. Jai nepatinka tik kai tėtis ją išgąsdina, bet daugiau jis nieko nedaro, paskui jis jos atsiprašo, su tėčiu nesipyksta, jos neprašo atlikti kokius darbelius, tik prašo sutvarkyti savo kambarį, ji sutvarko, paskui tėtis jai padeda susitvarkyti. Jis nieko jai nedaro, kad jai po to skaudėtų. Tėtis vieną kartą ją išgąsdino, nes jis turėjo žalią kareivių kaukę, jis ją užsidėjo ir ją išgąsdino, bet buvo taip vieną kartą. Tėtis nėra ką nors mušęs, tėtis turi tokį draugą, kuris moka muštis, o jos tėtis nelabai moka muštis (2 t., b. l. 5-7).

31. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mažametė gyvena su tėvu, dėl ko gali būti jo manipuliuojama ir parodymus duoti būdama paveikta jo įtakos. Tačiau teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad mergaitė atvirtai ikiteisminio tyrimo teisėjui pasakė, jog vykstant į apklausą teisme jos tėtis paprašė nepasakoti apie tai, kad buvo papurtęs jos mamą, kas rodo, jog mergaitė apklausos metu jautėsi saugiai ir atvirai atskleidė šias aplinkybes, dėl ko yra pagrindas manyti, kad ir kitas aplinkybes – t. y. faktus, kad tėtis būtų ją skriaudęs, ji taip pat būtų nurodžiusi. Kartu pažymėtina, kad nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios bet kokius smurtinius veiksmus prieš mažametę dukrą E. E. V. neigė. Nuo pirmųjų apklausų, kuomet jis pripažino smurtavęs prieš sutuoktinę ar ragindamas sūnų prilietė delnu du kartus posūniui prie sėdmenų, nuteistasis nurodė, kad nėra niekada skriaudęs ir mušęs dukros. Be to, nei vienas byloje apklaustas liudytojas nenurodė, kad būtų matę kaip E. V. naudoja fizinį smurtą prieš dukrą. Byloje apklausti liudytojai tik patvirtino faktą, kad 2024 m. liepos 26 d., o ne 2024 m. gegužę, kaip kad nurodyta nuteistajam inkriminuotame kaltinime, E. E. V. žaidė kieme ir tėvui pakvietus į namus – eiti nesutiko, kaimynams nurodė, bijanti tėvo (1 t., b. l. 97). Kaimynei L. Š. mergaitė pasakė, kad kai tėtis negeria būna geras, o išgėrusio jo bijo. Nėra minėjusi, kad tėtis ją ar kažką muštų (4 t., b. l. 7-8).

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje pernelyg sureikšminta ir neteisingai interpretuota specialisto išvada, kad ant mažametės nukentėjusiosios kūno, nors ir ne kaltinime nurodytu laiku, buvo rasti smurtinės prigimties sužalojimai. Kaip teisingai pažymėta ir apeliaciniame skunde, visų pirma, E. E. V. specialisto apžiūrėta tik 2024 m. rugsėjo 4 d., kai tuo tarpu kaltinimas E. V. suformuotas dėl jo neteisėtų veiksmų 2024 m. gegužės mėnesį. Visų antra, nors teismas konstatavo, jog ant mergaitės kūno apžiūros metu buvo rasti smurtinės prigimties sužalojimai, tačiau ši išvada padaryta neatsižvelgiant į specialisto išvados visumą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2024 m. rugsėjo 4 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. E. V. konstatuoti odos nubrozdinimai dešinio sėdmens srityje, kairėje blauzdoje, poodinė kraujosruva dešinio sėdmens srityje, kurie padaryti 5-8 dienos iki apžiūros (2024 m. rugpjūčio 27-30 dienomis). Sužalojimai padaryti kontakto su kietu, buku daiktu ar paviršiumi metu. Odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje galėjo būti padarytas pačiai atsitrenkiant į bukus daiktus ar paviršius. Odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešinio sėdmens srityje galėjo susidaryti ir smūgiuojant per sėdmenis buku daiktu (2 t., b. l. 38-39). Taigi nurodytoje išvadoje nėra kategoriškos išvados, kad sužalojimai padaryti būtent smūgiuojant per sėdmenis buku daiktu, tačiau pateikiama galimybė, kad galėjo kraujosruvos susidaryti ir smūgiuojant per sėdmenis buku daiktu. Taigi, ši specialisto išvada niekaip nepatvirtina nuteistajam E. V. inkriminuoto kaltinimo, kad jis 2024 m. gegužės mėnesį prieš dukrą vartojo fizinį smurtą suduodamas ne daugiau 6 smūgių per sėdmenis ir taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsta ir kaltinimo dalis apie tai, kad nuteistasis suėmęs dukrą už rankos purtė, kadangi šių aplinkybių nepatvirtino jokia bylos medžiaga, pirmos instancijos teismas apie šį epizodą taip pat niekur nenurodo. Mergaitė apklausiama tik teigė, kad jos mamą tėtis yra purtęs, bet ne ją. Apie tai, kad sesę tėtis stipriai suėmęs už rankos papurtydavo R. J. nurodęs pokalbio su VTAS specialistais metu (1 t., b. l. 120), tačiau pažymėtina, kad apklausiamas R. J. pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat parodė, kad nežino ką reiškia purtyti.

33. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. V. inkriminuoti kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, dalyje dėl fizinio skausmo sukėlimo E. E. V. nepasitvirtino, todėl šioje dalyje kaltinimas šalintinas kaip neįrodytas.

Dėl R. J. sukelto fizinio skausmo

34. Nuteistasis apeliaciniame skunde iš esmės ginčija nukentėjusiojo mažamečio R. J. duotų parodymų patikimumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017 ir kt.). Kita vertus, šis vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, Nr. 2K-244-788/2023).

35. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja 2024 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į policiją pranešimu dėl galimo fizinio smurto R. J. ir E. E. V. atžvilgiu. Šis pranešimas buvo paremtas 2024 m. rugpjūčio 7 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktu, kuriame užfiksuota kaip R. J. pokalbio metu nurodė, jog nenorėtų gyventi su E. V., nes jis geria, o tada būna piktas, jis tada jo bijo. Nurodė, kad tėtis gerdavo kartu su mama, o išgėrę abu labai pykdavosi, rėkaudavo mušdavosi. Išgėręs tėtis rėkdavo ir ant jo, ir ant sesės, taip pat yra mušęs. Mušdavo arba dėl nieko, arba dėl to, kad ką nors blogo padarydavo. Tėtis mušdavo jį kur papuola, t. y. per ranką ar koją, vaiko teigimu – jis jausdavo skausmą dėl to, verkdavo. Pamena, kad paskutinį kartą tėtis jį mušė žiemą (1 t., b. l. 118-121) Akte pažymėta, kad su R. J. specialistė bendravo atskirame kambaryje, berniukas sutiko pasikalbėti, bendravo noriai, kalbėjo sklandžiai ir drąsiai.

36. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad E. V. 2024 m. gegužės mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini), tyčia delnu ne daugiau 13 smūgių sudavė sutuoktinės R. V. mažamečiui sūnui R. J., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kūno vietas, tai yra į galvą, sėdmenis, kojas, rankas, nugarą, taip smurtaudamas sukėlė mažamečiui nukentėjusiajam R. J. fizinį skausmą.

37. Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde savo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui R. J. neigia, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė yra įrodyta ne tik paties nukentėjusiojo mažamečio duotais parodymais, bet ir kitais byloje esančiais ir ištirtais įrodymais, jų visuma.

38. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis mažametis R. J. parodė, kad žino, jog kalbėsis apie jo patėvį E. V.. Nurodė, kad šiuo metu gyvena su teta R., kartu gyvena jau kokius tris mėnesius, per tą laiką su patėvių nelabai bendravo. Jam saugiau gyventi su teta, nes patėvis jį mušdavo. Jis prisigerdavo ir pradėdavo jį mušti už bet kokį menkniekį, ar kad ką nors sudaužydavo, ar sesę užgaudavo. E. V. paimdavo ir su ranka jam duodavo per užpakalį 1-2 kartus, tada jausdavo skausmą, skaudėdavo apie 20 minučių, toje vietoje būdavo raudona arba nelabai kas ten matydavosi, raudonumas išlikdavo 1-2 dienas. Mušdavo kai jis būdavo su rūbais. Mušdavo jį su ranka, gal kokius tris kartus per savaitę mušdavo. Mušdavo tik su ranka, dar mesdavo į jį šlepetę, varydavo iš kambario, vadino „durniumi, debilu“, sakydavo, kad jis niekam nereikalingas, tada būdavo nusiminęs. Paskutinį kartą, kada jį mušė atsimena buvo prieš 10-tąjį jo gimtadienį, mama ir tėtis iki tol gėrė dvi savaites, paskui susitvarkė, kai buvo jo gimtadienis buvo viskas gerai, o po gimtadienio vėl prisigerdavo. Patėvis maišydavo dieną su naktimi ir juos bardavo, kad dar rytas, nors iš tiesų būdavo jau vakaras. Patėvis su mama ilgai kalbėjosi ir barėsi prie jo ir sesės. Nežino, kada paskutinį kartą skaudžiai jis jam ką padarė, nelabai atsimena. Gerai atsimena, kai jis jį vieną dieną mušė tris kartus, po to kitą dieną po du kartus, o kitą dieną po keturis kartus jis mušdavo. Berniukas apklausos metu taip pat parodė, kad patėvis jį mušė, kad jis neišvedė šuns į lauką, todėl mušė jam per nugarą, per rūbus, po to jam skaudėjo kokią valandą, skausmas buvo 6 iš 10 balų, o kai mušė per užpakalį – skaudėjo 4 iš 10 balų. Taip pat E. V. jam trenkė per ranką, kai pasakė, kad išpils „šnapsą“, tada jam labai skaudėjo, 5 iš 10 balų, jis verkė. E. V. jam trenkė gal kokia tryliką kartų per visą gyvenimą, mama tą matydavo, bet nieko nesakydavo. E. V. jį mušdavo išgėręs, blaivas irgi mušė gal kokius 4 kartus. Mušė jį ten, kur gyvendavo ir (duomenys neskelbtini) yra mušęs. Apie tą mušimą jiedu nekalbėdavo, patėvis yra du kartus jo atsiprašęs. Apie mušimą pasakojo tik tetoms, daugiau niekam (2 t., b. l. 2-3).

39. Teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusiojo teta R. K. parodė, kad dėl smurto jų šeimoje tai nežinojo. Ji R. klausinėjo, prašė parodyti kaip mušė, tai R. kumštuką atrėmė į kaktą, taip parodė, kad jį mušė kaltinamasis, ir tada apsiverkė. Tai buvo apie 2023 m. gruodis. Ji paskambino R. V., klausti kas ten pas juos darosi, bet ši pasakė, kad nesikištų, nes neduos vaiko ir tąkart viskas tuo baigėsi. Paskui, gal birželį, sesuo D. J. jai parodė R. dienoraštį. Jos apie tai niekam nepranešė, manė, kad jų šeima ir taip prižiūrima. R. ji neklausinėjo apie tai, kas parašyta dienoraštyje, nenorėjo jo skaudinti. R. nežinojo, kad jos matė jo dienoraštį, tik kai jau reikėjo pateikti teismui, tada jo atsiklausė, ar galima. Po mamos mirties R. daugiau atvėrė psichologai. Vieną kartą ir jai pasipasakojo apie patirtą autoįvykį. Paskui pasakojo, kad buvo tokia diena, kai tris dienas valgyti neturėjo. Kai nuvežė vaiką pas teismo ekspertą, vaikas pasakojo, kad jį sumušė patėvis, ji irgi buvo patalpoje ir viską girdėjo. Jai yra pasakojęs kaip gydėsi mėlynes su mama, kurios buvo nuo patėvio. Ji užklausdavo vaiko pagal dienoraštį ir vaikas pasakodavo, kad jį per rankutę, per kitur mušdavo. Dienoraštyje buvo mėlynė nupiešta, tai klausė kur ji buvo, vaikas lyg parodė, kad prie akies. Iš vaiko pasakojimo suprato, kad smurtą naudojo kaltinamasis (3 t., b. l. 180-185).

40. Liudytoja apklausiama nukentėjusiojo teta D. J. be kita ko parodė, kad 2024 m. birželį rado R. dienoraštį, knygutę, kurioje buvo parašyti baisūs dalykai. Labiausiai įstrigo tai, kad jie geria, kad važiuoja girti, kad muša vaiką, ne vieną kartą mušė, maišo dienas su naktim, gulasi į vaikų lovą kartu, nes šalta, tėvai į namelį bėga, slepiasi, kai geria, matyt, kad kaimynai nematytų, nežinotų. Vietoje to, kad kažką nupirkti valgyti, nusiperka šampano. R. jai vieną kartą yra sakęs, lyg per 2023 m. Kalėdas, kad jį mušė E.. Mėlynių ant R. kūno ji nematė. Po tos knygelės radimo, birželio mėnesį R. vėl pasakė, kad buvo muštas, sakė, kad skaudėjo. R. pats pradėjo pasakoti, kad tėvai geria ir išsikalbėjo, pasakė, kad E. jį mušė pavasarį, sudavė į akį, sakė, kad skaudėjo. R. V. apie tai nesakė, bet kalbėjo su sese, kad reikia kažką daryti, kažkur kreiptis. Apie sesę R. neklausinėjo, bet dienoraštyje minima, kad ir sesė buvo mušta. Suprato, kad tėtis mušė (4 t., b. l. 8-10).

41. Prie bylos medžiagos pridėtos ir nukentėjusiojo R. J. dienoraščio kopijos, kuriose užfiksuotos frazės „<... jis man ir mamai užstatė fanarą. <...> Man gaila kad mano gimtadienis gali būti su girtais tėvais“ (2 t., b. l. 152), „<... Mušė 3 karta jau“ (2 t., b. l. 154). Be to, dienoraštyje parašyta ir tai, kad ryt rinks prezidentą, o mane mušė 2 kart ryte ir vakare, tai mes nenuvažiavom į sodą, jie susipyko (2 t., b. l. 155). „Dabar pasikvietė kaimynę, kol aš sėdžiu su vatoke (nupieštas apskritimas) mėlyne <..>“ (2 t., b. l. 156).

42. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad dienoraščio kopijomis negalima remtis, nes nenustatytos jo surašymo aplinkybės, neatlikta rašysenos ekspertizė, nepateiktas į bylą dienoraščio originalas, teisėjų kolegija pažymi, kad šie byloje esantys duomenys vertintini kartu su kitais duomenimis, kurie patvirtina, kad E. V. 2024 m. gegužės mėnesį naudojo fizinį smurtą prieš R. J. ir taip jam sukėlė fizinį skausmą. Sutiktina, kad aukščiau paminėtos dienoraščio ištraukos patvirtina nusikalstamos veikos padarymo laiką (2024 m. gegužės mėn., kuomet buvo rinkimai) bei fizinio skausmo faktą, tačiau šiuos duomenis patvirtina ir kiti bylos duomenys – R. J. pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat nurodė, kad jį mušė prieš 10-tąjį jo gimtadienį, kuris buvo 2024 m. gegužės 22 d. Be to, byloje apklausti liudytojai taip pat patvirtino nurodytu metu matę E. V. naudojant smurtą prieš R. J..

43. Liudytoja apklausta A. S. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2024 m. gegužės mėnesį, tikslios dienos negali pasakyti, tačiau buvo pietų laikas, pro savo buto langą matė, kad E. kieme kelis kartus sudavė R. per galvą ir rėkė ant jo. Negirdėjo, kodėl rėkė. Kažkas iš kaimynų išėjo E. apraminti. E. girtas būdavo agresyvus ir garsiai rėkdavo (2 t., b. l. 134-135). Teisminio nagrinėjimo metu ši liudytoja parodė, kad per langą matė, kaip mašinoje E. kelis kartus R. per galvą sudavė. Vaikas gale sėdėjo, o priekyje už vairo – R. V.. Atvažiavo abu gerai išgėrę. Trenkė R. gal kokius tris kartus per galvą ranka. Vaikas išlipo labai verkdamas, matė daug žmonių (4 t., b. l. 7-8). Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja E. J. be kita ko parodė, kad yra E. V. kaimynė, pamena kai girdėjo labai didelį berniuko riksmą ir pro virtuvės langą pamatė kaip pro priekines mašinos dureles išlipo E. V., pamatė jo pakeltą ranką, suprato, kad ji pakelta mušimui ir dėl to išbėgo į lauką, nes vaiko riksmas buvo beprotiškas, suprato, kad vaikas mušamas. Pribėgus ir paklausus kaltinamojo ką jis daro, jis atsitraukė, pasakė, kad nieko. Vaikas buvo mašinoje. Kad kaltinamasis suduotų vaikui, ji nematė. Paskui vaikas priėjo, bet nieko nesakė, buvo pasimetęs. Mašinoje buvo ir kaltinamojo žmona, sėdėjo prie vairo. Šis įvykis buvo ne tada, kai R. V. mirė, o anksčiau, prieš paskutinį E. V. grįžimą (4 t., b. l. 22-23).

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateikti ir garso įrašai, kuriuose užfiksuotas E. V. pokalbis, žodžiai, skirti nukentėjusiajam R. J.. Garso įraše (duomenys neskelbtini) girdisi vyriškas balsas, kuris sako „R., kol tu mane ilgiau ir durniau nervuosi – tuo aš būsiu ilgiau ant sparnų, bet žinok, aš parvažiavęs aš išdaužysiu tave, mamą ir dar sesę paliksiu ant klaustuko. Aš tau pasakiau, aš turiu (necenzūrinis žodis) miegmaišius, aš turiu viską (necenzūrinis žodis) jeigu prasidės karas, turiu padėt, (necenzūriniai žodžiai) Belgijoj. Aš vakar mamai (necenzūrinis žodis) foto nufilmavau, kam aš pasiruošiau (necenzūrinis žodis), bet tai (necenzūrinis žodis) nedaeina, tebūnie.“ Garso įraše (duomenys neskelbtini) girdisi vyriškas balsas, kuris sako „R., aš paruošiau vienas kortas apie kurias (necenzūrinis žodis) net mama biški nesuvokia, bet aš (necenzūrinis žodis) padarysiu skausmingą žygį ir tau, ir mamai. Kas liečia, a.., nesakysiu, aš gal patylėsiu, nes motiną prikirpsim biški, aš padarysiu kitaip, tyše jediš dalše budeš“ (2 t., b. l. 144, 148-149).

45. Byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2024 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. J. mechaninės traumos požymių nekonstatuota (2 t., b. l. 32-33), tačiau pažymėtina, kad apžiūra atlikta 2024 m. rugpjūčio 28 d., kuomet R. J. su nuteistuoju jau negyveno, o smurtiniai veiksmai inkriminuoti 2024 m. gegužės mėnesį, todėl ši specialisto išvada nesudaro pagrindo teigti, kad R. J. atžvilgiu kaltinime nurodytu metu smurtas vartotas nebuvo ir jam nebuvo sukeltas fizinis skausmas. Nors kiti pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ar apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai nepatvirtino matę ant berniuko smurto žymių ar nurodė nematę, kad prieš jį būtų smurtauta, vis tik, pažymėtina, kad berniukas nurodė, jog E. V. jam suduodavo kai jis būdavo su drabužiais. Nurodomos vietos – galva, sėdmenys, kojos, rankos, nugara suponuoja išvadą, kad pagrįstai sumušimo žymių kiti asmenys esant vaikui su drabužiais galėjo ir nematyti.

46. Sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į specialisčių, organizavusių ir stebėjusių brolio ir sesers susitikimą jau po nurodytų įvykių, duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja A. Ž. parodė, kad ji ir I. G. stebėjo vaikų pasimatymą, kadangi R. J. nenorėjo bendrauti su E. V., todėl jos stebėjo, kad nebūtų konfliktų. Pirmą kartą, kai susitiko 2024 m. rugsėjo 5 d. ji paklausė vaiko, ar nori pasisveikinti su tėčiu, tai R. J. priėjo, apsikabino ir viskas, o kai atėjo į kitą pasimatymą – pasakė, kad nenori. Vaikas su E. V. susitikdavo tarpdury, linktelėdavo galva. Liudytoja I. G. apklausiama apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jie organizavo šeimos susitikimus, kada E. V. atveždavo mergaitę, o globėja atveždavo R. J.. Berniukas prieidavo prie tėčio, apsikabindavo, karštų jausmų nebuvo. Vaiko būsena buvo santūri.

47. Įvertinusi visus byloje esančius duomenis, vaiko elgesį bendraujant su specialistais, jo elgesį būnant šalia E. V., teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino mažamečio nukentėjusiojo parodymus kaip patikimus, kuriais remiantis, bei kuriuos lyginant su kitais byloje esančiais duomenimis – liudytojų parodymais, dienoraščio ištraukomis, garso įraše išsakytų frazių pobūdžiu, galima konstatuoti E. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje R. J. atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, šioje kaltinimo dalyje apkaltinamasis teismo nuosprendis paliktinas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bausmės

48. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis E. V. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, už šią nusikalstamą veiką nuteistajam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vis tik dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, už kurią E. V. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, apeliacinės instancijos teismas pripažino kaip neįrodyta ir pašalino iš kaltinimo, todėl bausmė šioje dalyje keistina.

49. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal teismų praktiką, įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-661/2012). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

50. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skirdamas bausmes atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – padaryti du tyčiniai, nesunkūs, baigti nusikaltimai; į padarytų veikų motyvus ir tikslus – smurtas pavartotas prieš fiziškai silpnesnę moterį bei, apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad prieš vieną mažametį asmenį, tai yra prieš akivaizdžiai už E. V. silpnesnį asmenį, dėl niekaip nepateisinamo pykčio. Byloje nebuvo nustatyta E. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde prašo pašalinti nustatytą sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vis tik teisėjų kolegija sprendžia, kad ši sunkinanti aplinkybė konstatuota pagrįstai, atsižvelgiant ir į paties E. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie suvartotą alkoholio kiekį ir apsvaigimo būseną, kuomet sutuoktinei buvo suduoti smūgiai. Skirdamas bausmę apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į E. V. charakterizuojančius duomenis. Nuteistasis anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, nuosprendžio priėmimo metu niekur nedirbo, buvo registruotas užimtumo tarnyboje. Teisėjų kolegija, įvertindama, kad dalis kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nepasitvirtino, sprendžia, kad E. V. skirta laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju mažintina ir skirtina 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Skirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, visiškai sudėtinos ir skirtina galutinė subendrinta bausmė.

51. Teisėjų kolegija pagrįsta laiko pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta E. V. skirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui skiriant atitinkamus, individualizuotus įpareigojimus, todėl šioje dalyje nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Dėl civilinių ieškinių

52. Byloje nukentėjusiojo mažamečio R. J. atstovė pagal įstatymą R. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1700 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinys grindžiamas dėl neteisėtų E. V. veiksmų sukeltu ir R. J. patirtu skausmu, baime, iki šiol jaučiamu nerimu, nesaugumu, padidėjusiu dirglumu, įsitempimu, emocijų slopinimu, po įvykio pasikeitusiu elgesiu (1 t., b. l. 170-171). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad smurtas buvo pavartotas mažamečio posūnio atžvilgiu, jam sukeltas fizinis skausmas, jis buvo mušamas jam turėjusioje būti saugioje aplinkoje – namuose, bei asmens, kuris turėjo kelti pasitikėjimą, būti saugumo garantu, konstatavo, kad R. J. neabejotinai patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir išgąstį, stresą, neigiamus išgyvenimus, todėl jam neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala. Ši R. J. patirtis, apylinkės teismo įsitikinimu, turės neigiamos įtakos ir jo psichologinei gerovei ateityje. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad mažamečiui nukentėjusiajam nebuvo nustatyti kaltinime nurodytu laiku padaryti kūno sužalojimai, bei į tai, kad apylinkės teismas neturi objektyvių duomenų apie vaikų dabartinę ypač neigiamą psichikos būklės dinamiką dėl jų atžvilgiu padaryto nusikalimo, sprendė, kad R. J. turi būti priteista 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, nes toks dydis, teismo manymu, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

53. Įvertinus nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad spręsdamas nukentėjusiojo R. J. atstovės pagal įstatymą pateiktą civilinį ieškinį, apylinkės teismas teisės taikymo nuostatų nepažeidė, tinkamai ir pagrįstai įvertino nukentėjusio asmens patirtą neturtinę žalą, dėl ko nuosprendis šioje dalyje laikytinas teisėtas ir pagrįstas.

54. Byloje taip pat buvo vaiko vardu pareikštas ir nukentėjusiosios mažametės E. E. V. įgaliotosios atstovės advokatės R. Š. civilinis ieškinys dėl 500 Eur neturtinės žalos priteisimo iš E. V.. Civilinis ieškinys grindžiamas nukentėjusiosios patirtu skausmu, išgąsčiu, nesaugumo artimoje aplinkoje jausmu. Pažymėta, kad nusikalstama veika padaryta šeimoje, dėl ko buvo sukeltos daug didesnės neigiamos pasekmės ir išgyvenimai (3 t., b. l. 165-166). Civilinis ieškinys buvo patenkintas visiškai.

55. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad E. V. pareikštą kaltinimo dalį, kiek tai susijusi su mažamete E. E. V., pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytą ir nepagrįstą, sprendžia, kad šioje dalyje apylinkės teismas nuosprendis yra keistinas – advokatės R. Š. pareikštas civilinis ieškinys E. E. V. vardu yra atmestinas.

Dėl proceso išlaidų

56. Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 25 d. nutartimi nuteistajam E. V. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinktas gynėjas advokatas Raimundas Gargasas. 2025 m. lapkričio 5 d. Kauno apygardos teisme buvo gauta 2025 m. lapkričio 5 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį E. V. sudaro 297,66 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo.

57. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėl to, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės (kasacinės nutartys 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi aplinkybes, kad nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies buvo pagrįstas, todėl iš dalies tenkinamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės patirtos išlaidos, teikiant antrinę teisinę pagalbą E. V., iš nuteistojo nepriteistinos.

58. 2025 m. lapkričio 6 d. Kauno apygardos teisme buvo gauta 2025 m. lapkričio 6 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šioje patikslintoje pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį E. V. sudaro 311,58 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo. Tačiau pažymėtina, kad prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, tai yra iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos, nes prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo turi būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turi būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Kauno apygardos teisme buvo pateikta po 2025 m. lapkričio 5 d. vykusio teismo posėdžio, kurio metu teisėjų kolegija išėjo į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, 2025 m. lapkričio 6 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patikslintoje pažymoje pareikštas prašymas iš nuteistojo valstybės naudai priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas dėl nuteistojo E. V. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3 ir 4 punktais, 332 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo E. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. gegužės 28 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo E. V. ir civilinio ieškinio priteisimo E. E. V.:

E. V. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirti 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 140 straipsnio 3 dalį subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį visiško sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant visą švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę bausmę – 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš E. V. priteista 500 Eur nukentėjusiajai E. E. V. neturtinei žalai atlyginti ir E. E. V. įgaliotosios atstovės advokatės R. Š. civilinį ieškinį atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo E. V. nepriteisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjos Odeta GruodienėLina LesinskienėAušra Vingilė