Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, M. K. paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką nutarta įskaityti visą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendį iš dalies atliktą bausmę ir įskaitytus laikotarpius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nuteistasis M. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, tai yra žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. Šiuo atveju svarbu nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018).

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis), ir tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).

9. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. K. veiksmuose yra visi būtini BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad M. K. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių – nenustatė apeliaciniame skunde keliamo trečio asmens buvimo nusikalstamos veikos metu, yra nepagrįsti, todėl nenustatyta ir pagrindo atnaujinti įrodymų tyrimą (aplinkybės, minimos apeliaciniame skunde, kad nuteistasis gynėsi nuo trijų asmenų buvo tinkamai ištirtos jau pirmosios instancijos teisme apklausiant nukentėjusįjį ir liudytoją, kurie davė parodymus dėl trečiojo asmens, t. y., nurodė, kad jokio trečio asmens nebuvo).

10. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. K. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl papildomai įrodymų tyrimo neatlieka, o pažymi pagrindinius faktus, nulėmusius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą M. K. atžvilgiu.

11. Visų pirma, tai paties nuteistojo M. K. parodymų nenuoseklumas. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme pripažino kaltinime atliktus veiksmus, t. y., kad smurtavo prieš nukentėjusįjį ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau teigė, kad taip padarė gindamasis. Nurodė, kad jį užpuolė trise ir jis gynėsi. Trečias asmuo buvo E. V. draugas. Taip pat nurodė, kad kai užėjo į butą M. K. buvo ant lovos, pakilo ir pirmas pradėjo jį pulti (1 t. b. l. 179-186). Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. K. neminėjo jokio trečio asmens. Nurodė, kad norėjo išgerti, todėl nuėjo pas V. K., kur buvo E. V.. Sukonfliktavo su V. K., susikibo, trenkė V. K. į veidą. Grįžo vėliau pas V. K. į butą, teigė, kad šis sėdėjo fotelyje, buvo agresyviai nusiteikęs jo atžvilgiu, pirmas kumščiu sudavė jam į petį, po ko, M. K. smogė jam į veidą, šis nuvirto ir tada dar kelis kartus spyrė į kūną ir išėjo (1 t. b. l. 117-118). Kaip matyti, versiją, kad M. K. gynėsi ir, kad buvo dar vienas asmuo, nuteistasis iškėlė tik apklausiamas pirmosios instancijos teisme.

12. Tačiau nuteistojo iškelta versija, kad be V. K. ir E. V. buvo dar vienas asmuo, ne tik, kad nepasitvirtino išnagrinėjus bylą teisme, tačiau ir tinkamai pirmosios instancijos teismo buvo paneigta nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais. Nukentėjusysis V. K., apklausiamas teisme parodė, kad grįžus ir įėjus į laiptinę rado stovintį M. K., kuris iš karto davė jam į veidą. Pašaukus E. V., jis juos išskyrė. Pasakė M. K., kad eitų iš čia. Išgėrus alų, E. V. išėjo, o jis atsigulė miegoti. Buto durys buvo uždarytos, bet atrakintos. Gulėdamas pajuto spyrį į krūtinę. Atsikėlė, o tada M. K. jam vėl trenkė. Parkritusiam prie židinio, M. K. jam dar spyrė ir išeidamas pasakė, kad Joniškyje jam gyvenimo nėra. Nukentėjusiojo teigimu, jokio trečio asmens jo bute tądien nebuvo (1 t. b. l. 179-186). Liudytojas E. V. apklausimas teisme parodė, kad išbėgo iš buto ir pamatė V. K. ir M. K. įsikibusius vienas kitam į atlapus. Išskyrė juodu ir M. K. išvijo. Su nukentėjusiuoju išgėrė 4 litrus alaus, pamiegojo, sėdo ant dviračio ir išvažiavo, nukentėjusysis liko miegoti. Apie 21.05 val. paskambinęs nukentėjusysis jam pasakė, kad jį primušė M. K.. Važiavo aplinkkeliu, norėdamas tą žioplį pagauti, bet nesutiko. V. K. visas kairysis skruostas buvo mėlynas ir už šonkaulių buvo susiėmęs. Pas nukentėjusįjį atėjo vienas, kitų asmenų nebuvo (1 t. b. l. 179-186). Svarbu tai, kad tiek nukentėjusiojo tiek liudytojo E. V. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškinant įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs (1 t. b. l. 42-43; 68-69). Duomenų, kurie leistų įtarti nukentėjusįjį ir liudytoją siekiant apkalbėti nuteistąjį, bylos medžiagoje nenustatyta, to nenurodė ir pats nuteistasis.

13. Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliaciniame skunde keliama versija, kad nuteistasis M. K. veikė esant būtinajai ginčiai. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Būtinoji gintis galima ne tik nuo pradėto, tačiau netgi ir nepradėto, tačiau tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, o teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad kėsinimas laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2012). Šiuo atveju byloje nenustatytas realus pavojus ar kėsinimasis į M. K.. Tiek pirmojo konflikto metu, tiek ir antrojo konflikto metu pats M. K. buvo iniciatorius, pats pirmuoju kartu atėjo į laiptinę, kur pasitiko nukentėjusįjį, pats antruoju kartu atėjo pas nukentėjusįjį į butą ir atliko smurtinius veiksmus, pačiam nuteistajam jokių sužalojimų nenustatyta, todėl akivaizdu, kad jam realaus pavojaus iš V. K. nebuvo. To nenurodė ir pats nuteistasis teigdamas, kad kadangi V. K. buvo neblaivus, nežinojo ko galima iš jo tikėtis, tačiau nenurodė, kad V. K. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, keliančius pavojų jo gyvybei ar sveikatai. Juolab, kaip teigė nuteistasis, jis buvo blaivus, o nukentėjusysis girtas, kas dar labiau sustiprina ne siekį apsiginti nuo nukentėjusiojo, o jį sužaloti.

14. Atsižvelgiant į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-530/2014, 2K-565/2014; 2K-210-942/2015), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių (nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, specialisto išvada, pareigūnų tarnybiniai pranešimai), leidžiančių daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad nuteistasis M. K. tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą ir tokie jo veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

15. Teismų praktikoje pažymima, kad bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-567/2006, 2K-451/2012, 2K-315/2013, 2K-213/2014, 2K-7-5-895/2018). Teisinga ir tinkamai individualizuota laikoma bausmė, kuri yra ne tik ne per griežta, tačiau ir ne per švelni kaltininkui. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2007, 2K-449/2007, 2K-748/2007). Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkanti bausmė pažeidžia ne tik teisingumo, bet ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172/2008).

16. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino vieną M. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė (BK 59 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad M. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą būdamas teistas šešiolika kartų, teistumui neišnykus, teistas ir už sunkų sveikatos sutrikdymą, baustas administracine tvarka, turintis galiojančių nuobaudų, nusikalstamą veiką padarė praėjus tik kelioms dienoms po bausmės atlikimo pataisos namuose, anksčiau jau taikytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, vyksta dar du baudžiamieji procesai, vienas iš jų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl smurto sugyventinės atžvilgiu). Šių duomenų analizė leidžia teigti, kad nuteistasis M. K. linkęs veikti priešingai teisės normoms, gyvenimo būdo nekeičia, ilgalaikių išvadų nedaro. Apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Nors BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje greta laisvės atėmimo bausmės yra numatytos ir švelnesnės bausmės, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsižvelgus į anksčiau paminėtas aplinkybes, bausmės tikslai bus pasiekti M. K. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę. Laikyti, kad nuteistajam M. K. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra jokio pagrindo. Bausmių bendrinimo taikymo klaidų taip pat nenustatyta.

Dėl proceso išlaidų

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

18. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

19. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 21 d. nutartimi nuteistajam M. K. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė V. Povilaitienė. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. kovo 23 d. gauta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam M. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 80 Eur išlaidų.

20. Atsižvelgusi į tai, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau įvertinus į tai, kad nuteistasis proceso metu buvo nelaisvėje ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, nedirba, nesiregistruoja užimtumo tarnyboje, duomenų apie nuteistajam priklausantį turtą ar pajamas nėra, gynėja paskirta teismo iniciatyva esant BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatytam būtinumui, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais, šios proceso išlaidos valstybės naudai iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo M. K. neišieškoti.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.