Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. gynėjos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 5 d. nutartis, kuria V. Č. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusią kasacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 28 d., apie 24 val., prie Neries upės, šalia Respublikinių moksleivių techninės kūrybos rūmų, esančių Vilniuje, Žirmūnų g. 1B, iš nenustatyto asmens nusipirkdamas už 9400 Lt, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo 0,010 g psichotropinės medžiagos – diazepamo, 0,034 g narkotinės medžiagos - metadono ir nenustatytą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino, kurios dalį suvartojo, dalį laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 29 d. iki gegužės 30 d., apie 12.20 val., pardavė nenustatytiems asmenims prie kavinės-baro „Molinis ąsotis“, esančio Vilniuje, Naugarduko g. 32-1, kitą dalį – 0,362 g šios narkotinės medžiagos – heroino laikė su savimi iki 2006 m. gegužės 30 d., 12.30 val., kol prie namo, esančio Vilniuje, Naugarduko g. 34, buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie paviršutiniškos apžiūros metu rado ir paėmė nurodytą kiekį šios narkotinės medžiagos, o likusią dalį – labai didelį kiekį narkotinės medžiagos 18,414 g – heroino, 0,010 g psichotropinės medžiagos – diazepamo ir 0,034 g narkotinės medžiagos – metadono laikė bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki 2006 m. gegužės 30 d., kol tą pačią dieną, apie 12.40 val. policijos pareigūnai rado ir paėmė nurodytą kiekį psichotropinės medžiagos – diazepamo bei nurodytus kiekius narkotinių medžiagų – heroino ir metadono.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 41, 54 ir 62 straipsnių nuostatų taikymo

Iš kasaciniame skunde išdėstytų motyvų darytina išvada, kad esminis jo argumentas yra tai, kad teismai nuteistajam V. Č. netinkamai pritaikė baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 41 straipsnyje nustatytas nuostatas, apibūdinančias bausmės paskirtį.

BK 41 straipsnio 2 dalyje, apibrėžiant bausmės paskirtį, nurodyta, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nei vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-576/2006, 2K-444/2007). Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Č., ir apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, atsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įvertino bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir siekė paskirta bausme sudaryti realias prielaidas visiems tikslams įgyvendinti.

Skirdamas laisvės atėmimo bausmę V. Č. teismas vadovavosi ir BK 54 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bausmė kaltininkui skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Nuteistojo veika kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kurios sankcijoje nustatyta, jog šią veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 10 iki 15 metų. Kitų bausmės rūšių BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nenustatyta. Todėl teismui nekyla pareigos kiekvieną kartą motyvuoti, kodėl paskyrė būtent to straipsnio, pagal kurį kvalifikuota teisiamojo veika, sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį. Kita vertus, teismo sprendimas, nustatant tokios bausmės dydį, turi būti argumentuojamas. Teismai šioje byloje tai padarė pakankamai. Teismai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kad V. Č. padarė labai sunkų nusikaltimą, keliantį didelį pavojų žmonių sveikatai ir net gyvybei, kad laikė labai didelį kiekį itin pavojingų narkotikų – heroino; atsižvelgė ir į kaltės formą bei rūšį - kad kaltė pasireiškė tiesiogine tyčia; taip pat atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, t. y. į tai, kad nusikaltimas baigtas; pakankamai dėmesio skyrė kaltininko asmenybei - pirmosios instancijos teismas pašalino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms skyrė nemažą dėmesį, kad kaltininkas visiškai prisipažino, nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Visoms šioms aplinkybėms buvo skiriama vienoda teisinė reikšmė, nei vienai iš jų nebuvo suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Kasaciniame skunde (taip pat kaip ir apeliaciniame) dar teigiama, kad teismai, netinkamai atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir dėl to nukrypo nuo teismų praktikos (nurodomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimas). Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, individualizuodami V. Č. bausmę, išsamiai įvertino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir skyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, nors BK 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei kaltininkas prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju buvo paskirta minimali bausmė, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai V. Č. baudžiamojoje byloje BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Kasaciniame skunde nurodoma dar ir tai, kad teismai nepagrįstai netaikė nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, akcentuojamas teisingumo principas, skiriant jam bausmę.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalyje yra bendrosios BK 54 straipsnio 1 dalyje reglamentuotos teisės normos, nustatančios, kad bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų – įgyvendinant BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, tikslus, vienas iš kurių – teisingumo principo įgyvendinimas, išimtis. Iš visų BK 54 straipsnio nuostatų esmės ir paskirties darytina išvada, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turėtų byloje nustatyti tokias aplinkybes, kurios suponuotų išvadą, jog BK specialiosios dalies straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama kaltininko veika, sankcijoje numatytos, o ne švelnesnės bausmės paskyrimas būtent šiam asmeniui už jo nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Teismų praktikoje sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-77/2007, 2K-482/2007). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, teisingai pasisakė dėl BK 62 straipsnio taikymo negalimumo nuteistajam V. Č., o pasisakydamas dėl jo nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumo, nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių net švelniausios iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės taikymas pažeistų teisingumo principą. Aplinkybės, kurios nurodomos kasatorės skunde, yra iš esmės analogiškos apeliaciniame skunde išdėstytoms aplinkybėms, jos, apeliacinio teismo nuomone, nebuvo pakankamos skirti nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį pagal BK 62 straipsnio nuostatas. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų matyti, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nuteistajam taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, tačiau teismai vis dėlto paskyrė V. Č. mažiausią bausmę, kuri numatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Įstatymo taikymo klaidų skiriant bausmę nuteistajam nepadaryta. Todėl nepagrįstas ir šis kasacinio skundo argumentas.

Kartu pažymėtina, kad V. Č. gynėjos kasacinio skundo teiginiai, jog skiriant jam bausmę pažeistas baudžiamasis įstatymas, grindžiami ne nuorodomis į teisės taikymo klaidas pagal teismo nustatytus ir motyvuotai įvertintus faktus ir bylos aplinkybes, bet pagal savo supratimą traktuojamomis ir vertinamomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Nuteistojo gynėjos kasaciniame skunde išdėstytas noras, kad bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės būtų iš naujo įvertintos, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, yra už BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, kurios apibrėžia teismo įgaliojimus, nagrinėjant kasacinę bylą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. Č. gynėjos kasacinį skundą atmesti.